Dauguma šaltinių nurodo, kad draudimas, kaip verslas, Lietuvos teritorijoje atsirado tik 19 amžiuje. Lietuva tuo metu buvo Rusijos dalimi ir joje vaikė tie patys draudimo įstatymai, principai, formos ir rūšys kaip visoje imperijoje.
Draudimines operacijas buvo pavesta vykdyti Draudimo ekspedicijai, kuri dirbo prie Valstybinio paskolų banko. Ši institucija turėjo monopolinę valstybinio pastatų draudimo nuo ugnies teisę. Nenorėdama dirbti nuostolingai ir mažindama veiklos riziką Draudimo ekspedicija drausdavo tik mūrinius pastatus.
Gyvybės draudimu tuo laiku užsiėmė draudimo įmonė “Gyvenimas“. Šios 1835 metais įkurtos draudimo įmonės vadovai, aktyviai vystydami savo veiklą, tapo tarsi teisėtais monopolistais vykdant gyvybės draudimą. “Gyvenimo“ draudimo įmonės agentūros buvo įkurtos Kaune ir Vilniuje ir teikė gyvybės draudimo paslaugas šių gubernijų gyventojams. Tačiau didelio poreikio šios rūšies draudimui tuo metu nebuvo. Transporto draudimas priklausė akcinei bendrovei prasmingu pavadinimu “Viltis“. Antroje 19 amžiaus pusėje tarp įvairių draudimo kompanijų prasidėjo gana aštri konkurencija. Trūko ir patikimos statistinės informacijos, o tai neleido nustatyti pakankamai tikslių draudimo tarifų dydžių.
Antroje 19 amžiaus pusėje šalia akcinių bendrovių pradeda kurtis ir savitarpio draudimo draugijos. Pirmoji savitarpio draudimo draugija Lietuvoje buvo įkurta 1897 metais ir daugiausia aptarnavo stambiuosius žemės savininkus. Šių savitarpio draudimo draugijų nariai buvo ir draudikai, ir draudėjai. 1890 metais buvo įkurta Savitarpio draudimo draugijų sąjunga, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienijo 178 draugijas.
Draudimo kompanijų finansiniai ištekliai buvo svarbiausios investicijos į pramonės įmoneį, komercinių bankų akcijas, valstybės vertybinius popierius. Tuo metu palengva ėmė ryškėti draudimo kompanijų jungimosi tarptautiniu mastu tendencija.
Dėl integracijos į tarptautinę draudimo rinką Kauno bei Vilniaus gubernijomis vadinamoje Lietuvos teritorijoje, aktyviai ėmė veikti užsienio draudimo kompanijos, kaip : Allianz, Baltica, Erich Nelte, National Union Victoria.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijai pavaldžioje Lietuvos dalyje funkcionavo neblogai organizuota, gerai veikianti draudimo įstaigų sistema, tenkinusi visus to meto poreikius atitinkančias draudimo paslaugas. Pirmasis pasaulinis karas, okupacija, sunkūs ginkluotų kovų dėl Nepriklausomybės Lietuvos metai, ekonomikos suirutė, sugriovė visą draudimo sistemą.
Atkuriant Lietuvos ūkį buvo gerai suprantama ir draudimo veiklos svarba. Tuo metu Lietuvoje, galima sakyti, be jokios valstybės kontrolės draudimo veikla užsiėmė dar prieškario laikmečiu veikusios užsienio draudimo kompanijos. Tai ir šiuo metu garsios Vokietijos draudimo kompanijos: “Allianz“, “Victoria“, “Erich Nelte“ bei kitos. Jauna Lietuvos vyriausybė ėmėsi ryžtingų veiksmų siekdama įvesti draudimo veiklos kontrolę.
Prekybos ir pramonės ministras J. Šimkus, vėliau tapęs pirmuoju ką tik įkurto Lietuvos universiteto rektoriumi, 1919 metais pasirašo nutarimą, kuriuo Lietuvoje įvedama draudimo veiklos kontrolė. Pagal šio nutarimo 4 ir 5 skirsnius prie Prekybos ir pramonės ministerijos įkuriami Draudimo skyrius, Draudimo reikalų komitetas ir Draudimo reikalų inspekcija.
Pagrindinė Draudimo skyriaus paskirtis yra valstybės turto draudimas. Skyrius įsteigiamas Valstybiniam kilnojamam ir nekilnojamam turtui apdrausti, kaip : valstybinių pastatų, fabrikų, dirbtuvių, krovinių ir pan., o taip pat ir gyvybės draudimui.
Draudimo reikalų komitetas ir Draudimo reikalų inspekcija, steigiami tam , kad “prižiūrėtų draudimo įstaigų veikimą ir spręstų klausimus, liečiančius visas draudimo sritis“.
Tais pačiais 1919 metais priimamas nedidelės apimties Draudimo draugijų įstatymas. Jame nurodoma, kad draudimo kompanijų įstatus turi tvirtinti Ministrų kabinetas.
Tad jau pirmais Nepriklausomos Lietuvos metais buvo bandyta kuo tobuliau teisiškai sureguliuoti draudimo veiklos problemas. Tiesa, neišvengta prieštaravimų. Taip 1920 metais Valstybės Taryba priima Apdraudžiamojo turto mokesčių įstatymą, kuriuo numatoma, kad nuo kiekvieno draudimo sumos 1000 auksinių į valstybės iždą turi būti pervesta 100 auksinių. Natūrali rinkos dalyvių elgsena orientuoja juos ieškoti būdų, kaip sumažinti mokamų mokesčių apimtis. Todėl dauguma draudėjų buvo linkę drausti pas užsienio draudikus.
Praėjus porai mėnesių įkuriama akcinė draudimo bendrovė “Lietuva“, 1921 metais Ministrų kabinetas patvirtino jos įstatus. Beveik po metų paskelbė “Lietuvos“ išimtinių teisių įstatymą. Remiantis juo šiai draudimo draugijai suteikiama išimtinė teisė “drausti turtą nuo ugnies visuose respublikos miestuose, kur ne daugiau kaip 40 000 gyventojų“. Suprantama, kad Valstybė už tas išimtines teises buvo suinteresuota gauti “apdraudimo“ draugijos 25% gryno pelno į Valstybės iždą.
Valstybinė draudimo įstaiga nuo pat veiklos pradžios draudė nuo ugnies trobesius, gyvulius, pašarus, javus, žmogaus gyvybę. Iki 1923 metų pabaigos ūkininkų trobesių draudimas nuo ugnies buvo privalomas. Valstybine draudimo įstaiga turėjo teisę vykdomus draudimus perdrausti tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Nuo 1930 metų, pakeitus šios įstaigos juridinius aktus, ji pati galėjo priiminėti Lietuvos ir užsienio įstaigų perdraudimus. Pagrindinis valstybinės draudimo įstaigos kapitalas siekė 1,8 mln litų. Paskutiniais šios įstaigos veiklos metais (1939) buvo sudaryta 76 000 įvairių draudimo sutarčių, gauta 4 mln. litų draudimo įmokų. Dominavo draudimas nuo gaisrų- 95% visų įmokų, 3,5% sudarė krovininių ir laivų draudimas.
Nemažą draudimo rinkos dalį aptarnavo akcinė bendrovė “Lietuva“. Jos akcinis kapitalas 1924 metais buvo pasiekęs 1 mln. litų dydį, vėliau sumažintas iki 0,6 mln. lt. Jos stambesniais akcininkais buvo Ūkio bankas, “Varpas“ ir kiti. “Lietuva“ buvo įsteigusi savo agentūras visuose apskričių miestuose, aktyviai vykdė draudimo verslą kaime. Paskutiniais veiklos metais (1939), jos balansas viršijo 4 mln. litų.
1925 metais buvo įkurta draudimo bendrovė “Kooperacija“, draudusi kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Pradžioje ji veikė kaip kooperacinė sąjunga. Tai buvo sparčiai auganti draudimo kompanija, kurios pagrindinis tikslas buvo drausti kooperatyvų ir jų narių turtą.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pabaigoje, 1938 metais, šalyje draudimo veikla užsiėmė 6 draudimo kompanijos: Valstybinė draudimo įstaiga, 3 akcinės draudimo bendrovės (“Lietuva“, “Lietuvos Loidas“, “Klaipėdos akcinė draudimo bendrovė“) bei 2 kooperatinės draudimo bendrovės (“Kooperacija“ ir pirmoji Lietuvos ūkio savitarpio draudimo draugija.) Tad galima teigti, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje susiformavo patikima, to meto reikalavimus ir poreikius atitinkanti draudimo sistema.