Draudimo paslaugos samprata

Draudimo sąvoka ir apibrėžimas

Pasaulyje šiuo metu yra daug skirtingo turinio draudimo teorijų. Draudimo veikla skirtingų teorijų yra suprantama ir apibrėžiama nevienodai. Pagrindinės draudimo veiklos teorijos yra šios:

  • Žalos atlyginimo teorija, teigianti, kad draudimas – tai veikla, kurios metu draudėjui kompensuojama draudiminio įvykui metu patirta turtinė ar neturtinė žala.
  • Poreikio teorija teigia, kad draudimas yra procesas, kurio metu draudimo grupės nariui užtikrinamas dėl draudiminio įvykio iškilusio poreikio tenkinimas.
  • Apsaugojimo teorija, draudimą vertinanti kaip priemonę, kuri sumažina nesaugumo jausmą, garantuoja apsaugą nuo įvairių gyvenime pasitaikančių rizikų ir grėsmių.
  • Įmonių teorija, apibrėžianti draudimą kaip planingai vykdomą piniginiais santykiais pagrįstą veiklą, kurios metu draudimo įmonės suteikia draudėjams, kuriems gresia tos pačios rūšies rizika, draudiminę apsaugą.
  • Rizikos bendrijos teorija, teigianti, kad asmenys, perduodantys draudimo įmonei tos pačios rūšies riziką tuo pačiu gali būti laikomi vienos rizikos bendrijos nariais.

Visos aukščiau išvardintos draudimo teorijos oponentų yra kritikuojamos dėl netikslaus arba nevisiškai draudimo esmę atskleidžiančio draudimo veiklos apibrėžimo. Nepaisant to, poreikio teorija (2) yra viena iš šiuo metu pasaulyje labiausiai paplitusių draudimo veiklos teorijų. Ji apibrėžia draudimą kaip vienam asmeniui atsitiktinio, tačiau paskirstant riziką kolektyve bei laike, išmatuojamo ateities poreikio, tenkinimą. [5].

Draudimo istorija

Pasaulyje

Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų.

Draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui.

Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu.

Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui. O nuo XVII amžiaus pabaigos atsiranda akcinės kompanijos. Pirmoji tokia kompanija “Olandijos-Ostindijos draugija” buvo įkurta 1602 metais. [2]

Lietuvoje

Lietuvoje draudimas, kaip verslas, atsirado pakankamai vėlai, tik XIX a., ir tapo svarbia ekonomikos šaka.

Iki sovietinės okupacijos laikų Lietuvoje veikė kelios draudimo bendrovės: “Gyvenimas”(gyvybės draudimas), “Lietuva”, “Lietuvos Loydas”, “Kooperacija”, “Klaipėdos akcinė draudimo bendrovė”.

1941m. Lietuvai tapus TSRS dalimi, draudimas, kaip ir bankai, nacionalizuojamas ir draudimas priklauso TSRS valdymo struktūroms, t.y. “Gosstrach” draudimui. [3]

1990 metais buvo patvirtintas labai svarbus akcinių bendrovių įstatymas, įteisinęs naują įmonių rūšį. Po poros mėnesių įsigalėjo Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Pagal draudimo įstatymą Lietuvoje galėjo veikti 4 rūšių draudimo organizacijos: valstybinė draudimo įstaiga, aksinės draudimo bendrovės, draudimo draugijos ir savidraudos draugijos. Pirmąją privačia draudimo bendrove tapo UAB „Vicura“. [1]

2001 metų pabaigoje Lietuvoje veikė 31 draudimo įmonė. 9 įmonės teikė gyvybės draudimo paslaugas ir 22 įmonės – ne gyvybės draudimo paslaugas. 2001 metais licencijos verstis gyvybės draudimu buvo išduotos 4 naujoms draudimo bendrovėms. Tuo tarpu ne gyvybės draudimo sektoriuje nesusikūrė nei viena nauja draudimo bendrovė, tačiau beveik visos pirmaujančios bendrovės pakeitė savo pagrindinius akcininkus bei pradėjo susijungimo procedūras. [4]

Draudimo veiklos požymiai

Ekonominė ūkio subjektų veikla turi aitikti tam tikras sąlygas, kad ją galėtume vadinti draudimo veikla. Šios sąlygos dažnai yra vadinamos draudimo veiklos požymiais, kurie atsispindi draudimo veiklos apibrėžime. Remiantis draudimo veiklos požymiais yra galimas draudimo veiklos atsiskyrimas nuo draudimuo artimos ar su draudimu nesusijusios veiklos. Ekonominė veikla tik tuomet bus draudimo veikla, jei ji pasižymės visais šešiais draudimo veiklos požymiais (1 pav.). Jei tam tikra ekonominė veikla nepasižymės bent vienu iš jų, ji jau nebus laikoma draudimo veikla, bet, geriausiu atveju, tik draudimui artima veikla, nesvarnu, kad šnekamojoje kalboje me sir naudotume tam draudimo veiklos sąvoką.

1 pav. Ekonominė ūkio subjektų veikla

Draudimo esmė

Rizika ir jos valdymas

Visi vykstantys procesai yra susiję su didesnėmis ar mažesnėmis rizikomis. Rizika yra objektyvus ir neišvengiamas reiškinys, sutinkamas bet kurioje veiklos sferoje. Nors yra įvairių riziko apibrėžimų, rizika dažniausiai suprantama kaip tam tikra tikimybė įvyktinepalankiam ar nepageidaujamam įvykiui. Tikimybė gali būti labai nedidelė, tačiau ji praktiškai visada yra.

Rizikos samprata ir apibrėžimas

Rizika suprantama ir apibrėžiama nevienodai. Ekonomikoje, statistikoje, sprendimų priėmimo ar draudimo teorijoje rizika suprantama skirtingai, Rizika gali būti apibrėžiama kaip:

  • Nuostolių atsiradimo tikimybė;
  • Netikrumas;
  • Dispersija nuo matematinio vidurkio;
  • Tikimybė, kad faktinis rezultatas nesutaps su laukiamu.

Nors praktikoje sutinkama daug skirtingų rizikos apibrėžimų, visiems jiems yra būdingi du elementai: neapibrėžtumas ir nuostolis.

Neapibrėžtumas – abejonių dėl tam tikrų įvykių, veiksmų ar procesų rezultatų turėjimas. Yra skiriami keturi neapibrėžtumo lygiai:

  • Nėra neapibrėžtumo – galime numatyti tikslius rezultatus;
  • Pirmo lygio neapibrėžtumas – kai žinomi rezultatai ir šių rezultatų tikimybės;
  • Antro lygio neapibrėžtumas – kai žinomi rezultatai, bet šių rezultatų tikimybės nežinomos (gaisro tikimybė, automobilio avarija, investicijos);
  • Trečio lygio neapibrėžtumas – rezultatai nėra visiškai aiškūs, o šių rezultatų tikimybės taipi pat nežinomos (kosmoso tyrinėjimai, katastrofos, genetiniai tyrimai).

Jei nėra neapibrėžtumo dėl tam tikro įvykio, veiksmo ar proceso rezultatų, tai nėra ir rizikos. Jei tikrai yra žinoma, kad bus patirtas nuostolis, tai taip pat rizikos nėra.

Rizikos laipsnis gali skirtis. Vienu atveju rizika gali būti didesnė, o kitu atveju – mažesnė. Pagrindinis veiksnys, lemiantis rizikos dydį, yra tikimybė, kad tam tikro įvykio veiksmo ar proceso rezultatas bus naudojamo rizikos apibrėžimo. Pvz.: draudimo teorijoje rizika ir jos laipsnis dažniausiai matuojamas ne draudiminio įvykio atsiradimo tikimybe, bet kaip įvykio atsiradimo tikimybės ir matematinio nuostolių vidurkio sandauga.

Rizikų klasifikavimas

Rizikos gali būti klasifikuojamas įvairiai. Dažniausiai sutinkami rizikų klasifikavimo būdai pateikiami žemiau.

Priklausomai nuo rizikos pasireiškimo srities, yra skiriamos:

  • Finansinės rizikos;
  • Nefinansinės rizikos.

Pagrindinės finansinės rizikos rūšys: valiutos keitimo rizika, palūkanų normos pasikeitimo rizika, likvidumo rizika, rinkos bei kredito rizikos.

Priklausomai nuo sukeliančių veiksnių prigimties, finansinė rizika gali būti skirstoma į:

  • Sisteminę riziką;
  • Nesisteminę riziką.

Sisteminė rizika yra tokia rizika, kurios neįimanoma suskaidyti į dalis, panaikinti arba sumažinti pasitelkus diversifikacija. Sisteminei rizikai galima būtų priskirti politinę, pasaulinių kapitalo rinkų žlugimo bei ekonominės plėtros riziką, ypatingų sitacijų – streikų, riaušių, atominių sprogimų ar karų – atvejais.

Nesisteminė rizika yra diversifikuojama rizika. Nesisteminė rizika gali būti visiškai eliminuota arba sumažinta, sudarant įvairius portfelius.

Pagal veiksnių dinamiškumą rizikos gali būti skirstomos į:

  • Dinamines rizikas;
  • Statines rizikas.

Dinaminę riziką lemia nuolat ekonomikoje vykstantys pokyčiai, apimantys kainų lygio pasikeitimus, vartotojų preferencijų, pajamų ir išlaid, naudojamų technologijų ir kitus analogiško pobūdžio pokyčius. Statinė rizika apima tuos nuostolius, kurie atsitinka kai ekonomikoje nevyksta jokie pokyčiai. Net jeigu vartotojų preferencijos, kainų lygis, pajamos ir išlaidos nekistų, ųkio subjektai patirtų nuostolius. Skirtingai nuo dinaminių rizikų, statinės rizikos gali sąlygoti tik nuostolius. Yra laikoma, kad statinę riziką yra žymiai lengviau prognozuotinegu dinaminę. Dėl šios priežasties statines rizikas yra kur kas lengviau įvertinti ir apdrausti, lyginant su dinaminėmis rizikomis.

Vienas iš dažniausiai ekonomikos teorijoje bei praktikoje naudojamų rizikos skirstymo metodų atsižvelgia į tai, ar rizika sąlygoja tik nepageidaująmą rezultatą (nuostolį) ar gali sąlygoti ir pageidaujaumas pasekmes (pvz.: pelną dėl valiutos keitimo kurso pasikeitimo). Tokiu būdu yra skiriama:

  • Grynoji rizika;
  • Spekuliatyvioji rizika.

Grynoji rizika egzistuoja tada, kai yra tikimybė patirti nuostolius, bet nėra pelno tikimybės, pvz.: tikimybė patekti į avariją arba tikimybė, kad bus pavogta nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Spekuliatyvinės rizikos aveju šalia nepageidaujamo rezultato (nuostolių)tikimybės visada yra teigiamo rezultato (pelno) tikimybė. Esminis skirtumas tarp grynosios ir spekuliatyvinės rizikos yra tas, ad spekuliatyvinę riziką  asmuo prisiima savo noru, tikėdamasis teigiamo rezultato. Kadangi spekuliatyvioji rizika ir jos laipsnis yra pasirenkami ir prisiimami laisva valia, šios rizikos nėra draudžiamos. Draudžiamos yra tik grynosios rizikos. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kartais rizikos turi grynosios ir spekuliatyviosios rizikos požymių. Visas rizikas griežtai suskirstyti į spekuliatyvines ir grynas yra neįmanoma.

Grynoji rizika savo ruožtu gali būti skirstoma:

  • Asmeninę riziką;
  • Nuosavybės riziką;
  • Civilinės atsakomybės riziką;
  • Riziką, susijusią su kitų asmenų įsipareigojimais.

Asmeninė rizika – tai rizika negauti pajamų ar prarasti galimybę (sugebėjimą) tokias pajamas uždirbti. Kiekvieno asmens perkamąją galią įtakoja keturi pagrindiniai veiksniai (grėsmės): ankstyvamirtis, pensijinio amžiaus sulaukimas, liga arba invalidumas bei nedarbas.

Kiekvienas asmuo, turintis nuosavybę susiduria kartu ir su nuosavybės rizika, kadangi turima nuosavybė gali būti sunaikinta, pavogta ar sugadinta. Nuosavybės rizika apima ne tik paties turto praradimo riziką, bet taip pat ir dėl to turto praradimo patirtas papildomas išlaidas bei prarastą pelną.

Civilinės atsakomybės rizika yra rizika, atsirandanti dėl galimybės padaryti žalą trečiam asmeniui arba jo turtui. Visiškai nesvarbu šiuo atveju, ar veiksmai padaręnuostolius tretiesiems asmenims ar jų turtui, buvo tyčiniai ar padaryti dėl neatsargumo.

Riziką susijusią su kitų asmenų įsipareigojimais, sąlygoja tikimybė, kad minėti įsipareigojimai nebus įvykdyti ir dėl to bus patirti finansiniai nuostoliai.

Ekonomikos teorjoje ir praktikoje yra sutinkami ir įvairūs kiti rizikos skirstymo būdai ir metodai. Priklausomai nuo rizikos atsiradimo yra skiriama:

  • Ūkinės – komercinės veiklos sąlygota rizika;
  • Gamtos veiksnių sąlygota rizika;
  • Politiniai veiksniai.

Priklausomai nuo rizikos laipsnio yra skiriama:

  • Leistina rizika;
  • Kritinė rizika;
  • Katasrofinė rizika.

Priklausomai nuo rizikos trukmės yra skiriama:

  • Trumalaikė rizika;
  • Ilgalaikė rizika;
  • Nuolatinė rizika.

Priklausomai nuo to, ar yra galimybė riziką apdrausti, yra skiriama:

  • Draudžiama rizika;
  • Nedraudžiama rizika.

Finansinė rizika

Įmonės, turinčios skolų užsienio valiuta su nustatyta kintama palūkanų norma bei importuojančios gamyboje naudojamas žaliavas yra jautrios staigiems valiutos kurso, palūkanų normos ir žaliavų kainų pokyčiams.

Gerai valdant rizikas galima būtų apsisaugoti nuo neigiamos tokių reiškinių įtakos, nors tai gana sudėtingas uždavinys. Pagrindinės finansinės rizikos rūšys yra:

  • Valiutos keitimo rizika;
  • Palūanų normos rizika;
  • Likvidumo rizika;
  • Rinkos rizika;
  • Kredito rizika.

Valiutos keitimo rizika

Valiutos keitimo rizika – tai rizika, susijusi su paskolų, paimtų užsienio valiuta aptarnavimo išlaidomis, produkcijos relizavimo užsienio rinkose pajamomis bei žaliavų perkamų užsienio rinkose, sąnaudomis. Užsienio valiuta paimtų paskolų aptarnavimo išlaidos (palūkanų mokėjimai bei paskolos amortizavimo sąnaudos) išreikštos vidaus valiuta kinta priklausomai nuo valiutos keitimo kurso. Lygiai taip pat keičiantis užsienio valiutos kursui kinta ir pajamos už eksportuotą produkciją, bei žaliavų ir tapinių produktų pirkimo kaštai. Valiutos keitimo kurso pokyčiai gali turėti lemiamos reikšmės įmonės veiklos rezultatams (poveikis gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad valiutos keitimo ir palūkanų normos rizika perteklius įvairių išvestinių finansinių instrumentų gali būti nesunkiai eliminuotos arba sumažintos iki minimumo.

Palūkanų normos rizika

Palūkanų normos rizika – tai rizika, kad išlaidos, susijusios su paskolų, už kurias mokamos palūkanos pagal kintamąjį palūkanų norma, tvarkymu, išaugs dėl to, kad didės bazinė palūkanų norma, arba rizika, kad išlaidos susijusios su paskolų, už kurias mokamos palūkanos pagal fiksuotąją palųkanų normą, tvarkymu, tas nepagrįstai didelės lyginant su kintamosios palūkanų normos pokyčiais, susidariusiais dėl bazinės palūkanų normos mažėjimo. Palūkanų normos rizika veikia tiek atskiras įmones, tiek ir valstybes, kurios savo išlaidas finansuoja paskolomis vidaus ir tarptautinėse kapitalo rinkose.

Likvidumo rizika

Likvidumo rizika gali būti dviejų tipų: rinkos/produkto likvidumo ir pinigų srautų/finansavimo.

Pirmojo tipo rizika atsiranda tada, kai sandorio esamomis rinkos kainomis negalima įvykdyti to, kad rinkos veikla yra nepakankama (mažas aktyvumas). Tokios problemos labai būdingos nelikvidžiųjų (tiesogiai tarp pirkėjo ir pardavėjo vykdomų) akcijų pirkimo – pardavimo sandoriams. Likvidumo riziką yra gana sunku apskaičiuoti ir įvertinti kiekybiškai. Be to, keičiantis rinkos sąlygoms, likvidumo rizika taip pat gali kisti. Rinkos/produkto likvidumo riziką galima valdyti nustatant limitus tam tikroms rinkoms arba produktams ir taikant diversifikaciją. Neretai stambūs užsienio investuotojai susiduria su rinkos/produkto likvidumo rizika siekdami parduoti didelį kokios nors įmonės akcijų paketą palyginti neaktyvioje ir nedidelėmis apyvartomis pasižyminčioje vertybinių popieriš biržoje (prie tokių biržų reikėtų priskirti Vilniaus vertybinių popierių biržą).

Antrojo tipo – pinigų srautų/finansavimo likvidumo – rizika reiškia tai, kad įmonė neįstengia vykdyti einamųjų įsipareigojimų. Finansavimo riziką galima kontroliuoti tinkamai planuojant pinigų srautų poreikius. Nors ir pelningai dirbanti įmonė gali susidurti su likvidumo problemomis ir dėl to priversta nutraukti veiklą. Kredito įstaigos susiduria su kur kas didesne prinigų srautų/finansavimo rizika lyginant su kitais ūkio subjektais, kadangi kredito įstaigų turtas dažniausiai yra investuojamas į ilgalaikes paskolas, o pagrindinis įsipareigojimų dalies straipsnis – trumpalaikiai indėliai.

Rinkos rizika

Rinkos rizika atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų pokyčių. Ji gali būti dvejopa: absoliučioji rizika, matuojama potencialiais nuostoliais, išreikštais pinigais, ir santykinė rizika, matuojama pagal bendrojo pelno svyravimus, o antruoju – pagal nuokrypį nuo indekso.

Kredito rizika

Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis nenori arba negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis, kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skoloninkų kredito reitingo paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina ir valstybės rizika.

Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis aspektas – tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti kredito riziką. Nors vertės esant rizikai nustatymo metodai labiausiai tinka rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas ir kredito rizikai įvertinti.

Rizikos valdymas

Rizkos valdymas – tai teorinėmis žiniomis pagrįsti ųkio subjektų veiksmai siekiant valdyti grynąją riziką, apimantys procedūrų ir priemonių, skirtų nuostolio atsiradimo tikimybei ir (arba) įvykio metu atsiradusiems nuostoliams sumažinti, numatymą ir įgyvendinimą.

Šiuolakinėje rizikos valymo teorijoje yra išskiriami du rizikos valdymo sudėtiniai elementai: rizikos prevencija ir rizikos (nuostolių) finansavimas. Pagrindinis rizikos prevencijos tikslas – rizikos išvengimas arba, jei tai neįmanoma,  rizikos sumažinimas.Rizikos finansavimo veiklos metu yra užtikrinamos finansinės lėšos, patirtiems nuostoliams kompensuoti. Nuostolių atsiradimą sąlygoja rizika, likusi įgyvendinus rizikos prevencijos priemones. Rizikos prevencijos veiklos metu tik retais atvejais pavyksta visiškai eliminuoti gresiančią riziką.

Rizikos prevencija

Ekonomikos teorijoje yra skiriami trys pagrindiniai rizikos prevencijos būdai (metodai):

  • Rizikos išvengimas;
  • Rizikos šaltinio pašalinimas;
  • Pavojingų faktorių pakeitimas mažiau pavojingais.

Techniškai rizikos galima išvengti atsisakant veiklų, kurios sąlygoja šią riziką. Rizikos išvengimas, kaip rinkos prevencijos priemonė yra taikomas retai., dažniausiai kai yra susiduriama su didelėmis katastrofinėmis rizikomis, kurių negalima sumažinti naudojant kitus rizikos prevencijos būdus.

Rizikos šaltinio pašalinimas yra dar vienas galimas rizikos prevncijos metodas. Išvengti rizikos ar pašalinti rizikos šaltinį dažniausiai yra neįmanoma. Pagrindinis rizikos prevencijos veiklos objektas yra metodų, kaip pavojingus faktorius pakeisti mažiau pavojingais paieška.

Pavojingus faktorius pakeitus mažiau pavojingais, sumažėja žalos atsiradimo dažnis arba vidutiniai nuostoliai.

Rizikos finansavimas

Rizikos finansavimo veikla apima tinkamiausių priemonių ir metodų, kuriais siekiama užsitikrinti būtinas lėšas dėl įvykio atsiradusiems nuostoliams dengti, identifikavimą ir jų įgyvendinimą. Su visomis rizikomis, kurios negalėjo būti eliminuotos rizikos prevencijos veiklos metu, gali būti pasielgta dvejopai:

  • Rizikos prisiimamos;
  • Rizikos perduodamos kitam ūkio subjektui.

Kiekvienos konkrečios rizikos atveju yra priimamas individualus sprendimas. Didelių rizikų atveju dažniausiai yra naudojami abu šie būdai vienu metu, t.y. dalis rizikos prisiimama (pasiliekama), o dalis perduodama kitam  ar kitiems ūkio subjektams.

Rizikos prisiėmimasyra dažniausiai praktikoje sutinkamas santykis su rizika. Tiek fiziniai asmenys, tiek ir įmonės susiduria su begaliniu skaičiumi rizikų į kurias nekreipia dėmesio. Neretai dėmesys tam tikroms rizikoms yra neskiriamas tik dėl to, kad asmuo ar įmonė, net neįsivaizduoja, kad rizika egzistuoja ir gali sąlygoti nuostolius. Tokios rizikos yra pavojingiausios, kadangi neįvertinami galimi nuostoliai ir nepasirūpinama lėšomis šių nuostolių dengimui. Dažniausiai drausdamos rizikas, tam tikrą jų dalį įmonės (ar fiziniai asmenys) sąmoningai  pasilieka (ta nuostolio dalis, kuria draudėjas pats dalyvauja nuostolio atlyginime yra vadinama draudėjo franšize). Tik tais atvejais, kai yra įvertinama rizika ir dalis ir dalis jos prisiimama, galima kalbėti apie lėšų užtikrinimą dėl įvykio atsiradusiems nuostoliams dengti. Lėšos gali būti užtikrinamos įvairiais būdais, tiek pervedant jas į atskirą įmonės sąskaitą, balansinį straipsnį, tiek ir sumokant draudimo įmoką savidraudos įmonei.

Rizikos perdavimas kitam ūkio subjektui gali būti atliktas įvairiais būdais. Turimos rizikos draudimas yra bene dažniausiai naudojamas rizikos perdavimos būdas. Dar vienas galimas taip pat dažnai naudojamas rizikos perdavimo būdas yra hedžingas. Hedžingas – tai sandoris, mažinantis finansinę riziką. Jį taikant mažinami pinigų srautų ir pajamų svyravimai, kainų svyravimo rizika, gerinamos kreditavimo ir paslaugų teikimo sąlygos bei galimybės. Taikant hedžingą naudojami išvestiniai finansiniai instrumentai. Kartu su perduodama rizika draudimo įmonei sumokamas ir tam tikras užmokestis (draudimo įmoka). Draudimo įmonė perimdama riziką įsipareigoja užtikrinti nuostolių, patirtų draudiminio įvykio metu, kompensavimą. [5]

Tarpininkai ir rizikos valdymas

Rizikos valdytojai vis dažniau naudoja įmonių rizikos valdymo įrankius, kurie padeda suprasti jų rizikos profilį, įvardinti išlaidų šaltinius bei išanalizuoti visos įmonės riziką. Kai kurie tarpininkai aktyviai veikia aprūpindami tokiais įrankiais.

Viena iš galimų draudimo tarpininkų funkcijų yra padėti klientams valdyti jų riziką, pagerinti jų rizikos profilius ir sumažinti tikimybę, kad gali įvykti draudiminis įvykis.

Ne visas rizikos rūšis būtina priimti tokias, kokios jos yra. Tinkamai valdomą riziką galima kontroliuoti ir mažinti. Kai kurių rizikų galima išvengti, kai kurias galima pakeisti taip, kad būtų apribotas jų dažnumas ir finansiniai padariniai.

Rizikos valdymas yra galimos rizikos analizės, potencialių nuostolių sumažinimo ir materialinio turto apsaugojimo procesas. Verslo atstovai dažnai kreipiasi į savo tarpininką, kad šis pakonsultuotų rizikos valdymo klausimais ir pasiūlytų jiems geriausius rizikos mažinimo būdus.

Taigi, kai kurie tarpininkai atstovauja savo klientams visose rizikos valdymo proceso stadijose: padeda klientams įvertinti riziką, įdiegti priemones rizikai sumažinti, pasirinkti draudimo produktus arba rizikos valdymo sistemas, geriausiai atitinkančias kliento draudimo poreikius, palengvinti jų pirkimą bei administruoti išmokų procesą.

Materialiajam turtui apsaugoti yra daugybė būdų. Draudimo įsigijimas yra tradicinis rizikos perkėlimo būdas, bet tarpininkai ir jų klientai rizikai sumažinti naudoja ir kitus metodus.

Pavyzdžiui, galima naudoti alternatyvius rizikos perkėlimo mechanizmus, tokius kaip savidraudos įmonių steigimas, sutikimas su didesne besąlygine išskaita arba rezervų nuostoliams padengti kaupimas. [1]

 

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad rizikos valdymas galimas tik tada, kai nustatomas pats rizikos egzistavimo faktas, kai yra žinomos rizikos atsiradimo priežastys bei identifikuojamos galimos pasekmės.

Rizikos valdymas – tai priemonė, kuria naudojantis galima apsidrausti nuo to, kad bus suardyti ateities planai. Vertindamos rizikas, šalys ir įmonės įvertina tai, kaip šios rizikos galėtų paveikti ateities pinigų srautus ar ilgalaikius planus, ir priima sprendimus, kaip geriausia būtų apsidrausti nuo tokių rizikų. Kuo daugiau kinta rizikos veiksniai, tuo didesnė jų daroma įtaka mokėjimų balansui., eksporto pajamoms, pinigų srautams ir t.t. Rizikos valdymas – tai priemonė, padedanti išvengti tokių svyravimų nepageidaujamų pasekmių.