Limfodrenažinis masažas

SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS

Celiulitas (lot. celliulis) – tai jungiamųjų odos audinių pakitimai, kurio metu sutrinka mikrocirkuliacija ir limfos atitekėjimas, kaupiasi poodiniai riebalai,  pasireiškia  nelygia, grublėta oda, primenančią apelsino žievelę.

Limfinė sistema (lot. systema lymphaticum) –  žmogaus ir kitų stuburinių gyvūnų organų sistema, atliekanti organizmo apsaugines ir gyvybines funkcijas.

Limfa (lot.lymph) – skaidrus, bespalvis skystis, kurio sudėtis labai panaši į kraujo plazmą

Limfmazgiai (nodi lymphatici) – yra pilkai rausvos spalvos, apvalios formos, nuo 3 iki 30 mm dydžio.

Genetinis paveldimumas – organizmo gebėjimas perduoti genetinę informaciją, koduojančią organizmo savybes ir požymius

Lipogenezė – riebalų kaupimasis

Lipazė – fermentas, katalizuojantis riebalų skilimą iki glicerino ir riebiųjų rūgščių.

Mikrocirkuliacija – yra kraujotaka mikrokraujagyslėmis, kurių skersmuo ne didesnis kaip 100 mikometrų.

Hipertrofija – organizmo dalies (ląstelės, audinio, organo) padidėjimas

Medžiagų apykaitos sutrikimas – pakitimas cheminių medžiagų sąveika su kitomis organizme esančiomis medžiagomis ar sudėtingų cheminių medžiagų gamyba ir virtimas kitomis medžiagomis.

Raukai – kapiliarų atsišakojimuose esančios lygiųjų raumenų skaidulos, reguliuojančios kraujo priplūdimą

Edema – skysčių kaupimasis tarpląsteliniame audinyje

Fibrozė – jungiamojo audinio išvešėjimas

 

ĮVADAS

Tyrimo aktualumas. Pasak A.V.Levkovič (2007) Limfodrenažinis masažas kosmetologijoje naudojamas siekiant sumažinti įvairios kilmės edemas, sumažinti kūno apimtis, odos  lygumui ir elastingumui pagerinti bei celiulito koregavimui. Šis masažas aktyvinantis limfos tekėjimą, skatinantis skysčių, toksinų ir riebalų sankaupų pasišalinimą iš organizmo. Kosmetinio celiulito formavimosi metu vyksta kraujotakos ir limfotakos sutrikimas. Pasak Dr. Ben Watson (2014) pirmieji kas atkreipė dėmesį į celiulitą 1960-aisiais metais buvo mados žurnalas “Vogue”. Apibūdinant celiulitą specialistų nuomonės skiriasi. Anot daugelių mokslininkų pirmoji celiulito stadija nėra patologija, o normalus moterų organizmo fiziologinis reiškinys. Dauguma kosmetologų celiulitą vardina, kaip poodinio riebalinio audinio susirgimą, o koregavimo  metodus priskiria gydymui. Tačiau gydytojai mano, kad tai kosmetinė problema (Ю.Ю.Дрибноход, 2008). Celiulitas būdingas 85-98 proc. visų subrendusių moterų, nepriklausomai nuo rasės (Vasiliauskinė, 2009).

Tyrimo problema. Pasak Dr. Ben Watson (2014) celiulitas gali sumažinti moterų pasitikėjimą savimi. Padėti moterims pasiekti gerų rezultatų celiulito koregavimo metoduose, mokslininkai tiria riebalinių ląstelių kilmę, celiulito atsiradimo mechanizmą, todėl kyla probleminis klausimas koks yra limfodrenažinio masažo veiksmingumas koreguojant celiulitą?

 

  1. LIMFINĖS SISTEMOS SVARBA ORGANIZMUI

Pasak R.Stropkus, K.Tamašauskas, N.Paužienė (2005) limfoidinę sistemą sudaro kraujo gamybos ir imuninės sistemos organai, kurie atsižvelgiant į jų funkcijos ypatumus, yra skirstomi į pirminius (centrinius) ir antrinius (periferinius). Pirminiams limfoidiniams organams priklauso kaulų čiulpai ir užkrūčio liauka, o antriniams – blužnis, ryklės limfoidinio audinio žiedas ir limfinis mazgas. Nors organai ir įvairūs, visus juos vienija vidinės sandaros ir funkcijos bendrumas. Šių organų stromos pagrindą sudaro tinklinis (retikulinis) jungiamasis audinys, garantuodamas palankią mikroaplinką kraujo forminiams elementams formuotis bei kauptis.

Limfinės sistemos (systema lymphaticum) sandara ir funkcija labai panaši į kraujotakos sistemą. Ji organizme atlieka šias funkcijas:

  1. Padeda kraujo sistemai drenuoti audinius (surenka iš audinių skysčių perteklių ir nuneša juos į stambiąsias venas);
  2. Gamina kraujo forminius elementus – limfocitus, kurie atlieka apsauginę funkciją (naikina bakterijas ir kitokias organizmui kenksmingas medžiagas);
  3. Dalyvauja organizmo medžiagų apykaitoje (Greta Couldridge, Sue Rosser, 2011).

Limfinę sistemą sudaro limfiniai kapiliarai, įvairaus dydžio limfagyslės, limfmazgiai, limfiniai kamienai, limfiniai latakai, migdolai, limfiniai mazgeliai, užkrūčio liauka ir blužnis.

Limfa – skaidrus, bespalvis skystis, kurio sudėtis labai panaši į kraujo plazmą. Limfoje yra forminių elementų – limfocitų, plazminių ląstelių ir specialių baltymų – antikūnių. Limfos cheminė sudėtis, ypač baltymų kiekis, priklauso nuo to, iš kokio organo limfa nuteka. Pvz., žarnų limfa turi daug riebalų, yra neskaidri, pieno spalvos. Vidutiniškai limfoje esti 3-4 % baltymų, 0,1 % gliukozės, 0,9 % mineralinių druskų. Limfa susidaro nuolatos filtruojantis skysčiui iš kraujo kapiliarų į audinius. Taip pasidaro audinių skystis. Į šį skystį iš ląstelių išsiskiria medžiagų apykaitos produktai, kurių dalis patenka atgal į kraują, o kita dalis kartu su skysčiu – į limfos kapiliarus, sudarydami limfą. Be to, į limfinius kapiliarus iš venulių pereina dalis baltymų. Limfiniai kapiliarai sudaro limfinės sistemos pradžią. Jie audiniuose ir organuose sudaro tinklus. Limfiniai kapiliarai – tai ploni, aklai prasidedantys vamzdeliai, kurių diamentras didesnis už kraujo kapiliarų. Limfinių kapiliarų yra beveik visuose organuose, išskyrus galvos ir nugaros smegenis, blužnies parenchimą, kremzles, akies lęšį bei odena, taip pat placentą. Toliau limfiniai kapiliarai pereina į limfagysles, kurių sandara panaši į venų. Jos turi vožtuvus. Limfagyslių kelyje yra limfmazgiai (nodi lymphatici). Pratekėjusi limfmazgius, limfa suteka į stambesnes limfagysles, kurios vadinamos limfiniais kamienais. Jų yra: juosmeniniai, žarninis, paraktiniai, jungo ir bronchiniai tarpusienio kamienai (A.Mankienė, 1995).  Visi limfiniai kamienai suteka į du pagrindinius limfinius latakus: krūtininis limfinis latakas (ductus thoracicus) ir dešinysis limfinis latakas (ductus lymphaticus dexter). Abu jie nuteka į venas (Prieiga internetu: Kim Ann Zimmermann “Lymphatic System: Facts, Functions & Diseases” http://www.livescience.com/26983-lymphatic-system.html [žiūrėta 2014.05.19]).

Lymfagyslėmis limfa teka labai lėtai. Suaugusio žmogaus organizme į veninę sistemą per parą suteka 1,5 – 2,0 limfos. Ją tekėti skatina šalia esančių raumenų susitraukimai, kraujagyslių pulsavimas, vidaus organų perestaltika. Galūnėse limfagyslės yra paviršinės ir gilios. Paviršinės eina kartu su poodinėmis venomis, o gyliosios lydi gyliąsias venas (O.V.Anusevičienė, P.Cibas, L.Lilienė, 2002).

Krūtininis limfinis latakas prasideda ties pirmuoju juosmens slanksteliu, susijungus dešiniajam ir kairiajam juosmeniniams bei žarniniam kamienams. Latako pradinė dalis išsiplėtusi ir vadinama cisterna, kurios dydis ir forma nepastovūs (O.V.Anusevičienė, P.Cibas, L.Lilienė, 2002). Krūtininis limfinis latakas surenka limfą iš 3/4 kūno, išskyrus dešiniąją galvos pusę, dešniąją ranką, dešniąją krūtinės ląstos sieną bei organų pusę). Krūtininis limfinis latakas yra 30-41 cm ilgio. Jis prasideda pilvo ertmėje prapletėjimu- cisterna, į kurią suteka limfa dešiniuoju ir kairiuoju juosmeniniais kamienais bei žarniniu kamienu iš pilvo ertmės ogranų bei sienelių, dubens ertmės organų ir sienelių ir abiejų apatinių galūnių. Toliau krūtininis limfinis latakas kartu su aorta per diafragmą patenka į krūtinės ląstą. Krūtinės ląstoje jis eina užpakaliniu tarpusieniu. Kildamas aukštyn, krūtininis limfinis latakas nukrypsta į kairę, eina už aortos lanko į kaklo srytį ir teka į kairįjį veninį kampą,  kurį sudaro susiungusios kairioji vidinė vena ir kairioji paraktinė vena. Krūtinės ląstos srityje į krūtininį limfinį lataką įteka limfagyslės iš kairės krūtinės ląstos pusės, o netoli  įtekėjimo vietos į lataką įsilieja limfą iš kairės rankos, kairės galvos bei kaklo pusės (kairysis paraktinis ir jungo kamienas) (A.Mankienė, 1995).

Dešinysis limfinis latakas (ductus lymphaticus dexter) yra apie 1,5 cm ilgio. Jis yra viršraktikaulinėje duobėje ir įteka į dešinįjį veninį kampą (dešiniųjų jungo ir paraktinės venų susijungimo vieta). Į dešinįjį limfinį lataką suteka limfa iš dešiniosios galvos ir kaklo pusės, dešiniosios rankos ir dešiniosios krūtinės ląstos sienų pusės bei organų. Lataką sudaro susilieję dešinieji paraktinis ir jungo kamienai bei dešinysis bronchinis tarpuplaučio kamienas. Kartais šie kamienai nesusijungia ir į dešinįjį veninį kampą įteka savarankiškai (O.V.Anusevičienė, P.Cibas, L.Lilienė, 2002).

Limfinė sistema padeda kraujo sistemai nudrenuoti audinius, t.y surinti audinių skysčių perteklių ir nunešti jį į stambiąsias venas. Limfinė sistema įsiurbia kai kurias medžiagas – koloidinius baltymus, lipoidų emulsija ir kt. Limfmazgiuose vystosi forminiai elementai – limfocitai, kurie apsaugo ir naikina bakterijas bei kitokias organizmui kenksmingas medžiagas. Tačiau limfagyslėmis plinta piktybinių navikų ląstelės.

Organai kuriose vystosi limfocitai, vadinami limfoidiniais organais, o juos sudarantis audinys – limfoidiniu audiniu. Limfoidiniams organams priklauso limfmazgiai, limfiniai mazgeliai, migdolai, blužnis, užkrūčio liauka (Greta Couldridge, Sue Rosser, 2011).

Limfmazgiai (nodi lymphatici) yra pilkai rausvos spalvos, apvalios formos, nuo 3 iki 30 mm dydžio. Vienoje limfmazgio pusėje yra įdubimas – vartai, pro kurios į mazgą įeina arterijos ir nervai, o išeina venos ir ištekamosios limfagyslės. Į mazgo iškiliąją pusę ateina įtekamosios limfagyslės. Limfinį mazgą iš išorės gaubia jungiamojo audinio dangalas, turintis nedaug lygiųjų raumenų skaidulų. Jų susitraukimai padeda tekėti limfai. Nuo dangalo į mazgo vidų eina pertvarėlės, kuriose yra kraujagyslių ir nervų. Mazgo pjūvyje gerai matomos tamsesnė žievinė ir šerdinė medžiagos. Šias medžiagas sudaro limfoidinis audinys. Žievnėje medžiagoje yra daug limfocitų. Limfmazgiai dažnai telkiasi po 10-20 ir išsidėsto tam tikruose srityse, todėl vadinami sritiniais mazgais. Pagrindinės sritys kuriose telkiasi limfiniai mazgai, yra šios: apatinėje galūnėje – pakinklio duobė ir kirkšnio sritis, viršutinėje galūnėje – alkūnės ir pažasties duobės, kūno ertmėse – dubens, pilvo, krūtinės ir kaklo sritys prie stamblių kaulų (R.Stropkus, K.Tamašauskas, N.Paužienė, 2005).

Limfiniai mazgeliai (folliculi lymphatici) yra nosiaryklės, gerklų, gerklės, bronchų, žarnų gleivinėse. Jie nedideli, gerai matomi pro mikroskopą mažuoju padidinimu, išsibarstę pavieniui. Klubinės žarnos gleivinėje limfiniai mazgeliai sudaro sankaupas ir jie yra gana stambūs.

Migdolai (tonsillae) – tai limfoidinio audinio telkiniai, esantys virškinimo ir kvėpavimo takų pradžioje (A.Mankienė, 1995).

Blužnis (lien) yra pilvo ertmės viršutinėje dalyje, kairėje pusėje, tarp skrandžio ir diafragmos. Jos forma panaši į pupelę, o svoris 150-200 g. Blužnis yra tamsiai raudonos violetinio atspalvio, minkštos konsistencijos. Blužnis turi lateralinį paviršių, atkreiptą į diafragmą, ir šiek tiek įgaubtą visceralinį paviršių, nukreiptą į skrandį, kairįjį inkstą ir kasos uodegą. Blužnies matmenys priklauso nuo organo prisipildymo krauju. Blužnį iš visų pusių dengia pilvaplėvė. Blužnį gaubia kapsulė, kuri sudaryta iš jungiamojo audinio. Nuo kapsulės į vidų eina pertvarėlės, tarp kurių yra blužnies minkštinimas (pulpa). Blužnies pjūvyje matoma baltąją ir raudonąją pulpą. Baltojoje pulpoje telkiasi limfocitai, o raudonąją pulpą sudaro veniniai  ančiai ir tarp jų esantis retikulinis audinys, pripildytas limfocitų, makrofagų, plazminių ląstelių, eritrocitų, trombocitų. Blužnis yra kraujo rezervuaras, jis gamina limfocitus, monocitus, plazmines ląsteles, padeda juoms transformuotis į makrofagus. Blužnyje suyra pasenę eritrocitai (R.Stropkus, K.Tamašauskas, N.Paužienė, 2005).

Užkrūčio liauka (thymus) – pagrindinis imunogenezės organas, reguliuojantis ląstelinio imuniteto susidarymą ir funkcionavimą. Tai neporinis organas, esantis krūtinės ląstoje, už krūtinkaulio, priekiniame tarpusienyje. Jo forma įvairi. Užkrūtį sudaro dvi nevienodo dydžio skiltys: dešinioji ir kairioji. Kartais būna tarpinė skiltis. Užkrūtis daugiausiai sveria apie 40 g. kai žmogus sulaukia 11-15 metų, o po to pradeda nykti, apauga riebaliniu audiniu. Liaukos paviršiu dengia plona jungiamojo audinio kapsulė, su daugybė elastinių skaidulų. Nuo jos einančios pertverėlės padalija liauką į skilteles. Jungiamojo audinio pertvarėlėmis eina kraujagyslės ir nervai. Liauką sudaro netaisyklingos formos epitelinės ląstelės, kurios susijungdamos ataugomis suformuoja tinklus. Skiltelės turi dvi dalis: žievinę ir šerdinę. Žievinė dalis yra tamsesnė, joje daug limfocitų. Šerdinė dalis šviesesnė, joje limfocitų mažiau, bet yra daugiau epitelinių ląstelių bei užkrūčio liaukos kūnėlių.

Užkrūčio liaukos šerdinės dalies epitelinės ląstelės gamina ir sekretuoja hormonus timoziną ir timopoetiną. Šie hormonai stimuliuoja T-limfacitų vystymąsi, brendimą, migraciją ir sąveiką su kitomis imunokompetencinėmis ląstelėmis. Kamieninės kaulų čiulpų ląstelės užkrūčio liaukoje virsta T-limfocitinėmis ląstelėmis, kurios formuoja organizmo ląstelinį imunitetą. T-limfocitai iš užkrūčio liaukos, veikiant jos hormonams, migruoja ir kaupiasi blužnies, limfmazgių T-zonose, jungiamajame audinyje ir apsaugo organizmą nuo žalingo bakterijų, virusų veikimo. Ilgai gyvenantys T-limfocitai kraujyje nuolat recirkuliuojami (A.Mankienė, 1995).

1.1 Limfinės sistemos sutrikimas

Pasak D.Trijonienė (2008) limfinės kraujotakos sutrikimas nėra iki šiol pakankamai įvertinamas ir nepradedamas ankstyvas gydymas. Negydomos limfedemos pasekmės yra grėsmingos: celiulitai, dramblialigė, opos, infekcija, jos sutrikdo pacientų fizinę ir psichinę būklę.

Limfedema – tai limfos tėkmės sutrikimas, kai skystis iš audinių negali pasišalinti ir sukelia tinimą.

Limfinės tėkmės sutrikimas būna dėl dviejų priežasčių:

Pirmoji – kai limfagyslės užanka arba jos užspaudžiamos, kai limfiniai kapiliarai tampa mažai pralaidūs skysčiui ir iš intersticiumo audinių skystis neišdrenuojamas.

Antroji priežastis – per didelis skysčių kaupimasis audiniuose, o limfinė sistema nepajėgi išdrenuoti visą skystį į venas.

Antroji priežastis dažniausiai būna dėl bendrų organizmo negalavimų: dėl mažos baltymų koncentracijos kraujyje, dėl širdies, inkstų ir kepenų nepakankamumo.

Lokalios hipoproteininės edemos dažniausia atsiranda dėl venostazės, kai sutrinka nutekėjimas venomis ir padidėja spaudimas kapiliaruose, tuomet skystis gausiai sunkiasi į intersticiumą, o limfagyslės nepajėgia jo išdrenuoti. Lokalios hipoproteininės edemos negydomos diuretikais. Davus diuretikų, nusausinamos ir tos kūno dalys, kuriose jokios edemos nėra, tuomet sutrinka elektrolitų ir vandens apykaita, atsiranda šlapimo rūgšties ir lipidų padidėjimas, hipovolemija, padidėja kraujo klampumas, kuris gali būti trombozės priežastimi

Užakus, pažeidus ar užspaudus limfagysles, limfos nutekėjimas sutrinka. Tuomet intersticiume susikaupia daug baltyminių elementų, kurie palaipsniui veikiant fibrocitams virsta jungiamuoju audiniu. Tai hiperproteininės edemos, kurios taip pat negydomos diuretikais, o gydymas jų kompleksinis

Kokia bebūtų  edema, ji visada sutrikdo ląstelių mitybą, nes per kapiliarus ląstelės nebegauna deguonies ir kitų medžiagų. Ląstelės žūsta. Todėl bet kokią edemą reikia šalinti arba mažinti kuo greičiau

Limfedemų klasifikacija.

Pirminė limfedema:

  1. Įgimta (iki 1 m. amžiaus):
  • Ne šeimyninė
  • Šeimyninė (Milroy liga)
  1. Lymphoedema prekox (ankstyvoji). Prasideda nuo 1 m. iki 35 m. amžiaus:
  • Ne šeimyninė.
  • Šeimyninė (Meige liga)
  1. Lymphoedema tarde (vėlyvoji). Prasideda nuo 35 m.

Antrinė limfedema. Jos priežastys:

  1. Filiariazė dėl moskito mikrofiliarijos įkandimo (tik tropikų kraštuose)
  2. Limfmazgių pašalinimas, spindulinis gydymas, infekciniai limfagyslių uždegimai.
  3. Įvairūs augliai.
  4. Trauma (ir chirurginė operacija).
  5. Dirbtinai sukelta edema užspaudžiant.
  6. Retroperitoninė fibrozė (Morbus Ormond)

Edema – visada yra ligos požymis. Tinimą stebime apžiūros metu. Edema lokali gali būti pėdos, blauzdos, šlaunų, genitalijų, liemens, plaštakos, delno, žasto, peties. Bet kokios edemos atveju būtina įvertinti anamnezę ieškant edemos priežasties. Edemą vertiname paspaudimu ir matuodami kojų ar rankų apimtį ir lygindami. Galimas kojos tūrio matavimas specialiame vandens inde. Matematinėmis formulėmis taip pat galima apskaičiuoti kojų tūrį. Tonometras naudojamas audinių tonusui įvertinti. Bio varža galima įvertinti procentaliai skysčio kiekį raumenyse ir audiniuose.

Galimos negydytos limfedemos pasekmės:

  • Galūnės apimtis nuolat didėja, keičiasi jos konfigūracija, mažėja judėjimo galimybė;
  • Galūnė sunkėja, atsiranda grybelinė ir kitos infekcijos;
  • Kartojasi limfangitai, limfadenitai, bakteremija;
  • Didėja limfagyslių destrukcija ir jų užakimas;
  • Keičiasi odos būklė, atsiranda hiperkeratozė, įskilimai, išopėjimai;
  • Atsiranda celiulitas, lėtinis paodžio uždegimas;
  • Progresuoja limfinis ir veninis nepakankamumas;
  • Atsiranda opos, audinių nekrozė, net galūnės gangrena.

Edema turi būti anksti pradedama gydyti, tramdoma ir kontroliuojama. Gydymo metodas parenkamas tik nustačius priežastinę diagnozę. Pagrindinis limfedemos gydymo būdas – limfos drenažo gerinimas ir antirefliuksinė terapija, kai edemą sukelia venų ligos.

 

Apibendrinant galima išskirti šias pagrindinės limfotakos funkcijas:

  • Nudrenuoja audinių skysčio perteklių į kraują;
  • Įsiurbia ir perneša į kraują kai kurias medžiagas – koloidinius baltymus, lipoidų emulsiją ir kt.
  • Dalyvauja apsauginėse organizmo reakcijose.


  1. LIMFODRENAŽINIS MASAŽAS

Limfos drenažą 1930 metais sukūrė gydytojas Voderis (Vodder) iš Vokietijos. Jis dėl savo efektyvumo yra gerai žinomas (Hannelore R. Leavy, Reinhard R. Bergel, Ph. D. , 2002). Šis metodas iš esmės skiriasi nuo visų metodų ir nuo to, ko mokoma tradicenėse mokyklose (tiek Rytų, tiek Vakarų). Grožio priežiūros specialistui būtina ne tik atkreipti dėmesį į limfos drenažo ir paprasto masažo skirtumus,  bet ir laikytis šios procedūros ribų, nes drenažas turi didelę mokslinę vertę, kuria pripažino įvairūs specialistai, pavyzdžiui, Keisis Smitas (Casley Smith), daktaras Foldis (Foldi) ir daktaras Ledukas (Leduc) 1960 metais.

Limfos drenažas daro įtaka kūno skysčiams, limfos kanalams, aktyvina automatizmą ir pagerina išsivalymą bei absorbcijos funkciją t.y. skatina limfos cirkuliaciją. Limfos kanalai yra tarsi šakos, kurios susijungia su angomis ir suformuoja tinklus bei kelius. Drenažas ne tik stiprina limfinės sistemos apsauginius mechanizmus, bet ir veikia vegetacinę nervų sistemą, padeda atsipalaiduoti (H.Hobert, 2000)

Tai masažas, suaktyvinantis limfos tekėjimą, skatinantis skysčių, toksinų ir riebalų sankaupų pasišalinimą iš organizmo. Taip pagerėja audinių aprūpinimas deguonimi, galūnių kraujotaka, medžiagų apykaita. Limfodrenažinis masažas taikomas ne tik kaip gydymo ir profilaktikos priemonė. Tai ypač efektyvus būdas gydyti celiulitą, mažinti kūno apimtis. Labai gerų rezultatų galima sulaukti derinant limfodrenažinį masažą su anticeliulitiniu ar lipolitiniu masažu, sportuojant, laikantis dietos, naudojant įvairias kūno kaukes (Ю.Ю Дрибноход,  2008).

Limfodrenažinis masažas – tai ne tik celiulito gydymas, bet ir būdas pagerinti veninę kraujotaką, ji gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo išsiplėtusių venų ir pagreitinti medžiagų apykaitos procesus poodiniame riebaliniame sluoksnyje ir odos ląstelėse. Šis metodas leidžia išvesti iš organizmo skysčio perteklių ir kenksmingas medžiagas, normalizuoti organizme cirkuliuojantį tarpląstelinį skystį ir limfą (“Коррекция фигуры и косметический уход за телом”, 2004).

Drenažo poveikis organizmui:

  1. skatinamas organizmo skysčių judėjimas;
  2. limfinės sistemos apsauginių mechanizmų sustiprinimas;
  3. užtikrina harmoningą vegetacinės nervų sistemos būklę, aktyvina parasimpatinę relaksaciją;
  4. naikina sankaupas, normalizuoja jungiamųjų audinių būklę, pašalina toksinės ir nereikalingas organizmui medžiagas (Greta Couldridge, Sue Rosser , 2011).

Indikacijos:

  • Raumenų ir nervų skausmai;
  • Įvairios kilmės rankų, kojų edemos (patinimai);
  • Veninis nepakankamumas, varikozė;
  • Išryškėjęs kapiliarų tinklas;
  • Venų stazė;
  • Trombozių profilaktika;
  • Kraujagyslių susiaurėjimas ir uždegimas;
  • Limfinis audinių pabrinkimas, limfos tekmės sutrikimai;
  • Kojų nuovargis, sunkumo sindromas;
  • Sportinės traumos;
  • Celiulitas;
  • Randai, strijos;
  • Sporto traumos;
  • Artritai;
  • Po krūties pašalinimo operacijų;
  • Ankstyvo senėjimo profilaktka bei korekcija;
  • Prieš ir po plastinių bei rekostrukcinių operacijų;
  • Po traumų ir lužių (suaugus lūžiui) regeneracijos gerinimui;
  • Priešmenstruacinio sindromo bei menstruacinių skausmų sumažinimui (А.В. Левкович, В.С.Мельник, 2007).

Kontraindikacijos:

  • Odos susirgimai (dermatitas, egzema, odos vientisumo pažeidimai);
  • Įvairios odos, nagų infekcinės ligos; Ūmi ligos pradžia, karščiavimas;
  • Ūmūs ir pūlingi uždegiminiai procesai;
  • Onkologiniai susirgimai;
  • Infekcinės ligos (ūmiu periodu);
  • Lėtinės sunkios kepenų bei inkstų ligos;
  • Sunki venų varikozė bei uždegimas;
  • Kapiliarinio tinklo išsiplėtimas;
  • Kiaušidžių cistos (priekinės pilvo sienos masažui);
  • Kraujo krešumo sutrikimai;
  • Kraujavimas ar polinkis kraujuoti;
  • Kraujo ligos;
  • Aktyvi tuberkuliozės forma;
  • Psichinės ligos;
  • Pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas (Hannelore R. Leavy, Reinhard R. Bergel, Ph. D. , 2002)

Limfodrenažinis masažas, arba presoterapija – tai mechaninis  poveikis į audinius, kuris sukuriamas   pučiant orą į specialias manžetes ir reguliuojant slėgį. Manžetės sudarytos iš keliolikos sekcijų, tai leidžia sukurti palaipsniui iš periferijos į centrą didėjantį slėgimą. Paeiliui susispaudžiant ir atsipalaiduojant manžetėms vyksta audinių masažas ir limfos drenažas. Ant kojų ir pilvo užvelkamas prietaisas, panašus į dideles pūstas kelnes.

Didelio slėgio oro bangos ritmiškai „stumia“ limfą iš galūnių, pašalindamos skysčių perteklių ir šlakus ir tuo pačiu suteikdamos neapsakomą lengvumo jausmą bei tikro masažo malonumą. Slėgio stiprumas, pasiskirstymas ir programa nustatoma kiekvienam individualiai, priklausomai nuo paciento sveikatos, amžiaus, procedūros tikslo.

Limfodrenažinis masažas kosmetologijoje naudojamas siekiant sumažinti įvairios kilmės edemas, sumažinti kūno apimtis, odos  lygumui ir elastingumui pagerinti (А.В. Левкович, В.С.Мельник, 2007).

  1. Astašenko (2010) teigia, kad pagal naudojamą metodą skiriami limfos drenažo tipai:
  2. Elektroterapinis (naudojant elektros srovę);
  3. Vakuuminis (naudojant neigiamą oro slėgį);
  4. Presoterapija arba impulsinė baroterapija (naudojant padidinto ir sumažinto oro stulpo slėgio kaitą).

Pasak D.Trijonienė (2008) manualinis limfos masažas (MLD)  – labai skirtingas nuo įprastinio masažo. Pagrindinis principas manualinio limfos drenažo yra anatominis – limfa turi drenuotis į sveikus sritinius limfmazgius. Limfinis masažas pradedamas nuo sveikų teritorijų, labai nutolusių nuo stazinių sričių, pereinama prie proksimaliosios pažeistos srities ir slenkama distaline kryptimi. Masažo trukmė 1 valanda. Nesant paruoštų specialistų, limfiniam masažui atlikti gali būti panaudotas masažo paprastas glostymo metodas.

Kompresinė terapijos principas – stipresne nei veninei kraujotakai gerinti, pirmoje stadijoje taikytinos 2 kompresinės klasės kojinės, antroje stadijoje – 3 – 4 kompresinės klasės kojinės, trečioje stadijoje – 4 kompresinės klasės kojinės, kojinės, kompresija gali būti daugiasluoksnė. Lokaliai gali būti taikomos specialios plastmasinės paspaudės, įspaudės, kurios stimuliuoja limfinę kraujotaką. Taip pat taikomi minkštieji pamušalai, o ant jų medvilniniai  mažo tamprumo elastiniai bintai . Būtinai bintuojama nuo pirštų galiukų. Parenkant kompresiją būtina įvertinti tinimo sunkumą, lokalizaciją, ligonio amžių ir lydinčias ligas.

Presoterapija pasižymi šiuo gydomuoju poveikiu:

  • teigiamai veikia kraujotaką, ir puikiai pašalina problemas, susijusias su ilgalaikiai pablogėjusia cirkuliacija: veninės kraujotakos ir limfos apykaitos nepakankamumas, patinimai, venų varikozė ir ,,sunkių kojų“ pojūtis;
  • padeda sumažinti raumenų ir sąnarių skausmus ir turi atpalaiduojamą poveikį po intensyvių treniruočių;
  • profilaktiškai veikia, kad nesusidarytų venų trombozė, lėtinis venų nepakankamumas, audinių išopėjimas.

Apibendinant limfodrenažo metu suaktyvinami pažeistų minkštųjų audinių regeneracijos procesai, slopinami uždegiminiai procesai, sustiprinamas imunitetas, pagerinamas audinių aprūpinimas deguonimi. šalinamas skysčių perteklius iš audinių bei organų.

 

  1. CELIULITO SAMPRATA IR JO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

3.1 Celiulito sampratos traktuote

Celiulitas – tai jungiamųjų odos audinių pakitimai,kurio metu sutrinka mikrocirkuliacija ir limfos atitekėjimas, kaupiasi poodiniai riebalai,  pasireiškia  nelygia, grublėta oda, primenančią apelsino žievelę. Kraujo pagalba riebalų perteklius iš riebalinių ląstelių yra pašalinamas, o sutrikus mikrocirkuliacijai, audiniai yra prasčiau aprūpinami krauju ir tose srityse pradeda formuotis celiulitas. Celiulitas prasideda nuo riebalinių ląstelių hipertrofijos, kurią sukelia moteriškieji hormonai, todėl pirmiausia pažeidžia reprodukcinės zonas: pilva, klubus, sėdmenis, šlaunis ir priklauso nuo menstruacijų ciklo, neštumo ar menopauzės (Curri, Bombardelli, 1994) .

Celiulitas su kūno svoriu nebūtinai susijusęs, kadangi celiulitą turi ne tik apkūnios, bet dažnai ir lieknos moterys.  Sutrikimas daugiau būdingas moterims, nes moterys turi daugiau riebalinio audinio negu vyrai, tačiau pasitaiko atvėjų, kai celiulitas atsiranda ir pas vyrus, dažniausiai dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų. Pagrindinė skirtumo priežastis – skirtinga poodinio riebalinio audinio struktūra: vyrų jungiamoji audinio pertvaros, dalijančios riebalinį audinį į segmentus yra pakreiptos kampu, o moterų – beveik vertikalios odos paviršiui. Todėl, padidėjus riebalinio audinio apimčiai, vyrų oda beveik nesikeičia, o moterų oda tampa nelygi (“Коррекция фигуры и косметический уход за телом”, 2004).

Apibūdinant celiulitą specialistų nuomonės skiriasi. Anot daugelių mokslininkų pirmoji celiulito stadija nėra patologija, o normalus moterų organizmo fiziologinis reiškinys. Mokslininkai teigia, jog celiulitas yra poodinio riebalinio audinio medžiagų apykaitos sutrikimas. Pirminiai celiulito požymiai rodo, jog organizme yra disbalansas. Bendros nuomonės, kur baigiasi normali celiulito forma ir kur prasideda patologija, nėra. Dauguma kosmetologų celiulitą vardina, kaip poodinio riebalinio audinio susirgimą, o koregavimo  metodus priskiria gydymui. Tačiau gydytojai mano, kad tai kosmetinė problema (Ю.Ю.Дрибноход, 2008).

Pasak J.Ulonienės (2005) celiulitas – tai būklė, kai riebalai kaupiasi po oda ir suformuoja odos paviršiaus nelygumus, kauburėlius, mazgelius. Celiulitas nesukelia skausmų ir nekenkia sveikatai – tai tik grožio problema. Celiulitas neatsiranda iškart, o vystosi iš lėto.

Pasak V.Stačioką (2005) celiulitas – tai būklė, kai riebalai kaupiasi po oda ir suformuoja odos paviršiaus nelygumus, kauburėlius, mazgelius. Celiulitas gali atsirasti tiek moterims, turinčioms antsvorio, tiek ir lieknoms moterims. Tačiau teigia, jog nagrinėti celiulitą ir nutukimą atskirai būtų neteisinga. Nes vienu ir kitu atvėju vyksta padidėjęs riebalų kaupimas poodinio audinio riebalų ląstelėse – adipocituose.

 

3.2  Celiulito atsiradimo priežastys

Celiulito atsiradimą lemia paveldėjimas, amžiaus pokyčiai, hormonų pusiausvyros sutrikimai, susilpnėjusi kasos arba skydliaukės funkcija, sutrikusi riebalinio audinio  kraujotaka, medžiagų arba vandens ir druskų apykaita, antsvoris, aplinkos užterštumas, netaisyklinga mityba ar dažnai patiriamas stresas.

Viena iš pagrindinių priežasčių  – genetinis paveldimumas. Jeigu motina turi celiulitą, didelė tikimybė, kad jis bus būdingas ir dukrai. Taip pat gali lemti  figūros struktūra, nes celiulitas būdingesnis nedidelio ūgio,  moteriškais  apvalumais  galinčioms pasižymėti moterims, o aukštos ir lieknos jį turi rečiau. Rekomenduojama imtis prevencijos priemonių dar nepasirodžius pirmiesiems celiulito ženklams.

Taip pat celiulito atsiradimą skatina stresas, nes  silpnėja imuninė sistema, sutrinka medžiagų apykaita, bei limfos tekėjimas. Vidaus organų veiklos sutrikimai atsispindi odoje. Sutrinka odos aprūpinimas deguonimi, maistinėmis medžiagomis. Taigi, sutrikus medžiagų apykaitai, pradeda kauptis vanduo bei riebalai.

Amžius – viena iš pagrindinių atsiradimo faktorių, Vaikystėje celiulitas nepasireiškia, oda glotni, švelni, geras odos tonusas. Laikui bėgant oda praranda elastingumą bei tonusą, sutrinka mikrocirkuliacija, todėl atsiranda celiulitas. Tačiau skirtingo amžiaus žmonių celiulito vystymosi greitis nevienodas – tam įtakos turi paveldimumas. Kai kurių moterų celiulitas nevargina, o kitoms jis pasireiškia dvidešimties metu.

Nemažiau svarbi yra ir mityba. Šiolaikiniame sparčiai besivystančiame pasaulyje, norint sutaupyti laiką žmonės linkę valgyti greitą, nesveiką maistą. Paskaičiuota, kad sveikam žmogui reikia 5 gramų riealų per dieną biocheminiams procesams. Pertiklinis riebalų kiekis lydi nutikimą ir celiulito atsiradimą. Taip pat po gražių daržovių ir vaisių apvalkalu slepiasi pesticidų, hibricidų ir kitų cheminių medžiagų pėdsakai, kurie plačiai naudojami žemės ūkyje (“Коррекция фигуры и косметический уход за телом”, 2004).

J.J.Dribnohod (2008) celiulito atsiradimo priežastys traktuoja taip:

  1. Mikrocirkuliacijos sutrikimai. Dažniausiai tai susiję su veninės kraujotakos nepakankamumu
  2. Genetinis paveldėjimas
  3. Hormonaliniai sutrikimai (endokrininiai susirgimai, neštumas, menopauzė)
  4. Nesubalansuota mityba, dietų piktnaudžiavimas
  5. Pasyvus gyvenimo būdas
  6. Rūkymas, alkoholio, kavos, vaistų vartojimas
  7. Siauri drabužiai, nepatogi avalynė
  8. Psichologinės perkrovos, stresas
  9. Lipazės pasyvumas – fermentas, katalizuojantis riebalų skilimą iki glicerino ir riebiųjų rūgščių.

Pasak V.Stačioką (2005) vieną iš teorijų teigia, jog celiulitas atsiranda dėl to, kad moterų apatinėje kūno dalyje  dažnai sutrinka kraujotaka susijusi su problemomis dėl kojų venų, pradeda trūkti dėguonies, vystosi hipoksija (deguonies badas), todėl išveši jungiamasis audinys.

Tačiau manoma, jog celiulitas atsiranda ir dėl kitų priežasčių. Pirmoji – nuo lyties priklausanti, odos architektūra (S.Vasiliauskinė, 2009). Anatominė celiulito atsiradimo hipotezė grindžiama jo pasiskirstymo tarp lyčių pagrindu bei struktūriniais vyrų ir moterų riebalinio ir jungiamojo audinio ypatumais. Pagal šia, Nurnbergerio ir Mullerio hipotezę poodiniai riebalai yra riebalinėse ląstelėse (moterų jos didesnės bei aktyvesnės), kurias prilaiko jungiamasis audinys. Dėl intensyvaus riebalų kaupimosi paodyje (pvz. lytinio brendimo metu), silpnesnis, būdingas moterims, jungiamasis audinys nebeišlaiko riebalinių ląstelių spaudimo, pakenkiamas paodis ir pradeda formuotis celiulitas. Kai kurių autorių manymu tokios jungiamojo audinio „išvaržos“ būdingos moterims ir gali būti pastebimos ultragarsinio tyrimo metų kaip retesnio jungiamojo audinio zonos. Rosenbaum su bendradarbiais atliko audinių, paimtų iš celiulito pažeistų ir sveikų šlaunies vietų, sonografinius tyrimus ir nustatė, kad tose vietose, kur jungiamasis audinys retesnis, plonesnis, riebalinės ląstelės prasiveržia pro jungiamąjį audinį. Buvo ištirtos septynios, turinčios celiulito ir trys neturinčios celiulito moterys bei du vyrai. Įdomu pažymėti, kad jungiamojo audinio praretėjusios ir suplonėjusios zonos bei riebalinio audinio prasiveržimo (protruzijos) vietos pro jungiamąjį audinį buvo rastos, tiek moterims, turinčioms celiulitą, tiek neturinčioms, o vyrų jungiamasis audinys buvo lygus. Jungiamojo audinio (tinklelio, palaikančio riebalines ląsteles) pažeidimai Nurnburgerio ir Millerio hipotezė celiulito atsiradimą aiškina riebalinių ląstelių prasiveržimu (protruzija) pro jungiamąjį audinį. Tačiau Pierard nerado ryšio tarp jungiamojo audinio protruzijų ir celiulito atsiradimo zonų. Jis tyrė sveikas 28-39 metų amžiaus moteris, turinčias celiulito ir 11 vyrų bei 4 moteris, neturinčias celiulito. Jis mano, kad jungiamojo audinio mikro struktūra neturi įtakos celiulito susidarymui. 13-kai iš Pierard tirtų moterų, turinčių celiulito, jis išryškėja tik pasisukus ar suspaudus audinį ir tai nepriklauso nuo plonesnio ar silpnesnio jungiamojo audinio zonų. Pierard mano, kad odos nelygumai atsiranda dėl vertikaliai orientuotų kolageno (jungiamojo audinio) skaidulų ištempimo, kas susilpnina jungiamąjį audinį ir sąlygoja riebalinio audinio prasiveržimą pro jį.

Kitą priežastys – kraujagyslių pakitimai. Mokslininkai Rossi ir Vergnanini apibūdina celiulito atsiradimą kaip daugialypį reiškinį. Remdamiesi Curri ir kitų autorių išvadomis jie išskiria metabolinę (medžiagų apykaitos) ir struktūrinę celiulito atsiradimo puses. Jų manymų procesas prasideda tuomet kai pablogėja odos kraujotaka, ypač kaip atsakas į prekapiliarinių arteriolių sfinkterių pakitimus, kurie gali atsirasti dėl hiperpolimerizuotų glikosaminoglykanų (GAGs) susikaupimo (depozito) ant odos (dermos) kapiliarų sienelių ir tarp kolageno ir elastino tinklelio. Padidėjęs spaudimas kapiliaruose gali sukelti padidėjusį kapiliarinį laidumą ir skysčio užsilaikymą paodyje bei jungiamojo audinio pažeidimus. GAGs, kurie pasižymi hidrofilinėmis savybėmis dar padidina vandens pritraukimą. Pabrinkimas (edema) sukelia pakitimus ląstelėje, atsirandančius kadangi suspaudžiama ląstelė, sumažėja veninis nutekėjimas ir išsivysto audinių hipoksija. Hipoksinėmis sąlygomis padidėja proteoglikano depozitas (kaupimasis) paodžio kolageniniame audinyje ir elastinėse skaidulose, židininė fibroplazija, kolagenezė ir kapiliarų neoformacija. Histologiniai tyrimai, rodo židininius kapiliarų pažeidimus ir mikrohemoragiją. Padidėjusi lipogenezė (riebalų kaupimasis) dėl estrogenų ir prolaktino poveikio, turtinga angliavandeniais dieta kartu su padidėjusiu lipolitiniu (riebalinio audinio) atsparumu, sukelto audinių hipoksijos, sąlygoja riebalinio audinio hipertrofiją. Padidėjęs riebalinio audinio kaupimasis kartu su jungiamojo audinio tinklelio skaidulų hipertrofija ir hiperplazija sukelia riebalų lašelių (micronodules), arba didelių riebalinių telkinių formavimasį aplink baltymų skaidulas. Ilgainiui pastovus pabrinkimas, kraujagyslių užsikišimas, sukeliantis hipoksiją, sukelia jungiamojo audinio, kuris prilaiko riebalines ląsteles, suplonėjimą ir sklerozavimą paodyje. Tačiau reikia pažymėti, kad Lotti ir bendraautorių paodžio tyrimai, kurių metu jie nustatė audinių edemą ir GAG susikaupimą, turintiems celiulito pacientams, nėra pakartoti kitų autorių.

Taip pat įtaka turi uždegiminis procesas. Remdamiesi subjektyviais pastebėjimais kai kurie autoriai mano, kad celiulitas yra uždegiminio pagrindo jungiamojo audinio pakitimai. Kligman atlikti histologiniai, biopsinių mėginių, paimtų iš celiulito pažeistų vietų, tyrimai patvirtino makrofagų ir leukocitų būvimą celiulito vietose. Pagal Kligman jungiamojo audinio neintensyvus uždegimas išsivysto dėl riebalinio audinio kaupimosi ir paodžio atrofijos. Kiti autoriai, celiulito pažeistose vietose, uždegiminių procesų nepastebėjo.

Prieiga internetu Žydrita Biekšienė “Celiulitas” http://groziopajegos.lt/celiulitas-84 [žiūrėta 2014.05.15]

3.3 Celiulito vystymosi stadijos, jų sprendimo būdai

Kosmetinis celiulitas yra įvardijamas kaip kosmetinis defektas. Tačiau net ir kosmetinis celiulitas gali būti rimtų pakitimų organizme pranašas ir jų vystymosi pasekmė. Kosmetinio celiulito pasireiškimo lygis skiriasi priklausomai nuo vystymosi stadijos. Literatūroje dažniausiai išskiriamos 4 pagrindinės kosmetinio celiulito vystymosi stadijos ir požymiai.

Pirmoji stadija – vizualiai matomas tik suspaudus odą – juntamas audinių minkštumas. Prasideda mikrocirkuliacijos sutrikimai. Juos gali įtakoti adipocitų hipertrofija – dažnai pastebima brendimo laikotarpiu ar kiek vėliau – tai pirminis celiulitas. Dėl kapiliarinių sfinkterių (raukai – kapiliarų atsišakojimuose esančios lygiųjų  raumenų skaidulos, reguliuojančios kraujo priplūdimą) pažeidimų ima didėti kapiliarų pralaidumas dėl stazės, tarpląsteliniame audinyje kaupiasi skysčiai. Odos paviršiuje kartais galima pastebėti teleangektazijas. Edema sąlygoja mikrocirkuliacijos sutrikimus – adipocitai prasčiau kontaktuoja su kapiliarais, sulėtėja lipidų metabolizmas audiniuose.

Korekcija: tinka visos profilaktinės (manualinės) priemonės, gerinančios mikrocirkuliaciją, skatinančios lipolizę – anticeliulitinis masažas, medaus masažas, vandens procedūros, pirtys, įvyniojimai, kremai, geliai (ypač turintys AHA, retinolio) (“Коррекция фигуры и косметический уход за телом”, 2004).

Pasak V.Stačioką (2005) pirmoji stadija – tai minkštasis celiulitas. Tai paprastasis audinių suminkštėjimas pažeistuose kūno vietose, kurį išprovokuoja tarpląstelinio skysčio sąstingis.

Antroji stadija – požymiai gerai pastebimi ne tik suimant odą ar įtempus raumenis bet ir stovint ramiai – išnykti gali tik atsigulus. Antroje stadijoje pastebimas odos stangrumo netekimas – tai antrinis celiulitas. Gilus audinių spaudimas kartais gali sukelti skausmą. Intensyvi edema (skysčių kaupimasis tarpląsteliniame audinyje). Audinių aprūpinimas krauju dar labiau pablogėja – dėl edemos spaudžiami nervai, gali atsirasti lokalaus skausmo židiniai, skauda palpuojant. Poodinio sluoksnio kapsulės plečiasi dėl lipidų ir skysčio sankaupų, tempia jungiamojo audinio pertvarėles. Suintensyvėja fibroblastų veikla – reparuojamas pažeistos kolageno skaidulos bei stiprinama pralaidžių kapiliarų apsauga.

Korekcija: skysčių apytakos gerinimas – limfos drenažas, vibracinis masažas, presoterapija, termoterapija pakaitomis su krioterapija, pirtys, įvyniojimai, kremai, mezoterapija (“Коррекция фигуры и косметический уход за телом”, 2004).

V.Stačiokas (2005) teigia, jog antrojoje stadjoje gaubiantys adipocitus retikuliniai pluoštai tankėja ir kietėja, taip apsunkindami kraujo ir limfos cirkuliaciją kapiliarų tinkle. Šioje stadijoje paspaudus odą lieka duobutės, oda netenka elastingumo.

Trečioji stadija – požymiai aiškiai matomi ir stovint, ir gulint. Juntamas sunkumas kojose, dažnesnės teleangektazijos, palpacija skausminga. Duobučių po palpacijos gali nesimatyti dėl prasidėjusios fibrozės. Oda šalta. Vyksta fibrozė (jungiamojo audinio išvešėjimas) arba liposklerozė (kai jungiamasis audinys suveša riebaliniame audinyje). Adipocitai izoliuojami deformuotomis jungiamojo audinio pertvarėlėmis – jos tampa storos, nelanksčios, mažai pralaidžios, todėl medžiagų apykaita juose lėta. Adipocitai kapsulėse susitelkia į dar mažesnes izoliuotas grupeles – susidaro mikromazgeliai. Dėl vykstančio uždegimo ir ląstelių pažaidų intensyvėja mukopolisacharidų (hialurono rūgšties) gamyba – jie savo ruožtu pritraukia dar daugiau vandens – edema intensyvėja. Padaugėja krešėjimo faktoriaus fibrino dėl pažeistų kapiliarų – tai sąlygoja išemijos progresavimą.

Korekcija: dėmesys jungiamojo audinio mikštinimui bei apytakos atkūrimui – limfinis drenažas, elektrolipolizė, ultragarsas, miostimuliacija, mikrocirkuliaciją skatinantys įvyniojimai, lipokavitacija (Ю.Ю.Дрибноход, 2008).

Pasak V.Stačioką (2005) trečioje stadijoje atsiranda liposklerozė. Formuojasi mikromazgeliai ir odos paviršius tampa panašus į apelsino žievelę. Tai šiurkštusis celiulitas.

Ketvirtoji stadija – Šios stadijos metu visi įmanomi požymiai matomi aiškiai: įvairaus dydžio kauburėliai, juntamas skausmas ne tik suspaudus audinius, bet būdingas ir nuolatinis lėtinis diskomfortas. Oda šalta, melsvo atspalvio dėl kraujotakos sutrikimų. Gali būti karštų židinių – tai rodo uždegimo procesą (kai utilizuojami pažeisti audiniai). Adipocitų mikromazgeliai (0,15-0,2 mm) susilieja į didesnius  – makromazgus (5-20 mm). Kraujotaka audiniuose labai prasta, aiškiai matomos teleangektazijos, veninė varikozė, odos atrofija (plonėjimas, funkcijos sumažėjimas, vandens ir riebalų kaupimasis).Oda tampa mažiau jautri išoriniams dirgikliams dėl nervinių galūnėlių kompresijos ir pažeidimų, todėl odos apsauginė funkcija sumažėjusi.

Korekcia: limfinis drenažas, presoterapija, elektrolipolizė, ultragarsas (sonoforezė), lipokavitacija (Ю.Ю.Дрибноход, 2008).

Pasak V.Stačioką (2005) ketvirtoje stadijoje mazgelių daugėja, didėja jų apimtis. Palpuojant jie paslankūs ir lengvai apčiopiami. Liečiant ar spaudžiant – skausmingi.

Celiulitą taip pat galima įvertinti pagal penkių balų sistemą, kurią siūlo m. dr. A. Grebenikova:

  1. Odoje matomi kauburėliai, palpuojant jaučiami sukietėjimai.
  2. Oda nelygi, “apelsino žievelė” gerai matoma vizualiai.
  3. Tose vietose, kur yra nelygumų, atsiranda temperatūros skirtumų, atsiranda šaltos odos vietos, jų plotai didėja.
  4. Šaltų odos vietų plotuose atsiranda karšti židiniai.
  5. Fibroblastai pradeda gaminti šiurkštų, storą audinį, uždarantį adipocitą į kapsulę, susidaro granulės.

 

 

Celilito korekcijos metodai

Celiulito stadijosKorekcijos metodai

 

Pirmoji stadijaLimfinis drenažas, anticeliulitinis masažas, medaus masažas, vandens procedūros, pirtys, įvyniojimai, kremai, geliai (ypač turintys AHA, retinolio)
Antroji stadijalimfos drenažas, vibracinis masažas, presoterapija, termoterapija pakaitomis su krioterapija, pirtys, įvyniojimai, kremai, mezoterapija
Trečioji stadijalimfinis drenažas, elektrolipolizė, ultragarsas, miostimuliacija, mikrocirkuliaciją skatinantys įvyniojimai, lipokavitacija
Ketvirtoji stadijalimfinis drenažas, presoterapija, elektrolipolizė, ultragarsas (sonoforezė), lipokavitacija

Limfinis drenažas kosmetologijoje naudojamas kaip celiulito koregavimo būdas, todėl jis taikomas visuose celiulilo stadijose.     

Apibendrinimas kosmetinio celiulito formavimosi metu vyksta kraujotakos ir limfotakos sutrikimas, skysčių kaupimasis tarpląstelinėje ervėje, jungiamojo audinio išvešėjimas, adipocitų hipertrofija ir hiperplazija poodiniame paviršiniame audinyje.



IŠVADOS

  1. Limfinės sistemos sandara ir funkcija labai panaši į kraujotakos sistemą. Ji organizme atlieka šias funkcijas: padeda kraujo sistemai drenuoti audinius, gamina kraujo forminius elementus – limfocitus, kurie atlieka apsauginę funkciją, dalyvauja organizmo medžiagų apykaitoje Limfodrenažinis masažas – suaktyvina limfos tekėjimą, skatina skysčių, toksinų ir riebalų sankaupų pasišalinimą iš organizmo, pagerėja audinių aprūpinimas deguonimi, galūnių kraujotaka, medžiagų apykaita.
  2. Celiulitas – tai jungiamųjų odos audinių pakitimai, lėtinis puraus audinio uždegimas, skatinantis poodinių riebalų kaupimąsi,  pasireiškiantis nelygia, grublėta oda, primenančią apelsino žievelę. Egzistuoja daugybė faktorių lemiančių celiulito formavimąsi, tokie kaip genetinis paveldimumas, amžius, pasyvus gyvenimo būdas, neteisinga mityba.
  3. Atlikdama procedūrų kursą celiulito paveiktai odai bus vertinamas limfodrenažinio masažo efektyvumas.

 

METODOLOGINIS TYRIMO PAGRINDIMAS

Tyrimo būdas. Kokybinis – kiekybinis tyrimas (mišraus tipo). Toks būdas parinktas, nes tyrimo pradžioje renkami kokybiniai duomenys t.y tyriamosios apklausa žodžiu bei apžiūra, o tyrimo eigoje renkami kiekybiniai duomenys t.y atliekami matavimai.

Tyrimo imtis. Bus išrenktas vienas žmogus atitinkantis šios kriterijus:

  • moteris turinti ne mažesnė nei antrą celiulito stadiją;
  • neturinti kontrindikacijų.

Tyrimo objektas. Limfodrenažinio masažo efektyvumas.

Tyrimo instrumentas. Tyriamosios (kliento) kortelė.

Tyrimo metodas:

  1. Literatūros šaltinių apžvalga ir analizė;
  2. Kokybinis tyrimas – kliento kortelė;
  3. Lyginamoji analizė.

Tyrimo organizavimas.

Tyrimu siekiama išsiaiškinti limfodrenažinio masažo veiksmigumą celiulito koregavimui. Buvo pasirinktas atvėjo tyrimas. Kokybiniams duomenims rinkti bus atliekta apklausa bei apžiūra, remiantis tyrimo instrumente (kliento kortelėje) pateiktais klausimais. Kiekybiniai duomenys yra renkami atliekant matavimus kiekvienos procedūros metu. Procedūros veiksmingumas bus pateiktas diagramuose.

1 KOMENTARAS

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here