Prasidėjus antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai, draudimo istorijoje susidaro ilgas, puspenkto dešimtmečio periodas (1944-1990), kuriuo metu draudiminė veikla Lietuvoje buvo vystoma pagal tuos pačius, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, principus.
Lietuvos draudimo įmonės buvo betarpiškai pavaldžios TRSR valdymo struktūroms.
Iki 1948 metų pabaigos draudimo veikloje buvo vadovaujamasi dar 1925 metais priimtais draudimo nuostatais.
Nuo 1958 metų TSRS Finansų ministerijos sudėtyje buvo organizuota Vyriausoji valstybinio draudimo vadyba.
Pagal centralizuotos ekonomikos laikotarpio Lietuvoje metu galiojusį draudimo įstatymą, draudimo nuostatus bei kitus draudimo veiklą reguliavusius teisinius aktus buvo vystomos turto ir asmens draudimo šakos. Draudimo šakos buvo skiriamos į pošakius, pastarieji diferencijuoti į rūšis. Turto draudimo skaidymas į atitinkamus pošakius motyvuotas skirtingomis nuosavybės formomis: valstybine, kolūkine – kooperatine bei asmenine. Priklausomai nuo nuosavybės, draudimo veikla buvo vykdoma tokiuose turto draudimo pošakiuose: kolūkių turto draudimas, tarybinių ūkių draudimas, kooperatyvinių ir visuomeninių organizacijų turto draudimas, gyventojų asmeninio turto draudimas bei valstybinių pastatų, naudojamų tinkančiųjų bendruomenių ir atskirų asmenų, draudimas.
Turto draudimo šakos pošakiai buvo dar smulkiau suskirstyti į konkrečias turto draudimo rūšis. Kolūkių turto draudimo pošakyje buvo teikiamos tokių rūšių draudimo paslaugos: žemės ūkio kultūrų, gyvulių, pastatų ir kito turto draudimas. Gyventojų asmeninis turtas buvo draudžiamas pagal pastatų, gyvulių, namų turto ir transporto priemonių draudimo rūšis.
Centralizuotos ekonomikos laikotarpiu buvo taikomos ir 2 draudimo formos: privaloma ir savanoriška, kurios apėmė visas draudimo šakas ir rūšis. Kalbant apie turto draudimo šaką, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas bei valstybiniai pastatai, naudojami tikinančiųjų bendruomenių bei atskirų asmenų, buvo draudžiami privalomu draudimu. Gyventojų pastatų bei gyvulių draudimas buvo privalomas ir savanoriškas.
Asmens draudimo šakoje draudimo veikla buvo vykdoma suteikiant draudimą pagal šias asmens draudimo rūšis: mišrusis gyvulių draudimas, vaikų drausimas, sutuoktinių draudimas, draudimas iki gyvos galvos mirties darbingumo neteikimo atveju, pensijų draudimas, individualus draudimas nuo nelaimintų atsitikimų, darbuotojų draudimas įmonių ir organizacijų lėšomis bei pensijinis draudimas.
Iki 1960 metų, daugiau nei 90 proc. Visų draudimo įmokų buvo surenkama iš turto draudimo šakos. Asmeninis draudimas sparčiai buvo vystomas septintajame dešimtmetyje , kai jo dalis bendroje draudimo įmokų sumoje ėmė siekti 20-25 %.
Draudimo veikla bet kokioje konkrečioje ekonominėje sistemoje bet kuriuo laikotarpiu be privalumų turi ir trūkumų.
Privalumais laikoma tai, kad tam tikrame regione veikusi draudimo įmonė galėjo kompleksiškai aptarnauti visus čia buvusius klientus. Taip susiformuodavo ilgalaikiai ir stabilūs ryšiai tarp regione dirbusių draudimo įmonių, jų klientų bei valdžios institucijų. Draudimo veikla buvo vykdoma pagal unifikuotus modelius ir standartus tiek visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje, tiek ir Rytų Europoje.
Prie centralizuotos ekonomikos sąlygomis vykdytos draudimo veiklos trūkumų, be abejo, priskiriamas monopolizmas bei konkurencijos stoka, kas, suprantama, neskatino tobulinti ir intensyvinti draudimo veiklą. Per didelė centralizacija trukdė operatyviai reaguoti į sąlygų pasikeitimus, buvo ignoruojami atskirų rajonų savitumai bei skirtumai. Nepaslankūs buvo ir to meto tarifai bei draudimo sąlygos. Iniciatyvos, kūrybingumo stoka trukdė tobulinti ir plėsti draudimo veiklą.
Lietuvoje centralizuotos ekonomikos laikotarpiu įmokų augimo tempai buvo kiek aukštesni nei kaimyninėse respublikose. Įvertinant išmokų pokyčius mūsų šalyje, jų tendencija buvo kiek palankesnė nei Baltarusijoje ar Latvijoje.