Kvėpavimo organų ligos ir slauga

KVĖPAVIMO ORGANŲ SISTEMA

Kvėpavimo organų sistemą sudaro nosis, nosiaryklė, gerklė, trachėja, bronchai,
plaučiai. Sistemos paskirtis – aprūpinti organizmą jo gyvybinei veiklai reikalingu deguonimi
bei kitomis dujinėmis medžiagomis ir pašalinti gyvybinių procesų metu susikaupusį anglies
dioksido perteklių bei kitas organizmui nebenaudingas dujines medžiagas.

Kvėpavimo organų ligos svarbios tuo, kad jomis sergama dažniausiai, o mirties
priežasčių struktūroje jos užima ketvirtą vietą po širdies ir kraujagyslių ligų, įvairių organų
navikų, traumų ir apsinuodijimų.

 

            Pagrindiniai tyrimo metodai

Pagrindiniai kvėpavimo organų sistemos tyrimo metodai yra šie:

  • apklausa;
  • apžiūra;
  • apčiuopa;
  • perkusija;
  • auskultacija;
  • laboratorinis tyrimas;
  • rentgeninis ir radiologinis tyrimai;
  • instrumentinis tyrimas;
  • funkcinis tyrimas.

 

            Kvėpavimo organų ligų rizikos veiksniai

Svarbiausi kvėpavimo organų ligų rizikos veiksniai, tie, kurie sudaro sąlygas
prasidėti ligai. Nustatyta nemažai lėtinių nespecifinių plaučių ligų (lėtinio bronchito,
bronchinės astmos, plaučių emfizemos formavimąsi skatinančių veiksnių. Tai rūkymas,
atmosferos užterštumas, nepatenkinamos socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos,
profesinės žalingos medžiagos, nenormaliai didelis bronchų reaktyvumas, ūminės
respiracinės infekcijos,’ vaikų respiraciniai sutrikimai, žema temperatūra ir kai kurie kiti oro
bei klimato ypatumai, atopinis polinkis sirgti tam tikra liga, dažniausiai bronchine astma, α1
antitripsino stoka.

Svarbiausi plaučio vėžio rizikos veiksniai yra rūkymas, aplinkos oro užterštumas
kancerogeninėmis medžiagomis, profesinės kancerogeninės medžiagos, ūminės ir lėtinės
kvėpavimo organų ligos, sukeliančios bronchų epitelio metoplaziją. Pneumoniją skatina
peršalimas ir su juo susijusi ūminė respiracinė infekcija, ūminis ir lėtinis bronchitas bei kitos
būklės, bloginančios drenažinę bronchų funkciją, ilgas gulėjimas po operacijos ar dėl kitų
priežasčių, nes sumažėja diafragmos judrumas, ligos ir vaistai, slopinantys organizmo
imuninę sistemą bei mažinantys organizmo atsparumą infekcijai (cukrinis diabetas, lėtinės
širdies ligos, alkoholizmas). Svarbiausi rizikos veiksniai yra rūkymas, aplinkos oro
užterštumas, socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos, ūminės respiracinės ligos.

Rūkymas yra pats svarbiausias daugelio kvėpavimo organų ligų rizikos veiksnys.
Rūkantieji lėtiniu bronchitu suserga vidutiniškai 5,5 karto, plaučių vėžiu – 10 kartų dažniau
negu niekada nerūkiusieji. Rūkymas netiesiogiai skatina pneumoniją, sutrikdydamas bronchų
drenažinę funkciją, ir bronchinę astmą, didindamas bronchų reaktyvumą. Taigi kuo mažiau
gyventojai rūkys, tuo mažiau sirgs plaučių ligomis. Nustatyta, kad nerūkančių tėvų vaikai 10

 

– 20% rečiau rūko negu rūkančių. Svarbus gydytojų ir slaugos specialistų uždavinys –
pedagoginė ir šviečiamoji prevencinė veikla siekiant pakirsti rūkymo įpročio plitimą
visuomenėje, dirbant individualiai ir grupėse su pacientais ir apskritai gyventojais.

            Atmosferos oro užterštumas sudaro palankias sąlygas lėtiniam bronchitui ir
plaučių vėžiui prasidėti. Lėtiniam bronchitui didžiausią įtaką daro atmosferos oro
užterštumas sieros dioksidu, sulfatais, dūmais, dulkėmis ir netirpiomis medžiagų dalelėmis,
plaučių vėžiui – užterštumas sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, švino, arseno, kadmio, berilio,
chromo, nikelio), asbesto cianidų, nitritų, nitratų, organinių chloro junginių, pesticidų,
detergentų, organinių tirpiklių dalelių. Išsivysčiusiose šalyse orą daugiausia teršia motorinis
transportas, elektrinės šiluminės stotys, miškų gaisrai ir kiti degimo procesai, pramonės
įmonės, aviacija, geležinkelio ir vandens transportas.

Lietuvoje aplinką daugiausia teršia katilinės, šiluminės elektrinės, gamyklos,’
motorinis transportas. Dažniausias mūsų šalies atmosferos oro teršalas yra sieros dioksidas.
Nustatyta, kad plaučių vėžiu daugiau sergama miestuose, kurių aplinkos ore yra padidėjusi
kancerogeno 3,4 benzpireno koncentracija, ypač arti didelių chemijos pramonės įmonių.
Pavojingo kancerogeno benzpireno Šiauliuose nrt 10 kartų daugiau už maksimalius
normatyvinius dydžius (1988 m. duomenys). Atmosferos užterštumas yra valstybinė
problema, kurią turi nagrinėti daugelis žinybų. Individualios pastangos gali būti veiksmingos
tik tam tikrų žmonių sveikatai. Žmogus ar šeima gali pasirinkti gyvenamąją vietą, apdairiai
vengti kontakto su teršalais, sveikai gyventi, daug laiko praleisti gamtoje, pakankamai
judėti.

            Socialiniai ir ekonominiai veiksniai – tai buitinės gyvenimo sąlygos, pajamos iš
dalies išsilavinimas ir kultūra. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, mažai uždirbantys
gyventojai maždaug tris kartus dažniau serga lėtiniu bronchitu negu daug uždirbantys,
gyvenantys bloguose butuose – maždaug du kartus dažniau negu tie, kurių gyvenimo
sąlygos geros, pradinį mokslą baigę – septynis kartus dažniau negu turintys aukštąjį ir
keturis kartus dažniau negu turintys vidurinį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą. Žmonės,
kurių ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos blogos, dažniau rūko ir vartoja alkoholį.
Šiam rizikos veiksniui neutralizuoti svarbu asmeninės pastangos ir valstybinės priemonės:
ekonomikos augimas, darbo vietų užtikrinimas, išsilavinimo ir kultūros lygio kėlimas,
gyventojų sveikatos mokymo ir sveikatos ugdymo programų įgyvendinimas.

            Ūminės respiracinės infekcijos iš dalies rodo organizmo užsigrūdinimą,
sanitarinės kultūros lygį, organizme esančius funkcinius ir struktūrinius pokyčius,
sudarančius palankias sąlygas ligai. Nustatyta, kad Lietuvoje dažnai (ne mažiau kaip tris
kartus per metus) ūminėmis respiracinėmis ligomis serga 4,2% vyrų. Jie lėtiniu bronchitu
serga keturis kartus dažniau negu kiti žmonės. Kartotinai persirgtas ūminis bronchitas,
pneumonija ir kitos ūminės respiracinės ligos užima trečią vietą tarp svarbiausių lėtinio
bronchito priežasčių. Visos respiracinės ligos dažniausiai esti tiesiogiai susijusios su
peršalimu. Nuoseklus organizmo grūdinimas, fizinis aktyvumas ir sportas, orą atitinkanti
apranga, kvėpavimo ligų prevencinių priemonių taikymas, atsisakymas žalingų įpročių
(rūkymo, piktnaudžiavimo alkoholiu) mažina ūminės respiracinės infekcijos pavojų.

 

KVĖPAVIMO FIZIOLOGIJA

 

Iš aplinkos oras kvėpavimo takais srūva į plaučių olveoles (Įkvėpimas). Per alveolių
sieneles oro deguonis patenka į kraują, o šis jį paskirsto visam organizmui. Audinių ląstelės
suvartoja deguonį (02) ir išskiria anglies dioksidą (C02). Deguonies suvartojimo ir anglies
dioksido (dvideginio) išskyrimo fazė ląstelėse vadinama vidiniu arba audinių kvėpavimu.

Kraujas perneša anglies dioksidą į plaučius, kur jis patenka į plaučių alveoles ir su
oru pašalinamas iš plaučių (iškvėpimas). Kvėpavimo tikslas – užtikrinti deguonies tiekimą į
organizmo ląsteles ir pašalinti nereikalingą medžiagą – anglies dioksidą, kuris yra vienas iš
galutinių oksidacijos produktų.

Išorinis kvėpavimas (įkvėpimas ir iškvėpimas) vyksta per kvėpavimo organus,
kuriuos sudaro kvėpavimo takai, plaučiai ir krūtinplėvė. Kvėpavimo takai – tai nosies
ertmė, gerklos, trachėja, bronchai, [kvėpiamas į plaučių alveoles oras turi būti švarus,
atitinkamos temperatūros ir drėgmės, daugmaž pastovios cheminės sudėties. Pakeliui į
plaučius oras iš tiesų apsivalo, sudrėksta ir sušyla. Nosies ertmės gleivinėje esantys
virpamojo epitelio plaukeliai išvalo orą nuo atmosferos dulkelių. Po gleivine yra platus
kapiliarų tinklas, todėl gleivinė sušildo įkvėpiamą orą iki kūno temperatūros.

 

Nosis – svarbiausias kenksmingų medžiagų filtras. Joje sulaikoma 99,9%
kenksmingų dujinių medžiagų ir žiedadulkių. Bronchų gleivinės gynybos mechanizmas – tai
kenksmingas medžiagas pasiglemžiantys fagocitai.

 

Gerklose esantį balso plyšį sudaro dvi balso klostės, kuriose formuojasi balsas, jos
taip pat dalyvauja kosint. Kosint abi balso klostės susiglaudžia. Tuo pat metu,
susispaudžiant krūtinės ląstai, greitai ir ryškiai padidėja slėgio kvėpavimo takuose. Kai balso
klostės staiga atsiveria, oras išstumiamas su dideliu spaudimu. Su oro srove išstumiami
svetimkūniai ir skreplių dalelės.

 

Trachėja sudaro 16-20 kremzlinių lankų, kurias jungia žiediniai raiščiai. Jos storis
2 – 2,5 cm. Gleivinė išklota virpamuoju epiteliu. Joje daug gleives gaminančių liaukų.
Virpamieji trachėjos gleivinės plaukeliai nuolat juda ir išstumia į išorę prie bronchų sienelės
prikibusius svetimkūnius, dulkes, bakterijas. Surūkius tik vieną cigaretę, virpamieji
plaukeliai tiek pažeidžiami, kad keturias valandas “virpa” tik puse jėgos.

Ties ketvirtuoju krūtinės slanksteliu trachėja suskyla į du pagrindinius bronchus,
kurie per plaučių vartus prasiskverbia į atitinkamą plautį ir daugybę kartų besišakodami
smulkėja, siaurėja ir sudaro vadinamąjį bronchų medį. Išsišakodami smulkieji bronchai
(bronchiolės) baigiasi plaučių alveolėse, per kurių sieneles vyksta dujų apykaita tarp kraujo
ir kvėpuojamojo oro. Didžiųjų bronchų struktūra panaši į trachėjos, smulkesniųjų bronchų
sienelėse lieka tik nedidelės kremzlinės plokštelės, kurios visai išnyksta mažiausiuose
bronchuose (bronchiolėse, skersmuo apie 0,1 mm). Bronchioles juosia lygieji raumenys,
kurie veikiami kenksmingų dujų, tabako dūmų, oro teršalų, vaistų, šalto oro, infekcijos,
psichinio streso ar fizinio krūvio, gali susitraukti ir labai sutrikdyti kvėpavimą. Bronchiolių
gleivinėje virpamąjį epitelį pakeičia plokščias kvėpuojamasis epitelis.

Gleives gamina cilindrinis dengiamasis gleivinės epitelis. Per parą bronchai pagamina
nuo 50 – 100 ml gleivių. Tokiam gleivių kiekiui yra užprogramuotas virpamųjų plaukelių
“pajėgumas”. Didesnio gleivių kiekio plaukeliai negali pašalinti, ir jos turi būti iškosėtos.
Gleivėse yra imunoglobulinų, kurie nukenksmina bakterijas ir virusus. Jos taip pat yra
dulkelių “transporto priemonė”. Sergant sustiprėja gleivinės kraujotaka ir pagausėja gleivių.

 

Iškosėtos gleivės vadinamos skrepliais. Jose, be gleivių, galima rasti   seilių, nusilupusių
gleivinės ląstelių, bakterijų, pūlių, kraujo.

Suaugusio žmogaus bendras plaučių alveolių paviršius 60 – 100 m2, apie 300
milijonų alveolių. Iš išorės alveolės apraizgytas gausybės plaučių kraujagyslių kapiliarų,
kuriuose yra 100 – 150 mg kraujo.

Alveolėse kraują ir orą skiria labai plona plėvelė (0,001 mm). Šią plėvelę sudaro dvi
labai plonos membranos – alveolių sienelės epitelis ir kapiliarų sienelės epitelis. Jų laidumas
dujoms normoje yra labai didelis. Atmosferos ore deguonies parcialinis slėgis siekia 160
mm Hg;
tačiau kvėpavimo takuose deguonis susimaišo su panaudotu oru, ir alveolėse jo
slėgis nukrinta iki 100 mm Hg. Anglies dioksido parcialinis slėgis atmosferos ore yra 0,3
mmHg, alveolėse jis padidėja iki 39 mmHg.

Kraujas, atplūstantis į alveoles apraizgiusius kapiliarus, yra veninis; jame O2
parcialinis slėgis sumažėja iki 40 mmHg, jis yra prisisotinęs anglies dioksido, kurio
parcialinis slėgis pakyla iki 46 mmHg. Deguonies ir anglies dioksido difuziją ir jos kryptį
lemia šių dujų parcialinių slėgių skirtumas alveolių ore ir kapiliarų kraujyje. Šitaip
alveolėse palaikoma pastovi oro sudėtis. Arteriniame kraujyje deguonies parcialinis
slėgis yra apie 100 mmHg, anglies dioksido – 40 mmHg.

 

Plaučiai užima beveik visą krūtinės ląstą, išskyrus centrinę jos dali – tarpuplautį
kuriame yra širdis, stambiosios kraujagyslės, stemplė ir kt. Plaučius dengia dvisluoksnė
serozinė krūtinplėvė (pleura). Vidinis jos lapelis (plautinė krūtinplėvė – visceralinė pleura),
yra priaugusi prie išorinio plaučių paviršiaus, o antrasis – dengia krūtinės ląstos vidinį
paviršių. Tarp lapelių yra krūtinplėvės ertmė, kurioje nedaug serozinio skysčio, nuolat
suvilgančio krūtinplėvės lapelius ir palengvinančio plaučių judesius kvėpuojant.

Plaučiai geba susitraukti ir išsiplėsti. Išsiplėsdami plaučiai prisipildo oro,
susitraukdami jį išstumia. Šių veiksmų visuma vadinama kvėpavimu. Jis susideda iš dviejų
fazių: įkvėpimo (inspiracijos) ir iškvėpimo (ekspiracijos). Įkvėpimo fazė yra aktyvi.
Krūtininiam moterų kvėpavimui svarbesni šonkaulių judesiai, kvėpuojantiems pilvu vyrams
svarbesnė diafragma. Iškvėpimo fazė – pasyvi, ją lemia pirmiau susitraukusių raumenų
atsipalaidavimas. Kaskart įkvėpiama ir iškvepiama apie 500 cm oro (kvėpuojamojo oro
tūris). Giliai galima įkvėpti apie 2000 – 3000 cm’ (įkvėpimo rezervas) ir iškvėpti apie 1000
cm (iškvėpimo rezervas) oro. Kvėpuojamojo oro ir įkvėpimo bei iškvėpimo rezervo tūrių
suma vadinama gyvybine plaučių talpa ir lygi apie 4000 – 4500 cm”.

Kvėpavimo organų veiklą kontroliuoja pailgosiose smegenyse ketvirtojo smegenų
skilvelio srityje esantis kvėpavimo centras. Kvėpavimo centrui turi įtakos plaučių
išsiplėtimo ar susitraukimo būklė. Kvėpavimo centrą reguliuoja ir kraujyje esantis anglies
dioksidas. Padidėjus anglies dioksido koncentracijai kraujyje, sudirginamas kvėpavimo
centras, todėl kvėpavimas padažnėja.

Sveiki žmonės kvėpuoja ritmiškai, 16-20 kartų per minutę. Kvėpavimo gylis
adekvatus fiziniam darbui: ramybėje paviršinis, vos pastebimas, dirbant fizinį darbą –
gilesnis. Krūtinės ląsta juda simetriškai. Vieni (ypač vyrai) kvėpuoja daugiau pilvu, kiti
krūtine (paprastai moterys). Truputį rečiau kvėpuoja moterys, labai dažnai kvėpuoja
naujagimiai – apie 40 – 50 kartų per minutę, kartais net 70 kartų.

Pagyvenusių žmonių funkcija fiziologiškai silpnėja, kuriai įtakos turi aplinkos
užterštumas ar pasyvus rūkymas, genetinė predispozicija ir ligos. Senų žmonių kosulio
refleksas gali labai susilpnėti arba ir visai išnykti.

Ventiliavimo ir kraujotakos plaučiuose santykis vadinamas ventiliacijos perfuzijos
santykiu, arba V/Q santykiu: V – ventiliacija per laiko vienetą, o Q – kraujotaka (perfuzija)
per laiko vienetą. Esant normaliam V/Q santykiui, kraujas geba atiduoti reikiamą anglies

 

dioksido kiekį ir pasiimti normalų deguonies kiekį. Plaučių ligos ar sužalojimai gali pakeisti
V/Q santykį pažeistose plaučių dalyse.

 

Dujų ir kraujo pasiskirstymas plaučiuose priklausomai
nuo kūno padėties

 

Stovima ir pusiau sėdima padėtys. Stovint, pusiau sėdint, tiesiai ar truputį
palinkus į priekį, geriausiai ventiliuojamos apatinės plaučių dalys. Nusilpę ligoniai gali
lengviau kvėpuoti, kai jo viršutinė kūno dalis yra pakelta, pavyzdžiui, sėdint lovoje.

 

Šoninė padėtis. Ši padėtis labai tinkama pacientams sergantiems plaučių ligomis.
Apatinė plaučių dalis yra geriausiai ventiliuojama. Šoninė padėtis labai tinka sekretui
lengviau pasišalinti iš kvėpavimo takų. Ligoniams, kurie patys nesugeba pakeisti padėties,
reikia pagalbos. Kuo didesnė sekreto kaupimosi rizika, tuo dažniau reikia keisti ligonio
padėtį, guldyti ant šono.

Žema gulimoji nugaros padėtis. Gulint tokioje padėtyje, dujų apykaita yra
blogiausia, kadangi krūtinės ląstos sienelė prie stuburo labai mažai juda. Neseniai
operuotiems, pasyviai gulintiems, pritemusios sąmonės ligoniams negalima ilgai gulėti ant
nugaros. Jų kūno padėtis turi būti keičiama gana dažnai. Sveikas žmogus automatiškai
pakeičia gulimą padėtį net ir tada, kai miega.

Kad dujų apykaita plaučiuose būtų normali, svarbu, kad kvėpavimo takai būtų laisvi,
kad difuzijos plotas alveolėse būtų pakankamai didelis, kad kapiliarų tinkle, supančiame
alveoles būtų pakankama kraujotaka ir pakankamas eritrocitų kiekis. Per mažai deguonies
gali patekti į plaučių kapiliarus, sumažėjus jo kiekiui alveolių ore, sulėtėjus plaučių kapiliarų
kraujo apytakai, sustorėjus alveolių membranai ir todėl sumažėjus dujų difuzijai tarp
alveolių oro ir kapiliarų kraujo. Sergant mažakraujyste kraujyje sumažėja eritrocitų ir
hemoglobino, galinčių prisijungti ir pernešti deguonį. Anemija sergančiam ligoniui ypač
svarbu, kad visas plaučių pajėgumas būtų panaudotas ir kad alveolių ore būtų pakankamai
deguonies.

Tokia pat situacija susidaro esant hipovolemijai. Tuomet sumažėjus bendro
cirkuliuojančio kraujo kiekiui ir sistoliniam kraujospūdžiui, sumažėja kraujotaka ir kraujo
spaudimas kraujo kapiliaruose.

Pacientas, kuris yra netekęs daug kraujo, jam atsiranda anemija ir hipovolemija.
mažiau pasisavina deguonies. Organizmas stengiasi kompensuoti tokią būklę, didindamas
pulso dažnį. Jei slaugytoja įtaria hipovolemija, ypač kraujuojant, būtina pirmosios pagalbos
dalis – tiekti deguonį, pvz., 3-5 l/min. pro nosies kateterį, kad įkvėpiamame ore būtų
didesnis O2 kiekis. Gydytojas nustato, ar tęsti deguonies tiekimą. Šoninė padėtis ir
pakeltas lovūgalis padeda maksimaliai panaudoti ventiliacijos ir perfuzijos galimybes.

Plaučių ventiliacija pablogėja susiaurėjus kvėpavimo takams arba esant kliūčiai
juose (obstrukcijos sindromas). Šį sindromą sukelia svetimkūniai, laringitas, epiglotitas,
gerklų raumenų spazmas, bronchitas, bronchopneumonija, bronchinė astma, gerklės ir
bronchų navikai. Ventiliaciją blogina deguonies sumažėjimas įkvėpiamame ore dėl didelio
aukščio, padidėjusio išmetamųjų ir kitų dujų, turinčių anglies monoksidu (CO), kiekio
atmosferos ore.

Plaučių ventiliacija blogėja sumažėjus krūtinės ląstos judesiams dėl krūtinės ląstos
suspaudimo, kifoskoliozės, nejudrios krūtinės ląstos, pilvo skausmų, paralyžiaus, kaulų
lūžių, krūtinės ląstos operacijų, medikamentinio kvėpavimo centro slopinimo, miastemijos.

Plaučių perfuzija pablogėja susilpnėjus kraujotakai plaučiuose arba sumažėjus
deguonies koncentracijai kraujyje (anemija). Kraujotaka plaučiuose blogėja esant
hipovolemijai, plaučių embolijai, potrauminiam plaučių nepakankamumui. Difuzija pablogėja

 

sustorėjus alveolių membranai arba sumažėjus difuzijos paviršiui. Alveolių membrana
sustorėja esant plaučių edemai, pneumonijai, potrauminiam plaučių nepakankamumui.
Plaučių emfizema, atelektazė, pneumonija, plaučių audinio pašalinimas ar suspaudimas,
išsipūtęs pilvas, nutukimas, nėštumas, padidėjusi širdis, hemotoraksas, pneumotoraksas
mažina dujų difuzijos paviršių (plaučių restrikcijos sindromas).

 

Bendrosios sergančiųjų kvėpavimo organų
ligomis slaugos problemos

 

Dažniausiai ligonius vargina sekančios slaugos problemos:

  • dusulys;
  • kosulys;
  • skrepliavimas;
  • karščiavimas;
  • krūtinės skausmas;
  • fizinio aktyvumo sumažėjimas;
  • didelis bendras silpnumas ir kt.

Ligoniai jaučia mirties baimę, bijo palengva uždusti. Žmonės, kenčiantys nuo lėtinių plaučių
ligų, sudaro didelę ligonių grupę, daugeliui jų (pagyvenusiems žmonėms, sergantiems
gretutinėmis kitų organų ligomis) reikalinga labai sudėtinga slauga ir ilgalaikė priežiūra ne
tik ligoninėje paūmėjimo metu, bet ir namuose.

 

Dusulys

Dusulys, arba dispnėja, – tai oro trūkumo jutimas verčiantis suintensyvinti
kvėpavimą. Dusulio priežasčių gali būti daug, tačiau dažniausios yra plaučių ir širdies ligos.
Dusulys gali prasidėti sergant visomis plaučių ligomis: bronchinė astma, lėtiniu bronchitu,
plaučių emfizema (lėtinis plaučių išsipūtimas) plaučių uždegimu (pneumonija), pleuros
lapelių uždegimu (pleuritu), plaučio kolapsu (pneumotoraksu).

Sergant lėtine obstrukcine plaučių liga, dusulio priežastis būna kvėpavimo judesių
sumažėjimas, o tai nelemia ligonio nuotaika, baimė, nusilpimas, karščiavimas, aukštai
pakilusi diafragma (vidurių pūtimas, skysčio kaupimasis pilvo ertmėje).

Kita dusulio priežastis – tai kvėpavimo takų obstrukcija (spindžio susiaurėjimas),
kurią sukelia bronchiolių spazmas, bronchiolių sienelių uždegimas. Obstrukcija išsivysto
tada, kai gausiai išsiskiria gleivės ir prastai pasišalina skrepliai, pablogėja bronchiolių epitelio
plaukelių funkcija ir nepakankamai atsikosejama.

Kita dusulio priežastis – pablogėjusi dujų apykaita plaučių audinyje, kurią sukelia
alveolių sienelių destrukcija ir fibrozė.

Sergant plaučių uždegimu, nepakankamai giliai kvėpuojama dėl krūtinės skausmo,
skysčio pleuros ertmėje, ligonio nusilpimo. Dusulį didina sekreto sąstovis kvėpavimo
takuose dėl virpamojo epitelio disfunkcijos, skausmo slopinamo kosulio, ligonio
hipodinamijos. Todėl pablogėja oro cirkuliacija kvėpavimo takuose. Sumažėjus plaučių
kvėpuojamajam paviršiui (infiltracija), pablogėja kraujo dujų apykaita.

Plaučių vėžiui būdingas nepakankamai gilus kvėpavimas dėl krūtinės skausmo,
skysčio pleuros ertmėje, vaistų (narkotinių analgetikų) šalutinio poveikio. Paviršutiniškai
kvėpuojama anglimi suspaudus plaučių audinį. Dusulio priežastis gali būti sekreto sąstovis
kvėpavimo takuose, kuriam sudaro sąlygas plaučių audinio uždegiminis procesas, auglio
sukelta broncho  obstrukcija,  nepakankamas  kosulys  ligoniui nusilpus  ir mažai judant.

 

Sumažėjus plaučių kvėpuojamajam paviršiui (dėl auglio, obstrukcinės skilties atelektazės,
pneumonijos), pablogėja kraujo dujų apykaita.

Dusulio varginamo ligonio slaugos tikslas – slaugos priemonėmis pagerinti
kvėpavimo funkciją ir sumažinti dusulį.

 

Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas (slaugos
duomenų monitoravimas), gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

 

Slaugos duomenys: Ligonis skundžiasi dusuliu, oro trūkumu, sunkumu krūtinėje.
Objektyviai matomas dažnas, paviršutiniškas, nereguliarus kvėpavimas, pasunkėjęs
iškvėpimas, papildomų kvėpavimo raumenų dalyvavimas kvėpavime, priverstinė sėdima
padėtis (ortopnėja), ligonio sudirgimas, susijaudinimas arba mieguistumas, centrinė Cianozė
(vėlyvas požymis). Plaučių askultacijos duomenys: susilpnėjęs, šiurkštus arba bronchinis
kvėpavimas, pasunkėjęs ir pailgėjęs iškvėpimas, sausi ir (ar) drėgni karkalai. Sergant
plaučių uždegimu ir plaučių vėžiu būna klinikinio kraujo tyrimo pokyčių: anemija, padidėjęs
ENG. Krūtinės ląstos rentgenoskopijos metu nustatomi pokyčiai, būdingi plaučių
uždegimui, pleuritui, ar plaučių vėžiui. Konstatuojami kraujo dujų koncentracijos pokyčiai.

 

Slaugos veiksmai gerinantys kvėpavimo funkciją ir mažinantys dusulį:

Ligonio, jo šeimos narių ir kitų artimųjų nuraminimas, problemos paaiškinimas.
Padrąsinimas ir mokymas prisitaikyti prie ligos ir pasikeitusių gyvenimo sąlygų.

Patariama, kaip geriau pasirinkti padėtį lovoje (pusiau sėdima padėtis) 4-5 kartus
per dieną, o prireikus dažniau ligonis lovoje guldomas pusiau sėdimoje arba sėdimoje
padėtyje, pristumiamas specialus lovos stalelis, ant kurio ligonis galėtų patogiai atsiremti ir
užsigulti. Ligonio padėtis lovoje keičiama (jis vartomas) ne rečiau kaip kas dvi valandas. Tai
registruojama slaugos dienyne.

Ligoniui nuolat tiekiama gaivaus oro srovė. Ligonis ir jį prižiūrintys asmenys
išmokomi kvėpavimo pratimų, kuriais galima labai padidinti plaučių vėdinimą ir taip neleisti
kauptis sekretui arba padėti pasišalinti jau susikaupusiam. Rekomenduojami kvėpavimo
pratimai: gilus įkvėpimas ir iškvėpimas (apie 10 kartų), oro pūtimas pro vamzdelį į indą su
vandeniu, oro baliono pūtimas, oro pūtimas pro suspaustas lūpas (švilpimas), pūtimas į
portatyvinį spirometrą. Kvėpavimo pratimai neturėtų užsitęsti ilgiau kaip 10 minučių.
Patariama dažnai žiovauti ir giliai atsidusti – tai gerai vėdina plaučius. Gilus įkvėpimas
sukelia kosulio refleksą, nes periferinėse plaučių dalyse padidėja oro srovė, dėl to geriau
išsivalo kvėpavimo takai. Gilaus kvėpavimo pratimai neturėtų būti atliekami per ilgai, nes
gali atsirasti hiperventiliacijos simptomų: svaigulys, galvos skausmas, dilgčiojimas pirštuose.
Po 4 – 5 gilių įkvėpimų, keletą kartų įkvėpti normaliai ir tik tada vėl tęsti. Ligonis gulintis
lovoje, kvėpavimo pratimus turi kartoti dažniau, geriausiai kas valandą. Jei ligoniui nesiseka
savarankiškai, reikia padėti. Visi slaugos veiksmai registruojami slaugos dienyne..

Naudojamos      priemonės,   skatinančios   bronchų   sekreto   pasišalinimą.   Ligonis

skatinamas ne rečiau kaip kas dvi valandas pakosėti, stengtis gerai atsikosėti. Ligonis, kurį

vargina gausus skrepliavimas,  turi gauti daug  skysčių  peroraliu  ar  parenteraliu  būdu.

Skysčiai padeda    suskystinti kvėpavimo takų    sekretą ir jis lengviau pasišalina. Šiltas

gėrimas, ypač rytais tik pabudus, labai gerai suskystina skreplius. Labai tinka įkvėpti šiltų

skysčio garų. Patalpos nuolat turi būti drėkinamos oro drėkintuvais.

Daugelis ligonių skreplius praryja.  To  daryti  negalima.   Ligonį reikia mokyti  ir

skatinti naudoti spjaudyklę su dangteliu, ypač jei skrepliai infekuoti. Be spjaudyklės  ligonis

turi turėti daug lignino ir popierinių rankšluosčių.

Po kiekvieno atsikosėjimo ligonis turi išsiskalauti burną ir išspjauti. Slaugytojas turi

parūpinti burnos skalavimo skysčio ir specialų indą.

 

Slaugytojas turi mokėti asistuoti gydytojui arba kineziterapeutui, atliekančiam
pozicinį bronchų drenavimą, vibracinį ar perkusinį masažą. Pozicinis drenavimas ir plaučių
fizioterapija tinka sergant daugeliu ligų.

Ligoniui nuolat aiškinama apie rūkymo žalą kvėpavimo organų sistemai. Rūkymas
didina bronchų gleivinės sekreciją, sekretas būna tąsus ir lipnus, sunkiai atkosejamas.
Rūkymas mažina deguonies pasisavinimą plaučių audinyje, slopina bronchų virpamojo
epitelio apsivalymo funkciją, sukelia bronchų spazmą.

Ligonis apsaugomas nuo aplinkos alergenų ir dirgiklių: pasyvaus rūkymo,
parfumerijos, gėlių kvapo ir kt. Perspėjama, kad dusulį gali sukelti ar jį didinti dantų pasta,
kremai, losjonai, šampūnai, skalbikliai ir kt.

Ligonis nuolat mokomas gausiai neprisivalgyti. Patariama nevalgyti vidurius
pučiančių produktų: žirnių, pupų, kopūstų, svogūnų, gazuotų gėrimų ir kt., kad nepadidėtų
pilvo apimtis ir nepakiltų diafragma.

Ligonis tinkamai paruošiamas gydytojo paskirtiems tyrimams. Jei įtariama
kvėpavimo takų infekcija, gydytojo nurodymu paimamas skreplių mėginys. Atliekami
skreplių citologinis ir bakteriologinis tyrimai. Mėginį bakteriologiniam tyrimui reikia atkoseti
tiesiai į sterilų indą su dangčiu. Svarbu, kad ligonis neliestų indo kraštų nei burna, nei
pirštais, o dangtis būtų uždengtas tuoj pat. Skreplių mėginį patariama paimti ligoniui dar
nevalgius ir neišsivalius dantų. Ligonis neturėtų skalauti burnos antiseptiniu skysčiu, nebent
paprastu vandeniu, jei burnoje yra maisto likučių.

Tinkamai administruojami gydytojo paskirti vaistai: antibiotikai, bronchus
plečiantis, atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Reikia gerai žinoti jų veikimą ir šalutinį
poveikį apie kurį reikia laiku pranešti gydytojui. Tinkamai atliekama deguonies terapija.

 

Deguonies terapija

Deguonies terapija priskiriama medikamentiniam gydymui, todėl kvėpavimą
deguonimi skiria gydytojas. Ypatingais atvejais slaugytojas turi pradėti tokį gydymą pats,
dar prieš atvykstant gydytojui. Slaugytojas turi gerai žinoti šio gydymo indikacijas,
kontraindikacijas, fiziologinį ir šalutinį deguonies poveikį, gerai mokėti techniškai atlikti šią
procedūrą. Deguonis yra bespalvės ir beskonės dujos. Mus supančioje aplinkoje
(atmosferoje) yra apie 21% deguonies.

Gydymas koncentruotu deguonimi taikomas ligoniams, sergantiems lėtine plaučių
liga, kai kuriomis ūminėmis kvėpavimo takų infekcijomis, plaučių vėžiu, širdies
nepakankamumu. Deguonies terapijos indikacijos ir kontraindikacijos nustatomos
individualiai.

Deguonies terapijos privalumai: didėja O2 koncentracija alveolių ore ir dėl to mažėja
organizmo hipoksija, kvėpavimo raumenų ir širdies raumens krūvis, pagerėja bendra kai

kurių ligonių savijauta. Deguonies terapijos efektyvumas  nustatomas  reguliariai  tiriant

kraujo dujų koncentraciją.

Koncentruoto O2 terapija gali sukelti kvėpavimo sustojimą, intoksikacijų deguonimi
(perštėjimas gerklėje, sunkiai nuslopinamas kosulys, ramybės dusulys, krūtinės skausmas,
silpnumas, ortostatinis alpimas – keičiant padėtį, galvos skausmas, anoreksija).

 

Deguonies tiekimo būdai. Deguonis ligoniui gali būti tiekiamas nosies kateteriu,
per kaukę, deguonies palapinėje arba ligonį intubavus, kai atliekama dirbtinė plaučių
ventiliacija – (DPV).

Naudojant nosies kateterį, deguonies kiekis įkvepiamame ore gali padidėti nuo 2l iki
40%. Deguonies srovės, tiekiamos nosies kateteriu, greitis turi būti nedidelis – apie 4 l/min.
Nosies kateterių yra įvairių. Vienas iš jų turi du vamzdelius, po vieną kiekvienai šnervei. Jų
angos atsiveria šnervės pradžioje. Šis kateteris pritaisomas už ausų. kaip akiniai ir
dažniausiai naudojamas, kai deguonies terapija atliekama namuose.

 

Kito tipo kateteris yra plonas vamzdelis su porolonu gale. Porolonas priglunda prie
nosies šnervės ir nepraleidžia deguonies į aplinką. Rečiau naudojamas viengubas kateteris be
porolono, jis įkišamas giliau į nosį (tokia kateterio dalis, koks yra atstumas nuo nosies galo
iki ausies).

Nosies kateterį reikia keisti kasdien, nes jis gali užsikimšti sekretu. Deguonis labai
sausina gleivinę, todėl ant jos greitai susidaro apnašų, gausiau kaupiasi sekretas.

Per kaukę ligoniui galima tiekti didesnės koncentracijos deguonį nei pro nosies
kateterį. Yra įvairių tipų kaukių, tiekiančių skirtingos koncentracijos deguonį.

Naudojant paprastas kaukes, deguonies srovės greitis turi būti didelis – nuo 6
l/min. iki 10 l/min. Esant dideliam srovės greičiui, į kaukę tiekiamas deguonis visiškai
išstumia joje esantį iškvėptą orą. Esant per mažam O2 srovės greičiui, rizikuojame, kad
iškvėptas oras liks kaukėje kito įkvėpimo metu.

Venturio kaukė turi ant vamzdį deguoniui patekti į kaukę ir šonines angas, orui
patekti.

Deguonies palapinės – maždaug virš trečdalio lovos ilgio. Dažniau naudojama
mažiems vaikams.

Ligonį intubavus ir atliekant DPV specialiu aparatu, deguonies kiekis įkvepiamame
ore yra geriausiai kontroliuojamas.

 

Kosulys

 

Kosulys – tai normalus, bet sudėtingas fiziologinis mechanizmas apsaugantis
kvėpavimo takus ir plaučius nuo gleivių ir svetimkūnių.

Kosulio tipai: drėgnas, kai ligonis kosti efektyviai ir atkosėja skreplių;
sausas – negali atkosėti skreplių.

Slaugą lemia bendra paciento būklė ir kosulio tipas. Būtina nustatyti kosulį
provokuojančius veiksnius (dulkės, rūkalų dūmai, parfumerijos, buitinės chemijos ir kiti
kvapai, šaltas oras, ypač vėjas, kvėpavimo takuose susikaupęs sekretas) ir pagal galimybę
juos pašalinti. Paprastos priemonės, pavyzdžiui padėties pakeitimas, ypač nakties metu, gali
būti labai veiksmingos. Dusulys kartais provokuoja kosulį. Nuolatinis kosulys gali sukelti
vėmimą, išsekimą, krūtinės ar pilvo skausmą, šonkaulių lūžimą, apalpimą, nemigą.

 

Drėgno kosulio gydymo taktika:

Klampūs skrepliai: garų inhaliacijos, fizioterapija.
Kosulys esant širdies nepakankamumui: diuretikai.
Pūlingi skrepliai: antibiotikai, pozicinis drenavimas, fizioterapija.
Skysti skrepliai, bet negali iškosėti: dažnas padėties keitimas, mukolitikai, pozicinis
drenavimas, išsiurbimas;

 

Kosinčio ir skrepliuojančio ligonio slauga:

Slaugos priemonėmis šalinti kosulį sukėlusias priežastis: dusulį, pilvo apimties
padidėjimą, netinkamą padėtį, aplinkos alergenus.

Drausti rūkyti ir būti prirūkytoje patalpoje. Patarti vartoti daugiau šiltų skysčių iki 2
litrų per parą, jei nėra kontraindikacijų.

Pasirūpinti, kad ligonio aplinkos oras būtų gaivus ir pakankamai drėgnas.

Skrepliavimui pagerinti paskatinti pacientą nesulaikyti kosulio, o kaip tik dažnai,
kas dvi valandas gerai iškoseti. Skreplių neryti, o išspjauti į specialią spjaudyklę su
dangteliu ir stebėti skreplių. pobūdį, kad būtų lengviau įvertinti gydymo ir slaugos
veiksmingumą. Skrepliavimą labai pagerina kvėpavimo mankšta ir pozicinis drenavimas,
kurį gali atlikti specialiai tam pasirengęs slaugytojas.

 

Atkosėjimas krauju. Didelį kraujavimą iš plaučių gali sukelti plaučių vėžys, plaučių
tuberkuliozė, krūtinės ląstos trauma (> 200 ml/24 val.), tuo tarpu sergant ūminiu bronchitu,
bronchektatine liga, plaučių embolija, plaučių pūliniu, plaučių uždegimu, kraujavimas būna
nedidelis. Svarbu atskirti kraujavimą ar kraujo priemaišas iš plaučių ir iš nosies, viršutinių
kvėpavimo takų. Daugelis tyrinėjimų rodo, kad tik 50% ligonių pavyksta nustatyti
atsikosėjimo krauju priežastį. Kraujavimui iš plaučių būdingas labai šviesus putotas kraujas,
dusulys, kosėjimas, didelis bendras silpnumas, baimė, nerimas ir blaškymasis, pulso
padažnėjimas, sunkesniais atvejais AKS sumažėjimas, apalpimas. Kraujavimas iš plaučių
ypač gausus, labai grėsminga ligoniui būsena, todėl reikia skubiai kviesti gydytoją. Paprastai
tokie ligoniai gydomi ligoninėje.

 

Kraujuojančio iš plaučių ligonio slauga:

Ligonį paguldyti ant nesveiko šono, truputį pakelta galva arba jam suteikti pusiau
sėdimą padėtį. Neleisti kalbėti, daryti staigių judesių, vaikščioti.

Patarti ligoniui giliai kvėpuoti, kiek įmanoma labiau sulaikyti kosulį.

Pasirūpinti, kad drabužiai neveržtų ligonio krūtinės ir kaklo.

Patalpoje turi būti grynas oras ir kuo mažiau žmonių. Skubiai iškviesti gydytoją ar
greitosios pagalbos tarnybą. Uždėti vėsius pavilgus ar ledo paketėlius, įvyniotus į frotinę ar
minkštą natūralaus pluošto medžiagą, ant ligonio krūtinės viršutinės dalies ir tarp menčių.

Kontroliuoti ligonio baimę ir nerimą: nuraminti ligonį, jo artimuosius, o nepasisekus
tai padaryti, sugirdyti raminamosios mikstūros.

Nedemonstruoti kraujo ligoniui ir jo artimiesiems.

Neduoti gerti ir valgyti.

Nuolat tikrinti pulsą, kvėpavimo dažnį ir ritmiškumą, dažnai pamatuoti arterinį
kraujospūdį.

 

Krūtinės skausmas

Priežastys. Sergančius paūmėjusiu bronchitu arba plaučių uždegimu ligonius
vargina kvėpavimo raumenų skausmas daug sausai kosint, kartais pleuros dirginimas.

Sergant plaučių vėžiu, atsiranda audinių ir kaulų skausmai. Juos sukelia auglio ir
padidėjusių limfmazgių spaudimas, nervų įtraukimas į ligos procesą, metastazės kauluose,
kvėpavimo raumenų skausmas daug ir sausai kosint, pleuros dirginimas.

 

Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis numalšinti skausmą.
Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas
(slaugos duomenų monitoravimas). Skausmui didėjant, pranešama gydytojui.

Slaugos duomenys. Subjektyvūs: ligonis skundžiasi skausmu, nurodo lokalizaciją,
iradijaciją, intensyvumą ir kt. Objektyvūs: stebimas skaudamos krūtinės ląstos pusės
atsilikimas kvėpuojant, priverstinė gulima ant skaudamo šono padėtis, ligonio pabalimas,
prakaitavimas, pulso padažnėjimas, spaudžiant skaudamą vietą.

Slaugos veiksmai, mažinantys krūtinės skausmą:

Nustatomi veiksniai ir aplinkybės, kurie didina arba mažina skausmą, atkreipiamas
ligonio dėmesys į tai. Sumažinama ligonio baimė ir nerimas, raminant jį ir aiškinant, kad
skausmas yra būdingas šiai ligai ir sveikstant praeis.

Paaiškinama, kad kosėjant, giliau kvėpuojant ar atliekant kvėpavimo pratimus,
krūtinę reikia apimti rankomis arba šonus prispausti pagalvėmis, apjuosti rankšluosčiu arba
paklode.

 

Ligoniui padedama užimti patogią padėtį, parūpinamas kietas čiužinys, apkamšoma
pagalvėmis arba specialiais voleliais, kartkartėmis skauda vieta patrinama išoriniais
nuskausminamaisiais tepalais, dažnai keičiama padėtis. Ligonis labai atsargiai vartomas ir
judinamas. Jis perspėjamas, kad vengtų staigių judesių, liemens pasukimų.

Ligonio dėmesys nukreipiamas pokalbiu, įdomiu užsiėmimu.
Pagal gydytojų nurodymus tinkamai duodami analgetikai.

Slaugos rezultatų įvertinimas. Ligonio klausiama ir apžiūrint mėginama nustatyti,
ar krūtinės skausmas sumažėjo, praėjo. Esant teigiamam atsakymui, slauga atlikta tinkamai.
Jei kai kurie atsakymai neigiami, mėginama nustatyti, kodėl taip yra, numatyti priemones,
gerinančias slaugą.

 

Karščiavimas

Karščiavimas – tai organizmo būklė, kai kūno temperatūra pakyla virš aukštutinės
normalios temperatūros ribos, t. y. virš 37° C. Kartais karščiavimas prasideda staiga, tačiau
dažniau temperatūra kyla pamažu. Karščiavimą gali sukelti įvairios priežastys, dažniausiai
bakterinė infekcija (plaučių uždegimas, gangrena, tulžies pūslės uždegimas, inkstų
uždegimas), virusinė infekcija, vėžys, audinių pažeidimas (operacija, kraujosruvos), kai
kurios nervų ligos. Pakilusi kūno temperatūra didina baltymų bei angliavandenių apykaitą,
deguonies poreikį organizme. Karščiuojantis žmogus kvėpuoja dažniau, širdis susitraukinėja
greičiau nei normaliai, krinta svoris.

 

Karščiuojančio ligonio slauga apima reguliarų temperatūros matavimą bei
registravimą, bendrąsias karščiavimą mažinančias priemones, slaugos priemones šaltkrėčio
metu ir karščiavimą sukeliančių veiksnių stebėjimą.

 

Plaučių uždegimu sergančio ligonio karščiavimas:

Priežastys. Infekcinio proceso metu atsipalaidavusios pirogeninės medžiagos
stimuliuoja hipotalamo termoreguliacijos centrą.

Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis sumažinti karščiavimą.

Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas (slaugos
duomenų monitoravimas). Esant neigiamai dinamikai, pranešama gydytojui.

Slaugos duomenys: karšta, paraudusi oda, tachikardija, tachipnėja, pakilusi kūno
temperatūra.

 

Slaugos veiksmai, mažinantys karščiavimą:

Reguliarus patalpos vėdinimas, kad aplinkos oras nebūtų per šiltas.

Vėsios drėgnos kempinės pažastyse ir kirkšnyse, keičiamos ne rečiau kaip kas pusę
valandos, reguliarus veido ir lūpų drėkinimas vėsia kempinėlė ar medžiagos gabalėliu.

Griežtas lovos režimas, visiška ligonio ramybė.
Veiksmai gerinantys kvėpavimo funkciją.

Tinkamas antipiretikų administravimas pagal gydytojo nurodymus.

 

Slaugos rezultatų įvertinimas. Slaugos rezultatai geri, jei ligonio temperatūra
sumažėjo ar tapo normali. Slaugos rezultatai nepatenkinami, jei ligonis toliau karščiuoja.
Mėginama nustatyti, kodėl taip yra, numatyti priemones, gerinančias slaugą.

 

Šaltkrėtis, gausus prakaitavimas

 

Šaltkrėtis yra labai nemalonus dalykas. Jo priežastis – infekcinės kilmės karščiavimas.

Ligonį reikia neatsitraukiant įdėmiai stebėti. Jei jis išbalęs, oda šalta ir pašiurpusi, o
temperatūra tebekyla, reikia skubiai pranešti gydytojui. Gydytojas paskiria karštį
mažinančius vaistus (antipiretikus).

 

Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis sumažinti diskomfortą, kurį ligoniui sukelia
šaltkrėtis ir prakaitavimas.

Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas, gydytojo
informavimas.

Slaugos veiksmai:

Esant šaltkrėčiui, reikia parūpinti papildomų antklodžių, šildyklių. Nuolat keisti
baltinius, kai jie sudrėksta. Ligonį reikia gerai apkamšyti patalyne. Tarpai tarp patalynės
suteikia labai nemalonaus šalčio pojūtį. Palaikyti optimalią kambario temperatūrą, saugotis
skersvėjų. Dažnai po truputį girdyti šiltus skysčius iki 2,5 1 per parą, jei nėra
kontraindikacijų.

Slaugos rezultatų įvertinimas. Slaugos rezultatai geri, jei ligonis nejaučia
šaltkrėčio, mažiau prakaituoja. Slaugos rezultatai nepatenkinami, jei ligonis jaučiasi blogai.
Mėginama nustatyti, kodėl taip yra, numatyti priemones gerinančias slaugą.

 

Organizmo eksikacija (dehidratacija)

 

Priežastys. Gausiai prakaituojant ir dažnai kvėpuojant, netenkama daug skysčių.
Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis sunorminti skysčių pusiausvyrą organizme.
Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas
(slaugos duomenų monitoravimas), gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

Slaugos duomenys: ligonis skundžiasi troškuliu, objektyviai matoma sausa burna ir
liežuvis; sumažėjęs odos turgoras, greitas svorio sumažėjimas daugiau kaip 2 proc,
arterinio kraujospūdžio sumažėjimas, ortostatinė hipotenzija, silpnas dažnas pulsas,
sumažėjusi paros diurezė.

Slaugos veiksmai, norminantys skysčių pusiausvyrą organizme:

Kontroliuojama, kad pakankamai būtų išgerta skysčių – apie 2 – 2,5 litro per dieną,
jei nėra kontraindikacijų. Stebima ir skaičiuojama ligonio paros diurezė. Slaugytojai patys
arba apmoko ligonį prižiūrinčius asmenis suskaičiuoti ir užrašyti suvartotų per parą skysčių
kiekį į tam skirtą dienyną. Reikia mokėti įvertinti suvartotų ir išskirtų skysčių balansą, t. y.
skysčių turi būti suvartota tiek, kiek buvo išskirta per praėjusią parą, plius 300 – 500 ml. Jei
skysčių suvartojama nepakankamai, išsiaiškinamos priežastys ir taikomos slaugos priemonės
ligonio mitybai pagerinti. Taikomos slaugos priemonės, kurių tikslas – sumažinti
karščiavimą bei prakaitavimą ir pagerinti kvėpavimo funkciją.

Slaugos rezultatų įvertinimas. Rezultatai geri, jei organizmo eksikacijos požymių

nėra. Jei savijauta be pakitimų ar net pablogėjo, būtina išnagrinėti, kodėl taip atsitiko,
kokios galimos priežastys, kokios papildomos slaugos priemonės turėtų būti taikomos, kas
pakeista (slaugos modeliavimas).

 

Nusilpimas, aktyvumo sumažėjimas, savirūpos stoka

 

Priežastys. Sergant lėtine obstrukcine plaučių liga ir plaučių uždegimu, ligonio
nusilpimą sukelia organizmo audinių hipoksija sutrikus dujų apykaitai; nepakankama mityba;
nepakankamas poilsis ir miegas, kurį trikdo dusulys, kosulys, baimė ir nerimas; šalutinis
gydymo ir vaistų poveikis; energijos pereikvojimas kosint, dažnai kvėpuojant, karščiuojant.

Sergant plaučių vėžiu, nusilpstama dėl hipoksijos, kurią sukelia sutrikusi dujų
apykaita; nepakankamas mitybos ir sumažėjusio ligonio aktyvumo; nepakankamo poilsio ir
miego dėl dusulio, kosulio, baimės ir nerimo, šalutinio gydymo ir vaistų poveikio; energijos
pereikvojimo kosint, dažnai kvėpuojant, karščiuojant; padidėjusio metabolinio poreikio, kurį
sukelia piktybinio naviko augimas.

Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis sustiprinti ligonio sveikatą., padidinti jo
aktyvumą ir savirūpą.

Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas
(slaugos duomenų monitoravimas), gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

Slaugos duomenys. Ligonis skundžiasi silpnumu. Objektyviai nustatomas dusulys,
prakaitavimas menkiausio fizinio krūvio metu, sudirginta, bloga nuotaika, neadekvati
tachikardija fizinio krūvio metu (daugiau kaip 20 k/min. ir per 3 mėn. nesunormalėja),
neadekvatus AKS svyravimas fizinio krūvio metu (pakyla ar nusileidžia daugiau kaip 10-15
mmHg).

            Slaugos veiksmai, stiprinantys ligonio sveikatą:

Tausojama ligonio energija ir rūpinamasi pakankamu poilsiu: ligonis skatinamas kuo
dažniau ilsėtis, tyrimai ir kitos slaugos priemonės planuojami taip, kad ligoniui būtų laiko
pailsėti, ligonis apsaugomas nuo aplinkos triukšmo, ribojamas lankytojų skaičius. Nuolat
padedama ligoniui apsitarnauti.

Ligonis mokomas tausoti savo energiją: daiktai ant spintelės ir kitur turi būti
lengvai pasiekiami, ligonis turi praustis, valyti dantis, šukuotis ar skustis sėdėdamas, o ne
stovėdamas. Ligoniui nurodoma, kad praneštų slaugytojui apie silpnumo požymius, kad tuoj
pat nutrauktų fizinį aktyvumą pajutęs dusulį, tachikardiją ar krūtinės skausmus.

Tinkamai administruojami gydytojo paskirti organizmą stiprinantys vaistai.

Slaugos rezultatų įvertinimas. Ligonio klausiama ir apžiūrint mėginama nustatyti,
ar yra nusilpimo požymių. Esant neigiamiems atsakymams, slauga buvo atlikta tinkamai. Jei
kai kurie atsakymai teigiami, mėginama nustatyti, kodėl taip yra. numatyti priemones,
gerinančias slaugą.

 

Nusiminimas, baimė, bloga nuotaika

 

            Priežastys. Informacijos apie ligą ir jos eigą stoka. Ligos progresavimas. Neigiama
kitų ligonių patirtis. Šalutinis vaistų poveikis. Neįprasta aplinka ligoninėje. Šeimyninės
aplinkybės. Pasikeitęs gyvenimo būdas sergant. Finansiniai sunkumai.

            Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis pagerinti ligonio nuotaiką.
Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas,
gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

 

            Slaugos   duomenys.   Nusiminimo   ir   blogos  nuotaikos   simptomai:   ligonis   pats

pasisako  apie  savo   rūpesčius   ir  abejones,   objektyviai  nustatomas  ligonio   dirglumas,

agresyvumas,  vengimas bendrauti,  nemiga,   atsisakymas  tyrimu,  vaistų,  nepasitikėjimas
personalu.

            Slaugos veiksmai:

Ligonis supažindinamas su aplinka ir ligoninės režimu, su jį aptarnaujančiu
personalu, signalizacijos ir personalo iškvietimo sistema.

Elgesys su ligoniu turi būti ramus, santūrus. Ligonis nuolat informuojamas apie
tyrimų, slaugos ir gydymo planą ir eigą. Nuolat pabrėžiami teigiami poslinkiai ar simptomai.
Ligonis išmokomas savirelaksacijos metodų. Bendradarbiaujama su socialiniu darbuotoju, jį
lankančiais giminaičiais ir draugais.

            Slaugos rezultatų įvertinimas. Ligonio klausiama ir apžiūrint mėginama nustatyti,
ar yra nusiminimo, depresijos požymių. Esant neigiamiems atsakymams, slauga atlikta
tinkamai. Jei kai kurie atsakymai teigiami, mėginama nustatyti, kodėl taip yra, numatyti
priemones, gerinančias slaugą.

 

Svorio sumažėjimas

 

            Priežastys. Paprastai ligoniai liesėja, nes netenka apetito. Sergant lėtine obstrukcine
plaučių liga ir plaučių uždegimu, apetitą mažina dusulys, silpnumas, karščiavimas ir
nusiminimas; skrandžio suspaudimas nusileidus diafragmai (emfizeminiai plaučiai), pučiant
vidurius, besikaupiant skysčiui pilvo ertmėje; pykinimas, kurį sukelia gausus nemalonus
skrepliavimas; sergant plaučių vėžiu, apetitą mažina dusulys, silpnumas, karščiavimas,
nusiminimas, pakitęs skonis; skrandžio suspaudimas pučiant vidurius, besikaupiant skysčiui
pilvo ertmėje; sutrikęs rijimas, nes džiūva burna, suspausta ar skausminga stemplė; vėmimas,
kurį sukelia citotoksiniai vaistai; padidėjęs metabolinis poreikis, kurį sukelia padidėjęs
energijos eikvojimas: dažnas kvėpavimas, kosulys, karščiavimas ir padidėjęs maisto
medžiagų utilizavimas piktybinėse ląstelėse; sumažėjusi maisto medžiagų absorbcija, kurią
sukelia citotoksiniai vaistai.

            Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis pagerinti ligonio įmitį.
Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas,
gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

            Slaugos duomenys. Ligonis skundžiasi svorio sumažėjimu, silpnumu. Objektyviai
nustatoma, kad ligonio kūno masė (kūno masės indeksas) neatitinka jo amžiaus, ūgio ir
konstitucijos.

            Slaugos veiksmai siekiant padidinti ligonio svorį:

Nuolat skaičiuojamas ir vertinamas ligonio suvalgyto maisto kiekis, sudėtis ir
apytikrė energetinė vertė, ypač papildomo maitinimo. Ligonis išmokomas tai daryti pats.

Nuolat skatinamas ligonio aktyvumas, tam, kad pagerėtų apetitas: ligonis raginamas
dažnai vaikščioti po palatą, koridorių, vartytis lovoje, dažnai atsisėsti.

Kviečiamas konsultuoti dietistas, kad parinktų maisto produktus, skatinančius
apetitą, atsižvelgiant į ligonio ligą, įpročius.

Ligoniui būtina prieš valgį ne mažiau kaip 0,5 val. pailsėti (neskirti procedūrų,
vaistų, tyrimų). Prieš kiekvieną maitinimą reikia atlikti ligonio burnos higienos procedūras,
išmokyti artimuosius ir jį patį tai atlikti, nes paprastai tokie ligoniai jaučia neskanumą
burnoje, apnašas, burnos džiovinimą, stomatito požymius, todėl labai mažėja apetitas, jie

 

atsisako valgyti arba valgo labai mažai. Apetitą paskatintų švari tvarkinga aplinka, gražūs
indai ir serviruotė. Reikia izoliuoti nuo ligonių, skleidžiančių nemalonius kvapus, nes tai
mažina apetitą.

Ligonis maitinamas dažniau, bet mažesnėmis porcijomis, todėl skyriuje reikia turėti
šaldytuvą, prietaisus maistui pašildyti. Maitinimui skiriama pakankamai laiko ir kantrybės,
nes tokie ligoniai valgo daug lėčiau už kitus. Ligoniui pasiūloma papildomai pavalgyti tarp
pagrindinių maitinimų.

 

NEMIGA

 

            Priežastys. Baimė, nusiminimas, nepažįstama aplinka, varginantis kosulys, nepatogi
kūno padėtis (ortopnėja), dažni tyrimai ir procedūros, šalutinis vaistų poveikis, nemalonūs
ligos simptomai.

            Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis sunorminti ligonių miegą.

            Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas,
gydytojo informavimas apie neigiamą dinamiką.

            Slaugos duomenys: ligonis skundžiasi, kad sunkiai užmiega dažnai pabunda arba
jaučiasi nepailsėjęs po miego objektyviai nustatomas ligonio dirglumas arba mieguistumas,
dezorientacija, dažnas žiovulys, tamsūs ratilai po akimis, lengvas rankų tremoras.

            Slaugos veiksmai:

Reikia nustatyti ligonio miego įpročius prieš ligą ar namie ir pagal galimybes
pritaikyti ligoninėje: atsižvelgti į laiką, kada ligonis eina gulti namie, pasirūpinti šilta arba,
priešingai, vėsia aplinka, keletu pagalvių, papildoma antklode, parinkti ligoniui tinkamą
čiužinį ir pan. Pasirūpinti geru patalpos vėdinimu.

Patariama ir primenama ligoniui nemiegoti dieną, jei naktį sunku užmigti. Ligonis
skatinamas atsipalaiduoti vakare prieš miegą: tai gali būti raminančios literatūros skaitymas,
tam tikrų televizijos programų žiūrėjimas, švelnios muzikos arba poezijos klausymas per
radiją ar magnetofoną, relaksaciniai pratimai, malda, meditavimas ir pan. Skatinami ligonių,
kuriems sutriko miegas, grupiniai pokalbiai, dalijimasis teigiama patirtimi.

Ligonis perspėjamas nevartoti prieš miegą kofeino ar kitų tonizuojančių medžiagų
turinčių gėrimų: kavos, arbatos, koka kolos ir panašiai. Negalima prieš miegą gausiai
prisivalgyti.

Ligoniui primenama prieš miegą nueiti į tualetą. Pasirūpinama ramia aplinka, kad
nebūtų triukšmo. Jei to neįmanoma išvengti, ligoniui parūpinamos ausinės, ausų kamštukai.
Ribojamas lankytojų skaičius vakarais prieš miegą, draudžiami ilgi pokalbiai, vakarojimai
palatose iki vėlumos.

Vengiama procedūrų, vaistų skyrimo miego metu, stengiamasi be reikalo nežadinti
ligonio. Tinkamai administruojami gydytojo paskirti miego sureguliavimo vaistai. Aktyviai
taikomos priemonės, mažinančios ligonio nerimą, baimę, gerinančios kvėpavimo funkciją,
mažinančios kosulį.

            Slaugos rezultatai: geri – ligonio miegas sunormalėja, blogi – miego sutrikimas
tęsiasi ar net progresuoja. Šiuo atveju reikia išnagrinėti priežastis, keisti slaugos planą.

 

          Infekcijos rizika

 

            Priežastys. Sergant paūmėjusia lėtine obstrukcine liga, kyla didelis pavojus susirgti
bakterine pneumonija. Ją skatina sekreto sąstovis kvėpavimo takuose. Sergančio plaučių

 

vėžiu ligonio imuninė sistema nusilpsta dėl svorio sumažėjimo, dehidratacijos, streso,
imunosupresinio intoksinių vaistų poveikio. Infekcijai sudaro sąlygas sekreto stazė
kvėpavimo takuose, kurią sukelia broncho obstrukcija, silpnas kosulys ir ligonio aktyvumo
sumažėjimas, taip pat spindulinės terapijos sukeltos odos pažeidimas. Dažniausios
infekcinės komplikacijos sergant plaučių vėžiu – plaučių uždegimas, šlapimo takų infekcija,
odos infekcinės ligos.

            Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas
(slaugos duomenų monitoravimas), gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

            Slaugos duomenys: temperatūros pakilimas, šaltkrėtis, didėjanti tachikardija,
padažnėjęs kvėpavimas, žalsvai gelsvi skrepliai, pleurinis šono skausmas, paduslėjęs plaučių
perkusinis garsas, skambūs, drėgni karkalai, pleuros trynimosi garsas pažeistoje vietoje,
padažnėjęs skausmingas šlapinimasis,” nemalonus šlapimo kvapas, bet kurios kūno vietos
paraudimas, patinimas, skausmingumas, šlapiavimas. Periferiniame kraujyje – leukocitozė,
padidėjęs ENG. Šlapime – leukociturija, bakteriurija, padaugėja nitritų.

            Slaugos veiksmai siekiant išvengti infekcijos:

Pasirengiama ir nurodžius gydytojui tinkamai paimami skrepliai, kraujas ar šlapimas
bakteriologiniam tyrimui, atliekama plaučių rentgenoskopija. Esant patologiniams tyrimų
rezultatams, nedelsiant informuojamas gydytojas.

Kruopšti ligonio ir paties slaugytojo asmens higiena. Kruopšti ir nuolatinė ligonio
burnos, tarpvietes higiena. Ligonis ir jį prižiūrintys asmenys nuolat to mokomi. Būtina
plauti rankas prieš pradedant aptarnauti ligonį.

Kruopšti aseptinė technika atliekant ligoniui procedūras ir manipuliacijas. Ypač
atsargiai atliekamos procedūros, susijusios su rizika infekuoti organizmą. – infekcijos,
kateterizavimas ir pan. Kontroliuojama, kad ligonis neturėtų kontaktų su infekuotais
asmenimis – kitais ligoniais, personalu, lankytojais, apie tai įspėjamas pats ligonis ir tai jam
nuolat primenama.

Nuolat gerinama kvėpavimo funkcija kvėpavimo pratimai ir mankšta. Skiriamas
maksimaliai leidžiamas skysčių kiekis (praėjusios paros diurezė + 300 ml).

Priemonės nuo vidurių užkietėjimo: pakankamas skysčių kiekis, augalinių skaidulų
turintis maistas, vidurius laisvinantys vaistai, ligonio aktyvinimas.

Atsiradus odos pažeidimui, taikomas pragulų profilaktikos ir priežiūros priemonės.

 

          Pulmoninių  komplikacijų rizika

 

Dažniausios pulmoninės komplikacijos yra plaučių audinio dalies atelektazė
(sukritimas), plaučių pūlinys (abscesas) ir pleuros pažeidimas (pleuritas).

Priežastys. Negilus paviršinis kvėpavimas, sekreto sąstovis kvėpavimo takuose ir
alveolėse. Sumažėję plaučių judesiai, ligoniui nusilpus ir augliui spaudžiant plautį, gali
sukelti plaučių audinio dalies atelektazę (sukritimą). Augliui arba aplinkiniams audiniams
nekrozavus, kartais susidaro plaučių pūlinys (abscesas). Pleurą pažeidžia auglio metastazės.

            Slaugos duomenys. Atelektazės ir pleuros pažeidimo duomenys: didėjantis dusulys,
krūtinės skausmas, sumažėja krūtinės judesiai pažeistoje pusėje, duslus perkusinis garsas ir
susilpnėjęs ar negirdimas kvėpavimas pažeistoje vietoje. Plaučių absceso slaugos duomenys:
karščiavimas, šaltkrėtis, tachipnėja, tachikardija, gausūs (erteniniai), pūlingi nemalonaus
kvapo skrepliai. Askultuojant – susilpnėjęs ar bronchinis alsavimas ir skambūs drėgni
karkalai.

 

            Slaugos veiksmai:

Slaugos priemonės kvėpavimo funkcijai pagerinti: dažnai ligonį vartyti, aktyviai
taikyti kvėpavimo pratimus, kiek įmanoma labiau aktyvinti ligonį. Tinkamai pasirengti
torakocentezei ir pleuros ertmės drenažui. Nedelsiant pranešti gydytojui apie atsiradusius
pleurito ir plaučių atelektazės požymius.

 

          Vėlyvų komplikacijų rizika

 

Dažniausios vėlyvos lėtinių plaučių ligų komplikacijos yra kvėpavimo
nepakankamumas ir dešinio širdies skilvelio nepakankamumas.

Kvėpavimo nepakankamumo priežastis – sunkus plaučių ventiliacijos ir dujų
apykaitos plaučiuose sutrikimas. Dešiniojo širdies skilvelio nepakankamumą sukelia plautinė
hipertenzija, kuri atsiranda formuojantis plaučių audinio fibrozei, destrukcijai ir užakus daliai
plaučių kapiliarų, spazmuojant plaučių arteriolėms hipoksijos sąlygomis.

            Slaugos tikslas – slaugos priemonėmis išvengti komplikacijų arba jas atitolinti.
Slaugos planas:

Slaugos duomenų nustatymas, jų stebėjimas gydant ir slaugant, registravimas,
gydytojo informavimas apie neigiamą jų dinamiką.

            Slaugos duomenys. Kvėpavimo nepakankamumo: centrinė cianozė, mišraus tipo
dusulys, snūduriavimas, sąmonės apsiblausimas, kraujo pH pokyčiai, pCO2 slėgio didėjimas
ir pO2 slėgio mažėjimas kraujyje. Dešinio širdies skilvelio nepakankamumo: didėjantis
dusulys, tachikardija, silpnumas, nuovargis, nerimas, sąmonės sutrikimai (apsiblausimas,
euforija), paburkusio kaklo venos, periferinės edemos, svorio didėjimas, oligurija.

            Slaugos veiksmai siekiant išvengti kvėpavimo nepakankamumo:

Nuolatinė emocinė parama ligoniui. Nuolat gerinama kvėpavimo funkcija: 4-5
kartus per dieną, prireikus dažniau, ligonis guldomas pusiau sėdimoje arba sėdimoje
padėtyje, pristumiamas specialus lovos staliukas, ant kurio ligonis galėtų patogiai atsiremti ir
užsigulti. Keičiama ligonio padėtis lovoje (vartomas) ne rečiau kaip kas dvi valandas.
Ligonis arba jį prižiūrintis asmuo išmokomas kvėpavimo pratimų: gilus įkvėpimas ir
iškvėpimas (apie 10 kartų), oro pūtimas pro vamzdelį į indą su vandeniu, oro balionų
pūtimas. Pratimai atliekami ne rečiau kaip kas dvi valandas.

Priemonės, skatinančios, bronchų sekreto pasišalinimą: ligonis raginamas ne rečiau
kaip kas 2 val. gerai atkosėti, pakankamai vartoti skysčių (praėjusios paros diurezė + 300
ml), jei nėra kontraindikacijų (derinti su gydytoju); reguliariai drėkinamas patalpos oras.

Ligonis perspėjamas gausiai neprisivalgyti, nevartoti vidurius pučiančių produktų:

žirnių, pupų, kopūstų, svogūnų, razinų, gazuotų gėrimų ir panašiai, kad nepadidėtų pilvo
apimtis ir nepakiltų diafragma.

Ligonis perspėjamas ir jam nuolat primenama, kad nerūksiu. Paaiškinama, kokią žalą
kvėpavimo sistemai sukelia rūkymas: rūkymas didina tąsaus, lipnaus bronchų sekreto
išsiskyrimą, mažina deguonies pasisavinimą plaučių audinyje, slopina bronchų virpamojo
epitelio apsivalymo funkciją sukelia bronchų spazmą.

Ligoniui paaiškinama apie nervų sistemą raminančių vaistų neigiamą poveikį
kvėpavimui (slopina kvėpavimo centrą),jis įspėjamas, kad be gydytojo paskyrimo
savavališkai nevartotų trankviliantų.

Tinkamai administruojami gydytojo paskirti vaistai: bronchus plečiantys,
atsikosėjimą lengvinantys vaistai, kortikosteroidai. Pasiruošiama ligonio intubavimui,
mechaniniam ventiliavimui ir (arba) perkėlimui į intensyviosios terapijos skyrių.

 

            Slaugos veiksmai siekiant išvengti dešinio širdies skilvelio nepakankamumo:
Taikomas griežtas lovos režimas pusiau sėdimoje padėtyje, teikiama emocinė parama
ligoniui ir jo artimiesiems. Kontroliuojama organizmo skysčių pusiausvyra: mažinamas
skysčių suvartojimas, ligoniui skiriama skysčių ne daugiau kaip 200 ml plius praėjusios
paros diurezės dydis, registruojamas suvartotų skysčių kiekis. Mažinama valgomosios
druskos maiste ir kontroliuojama, kad ligonis savavališkai nevalgytų sūraus maisto, nuolat
aiškinama ligoniui, kad gausesnis druskos vartojimas skatina skysčių kaupimąsi organizmo
audiniuose. Pagal gydytojo paskyrimą tinkamai taikoma oksigenoterapija. Administruojami
gydytojo paskirti vaistai: diuretikai, vazodiliatatoriai.

 

          Sutrikęs rijimas

 

            Priežastys. Burnos, ryklės ir stemplės skausmas, kurį sukelia citotoksiniai vaistai.
Burnos džiūvimas, nepakankamas kiekis seilių dėl stomatito.

            Slaugos veiksmai:

            Slaugos priemonės, gerinančios burnos gleivinės būklę: pakankamas skysčių kiekis,
atlikti burnos higieną, tepti lūpas specialiai tam skirtomis priemonėmis – mineraliniu
aliejumi, lūpų balzamu ir panašiai. Nuolat kontroliuoti ir mokyti ligonį, kad jis kvėpuotų ne
pro burną, bet pro nosį: drausti rūkyti ir nuolat aiškinti rūkymo žalą. Tinkamas maistas
(vengti sauso, kieto, sunkiai sukramtomo maisto ir panašiai). Patariama vengti pieno, nes jis
slopina sekreciją. Skatinti seilių sekreciją. Tam padeda graži serviruotė.

 

          Žinių apie plaučių ligas stoka

 

            Slaugos duomenys. Nustatoma, ką ligonis žino apie savo ligą, ar tie duomenys
teisingi, koks yra žinių šaltinis, ligonio žinių poreikis.

            Slaugos tikslas – suteikti ligoniui pakankamai žinių, kad jis sugebėtų prisitaikyti prie
ligos, laikytusi gydymo režimo, aktyviai dalyvautų gydymo ir slaugos procese.

Slaugos veiksmai. Paprastais, ligoniui suprantamais žodžiais, paaiškinama ligos
esmė. Tam naudojamos visuomenės švietimo priemonės – atmintinės, populiarios
literatūros leidiniai, plakatai, prospektai, piešinukai, vaizdajuostės ir panašiai. Pokalbių
tekstas turi būti suderintas su gydančiu gydytoju ir vyresniuoju slaugytoju. Skiriama laiko
ligonio klausimams, pakartotinių įgūdžių demonstravimui.

Paaiškinami pagrindiniai būdai, kaip sulėtinti ligos progresavimą. Sveikatos
stiprinimas: visavertis baltyminis maistas, reikiamas vitaminų kiekis, pakankamas skysčių
vartojimas – ne mažiau kaip 10 stiklinių per dieną, jei nėra kontraindikacijų, tinkamas poilsio
režimas, hipodinamijos profilaktika (pasivaikščioti ne mažiau kaip 20 min. per dieną,
važiuoti dviračiu ir panašiai), streso profilaktika.

Ligonis išmokomas   kvėpavimo mankštos   ir paprašoma, kad jis pademonstruotų

kaip išmoko. Tai diafragminis kvėpavimas, kosėjimo ir gilaus kvėpavimo pratimai, pūtimas
pro suspaustas lūpas, baliono pūtimas ir panašiai. Ši mankšta atliekama 6 – 8 savaites po
ligos paūmėjimo.

Jei ligonis vartoja eufiliną arba teofiliną tabletėmis, paaiškinama, kad vartotų valgio
metu, kad išvengtų pykinimo, vėmimo ir epigastriumo skausmų, vartotų lygiais laiko tarpais,
kad palaikytų vienodą jo kiekį kraujyje. Ligonis turi žinoti eufilino perdozavimo požymius:
pykinimą, vėmimą, nemigą, dirglumą, dažną pulsą, padidėjusį prakaitavimą, raumenų
trūkčiojimą ir mėšlungį. Ligoniui įteigiama, kad jis turi nuolat ir kruopščiai vartoti gydytojo
paskirtus vaistus ir taikyti slaugos priemones.

Ligonis išmokomas naudotis individualiais inhaliatoriais, o prireikus – ir
oksigenoterapijos prietaisais, supažindinamas su jų saugaus naudojimo reikalavimais:
draudžiama rūkyti naudojant deguonį, šalia neturi būti atviros ugnies, visi elektros prietaisai
turi būti įžeminti.

 

Ligoniui padedama patarimais ir diskusija, kaip keisti gyvenimo būdą ir vengti
rizikos veiksnių. Organizuojami grupiniai ligonių pokalbiai, suskirstant juos pagal problemą
arba ligą. Įteigiama mesti rūkyti, nevartoti alkoholio.

Patariama vengti išorinių kvėpavimo takų dirgiklių: tabako dūmų, dulkių kvapų
(parfumerijos, buitinės chemijos, dažų ir panašiai); naudoti kaukę, jei neįmanoma išvengti
teršalų, vengti didelių temperatūros svyravimų, skersvėjų, stipraus vėjo, nesušlapti ir
nesušalti kojų, laikyti šiltai kojas ir kaklą, neiti į lauką, kai labai karšta arba šalta, nekilti į
aukštumas.

Kvėpavimo takų infekcijos profilaktika. Išmokoma tinkamos burnos higienos, o tai
yra infekcijos profilaktika. Patariama nebendrauti su infekuotais žmonėmis, vengti didelių
žmonių susibūrimų, eilių ir panašiai,nevėdinamų patalpų, rūpintis aplinkos ir naudojamų
respiracinių prietaisų švara, skiepytis nuo virusinės infekcijos, influenzos ir pneumokokų,
pradėti vartoti antibiotikus, kai skrepliai tampa gelsvi ar žalsvi, ligai paūmėjus vartoti
skrepliavimą skatinančius vaistus, daryti kvėpavimo mankštą.

Suteikiama informacijos apie visuomenines organizacijos ir sveikatinimo grupes, kur
ligoniai gali gauti pagalbą (bronchinės astmos klubai, reabilitacijos centrai ir panašiai).
Padedama ligoniui surasti šias organizacijas. Reikia pasiekti, kad ligonis įsisąmonintų, kad
toks gyvenimo būdas ir išvardytos priemonės yra ilgalaikės, visam gyvenimui.

Paaiškinama, kad ligonis turi kreiptis į gydytoją ar slaugytoją (gerai būtų atmintinė),
jei pasikeitė skreplių pobūdis – pagausėjo , pasikeitė spalva, jei vartojant antibiotikus po trijų
dienų skrepliai nepašviesėjo, sunkėja kosulys, atsiranda dusulys, didėja nuovargis,
silpnumas, taip pat jei ligonis peršalo, prasidėjo karščiavimas, padidėjo vaistų poveikis,
atsirado krūtinės skausmai, vaistų perdozavimo požymiai.

 

KVĖPAVIMO ORGANŲ LIGOS
LĖTINĖ OBSTRUKCINĖ PLAUČIŲ LIGA   (LOPL)

 

            Lėtinei obstrukcinei plaučių ligai būdinga smulkiųjų bronchų spindžio
susiaurėjimas (obstrukcija) ir iškvėpimo srovės greičio sumažėjimas.

Pagrindiniai klinikiniai lėtinės obstrukcinės plaučių ligos požymiai – drėgnas kosulys
ir progresuojantis dusulys.

Lėtinę obstrukcinę plaučių ligą dažniausiai sukelia lėtinis bronchitas ir plaučių
emfizema. LOPL skatina rūkymas, oro užterštumas, cheminiai dirgikliai ligonio aplinkoje,
dažnos kvėpavimo takų infekcijos.

            Lėtiniam bronchitui būdingas bronchiolių uždegimas gleivinės liaukų hipertrofija,
hiperplazija ir gausi gleivių sekrecija. Sergant lėtiniu bronchitu, kartkartėmis lengvai
kosėjama, rytais atkosima gelsvai žalsvų skreplių, po truputį didėja dusulys. Lėtiniam
bronchitui būdingas kosulys ne mažiau kaip tris mėnesius per metus dvejus metus iš eilės.
Auskultuojant plaučius, girdimas šiurkštus alsavimas, sausi ir (ar) drėgni karkalai.

Lėtinio bronchito diagnozę patvirtina ir patikslina skreplių mikroskopinis ir
bakteriologinis tyrimas, plaučių rentgenoskopija, bronchoskopija ir bronchų gleivinės
biopsija, bioptato bakteriologinis, citologinis ir histologinis ištyrimas, plaučių funkcinis
tyrimas ir arterinio kraujo dujų analizė.

            Gydymas: nutraukiamas rūkymas, sanuojami organizmo infekcijos židiniai, ligai
paūmėjus skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai, atsižvelgus į bakteriologinio
skreplių tyrimo rezultatus, jei skrepliai klampūs, skiriami bronchų sekreciją skatinantys
vaistai (sekretolitikai). Obstrukciniam bronchitui paūmėjus, skiriama trumpai veikiančių β2
simpatomimetikų inhaliacijos, galima kartu su parosimpatolitikais, papildomai skiriamas ilgai
veikiantis teofilinas, kartais peroraliniai gliukokortikoidai.

            Plaučių emfizema – tai lėtinis plaučių išsiplėtimas, kuris atsiranda sumažėjus plaučių
audinio elastingumui ir esant ilgalaikei smulkiųjų bronchų obstrukcijai. Paprastai plaučių
emfizema yra lėtinių obstrukcinių kvėpavimo takų ligų – lėtinio bronchito ir bronchinės
astmos komplikacija. Retais atvejais plaučių emfizemą sukelia genetiškai deformuotos α1
antitripsino trūkumas plaučių audinyje. Būdingas šios ligos požymis – nenormaliai
padidėjęs oro kiekis plaučiuose.
Kvėpuojant ligoniams tenka įveikti gleivių pripildytų
bronchų pasipriešinimą. Dėl tokios nuolatinės įtampos plyšinėja plaučių alveolės, jose
sumažėja dujų apykaita, plaučiai darosi neelastingi. Jie nebegali priimti tiek deguonies kaip
sveiki. Sunkus dusulys iš pradžių esti tik fizinio krūvio metu, vėliau ir ramybėje. Taigi
plaučių emfizemai būdingas progresuojantis sunkus dusulys ir, priešingai lėtiniam bronchitui,
nedidelis mažai varginantis sausas kosulys. Auskultuojant plaučius, nustatomas susilpnėjęs
kvėpavimas, kartais sausi karkalai. Rentgenogramose matomos plaučių emfizemos
rentgeninis vaizdas (“šviesūs” plaučiai). Funkciniai kvėpavimo mėginiai parodo bendrosios
plaučių talpos didėjimą ir obstrukcinius ventiliacijos sutrikimus.

Sergantiems plaučių emfizema taikomas simptominis gydymas: O2 terapija
(mažinama hipoksija), gydoma bronchopulmoninė infekcija, kvėpavimo mankšta, esant
didelei policitemijai, galima atsargiai nuleisti kraujo, taikomos infekcijos profilaktikos
priemonės.

Sergančiųjų LOPL slaugos tikslai – komplikacijų prevencija, kvėpavimo funkcijos
pagerinimas, ligonio mokymas, kaip gyventi sergant LOPL, kaip elgtis atsiradus vieniems ar
kitiems ligos požymiams, kaip sulėtinti ligos progresavimą.

Dažniausios sergančiųjų LOPL slaugos problemos: dusulys, svorio sumažėjimas
(stoka), didelė infekcijos (pneumonijos) rizika, komplikacijų (kvėpavimo nepakankamumo)
ir dešiniojo skilvelio nepakankamumo) rizika, miego sutrikinas, bloga nuotaika, žinių apie
ligą stoka, gydymo režimo nesilaikymas.

 

BRONCHINĖ ASTMA

 

            Bronchinė astma (lot. Asthma bronchiale) vadinama lėtinė recidyvuojanti
kvėpavimo takų liga, kurios patogenezėje didelę įtaką turi padidėjęs bronchų reaktyvumas
bei uždegimas ir kuri kliniškai pasireiškia bronchų obstrukcijos sukeliamais dusulio
priepuoliais arba ilgam pasunkėjusiu kvėpavimu.

Bronchine astma (BA) pasaulyje serga apie 5% suaugusiųjų ir 7 – 10% vaikų. Vyrai
serga du kartus dažniau negu moterys. Skiriamos dvi bronchinės astmos formos: alerginė
arba egzogeninė, paprastai sukeliama alergizuojančiųjų inhaliacinių veiksnių ir susijusi su
padidėjusia E imunoglobulinų koncentracija, ir nealerginė, arba endogeninė, kurios
raidoje aiškaus alergenų poveikio nenustatoma. Gali būti ir mišri forma. Iki 40 metų
amžiaus žmonėms dažnai būna alerginė, o vyresniems nei 45 metų – nealerginė bronchinė
astma.

Alerginės BA etiopatogenezėje vyrauja genetiškai determinuotų atopiškų
kvėpavimo takų sensibilizavimasis aplinkos alergenais. Šiai ligai būdinga paveldimas polinkis
į E imunoglobulinų (IgE) perprodukciją. Alerginė BA dažnai būna šeimyninė. Jei šia liga
serga abu tėvai, tai jų vaikai 40 – 50% atvejų serga atopine liga.

Nealerginę BA gali sukelti infekcija, cheminiai arba fiziniai veiksniai (dulkės, šaltas
oras, gastroezofaginis refliuksas), krūvis, analgetiniai vaistai.

Veikiant egzogeniniams veiksniams (inhaliaciniams alergenams, kvėpavimo takų
infekcijai, cheminiams ar fiziniams dirgikliams), prasideda stiprus bronchų gleivinės
uždegimas, sukeltas antigeno ir antikūno reakcijos, kuriai turi įtakos putliosios ląstelės, TH
limfocitai, eozinofilai ir uždegimo mediatoriai. Pastarieji sukelia bronchų spazmą gleivinės
edemą ir uždegiminę infiltraciją bei tąsius gleivių hipersekreciją. todėl atsiranda
endobronchinė obstrukcija.

Psichiniai dirgikliai sustiprina patologines reakcijas. BA morfologiškai apibudina
bronchito, plaučių emfizemos ir dešiniosios širdies pusės hipertrofijos derinys.

            Klinika. Svarbus BA klinikinis požymis yra staiga prasidedantis (priepuolinis) itin
stiprus dusulys, labai pasunkėjus iškvėpimui (ekspiracinis dusulys). Dusulys didėja fizinio
krūvio metu (įtampos astma). Vargino dirginantis noras kosėti. Sausai kosėjama, atkosimi
skrepliai būna labai tąsūs kaip stikliniai. Astmos priepuoliai dažnai pasitaiko naktį arba
ankstyvą rytą. nes tuomet žmogaus organizme išsiskiria mažiausiai hormonų adrenalino ir
kortizono, kurie slopina alerginę reakciją. Kartais kvėpavimas taip sutrinka, kad ligonis
jaučia didelę mirties baimę. Iš tikrųjų BA priepuolis gali būti pavojingas gyvybei.

            Priepuolio metu ligonis priverstas sėdėti (taip parankiau kvėpavimo raumenims). Jis

esti išblyškęs, krūtinė įgauna inspiracinę formą (lyg statinė). Dusulys būna ekspiracinis:

kvėpuojama nedažnai, bet intensyviai, ypač pailgėja ir pasunkėja iškvėpimas. Perkutuojant –
dėžės garsas. Auskultuojant plaučius – šiurkštus arba susilpnėjęs kvėpavimas ir viską
užgožiantys gausūs sausi švilpiantys karkalai, ypač iškvepiant. Kraujyje nustatoma (ne
visada) eozinofilija. Skrepliuose gausiai aptinkama eozinofilų. Sarko – Leideno kristalų
(eozinofilų irimo produktų) ir Kuršmano spiralių (gleivių lipdinių, atsiradusių užtrukus
bronchų spazmui). Funkciniai kvėpavimo mėginiai: šiek tiek sumažėja GPT (gyvybinė
plaučių talpa), labai sumažėja pneumotachometrijos ir forsuoto iškvėpimo tūris per 1 s.
Tomis dienomis, kai ligonis jaučiasi gerai, tyrimų rezultatai gali būti normalūs.

            Gydymas. Pagrindiniai  BA  gydymo  principai  yra  dusulio  malšinimas  vaistais,
alergeno vengimas, hiposensibilizacija, profilaktinis antihistamininis vaistų vartojimas.

Medikamentinis    BA   dusulio    gydymas:    rekomenduojama    inhaliuoti    vietiškai
veikiančių steroidų preparatų,  prireikus skiriama trumpo  veikimo  β2  simpatomimetikų

 

inhaliacijos (galima kartu su parasimpatolitikais), papildomai skiriama bronchus plečiančio
vaisto teofilino, kartais peroralių gliukokortikoidų, antibiotikų.

            Astminės būklės (lot. Status asthmaticus) gydymas: ligonis pasodinamas,
nuraminamas (neskiriama trankvilizatorių, nes jie slopina kvėpavimą), skiriame deguonies
terapiją, į veną leidžiami gliukokortikosteroidai, broncholiziniai vaistai, perpilami skysčiai,
labai sunkiais atvejais taikoma aparatinė kontroliuojamoji plaučių ventiliacija, bronchų
sekreto siurbimas pro endoskopą ir bronchų lavažas.

            Ligonių slauga. Sergančiųjų bronchine astma ligonių slaugos tikslai – mokyti ligonį
bendradarbiauti su gydytoju ir slaugytoju, tinkamai vartoti vaistus ir kontroliuoti savo
nesudėtingu srovės piko matuokliu suteikti ligoniui pakankamai žinių apie ligą, kad jis
suprastų jos priežastis ir geriau galėtų apsisaugoti, pašalinti astmą. Skatinančius veiksnius,
užtikrinti reguliarų ligonio sveikatos būklės stebėjimą.

            Slaugos problemos – dusulys, aktyvumo, savirūpos, svorio sumažėjimas,
nusilpimas, didelė infekcijų (pneumonijos) rizika, komplikacijų (kvėpavimo ir dešiniojo
širdies skilvelio nepakankamumo rizika, miego sutrikimas, nusiminimas, baimė, bloga
nuotaika, gydymo režimo nesilaikymas, žinių apie ligą stoka. Slaugos veiksmai skirstomi į
neatidėliotinus (ligai paūmėjus, esant astminei būklei) ir ilgalaikius.

            Neatidėliotini slaugos veiksmai. Būtina nuraminti ligonį ir jo artimuosius. Dusulio
sukelta baimė sergantiesiems BA būna didžiausia iš visų analogiškų kvėpavimo takų ligoms
būdingų būsenų, nes dusulys prasideda staiga ir labai greitai stiprėja. Dėl baimės uždusti
ligonis galiausiai pradeda panikuoti ir tuomet daug ką daro netinkamai. Tokioje situacijoje
ligonis negali likti vienas, šalia nuolat turi būti slaugytojas, kuris tinkamai jį pasodina,
duoda išgerti šiltų skysčių, nuramina, greitai kviečia gydytoją. Medicinos pagalba turi būti
teikiama operatyviai ir profesionaliai. Tai savaime ramina. Medicinos darbuotojai neturi
blaškytis, rodyti savo susijaudinimo, sutrikimo, nerimo, ligonis neturi suprasti, kad trūksta
vaistų, kvalifikuotų specialistų ir panašiai.

Ligoniui reikia kvalifikuotai suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir tinkamai duoti
gydytojo paskirtus vaistus. Taikomos šios kvėpavimo funkcijos gerinimo priemonės:
optimali ligonio padėtis lovoje, reguliarus jo vartymas, kvėpavimo mankšta, pozicinis
drenavimas, priemonės atsikosėjimui gerinti, patalpos oro drėkinimas, pakankamas skysčių
skyrimas, aktyvumo ir poilsio režimo sutvarkymas.

            Ilgalaikiai slaugos veiksmai. Ligoniui ir jo artimiesiems suteikiama žinių apie
bronchinę astmą. Ligonis turi žinoti priežastis, sukeliančias astminio dusulio priepuolį ir
ligos progresavimą, kad galėtų jų išvengti. BA sukelia alergenai, kurie patenka į žmogaus
organizmą per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, odą ar kraują, infekcija, dirginamosios
medžiagos ir veiksniai (dūmai, garai, dulkės, šaltis, šiluma, vėjas), fizinis krūvis, atsitiktinis
p blokatorių (vaistų skirtų širdies ligoms, arterinei hipertenzijai, glaukomai gydyti)
pavartojimas, psichikos dirgikliai, dažniausiai konfliktinės emocinės situacijos, bet kartais ir
stiprus juokas gali išprovokuoti dusulį. BA sukeliančių alergenų dažniausiai pasitaiko
buityje. Tai naminių gyvūnų – šunų, kačių, žiurkėnų, jūrų kiaulyčių plaukų, nusilupusio
odos epitelio, paukščių plunksnų dalelės, namų dulkių erkutės, pelėsių, grybelių sporos.

BA gali sukelti vaistai: skausmą malšinantys, karščiavimą mažinantys (aspirinas,
diklofenakas, baralginas ir kiti), antibiotikai (penicilinas, tetraciklinas, cefalosporinas,
eritromicinas, gentamicinas ir kt.), β blokatoriai, jodas, baltyminiai preparatai, hormonai,
skiepai. Alergiškai veikia buityje naudojamos cheminės medžiagos: skalbikliai, oro
gaivikliai, dantų pastos, kvepalai, losjonai, kremai ir panašiai. Astmą skatina ir su oru
įkvepiami žolių, javų, medžių ir piktžolių alergenai. Dažniausiai pasitaiko alergija beržo,
alksnio, lazdyno, tuopos, uosio, žilvičio, kiečio (pelyno), rugio, kviečio, avižos, dilgėlės,
gysločio, rūgštynės žiedadulkėms. Su maistu į organizmą patenka žemuogių, riešutų, vištų
kiaušinių baltymų, pieno ir žuvies, jūros augalų, salierų šeimos augalų alergenai.

 

Alerginei astmai svarbus ir profesinis kontaktas. Nustatyta, kad malūnininkams,
kepėjams, duonos vežiuotojams astmą sukelia miltų dulkės, o sodininkams, valstiečiams –
žiedadulkės. BA linkę sirgti farmacijos, chemijos, cemento, medvilnės pramonės įmonių,
paukštynų, fermų, siuvyklų, verpyklų darbininkai, bibliotekininkai, veterinarijos gydytojai,
girininkai, gyvūnų augintojai, šungaudžiai, šunų kirpėjai.

Žiedadulkėms alergiškiems asmenims patariama augalų žydėjimo metu neiti
pasivaikščioti arba dirbti į mišką, sodą ar pievas. Karštą, sausą ir vėjuotą dieną geriau likti
namie. Po trumpo lietaus iš karto nereikėtų eiti laukan, nes tuomet žiedadulkių
koncentracija ore esti labai didelė. Žydint augalams, langai turi būti uždaryti. Augalų
žydėjimo metu nepatariama sportuoti gryname ore, važinėti dviračiu ar motociklu, pjauti
žolės.

Alergiškiems namų dulkių erkutėms asmenims pirmiausia patariama patikrinti, ar
bute nėra erkučių. Gyvenamojo patalpa turi būti sausa ir vėsi, kasdien vėdinama ir drėgnai
valoma. Kas savaitę reikia keisti patalynę ir ją skalbti karštame vandenyje. Čiužiniai,
kuriuose yra arklio plaukų, vilnos, kailio ar džuto, turi būti pakeisti sintetiniais.
Miegamajame nesišukuoti ir netvarkyti plaukų. Bute nelaikyti vazonuose ar kitaip
auginamų augalų, jokių naminių gyvūnų. Išnešti iš miegamojo ”dulkių gaudiklius'” – kilimus,
storos medžiagos užuolaidas, lovatieses,, medžiaginius lempų gaubtuvais, pliušinius žaislus,
pagalvėles.

Alergiškiems pelėsių grybeliams asmenims patariama apžiūrėti, ar bute nėra drėgmės
šaltinių – trūkusių vamzdžių, kurie rasoja, šlapių sienų. Gedimus būtina pašalinti, o sieną
išdžiovinti. Reikia atsisakyti tapetų, kasdien vėdinti patalpas. Oras joje turi būti sausas.
Vaisius ir daržoves laikyti tik šaldytuve. Šiukšlių kibiras visuomet turi būti švarus.
Reguliariai valyti šaldytuvą. Nevalgyti maisto produktų, kurių gamybai vartojami pelėsių
grybai.

Ligoniams patariama nevartoti vaistų, galinčių sukelti BA priepuolį, saugotis didelio
šalčio arba karščio, didelių temperatūros svyravimų, stipraus vėjo, rūko, nekvėpuoti pro
burną, vengti sunkaus fizinio krūvio. Jei nustatyti profesiniai alergenai, reikėtų keisti darbą.
Patariama mesti rūkyti. Tokiems ligoniams būtina infekcijos profilaktika. BA skatina dažni
prienosinių ančių uždegimai, kelis kartus per metus pasikartojantis bronchitas, viršutinių
kvėpavimo takų infekcija. Siekiant išvengti infekcijos, būtina kruopščiai laikytis asmens
higienos reikalavimų, saugotis peršalimų. Reikia vengti kontaktų su infekuotais asmenimis,
didelių žmonių susibūrimų, ypač uždarose patalpose.

Ligonis ir jį prižiūrintys asmenys išmokomi inhaliacinio gydymo taisyklių. Patariama
vaistus inhaliuoti kuo rečiau, geriausiai du kartus per dieną, naudoti inhaliatorių su
dozuojančiu antgaliu, tuomet pagerėja vaisto intrabronchinė depozicija. Aerozolį reikėtų
purkšti prieš valgį ir po to išskalauti burną, kad išvengtume burnos ir gerklės grybelinės
infekcijos. Gliukokortikoidų inhaliacijų negalima vartoti su pertraukomis. Tai visuomet turi
būti ilgalaikis, nuoseklus gydymas. Jei yra bronchų spazmas, vartojami paeiliui iš pradžių β2
adrenerginis vaistas (ne daugiau 1 – 2 įkvėpimai), po to kortikosteroidas. Labai pavojinga
įkvėpti (β2 adrenerginių vaistų daugiau kaip 10 kartų per parą. Ligonis išmokomas techniškai
naudotis inhaliatoriumi. Reikia pakontroliuoti, kaip jam sekasi tai daryti. Ligonis turi žinoti
teofilino ir eufilino perdozavimo požymius: tai pykinimas, vėmimas, nemiga, dirglumas,
dažnas pulsas, padidėjęs prakaitavimas, raumenų trūkčiojimas ir mėšlungis. Atsiradus šiems
požymiams, būtina pranešti gydytojui arba slaugytojui.

Ligoniui suteikiama informacija apie visuomenines organizacijas ir sveikatinimo
grupes, kur galima gauti pagalbą, pvz.: bronchinės astmos klubus, reabilitacijos centrus ir
panašiai, padedama susirasti šias organizacijas. Ligonis turi įsisąmoninti, kad toks gyvenimo
būdas ir išvardytos priemonės yra ilgam, kartais visam gyvenimui.

 

PNEUMONIJA

 

            Pneumonija – tai ūminis arba lėtinis plaučių uždegimas, apimantis alveolių ertmę ir
(arba) intersticiumą. Pneumoniją gali sukelti infekcija – bakterijos, virusai, grybeliai,
parazitai; aplinkos dirgikliai – nuodingos cheminės medžiagos, dujos, spinduliai, dulkės;
skrandžio turinio, maisto, skysčių, svetimkūnių patekimas į kvėpavimo takus (aspiracija);
plaučių kraujotakos sutrikimai – plaučių embolija ir infarktinė pneumonija. Infekcija
paprastai patenka aerogeniniu būdu. Viešoje vietoje (bendruomenėje) įgytą pneumoniją
jauniems žmonėms dažniausiai sukelia pneumokokai, Haemofilus influenzae, mikoplazmos,
chlamidijos, pneumotropiniai virusai, pagyvenusiems žmonėms – dar ir gramneigiamos
bakterijos, pvz., klebsielės, žarnyno lazdelės, enterobakterės.

Hospitalinės pneumonijos dažniausiai sukelia gram- neigiamos bakterijos ir auksinis
stafilokokas.

Pneumonija klasifikuojama pagal etiologinį veiksni pagal tai, kur ligonis infekavosi –
bendruomenėje įgyta ar ligoninėje įgyta pneumonija, pagal plaučių audinio pažeidimo plotą –
skiltelinė arba židininė ir skiltinė arba krūpinė pneumonija.

Pneumoniją skatina šie veiksniai: peršalimas, nosiaryklės ligos, lėtinės kvėpavimo
takų ligos, labai jaunas arba senas amžius, imunosupresija, neurologiniai sutrikimai
(sąmonės apsiblausimas, rijimo sutrikimai), alkoholizmas, rūkymas. Vis dėlto dažniausiai
pneumoniją sukelia pneumokokai, iš nosiaryklės patekę į bronchioles ir alveoles, kai
organizmas jų nesugeba pašalinti iš kvėpavimo takų.

Pneumonijai būdinga ūminė pradžia, pasireiškianti šaltkrėčiu ir aukšta temperatūra.
Ligonį vargina kosulys, dusulys, kartais pasirodo rusvi skrepliai (krūpinė pneumonija).
Auskultuojant plaučius, girdimas bronchinis alsavimas, skambūs drėgni karkalai. Plaučių
rentgenogramoje matomas intensyvus, gana ribotas plaučių audinio pritemimas. Atlikus
klinikinį kraujo tyrimą, nustatoma leukocitozė, padidėjęs ENG. Atliekamas skreplių ir
kraujo bakteriologinis tyrimas ir antibiotikograma, arterinio kraujo dujų sudėties tyrimas.

Pneumonija gydoma antibiotikais, kurie parenkami pagal sukėlėjo jautrumą jiems,
dažniausiai penicilinu G, ampicilinu, cefalosporinais, klaritromicinu ar kitais. Skiriami
sekretolitikai, kartais broncholitikai, skysčių infuzinė terapija, prasidėjus hipoksijai –
deguonies terapija. Taikomos bendrosios gydymo ir slaugos priemonės: karščiuojant
rekomenduojamas lovos režimas, patariama vengti fizinio nuovargio, vartoti daug šiltų
skysčių, drėkinti patalpas, ypač jei jų oras sausas, sergant negalima rūkyti. Taikomos
tromboembolijų profilaktikos priemonės: kompresinės kojinės, gydymas nedidelėmis
heparino dozėmis.

Pagrindiniai sergančių pneumonija ligonių slaugos tikslai – kvėpavimo funkcijos
pagerinimas, diskomforto sumažinimas, komplikacijų profilaktika, ligonio mokymas, kaip
elgtis sergant. Dažniausios sergančiųjų pneumonija slaugos problemos: dusulys, organizmo
eksikacija, karščiavimas, šaltkrėtis, gausus prakaitavimas, krūtinės skausmas, pykinimas,
anoreksija, sulysimas, nusilpimas, nemiga, infekcijos išplitimo (bakteriemijos, perikardito,
endokardito, meningito ir kt.) rizika, komplikacijų (pleurito, plaučių absceso) rizika, žinių
apie ligą stoka.

 

PŪLINGOS PLAUČIŲ LIGOS

 

Pūlingiems plaučių susirgimams priskirdamos šios ligos:

  1. BRONCHEKTATINĖ LIGA (Morbus brenchoectaticus)

 

Bronchektazijomis vadinami vietiniai bronchų išsiplėtimai bronchektatine liga –
patogeninių mikroorganizmų sukeliamas lėtinis išsiplėtusių bronchų uždegiminis procesas,
kurį palaiko bronchų drenuojamos funkcijos sutrikimas.

            Etiologijai

Bronchektazijos gali būti įgimtos ir įgytos. įgimtos pasitaiko retai, įgytos išsivysto
persergant lėtiniu bronchitu, pneumoskleroze, pneumoleonioze, plaučių emfizema,
tuberkulioze, bronchų augliais, dėl svetimkūnių. Bronchų išsiplėtimų drenavimas dėl
mechaninių priežasčių yra apsunkintas, sekretas susilaiko. Tai sudaro palankias sąlygas
veistis streptokokams, stafilokokams ir kitiems mikroorganizmams. Mikrobams dauginantis,
organizmas intoksikuojamas, susidaro sąlygos uždegimui persimesti ir į greta esantį plaučių
audinį.

            Klinika

Bronchektatinės ligos pirmieji požymiai kaip lėtinio bronchito: nedidelis kosulys,
negausus skrepliavimas gleiviniais – pūliniais skrepliais. Būdinga tai, kad:

  1. Bronchektatinės ligos pirmieji požymiai neretai susiję su persirgtomis kvėpavimo organų
    ligomis (bronchitas, pneumonija).
  2. Per eilę mėnesių ir metų žymiai padaugėja skreplių ir rytais pradedama gausiai, pilna
    burna atkosėti.
  3. Dažnai prisideda kraujo atkosėjimas.
  4. Sergantieji protarpiais, susilaikius infekuotam sekretui; kelias savaites karščiuoja.
  5. Ilgainiui prisideda silpnumo, išsekimo reiškiniai.

 

Apžiūrint sergančius ryškia bronchektatine liga, matyti, kad jie pablyškę, sunykę,
akracionozė. Vėlesnėse fazėse – būgno lazdelės formos pirštai, nagai – laikrodžio stiklo
formos, gali būti pakenktos krūtinės ląstos pusės vietinis įdubimas. Kartais būna priverstinė
gulima šoninė padėtis: gulėdami ant nesveiko šono sergantieji mažiau kosti ir skrepliuoja. Jei
bronchektazija abipusės (10 – 30%), patogiausia gulėti ant pilvo ar nugaros, kiek pakėlus
galvūgalį, ant šono gulėti neparanku, nes sekretas priešingoje pusėje dirgina bronchus ir
sukelia kosulį.

Perkutuojant žymių pakitimų paprastai nenustatoma. Kartais būna paduslėjimas,
labai retai – timpaniškas garsas.

Auskultaciniai duomenys gana įvairūs: vezikulinis alsavimas gali būti susilpnėjęs ar
atvirkščiai, šiurkštus, kartais – įprastas. Pastoviausias požymis – drėgni karkalai
bronchektatinio židinio zonoje.

Paprastoje rentgenogramoje ligos požymių matyti nedaug: sustiprėjęs plaučių
druožėtumas, smulkūs bronchopneumonijų židiniai, pneumosklerozės požymiai. Klinikinius

 

ir rentgenologinius duomenis patikslina bronchograflnis tyrimas. Bronchoskopo pagalba
bronchai užpildomi kontrastine medžiaga (jodalipolis), po to atliekamos rentgenograma,
kuriose matomas išryškėjęs bronchų “medis” su vietiniais deformuojančiais išsiplėtimais.

Svarbių duomenų galima gauti, ir atliekant bronchoskopinį tyrimą. Šiuo būdu
įvertinama bronchektatines ertmes drenuojančių bronchų būklę, nustatoma, kuris bronchas
susijęs su pūliavimo (arba kraujavimo).

Kitų sistemų pakitimų intensyvumas priklauso nuo pneumosklerozės išsiplėtimo bei
laipsnio ir nuo komplikacijų.

Iš laboratorinių tyrimų patologinį procesą geriausiai atspindi skreplių ir kraujo
poslinkiai.

Skrepliai ligos pradžioje gleiviniai – pūliniai, vėliau seroziniai – pūliniai, pilkos ar
pilkai rudos spalvos, kartais nemalonaus kvapo. Stovėdami skrepliai išsidėsto trimis
sluoksniais: viršutinis – iš putų, vidurinis – serozinis, apatinis – pūlinis. Kartais skrepliuose
būna kraujo. Bendras jų kiekis per parą- 100 – 500 ml ir daugiau.

Tiriant kraują, padidėjęs ENG, vidutinė leukocitozė.

 

            Ligos eiga

Bronchektatine liga vystosi iš lėto ir ilgą laiką nedaug vargina sergančiuosius. Liga
progresuoja – postūmiais, labai nualindama sergančiuosius. Jie ima gausiai atkosėti pūlinio
turinio, kartais kraujo. Liga komplikuojasi pneumonija, plaučių abscesu, smegenų abscesu,
vidaus organų amiloidoze. Mirties priežastys – pūlinės ligos komplikacijos, inkstų funkcijos
nepakankamumas, rečiau dėl gausaus nukraujavimo.

            Gydymas

Radikaliausiai gydoma chirurginiu būdu – pašalinant pažeistąjį plaučio segmentą ar
skiltį.

Lengvesniais atvejais ar esant negalimi operacijai, ligoniai gydomi konservatyviai.
Gali padėti baltiminga dieta, vitaminai, sausas klimatas, gydomoji gimnastika, veiklūs
antibiotikai, ypač paūmėjus, broncholitiniai vaistai, kasdieninis pozicinis ir pakartotinis
bronchoskopinis drenavimas.

Pozicinio drenavimo tikslu ligoniui patariama keletą kartų per dieną, ypač iš ryto
atsigulti taip, kad lengviausiai būtų iškosimas bronchektatinėje ertmėje susikaupęs turinys:
ant sveiko šono sudarant ertmės zonai sąlygas pakilti aukščiau.

Drenuojant bronchoskopu, pirmiausia pašalinamas pūlinis turinys, po to įpilama
antibiotikų tiesiog į ertmę. Tai pats efektyviausias konservatyvaus gydymo būdas.

            Prognozė

Bronchektatines ligos prognozė visada rimta. Tik lengvesniais atvejais liga
nėpfogresuoja. Pilnutinai pasveikti galima tik atlikus chirurginę intervenciją. Neoperuojant
dažnai per keletą metų ligoniai miršta.

            Profilaktika

Bronchektatinei ligai išvengti didžiausią reikšmę turi racionalus ūminių vaikų
amžiaus pneumonijų ir lėtinio bronchito gydymas vaistais (antibiotikais, spazmalitikais.
atsikosėjimą palengvinančiais, hormonais, vitaminais). Daug gali padėti oro vonios,
klimatinis gydymas, sausose vietovėse (Vidurinė Azija) gydomoji fizkultūra, kova su
dulkėmis (profesinis faktorius), rūkymu.

 

  1. PLAUČIŲ ABSCESAS (Abscessus pneumonum)

 

Plaučių abscesu vadinamas plaučių audinio irimo procesas kada susiformuoja gerai
ribota ertmė su pūliniais.

 

            Etiologija

Plaučių abscesą sukelia įvairūs mikroorganizmai, patenkantys į plaučių audinį
bronchais, kraujo ar limfos keliu. Dažnesnis pirmas kelias. Infekcijai į plaučių audinį patekti
padeda papildomi veiksniai:

  1. Plaučiuose jau esantis bakterinis uždegiminis procesas.
  2. Svetimkūniai.
  3. Kiti sunkūs kvėpavimo sistemos susirgimai.
  4. Plaučių traumos.
  5. Kituose organuose esantys pūliniai ar irimo procesai.
  6. Sepsiniai židiniai bet kurioje organizmo vietoje.

Plaučių abscesas gali būti pirminis – vystosi sveiko plaučio audinio fone, antrinis –
kaip kitų plaučių ligų komplikacija.

            Klinika

Plaučių abscesas paprastai prasideda staiga: purto šiurpas, pakyla t°, atsiranda
kosulys, išskiriami gleiviniai – pūliniai, vėliau – pūliniai, kartais su kraujo priemaiša skrepliai.
Plaučių absceso reiškiniai paprastai papildo pagrindini ligos klinikinį vaizdą.

Apžiūrint matyti, kad ligonis sunkus. Periferinės kūno dalys kiek cianotiškos.
Kvėpavimo judesiai padažnėja, neretai ligonis guli ant nesveiko šono, sumažindamas kosulio
ir skrepliavimo intensyvumą. Sergant lėtiniu abscesu, gali būti būgno lazdelių formos pirštai.
Kūno temperatūra ūmiais atvejais fibrili, gerai išsituštinus ertmei – krinta.

Perkutuojant – gali būti paduslėjimas, rečiau timpaniškas garsas. Auskultuojant –
bronchovezikulinis arba nestiprus bronchinis alsavimas, drėgni karkalai.

Tiriant rentgenologiškai:

  1. Kol ertmė neatsivėrusi į bronchą – apvalus, ribotas pritemimas.
  2. Ertmei atsivėrus į bronchą- apatinėje ertmės dalyje horizontalus skysčio paviršius virš jo
    – pašviesėjimas, patekus oro.

 

Svarbūs skreplių ir kraujo tyrimai. Pirmosiomis dienomis, kol plaučių abscesas
neatsivėręs į bronchą, išsiskiria nedaug skreplių. Abscesui atsivėrus skreplių daug 100 – 500
ml per parą, rytais jie atsikosėja pilna burna, būna pūliniai, gelsvi arba žalsvi. Stovėdami
skrepliai dalijasi į du sluoksnius gelsvos spalvos, apatinis – pūlinis.

Kraujyje – ryški leukocitozė, neutrofilų branduolinis poslinkis į kairę, pagreitėjęs
ENG.

Ūminio plaučių absceso eigoje galima skirti 2 fazes: iki pūlinio atsivėrimo į bronchą
ir pūliniui atsivėrus į bronchą.

Pirmos fazės metu vyrauja bendri reiškiniai – karščiavimas, prakaitavimas, silpnumas,
skreplių nedaug.

Antros fazės metu sergantieji gausiai skrepliuoja, bendra intoksikacija ir
karščiavimas išreikšti silpniau.

Palankiais atvejais per 2-4 savaites skrepliavimas mažėja, t° normalizuojasi,
atsiranda apetitas, mažėja pati ertmė ir ligonis pasveiksta. Nepalankiais atvejais išsivysto
lėtinis abscesas. Karščiavimas, bendra intoksikacija, sumažėja, tačiau ligonis išsenka, nuolat
atsikosti pūliniu kartais hemoraginiu skrepliu. Gali išsivystyti sunkios komplikacijos:
smegenų abscesas, pūlinis pliauritas, kraujavimas iš plaučių, amiloidozė.

 

Jei abscesas viršutinėje plaučių dalyje, tai sąlygos pūliams ištekėti yra geros ir gijimo
galimybės didesnės.

            Gydymas

Ūminis plaučių abscesas gydomas antibiotikais, sulfanilamidais, atsikosėjimą
lengvinančiais, racionalia dieta.

Papildomą reikšmę turi geras patalpų vėdinimas, baltimingas, vitaminingas maistas,
pozicinės ertmės drenavimas, atliekamas iš ryto ir dar kelis kartus per dieną po 5 – 10
minučių vienam kartui.

Tais atvejais kai per 6 – 8 savaites ūminis abscesas nepagyja, ilgai neatsiveriant
abscesui į bronchą, taip pat sergant lėtiniu abscesu, vienintelis radikalus gydymo būdas –
chirurginis.

            Prognozė

Dauguma atvejų palanki. Taisyklingai gydant, ligonis pasveiksta. Laiku
neoperuojant, vangiai gyjantis abscesas pereina į lėtinį tada prognozė būna bloga.

            Profilaktika

  1. Priemonės, apsaugančios nuo pneumonijos ir bronchektatinės ligos.
  2. Taisyklingas, pakankamai intensyvus šių ligų gydymas.
  3. Burnos ertmės priežiūra ir lėtinės infekcijos židinių sanavimas.

 

          III. PLAUČIŲ GANGRENA (Gangraena pulmonum)

 

Tai plaučių audinio irimo ir puvimo procesas, kurio metu išsivysto blogai ribotos
ertmės su dvokiančiu, pūvančiu turiniu.

            Etiologija

Plaučių gangreną sukelia anaerobiniai mikroorganizmai. Sukėlėjai į plaučių audinį
patenka trimis keliais: bronchais (90% atvejų), per kraują (5 – 10%) ir procesui tiesiog
pereinant į plaučius iš gretimų audinių (retai).

Bronchogeninio užkrato šaltiniu gali būti nesveiki dantys, aspiruoti svetimkūniai,
naviko irimo medžiagos pūliniai židiniai kituose organuose (apendicitas, tromboflebitas,
atliekant operaciją). Plaučių gangrenai išsivystyti padeda sunkios kvėpavimo sistemos ligos,
organizmo išsekimo būklės.

            Klinika

Plaučių gangrena yra labai sunki liga. Ji prasideda staigiu, karščiavimu, šiurpo
krėtimu. Atsiranda krūtinės skausmai, gausus skrepliavimas skystais dvokiančiais, žalios
spalvos kartais kraujuotais skrepliais.

Apžiūrint – dėl intoksikacijos sunki bendra ligonio būklė, sunykimas, pilkšva veido
spalva. Ligonis guli ant nesveiko šono, kūno temperatūra aukšta, netaisyklinga.

Palpaciniai, perkusiniai ir auskultaciniai duomenys maždaug tokie pat, kaip sergant
plaučių abscesu.

Rentgenu nustatoma difuziškai pritemusi plaučių sritis, kurioje yra viena ar daugiau
netaisyklingų ertmių su skysčiu apačioje ir oru viršuje.

Tiriant širdies – kraujagyslių sistemą, tachikardiją, duslūs tonai, žemas arterinis
kraujo spaudimas.

Kraujo – anemija, ryški leukocitozė, leukogramos poslinkis į kairę žymiai padidėjęs
ENG. Skreplių daug, jie labai dvokia (kitiems sunku būti toje palatoje). Nusistovi trimis

 

sluoksniais: apatiniame plaučių audinio irimo dalelyčių, vidurinis – skystas, žalsvas, viršutinis
– iš gleivių ar pūlinių masių. Tiriant mikroskopu, pastebimi sukėlėjai ir suirusio plaučio
audinio elementai.

            Eiga.

Plaučių gangrena pasižymi sunkia, ūmine liga, ir, esant didelei intoksikacijai, ligonis
gali mirti. Tačiau taisyklingai gydant būklė paprastai per kelias savaites pagerėja, ligonis
pasveiksta. Galimi ligos recidyvai.

Galimos komplikacijos – pūlinis pleuritas, gausus kraujavimas iš plaučių, sepsis,
tarpuplaučio uždegimas (mediastinitas).

            Gydymas.

Reikia pašalinti ligos vystymąsi skatinančias aplinkybes, skirti antimikrobinius
preparatus. Jei aspiruotas svetimkūnis, jį reikia pašalinti.

Papildomą reikšmę turi lovos režimas, pozicinis drenavimas, baltiminga, vitamininga
dieta, kraujo perpylimai, burnos ertmės priežiūra. Jeigu per mėnesį, gydant konservatyviai,
būklė negerėja arba prasideda sunkios komplikacijos – ligonį reikia operuoti, šalinant
pakenktą skiltį ar net visą plautį.

Plaučių gangrenos prognozė visada yra rimta priklauso nuo proceso, kurio pagrindu
plaučių gangrena išsivystė.

            Profilaktika:

  1. Burnos ertmės sanavimas, nekrotinių dantų pašalinimas.
  2. Taisyklingas kitų, ypač uždegiminių plaučių ligų gydymas.
  3. Bendro organizmo atsparumo didinimas.

 

PLAUČIŲ TUBERKULIOZĖ

 

            Ligos priežastys: Tuberkuliozė – infekcinė liga, kurios sukėlėjas yra tuberkuliozės
mikobakterija – tai lenktos formos lazdelė.

Tuberkuliozės lazdelę arba bacilą atrado 1882 m. vokiečių mokslininkas Kochas, jo
vardu ir pavadinta ”Kocho bacila”, sutrumpintai KB.

Tuberkuliozės mikobakterija sukelia uždegiminį procesą bronchuose ir plaučiuose,
dauginasi plaučių audinyje ir išsiskiria su skrepliais. Tokiu būdu pagrindiniu užsikrėtimo
šaltiniu yra ligonio skrepliai. Užsikrėsti gali oro – lašeliniu būdu, per skreplių ir seilių lašelius
kosint, čiaudant. Smulkūs seilių ir skreplių lašeliai patenka aplinkiniams į kvėpavimo takus, į
plaučius. Užsikrėsti gali ir kontaktiniu būdu, betarpiškai bendraujant su ligoniu arba per
užkrėstus daiktus, t. y. sveikinantis, rankos paspaudimu, bučiuojantis, naudojant daiktus,
kuriuos naudoja ligonis (patalynę, rankšluostis, nosinę, indus, nebaigtas rūkyti cigaretes,
knygas, žaislus ir t.t.).

Jeigu ligonis skreplius spjauna ant žemės ar ant grindų, tai jie išdžiūva, pavirsta į
dulkes, kuriose randasi tub. mikobakterijos. Kartu su dulkėmis žmogus įkvepia ir
mikobakterijas – tai dulkių infekcija.

Per virškinamąjį traktą galima užsikrėsti tbc, naudojant karvių, sergančių
tuberkulioze, pieną, taip pat maisto produktus, užkrėstus ligonio skrepliais. Pastebėta, kad
asmenys, kurių šeimoje yra sergančių tuberkulioze, suserga greičiau ir dažniau.

Susirgti tuberkulioze be infekcijos dar turi reikšmės kitos predisponuojančios
sąlygos, kaip organizmo atsparumo sumažėjimas ir pagrinde socialinės sąlygos: blogas,
nepilnavertis maitinimasis, blogos gyvenamosios patalpos, kur mažai oro ir šviesos, nėra
švaros, drėgmė, ankštas butas vaidina didelę reikšmę tbc išsivystymui.

Didelės reikšmės turi ir blogos darbo sąlygos. Mūsų šalyje nuolat gerinamos darbo
sąlygos visose pramonės šakose ir žemės ūkyje. Žmonių materialinis gerbūvis nuolat
gerėja. Didelės reikšmės turi sveikatos apsaugos organų plati planinė sisteminė kova prieš
tuberkuliozę.

Visų šių priemonių pravedimas sumažina sergamumą tbc, jos procentas metų metais
vis mažėja, sumažėjo ir mirtingumas nuo tbc ypač vaikų ir paauglių tarpe.

Tuberkuliozės metu plaučiuose vystosi alteraciniai, eksudaciniai ir poliferaciniai
procesai.

Yra skiriama pirminė ir antrinė tbc.

            Pirminė tbc:

Pirminis užsikrėtimas tuberkulioze dažniausiai įvyksta vaikų amžiuje. Tuberkuliozės

mikobakterijos patekimo vietoje susidaro vienas ar keli židiniai (pirminis afektas). Aplink

židinį vystosi eksudacinis uždegiminis procesas kuris plinta iki artimiausio  limfmazgio.

Pirminis židinys ar afektas, limfmazgio   uždegimas vadinamos  pirminiu

kompleksu. Pirminiai židiniai paprastai užgyja, surandėja.

            Antrinė tuberkuliozė: vystosi suaugusiems, kurie vaikystėje persirgo pirmine.
Pakartotinas užsikrėtimas įvyksta iš naujo patekus tbc lazdelei egzogeninės, ar suaktyvėjus
infekcijai senajame židinyje – endogeninis užsikrėtimas. Antrinė tbc pasireiškia ne taip
ūmiai, būna lėtinio pobūdžio.

            Dažniausios formos:

  1. Židininė tbc – būdinga atskiri nedideli uždegiminiai židiniai. Eiga priklauso nuo židinių
    išplitimo plaučiuose. Židiniai gali surandėti arba pradėti irti ir susidaryti kavernos.
  2. Fibrokaverninė tbc – būdingos kavernos – tai sunkesnė tbc forma. Irstant kavernoms, jose
    gausu tuberkuliozės mikobakterijų. kurios gali sukelti naujus uždegiminius židinius.
    Kavernos gali užgyti ar surandėti ir įvykti griuvimas ir vystosi dar sunkesnė forma.
  3. Kazeozinė pneumonija- tai išplitęs tbc procesas plaučiuose, užima visą skiltį ar net
    daugiau. Procesas vystosi ūmiai, greitai vystosi plaučių audinio griuvimas. Jeigu tbc

 

bakterijos dideliu kiekiu patenka į kraują , tai jos su kraujo tėkme pernešamos į kitus
organus : smegenis, pliaurą, pilvaplėvę, žarnyną, inkstus, kepenis, blužnį ir kt.
4. Miliarinė tuberkuliozė- smulkūs uždegiminiai židinukai lyg soros grūdas išplitę visuose
plaučiuose ir kituose organuose.

Tuberkuliozės skiriamos 2 formos:

  1. Atvira , KB – kai ligonis su skrepliais išskiria tbc bakterijas.
  2. Uždara , KB – kai tuberkuliozės mikobakterijos neišskiriamos.

            Klinika:

Ligos simptomai priklauso nuo tuberkuliozės formos, jos išplitimo ir kompensacijos
laipsnio.

            Karščiavimas- dažnas simptomas. Subfebrili t°, remituojanti t° būdinga lengvesnių
tbc formų atvejais. Hektinė t° – kozeozinei pneumonijai, miliarinei tbc. Aukšta t° rodo
proceso greitą vystymąsi ir yra blogas simptomas.

            Prakaitavimas – šalto prakaito pylimai naktį, kai t° yra normali ar subfebrili.
Hektonio karščiavimo metu būdingas projuzinis gausus prakaitavimas.

            Kosulys – vienas iš pastovių tbc simptomų. Kosulys gali būti visiškai nežymus,
daugiau iš ryto, arba pastoviai, atkaklus sukeliantis skausmą krūtinėje, ligonis negali net
miegoti – tai priklauso nuo ligos formos ir stadijos, tačiau iš kosulio pobūdžio negalima
spręsti apie ligos sunkumą, nes varginantis ir dažnas kosulys būna ir lengvai formų atv. o
sunkių formų metu, kosulys ne itin išreikštas.

            Skrepliavimas: skrepliai, seilės taip pat neparodo ligos stadijos ir formos. Miliarinės
tbc atv. gali visai neskrepliuoti ar negausiai. Skrepliai būna seroziniai, pūlingi, juose gali
būti tbc mikobakterijų, kraujo. Irstant kavernoms skrepliavimas būna su tbc lazdelėmis.

            Atsikosėjimas krauju gali būti ir tuberkuliozinio proceso pradinėje stadijoje, dėl
padidėjusio kraujo pritekėjimo į uždegiminį židinį, vėliau dėl smulkių kraujagyslių ir
kapiliarų sienelių toksiško pažeidimo. Gali būti ir kraujavimas iš plaučių, kuris pablogina
ligos eigą, taip pat gali būti aspiracinės pneumonijos priežastimi, naujų tbc židinių
atsiradimo priežastimi. Mirtis dėl kraujavimo iš plaučių būna retai, kraujavimas gali įvykti
vieną kartą ar kartotis keliolika kartų, kartais net kasdieną, kurie sukelia mažakraujystę ir
ypač pablogina ligonio būklę.

            Dusulys išplitus tbc procesui, ypač abiejuose plaučiuose, didelė dalis kvėpuojamojo
paviršiaus nedalyvauja kvėpavime ir pasireiškia dusulys.

            Skausmas – tbc metu nebūna. Rodo, kad į procesą yra įtraukta pleura sustiprėja kosint.

Nusilpus širdies veiklai pasireiškia tachikardija, sustiprėja dusulys, dažnas pulsas,
silpno pripildymo.

Dėl tbc intoksikacijos sumažėja ar išnyksta apetitas, krinta svoris, sumažėja organizo
atsparumas.

Ligonio svoris didelę reikšmę turi jo būklės įvertinimui. Jeigu svoris pradeda augti
reiškia būklė gerėja, jeigu svoris vis krinta – reiškia liga progresuoja ir ligonio būklė blogėja.

 

Perkutuojant dėl uždegiminės židinių ar jungiamojo audinio išbujojimo būna plaučių
garso paduslėjimas, kavernų atveju – timpaninis garsas. Auskultuojant išklausomi sausi ir
drėgni karkalai, krepitacija. Pradinėse stadijose gali nebūti jokių perkusinių, auskultacinių
pakitimų.

Diagnozę      nustatyti      padeda      rentgenologinis,      rentgenografinis      tyrimas,
bronchografinis tyrimas.

Būna ir pakitimai kraujyje: ENG padidėja, stebimi mažakraujystės reiškiniai.

Taip pat diagnozę nustatant turi reikšmės ir tuberkulioziniai mėginiai:

  1. Pirke probė – užlašiname į vv praskiedimo tuberkulino (100%, 25%, 5%, 1%) ir
    įbrėžiame, įvertiname po 24 – 48 val. Teigiama – kai atsiranda papulė su
    hiperemiška r -ja.
  2. Mantu probė – į odą suleidžiama 0,1 ml tuberkulino praskiedus 1 : 10, 1 : 100,
    1 : 1000 ir stebima r -ja po 72 val. įvertinamas paraudimas ir papulė.

Ligos eiga:

Tuberkuliozės eiga labai įvairi, nuo lengvų formų iki sunkių formų, kai ligonis kelių
mėn. bėgyje miršta. Dažniausiai ligos eiga lėtinė, tęsiasi metų metais. Ligos eiga priklauso
nuo buities sąlygų (mitybos, gyvenamų sąlygų), kaip laikosi režimo, poilsio, darbo sąlygų,
nuo taikomo gydymo.

Būna ligos paūmėjimai ir remisijos. Paūmėjimai dažniausiai būna rudenį – pavasarį.

Ligos komplikacijos:

  1. Pneumotoraksas – plyšta tuberkuliozinis židinys į pleuros ertmę.
  2. Pleuritas.
  3. Kraujavimas.
  4. Tbc proceso išplitimas į kitus organus (smegenų apdangalus, pilvaplėvę, žarnyną, inkstus
    ir t.t.).

Kaulų ir sąnarių tuberkulioze dažniausiai serga vaikai.

            Gydymas ir slauga

Didelę reikšmę turi higieninės profilaktinės priemonės. Jos išsaugo org-o
reaktyvumą didina atsparumą ir pagreitina ligonio pasveikimą. Ligos pradžioje taikomas
sustiprintas gydymas, kad laiku sustabdyti proceso vystymasi.

Gydymas pradedamas dispanseriuose, kur nustatomas tinkamas darbo ir poilsio
režimas. Ligonis atleidžiamas nuo sunkaus fizinio darbo, nuo darbo kenksmingose sąlygose.
Reikalingas pakankamas poilsis, tinkamos gyvenamosios sąlygos, lengvas sportas,
organizmo grūdinimas.

Maistas turi būti įvairus, turtingas vitaminais, baltymais, riebalais, angliavandeniais.
Tai sustiprinto kaloringumo dieta D Nr. 11.

Geriausias gydymas pradedamas sanatorijose – kurortuose. Kur taikomas gydymas
medikamentais, tinkamu režimu, dieta, fizioterapinėmis ir reabilitacinėmis priemonėmis. Čia
taikoma ir oro terapija, saulės terapija. Ligonis turi judėti – vaikščioti, lengvas darbas,
gyd. gimnastika, lengvas sportas.

Sunkių formų atvejais ligoniai gydomi tuberkuliozinėse ligoninėse. Tuberkuliozinės
ligoninės statomos už miesto, nuošaliai nuo įmonių, fabrikų, apsodinamos parkais, medžiais,
kad būtų grynas oras – pušynuose.

            Medikamentai:

  1. PASK – nuo 7 – 15 g. parai. Streptomicinas. Tubazidas, Izoniazidas, Ftivazidas, etambutolis, Benemycinas, Rifampicinas ir t.t. – tai antituberkulioziniai vaistai, veikia tbc lazdelę.

 

  1. Vitaminai – C, B gr., A.
  2. Atsikosėjimą palengvinantys: bromheksinas, mukaltinas, 3% kalio jodidas, Glauvent ir t.t.
  3. Dusulį mažinantys: sol. Euphylini 2,4% – 10,0 į/v 24% – 1,0 į/v sol. Ephedrini 5%    –  1,0 į/v
  4. Fizioterapinės priemonės:   inhaliacijos,   kvarcas,   diatermija,   kvėpavimo   mankštos, gydomoji gimnastika.
  5. Komplikacijų gydymas.

Slaugant ligonį ypač sunkių formų metu: pragulų profilaktika, patalynės, baltinių
keitimas, ligonio maitinimas, burnos priežiūra, palatos vėdinimas, valymas, spjaudyklių
dezinfekcija, skreplių nukenksminimas.

            Profilaktika

Profilaktinės priemonės tbc išvengti yra plačios ir įvairios. Pagrindinė iš jų yra
organizmo grūdinimas nuo vaikystės: higieninės gyvenimo ir darbo sąlygos, pilnavertis
maitinimasis, organizmo grūdinimasis ir sportas. Didelės profilaktinės reikšmės turi ir
skiepai.

Visiems sveikiems naujagimiams jau 5 – 7 gyvenimo dieną gimdymo namuose
pravedami skiepijimai BCŽ vakcina 0,02 mg 0,1 ml vakcinos. Skiepytų vaikų tarpe
sergamumas tbc kelis kartus mažesnis, dirbtinas imunitetas laikui bėgant mažėja, todėl
pravedamos pakartotinos revakcinacijos 2 m., 7, 10 ir t.t.

Didelę reikšmę kovoje su tbc turi tuberkulioziniai dispanseriai. Čia dispanserizuojami
visi sergantys tuberkulioze asmenys, juos kelis kartus metuose tikrina, atliekami reikalingi
tyrimai, rekomenduojamas gydymas, sanitarinės higieninės priemonės. Patronažinės
med. seserys stebi ligonio buitines sąlygas, jo režimą.

Dispanseriuose dispanserizuoja ir visus sveikus asmenis, kurie gyvena kartu su atvira
tbc sergančiaisiais. Dispanseriai palaiko glaudų ryšį su įmonėmis kuriose dirba ligoniai,
tikslu palengvinti ligoniui darbą pervesti jei reikia į lengvesnį darbą, kad ligonis nedirbtų
žalingose sąlygose.

Aktyvia forma sergantys ligoniai neleidžiami dirbti vaikų įstaigose, maisto, mėsos,
pieno pramonėje, visuomeniniame maitinime, maisto sandėliuose, parduotuvėse, kepyklose,
transporte (palydovės ir konduktorės).

Vienas iš dispanserių pagrindinių uždavinių – ankstyva tbc diagnostika. Jie atlieka
masinius gyventojų patikrinimus: mokinių, vaikų įstaigose dirbančiųjų, maisto pramonėje,
kenksmingose sąlygose. Vedamas platus sanitarinis švietimas tiek dispanseryje, namuose,
per radiją televiziją, paskaitos, straipsniai, kino filmai ir t.t.

Kiekvieno-asmens reikalaujama, kad vieną kartą metuose tikrintūsi florografiškai, o

virš 50 m. ir visi rūkantys 2 kartus metuose. Kad ligoniai vienas nuo kito neužsikrėstų,
reikalingas tinkamas skreplių surinkimas ir nukenksminimas. Tuo tikslu ligoniai turi naudotis
kišeninėmis spjaudyklėmis (vaikštantys), gulintys ligoniai turi turėti individualią spjaudyklę ir
skrepliuoti tik į jas. Dezinfekuoti jas chloraminu ar lizoliu. Laikydamiesi švaros, valydami
purvą ir dulkes mes patys sunaikinsime tbc sukėlėjus. Saulės šviesa užmuša jas per 60 min.
Ligoniai turi turėti atskirus indus, patalynę, drabužius ir kitus reikiamus daiktus, kuriuos
dezinfekuoti geriausiai virinant. Gerai, kai ligonis turi ir atskirą kambarį, jį dažnai vėdinti,
turi būti kuo mažiau baldų, valyti drėgnu būdu.

Ligonis turi ypatingai laikytis asmeninės higienos, kasdien valyti dantis, dažnai
skalauti burną, plauti rankas prieš valgį, vieną kartą savaitėje maudytis.

 

PLAUČIŲ VEŽYS

 

            Plaučių vėžys užima vieną iš pirmųjų vietų tarp kitų vėžio lokalizacijų.
Sergamumas plaučių vėžiu didėja. Bronchogeninis vėžys sudaro 25% visų karcinomų. Tai
dažniausias vyrų navikas. Paprastai serga 55 – 60 metų asmenys, tik 5% jų yra jaunesni nei
40 metų. Svarbiausias bronchogeninio vėžio rizikos veiksnys – rūkymas (80 – 85%). Be dujų
ir įvairių kitų tabako dalių, svarbiausia kancerogeninė medžiaga yra 3,4 – benzpirenas, kuris
įsiterpia į bronchų epitelį ir po daugelio metų prasideda ląstelių pakitimai. Kiti plaučių vėžio
rizikos veiksniai yra profesiniai: darbo aplinkoje esančios asbesto dulkės, geležies oksidas,
arsenas, berilis, nikelis, chromas, cinkas, radioaktyvios medžiagos. Genetiniai veiksniai turi
tam tikrą reikšmę, tačiau jų mechanizmas nėra pakankamai aiškus. Plaučių parenchimos
randiniai (tuberkulioziniai, použdegiminiai), fibroziniai procesai gali turėti įtakos prasidėti
vėžiui. Plaučių vėžys būna pirminis arba antrinis (kitų organų vėžio metastazės).

PSO yra identifikavusi 12 pirminio plaučių vėžio kategorijų iš kurių 90% sudaro
bronchogeninis ir bronchoalveolinis vėžys. Klinikinė ligos eiga, gydymo būdai ir prognozė
priklauso nuo pagrindinių histologinių vėžio formų (plokščialąstelinės 50 – 60%,
smulkialąstelinį – 15%, adenokarcinoma – 20% ir nediferencijuotu ląstelių – 5%).
Plokščialąstelinis vėžys paprastai esti centrinis, sukelia ankstyvus bronchus obstrukcijos
simptomus, plinta į aplinkinius audinius, būna susijęs su rūkymu.

Adenokarcinoma paprastai atsiranda plaučių periferiniame audinyje, linkusi pažeisti
pleurą, auga lėtai, sukelia vėlyvus ligos simptomus, dažnai pasitaiko moterims, nerūkantiems
asmenims.

Ankstyvoje plaučių vėžio stadijoje paprastai būdingų simptomų nebūna. Pirmieji
nespecifiniai požymiai
– kosulys, dusulys, krūtinės skausmas, vėlyvas plaučių vėžio
požymis
– skrepliavimas krauju.

Pagrindiniai diagnostiniai plaučių vėžio tyrimai: klinikinis periferinio kraujo
tyrimas, serijinis skreplių citologinis tyrimas, dviejų projekcijų krūtinės ląstos
rentgenogramos, bronchoskopija ir pritaikomoji biopsija, plaučių kompiuterinė tomografija,
kvėpavimo funkcijos tyrimas, torakocentezė, mediastinoskopija, magnetinio rezonanso
tyrimas.

            Gydymas priklauso nuo histologinio vėžio tipo ir metastazių paplitimo.
Radikaliausias gydymas yra chirurginis auglio pašalinimas. Spindulinis gydymas taikomas
papildomai prie chirurginio arba kaip paliatyvi monoterapija. Chemoterapija taikoma
metastazėms gydyti ir priešoperaciniu laikotarpiu, siekiant pagerinti plaučių rezekcijos
rezultatus.

Bendrieji sergančiųjų plaučių vėžiu slaugos tikslai: sumažinti baimę ir nusiminimą.

susilpninti ligos ir šalutinius – gydymo  simptomus,  mokyti  ligonį prisitaikyti  prie  ligos.

            Dažniausios sergančiųjų plaučių vėžiu slaugos problemos: baimė, nusiminimas,
pablogėjusi kvėpavimo funkcija, skausmas, pablogėjusi mityba, sutrikęs rijimas, sutrikęs
žodinis bendravimas, nusilpimas, savirūpos stoka, miego sutrikimas, infekcijos rizika,
traumos rizika, žinių apie ligą stoka.

 

PLEURITAI

 

            Pleuritas – pleuros lapelių uždegimas, kitų plaučių susirgimų komplikacija.
Dažniausia pleuritų priežastimi yra plaučių tuberkuliozė (58% atvejų), todėl kiekvieno
pleurito atveju pirmiausia reikia galvoti apie šį susirgimą. Pleuritą sąlygoja reumatas, plaučių
uždegimas, plaučių vėžys, krūtinės ląstos trauma. Pleuritui išsivystyti padeda organizmo
atsparumo sumažėjimas po sunkių susirgimų, pablogėjusi mityba, persišaldymas ar
pervargimas.

            Pleuritai skirstomi į sausus arba fibrinozinius ir eksudacinius.

Esant sausam pleuritui pleura paburksta ir iš kraujagyslių padidėjus kapiliarinių
kraujagyslių pralaidumui išeina nedidelis eksudacinio skysčio kiekis, kuris sukreša pleuros
paviršiuje ir sudaro čia fibrinozines apnašas. Nuo to pleura sustorėja, tampa nelygia ir
šiurkščia. Jeigu daug skysčio išsiskiria susidaro eksudacinis pleuritas. Eksudaciniai pleuritai
skirstomi į serozinius, hemoraginius, pūlingus. Serozinis eksudatas – tai turtingas baltymais
skaidrus geltonas skystis. Neretai eksudatas užpildo visą pleuros ertmę ir suspaudžia plautį
bei aplinkinius organus. Kartu su eksudaciniu skysčiu daugiau ar mažiau išsiskiria eritrocitų
bei leukocitų. Jeigu eksudate atsiranda daug eritrocitų, tai šis įgauna raudoną spalvą. tada
pleuritas vadinasi hemoraginiu, kurio priežastimi dažnai būna tuberkuliozinė infekcija.
Hemoraginis eksudatas stebimas sergant plaučių vėžiu. Jeigu eksudate daug leukocitų, tai jis
drumstas, seroziniai – pūlingas. Esant pūlingam pleuritui – empiemai, pleuros ertmėje
susidaro pūliai.

            Simptomai.

Priklausomai nuo to, koks pas ligonį pleuritas, kokia infekcija jį sukėlė, koks
organizmo atsparumas, ligos simptomai ir eiga gali būti įvairūs. Kai kada sausas ir net
serozinis pleuritas praeina nežymiai: ligoniai perserga juo vaikščiodami, atžymi silpnumą,
bendrą negalavimą, dėl ko ir kreipiasi pas gydytoją.

Paprastai ūmus pleuritas prasideda skausmais krūtinės ląstoje, sustiprėjančiais
įkvėpus, karščiavimu ir bendru silpnumu. Temperatūra neturi tipiško charakterio. Esant
sausam pleuritui temperatūra gali išsilaikyti kelias dienas, esant eksudaciniam t – ros trukmė
priklauso nuo susirgimo sunkumo ir trukmės.

Dažniausiai paliečiama vieno plaučio pleura.

Pleuritui charakteringas stiprus skausmas kvėpuojant. Skausmas būna ir serozinio
pleurito pradžioje, kada pleuroje dar nėra skysčio. Skausmas atsiranda trinantis pleuros
lapeliams, ant kurių nusėdęs fibrinas. Susikaupus skysčiui pleuros lapeliai atsiskiria vienas
nuo kito ir skausmas pradingsta.

Dėl stipraus skausmo atsiranda dusulys. Ligoniai stengiasi dažnesnių ir paviršutiniu
kvėpavimu sumažinti pleuros trintį. Susikaupusiam skysčiui suspaudus plautį, dusulys
atsiranda dėl to, kad plautis nedalyvauja kvėpavime, o taip suspaudžiama ir pastumiama
širdis.

Objektyviai apžiūrint: esant eksudaciniam pleuritui ligonis guli ant pakenkto šono,
nes šitaip gulint sveikam plaučiui lengviau kvėpuoti. Uždegimo pakenkta pleura dirgina
plaučių audinį ir sukelia sausą kosulį.

Perkutuojant: sauso pleurito atveju pakitimų nestebima, eksudacinio – duslus
perkusinis garsas eksudato susikaupimo vietoje.

Auskultuojant pas sergančius sausu pleuritu girdimas pleuros trynimosi ūžesys,
primenantis – sniego girgždėjimą. Eksudacinio pleurito atveju alsavimas susilpnintas arba
visai neišklausomas.

 

            Gydymas.

Skiriamas  gulimas  režimas.   Esant  sausam pleuritui dedami kompresai,   taurės,
garstyčios, kai vargina skausmas skiriami narkotikai.

Pleuritų atveju gydoma pagrindinė liga, sukėlusi pleuritą: tuberkuliozė, reumatas,
pneumonija ir kt.

Eksudacinio pleurito atveju reikia ištraukti nors dalį eksudato, kad nustatyti jo
charakterį. Tuo tikslu atliekama probinė punkcija VI – VIII tarpšonkauliniame tarpe palei 1
axillaris posterior. Punkcinė adata įvedama tarp šonkaulių į pleuros ertmę ištraukiamas
skystis ir jis toliau tiriamas. Punkcija atlieka gydytojas, tačiau sesuo turi jai paruošti sterilias
adatas ir odą paruošti kaip vaistų leidimui. Punkcija atlieka sėdimoj padėty: vieną ranką
ligonis laiko padėjęs ant kėdės atlošo, kita ranka (nesveikos plaučių pusės) turi būti padėta
ant galvos.

Serozinis eksudatas dažnai rezorbuojasi savarankiškai.

            Profilaktika.

Pleuritų profilaktika – tai visų pirma profilaktika tų susirgimų, kurie sukelia pleuritą.

 

PLAUČIŲ ARTERIJOS EMBOLIJA

 

Tai vienkartinė ar pasikartojanti ūminė plautinio kamieno ar jo šakų okliuzija
atitrūkusiais veniniais trombais (tromboembolija), riebalų lašeliais (riebalinė embolija), oru
(oro embolija), vaisiaus vandenimis, navikinėmis ląstelėmis.

            Etiologija ir patogenezė

Dažniausiai plaučių embolija ištinka, kai veninėje sistemoje arba dešiniosiose širdies
ertmėse atitrūksta trombas. Dažniausiai tai atsitinka sergant kojų venų, ypač giliųjų
flebotromboze ir tromboflebitu. Į plaučius embolų gali patekti iš paraktikaulinės venos, kai
dėl ilgalaikių kateterizacijų prasideda jos tromboflebitas (net sepsinis!) arba flebotrombozės.

Polinkį į plaučių embolija sukelia įvairūs faktoriai. Dažniausiai būna:

  1. Vyresniems žmonėms, nes ilgainiui blauzdų venos išsiplečia, kraujotaka jose sulėtėja.
  2. Trombų kojų venose gali susidaryti ir ilgai gulintiems.
  3. Turi reikšmės įvairios, ypač širdies ir kraujagyslių ligos, pvz: aterosklerozė, miokardo      infarktas, širdies ydos, sukeliančios širdies nepakankamumą bei piktybiniai navikai.
  4. Įvairios operacijos (ypač laparatomija, apendektomija, skrandžio, tulžies latakų, prostatos) ir             galvos traumos neretai skatina progresuoti venų trombozę.

            Klasifikacija

Plaučių arterijos tromboembolijos skirstomos pagal užkimštų plaučių arterijų šakų
dydį ir baseino, kuriame nebevyksta kraujotaka apimtį.

            Skiriama:

  1. Masyvi (stambi), kai užkemšamas kamienas ar svarbiausios šakos.
  2. Submasyvi (vidutinė) arba vidutinių šakų tromboembolija, kai užkemšamos
    skiltinės ir segmentinės šakos.
  3. Mikroembolija (smulki) – smulkių šakų tromboembolija.

            Klinika

Dažniausiai klinikinių išraiškų sunkumas priklauso nuo užkimštos šakos diametro.
Masyvi embolija paprastai esti tiesioginė mirties priežastis ir sudaro 50 – 60% visų
plaučių embolijų. Jei plautinis kamienas arba jo svarbiausios šakos visiškai užkemšamos,
pusė ligonių miršta. Miršta staiga arba per pirmąsias 10 minučių (“Žaibinė forma”). Po kelių
valandų miršta kita didesnė dalis. Kelias paras išgyvena tik 15% ligonių. Neretai prieš
stambią embolijos pradžią išryškėja smulkios embolijos požymiai.

  1. Užsikimšus plautiniam kamienui ar jo svarbiausioms šakoms, jose staiga padidėja
    kraujospūdis ir atsiranda cor pulmonale acutum. Tuoj pat išsipučia kaklo venos,
    išryškėja dusulys, Cianozė, tachikardija, didėja kepenys – prasideda didžiojo
    kraujo apytakos rato stazė, todėl sutrinka kraujo pritekėjimas į kairiąją širdį,
    atsiranda smegenų ir širdies vainikinės kraujotakos nepakankamumas, hipoksija,
    hipotenzija, blyškumas, šokas. Šokui atsirasti turi reikšmės ir krūtinės skausmas
    (pleurinis ar angininis). Taip pat ligoniams atsiranda baimės jausmas, nervinė
    įtampa. Ligonio būklė sunki. Širdis išsiplečia į dešinę. Ties plautiniu kamienu
    girdimas I – II° sistolinis ūžesys, kartais girdimas pleuros ar pleuroperikardinė
    trintis.

 

  1. Vidutinių ir smulkiųjų šakų embolijos paprastai pasunkina svarbiausios ligos
    eigą ir gali būti netiesioginė mirties priežastis. Šios grupės ligoniams paprastai
    atsiranda cor pulmonae subacutum požymių.
  2. Smulkiųjų šakų embolijos ar mikroembolijos klinikiniai simptomai esti neryškūs.
    Gali būti subfebrilitetas, mažiau ar daugiau ryškūs dusulio priepuoliai, tachikardija.
    Ligoniai kartais jaučia skausmus krūtinėje, atkosti skreplius su kraujo priemaiša.
    Paprastai jiems nustatoma pneumonija ar paūmėjęs bronchitas. Mikroembolijoms
    kartojantis atsiranda lėtinė plautinė širdis.

 

Maždaug pusei ligonių, kuriems esti plaučių embolija, ištinka plaučių infarktas.
Paprastai tai būna tada, kai jau ikiemboliniu laikotarpiu yra padidėjęs veninis spaudimas
mažajame kraujotakos rate (dėl širdies nepakankamumo ar kitų priežasčių). Infarktui
būdingi stiprūs skausmai atitinkamoje krūtinės pusėje (ypač kvėpuojant) ir kosulys.
Truputį vėliau ligonis gali atsikosėti krauju. Infarkto vietoje ir aplink jį prasideda
uždegimas – infarktpneumonija, o neretai ir hemoraginis pleuritas. Temperatūra nuo
subfebrilios pakyla iki febrilios. Infarkto projekcijoje perkusinis garsas paduslėja, girdėti
šiurkštus ar net bronchinis kvėpavimas, drėgni stambūs karkalai.

Plaučių embolija neturi specifinių požymių. Ją diagnozuojant tenka remtis penkiais
svarbiausiais kompleksais.

            Sindromai:

  1. Pulmoninis – pleurinis sindromas. Jam būdingas dusulys, kosulys, kraujo
    atkosėjimas ir skausmai krūtinėje. Dusulys dažniausiai atsiranda staiga po fizinės
    įtampos. Dusulys ir Cianozė tai ankstyvieji simptomai.
  2. Kardialinis sindromas. Būdinga skausmas, spaudimas, diskomfortas už
    krūtinkaulio, tachikardija, hipotonija, sąmonės pritemimas, galų gale – šokas. Šis
    sindromas dažniausiai esti tada, kai embolija masyvi.
  3. Abdominalinis sindromas. Jis būna retai ir labai klaidina. Skausmas, manoma,
    atsiranda dėl dešiniosios diafragminės pleuros dirginimo arba dėl staigiai
    padidėjusių kepenų.
  4. Cerebralinis sindromas. Dėl ryškios hipoksijos netenkama sąmonės, gali atsirasti
    traukuliai, ypač tiems, kuriems pažeista CNS (aterosklerozė). Paprastai būna su
    kardialiniu sindromu.
  5. Renalinis sindromas. Jis būna retai, užtrukus šokui (ilgalaikė inkstų hipoksija)
    pasireiškia ūmiu inkstų nepakankamumu, kitais minėtais sindromais.

Diagnozei svarbūs:

  1. Rentgenologiniai plaučių embolijos požymiai:
  • Vestermarko simptomas – tai išplitusios, pulsuojančios lyg nupjautos plaučių
    šaknys. Jis būdingas stambiai embolijai.
  • Patologiniai plaučių šešėliai – gali būti trikampio formos pritemimas būdingas
    plaučių infarktui (gana retai). Taip pat gali būti įvairios formos ir dydžio
    homogeniškų arba “margų” pritemimų. Labai svarbus simptomas – pleuros
    eksudatas, kuris kartais būna gausus, užtemdo didelę plaučių dalį.
  • Kartais diafragma esti aukštai ir jos judrumas sumažėjęs.

Informatyviausi tyrimai – tai selektyvi angiopulmonografija ir plaučių infuzinė
skenografija. Šiais būdais nustatoma ir embolijos vieta.
2. EKG pakitimai būna būdingi 20 – 80% atvejų: gilūs S1 ir Qm danteliai, nusileidęs ST1 ir
STII, neigiamas T ir aukštas P dantelis II ir III standartinėse ir AVE derivacijose. (Tai
nėra specifiniai požymiai embolijai).

 

  1. Laboratoriniai tyrimai:
  2. a) padidėjusi   laktikodehidrogenezės   –   LDH,   šiek   tiek   mažiau   asperagininės
    transaminazės koncentracija kraujyje.
  3. b) kartais padaugėja ir netiesioginio bilirubino koncentracija.
  4. c) gali būti nedidelė leukocitozė, neutrofilų branduolinis poslinkis į kairę, ypač
    prasidėjus plaučių infarktui.

            Diferensijuoti:

  1. Spontaninis pneumotoraksas – ro” suspaustas plautis.
  2. Atsisluoksniuojanti aortos aneurizma – skausmas iradijuoja į galvą, kaklą, EKG norma,
    ro” – išsiplėtusi aorta.
  3. Perikarditas – nėra dešinės širdies perkrovimo požymių ST paketas visose derivac.:

LDH norma.

  1. Miokardo infarktas – pakitimai EKG ir fermentai, klinika.
  2. Opos perforacija.
  3. Nekrozinis pankreatitas.
  4. Ūmus pilvas.
  5. [strigusi diafragmos išvarža.

            Gydymas

  1. Heparino terapija.
  2. Fibrinolizinė terapija.

III.  Embolektomija.

  1. Heparino terapija – naud. Ca ar Na druska 1 ml – 5000 vv. Iš karto 5000 vv į/v po
    to 2000 vv per val. lašinama į/v. 40 000 pro die (priklauso nuo krešėjimo rod.).
    Į/v leidž. – krešėjimo laikas pailgėja iki 1 val.
    Po oda leidž. – krešėjimo laikas pailgėja iki 2 val.
    Sekti krešėjimo laiką (turi pailg. 2-3 kartus)

            Komplikacijos:

  1. Kraujavimai – 1% mirtini. Sumažinti heparino dozę, kraujo perpylimas,
    kraujavimą stabdantys. Jei masyvus – protamini sulfatas (neutralizuoja hepariną) 1
    ml protamin sulfato inaktyv.   100 v heparino.
  2. Alerginės reakcijos.
    3. Osteoporozė (ilgai gydant, po 3 mėn.)
  3. Hiperkalemija – atsiranda esant inkstų f-jos nepakankamumui.
  4. Trombocitopenija    –    nutraukus    gydymą    praeina,    skirti    neties veikimo   antikoguliantus.

Contra:

  1. Intrakranialiniai ir kiti vidiniai kraujavimai.
  2. Hemoraginė diatezė.
  3. Dideli dubens ir galūnių lūžimai.
  4. Po galvos, sąnarių operacijų.
  5. Fibrinolizinė terapija: kai reikia greitesnio efekto. Per 24 val.    krešulys gali
    sumažėti per pus ar visai suirti. Sumažėja plautinė hipertenzija.

 

Indikacijos:

  1. Ligos trukmė ne senesnė 7 d.
  2. Masyvi a. pulmon. tromboembol. nestabili dinamika, hemodinamika, bet nėra galimybės operuoti.
  3. Masyvi a. pulmonal. tromboembol.
  4. Esant gretutinėms širdies bei plaučių ligoms.

 

Streptokinazė – skatina fibrinogeno irimą į/v ar į tr. pulmonalis 250 000 ar 500
000 vv laike 20 – 30 min. ir palaik. dozė  100 000 vv per val. kartu skirti kortikosteroidus.

Urokinazė – į/v ar į tr. pulm. 200 000 vv per 20 min. palaik. dozė 100 000 ar
250 000 vv per val.

Gydymo trukmė 1 ar 3 – 4 paras.
Būklei gerėjant skiriamas heparinas.

Pašaliniai reiškiniai:

Kraujavimas, alergija, karščiavimas, hiperagregacija.

Kontraindikacijos:

  1. Vidiniai kraujavimai.
  2. Smegenų insultai iki 2 mėn. senumo ir kita intrakranialinė patologija.

Baigiant gydyti, kursas heparino, po to pereinama prie peroralinių antikoguliantų
orfarinas. Skirti iki 3 – 6 mėn. ar net iki 12 mėn. sekant protrombino indeksą. Sum.ne
daugiau 2 x.

  1. pulmonalinis spazmas: eufilini 2,4% – 10,0 į/v.

Nošpa   2% – 4,0 į/v.
Nitratai
Nuskausminimui          Sol. Promedoli 2%      – 2,0 į/v.

Sol. Atropini0,l%-0,5mlį/v.
ar         Phentanili su Droperdoliu

ar sol.  Morphini su sol. Atropini.

Kolapsui šalinti:            Dopamini 200 mg

Rheopoligliukini 400,0

ar sol. Noradrenalini 0,1% – 5,0 – 6,0 j/v

sol.       Gliucosae 5% – 500,0 į/v

Prednisoloni 90 – 120 mg į/v

Kovai su plaučių ar širdies nepakankamumu:

  1. Oksigenoterapija
  2. ŠVG (mažos dozės, pusė reikiamos dozės)

Infekcijos profilaktikai:

Antibiotikai

Atliekant angiografiją: su kateteriu stengiamasi susmulkinti ar iščiulpti embolą.

 

Profilaktika:

Esant venų trombozei skirti mažas heparino dozes prieš operacijas,  2  val.  iki
operacijos 5000 vv, po to po 5000 2 x d., atsižvelgiant į krešėjimo rodiklius.
Antiagregaciniai vaistai:
aspirinas 300 mg dienai slopina trombo sintezę.

Fizinės priemonės:

pasyvios       – pakelta kojų padėtis

elastinės kojinės

elastinis bintavimas
aktyvios        – ankstyvi judesiai po operacijos

blauzdų raumenų stimuliavimas operacijų metu.

Chirurginė profilaktika:

I   skėtinis filtras į v. cava – galima ties skėčiu susid. trombas.

II    v. cava inf. perrišimas ar   plikacija padalomas spindis į kanalus ir stambesnis
embolas nepraeina.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here