Atskirą liaudies kultūros dalį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas jau gilioje senovėje. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai arba giminės, tik kai savi nepadėdavo, kreipdavosi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys.
Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių.
Liaudies požiūris į etiologiją buvo labai įvairus. Ligų šaltiniu buvo laikomi, kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas.
Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo „tamsus miškas“.
Kiekvieną ligą gydydavo vis kitaip: sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad išsikratytų liga. Gydydavo numirėlio kaulais, dantimis, pirštais ir pan. į skaudantį dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo karpas, apgamus, dedervines.
Liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai, virkštelei.
Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis.
Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų šimtmečių patyrimu. Nuo peršalimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių, jonažolių ( kartais su medum ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo šimto ligų. Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo naudojama vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, valerijonų, ąžuolo žievės arbatos.
Įvairiuose augaluose, vaisiuose, daržovėse, uogose, bičių produktuose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, kurios turi tam tikrą gydomąjį poveikį.
Susidomėjus lietuvių papročiais, gyvenimo būdu, kultūra prasidėjo su krikščionybės skverbimusi į Lietuvą. Apie ją rašė užsienio istorikai, bet jų raštuose nėra gilesnės medicinos analizės. Į liaudies mediciną žiūrima neigiamai, kaip į nekultūringų lietuvių pagonybės prietarus.
Per ilgą laiką empiriškai sukauptos žinios, naudojamos ligoms gydyti ir ligoms išvengti sudaro liaudies mediciną. Lietuvių liaudies medicina susidarė pirmykštėje bendruomenėje. Ji apėmė ligų ir žaizdų gydymą, gimdymo pagalbą, naujagimių priežiūrą, ligonių slaugymą.
Lietuvių liaudies medicina, lyginant su kitų Europos šalių, yra archaiška ir įvairi, nes Lietuvoje vėlokai įsigalėjo krikščionybė. Medicina ilgai buvo gabiausiųjų šeimos narių teisė ir pareiga. Ilgainiui ją perėmė žyniai ir liaudies gydytojai. Kai kurias liaudies medicinos etines pažiūras galima aptikti tautosakoje: „Kad nesergi ir nedejuok“; „Ligoniui mirus, nebereikia žolių“; „Linksmai gyvensi- ilgai nepasensi“…
Kadangi nėra pilnesnės liaudies medicinos analizės, todėl apie jos etines pažiūras bandoma spręsti iš fragmentų, aptinkamų tautosakoje.
Bėgant laikui atsirado gydytojai, kurie jau buvo ruošiami specialiose medicinos mokyklose ir jie turėdavo duoti Hipokrato Priesaiką.
Kaip ir daugelyje Europos šalių, taip ir Lietuvoje didžiausią įtaką medicinos etinėms pažiūroms darė Hipokrato Priesaika, kuri atspindi tūkstantmetę pasaulio gydytojų patirtį. Lietuvos gydytojai, baigę medicinos studijas, duodavo Hipokrato Priesaiką, ir savo praktinėje, mokslinėje ir pedagoginėje veikloje siekė laikytis jos nuostatų. Hipokrato Priesaika buvo prisiekiama garsiausiuose Lietuvos Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose.
Hipokratiškoji tradicija skleidė nesavanaudišką gydytojų pagalbą pacientui, siekė nepakenkimo, puoselėjo pagarbą savo mokytojams ir kolegoms, skatino kaupti žinias, atsisakyti konkurencijos, saugoti paslaptį ir nutylėti tai, kas sužlugdytų ligonį grėsmingos diagnozės metu.
Taigi, fragmentai, aptikti liaudies medicinoje, mitologijoje, tautosakoje bei istoriniuose šaltiniuose leidžia daryti išvadą apie liaudies medicinos ryšį su tautos papročiais.
Netradicinė madicina www.netradicinemedicina.com
