Važiavimas esant rūkui ir Važiavimas keliais su gruntine danga

Esant tirštam rūkui, matomi vos keli kelio metrai nuo automobilio. Įjungus tolimųjų žibintų šviesą, prieš automobilį susidaro nepermatoma šviesos siena, nes rūko dalelės atspindi šviesą. Todėl būtina įsijungti artimųjų šviesų žibintus ir, jei yra, rūko žibintus, nes jų šviesa geriau prasiskverbia pro rūką. Rūkas gerokai pablogina matomumą, be to, aplinkiniai daiktai atrodo kitokios spalvos , pavyzdžiui, geltoni rūke atrodo rusvi, žali matomi kaip gelsvi. Todėl ypač atidžiam reikia būti artėjant prie sankryžos. Kai rūkas tirštas, važiuoti sunkiau negu naktį. Žibintai blogai apšviečia kelią: jame nematyti daiktų, kurie yra už kelių metrų. Įjungus tolimąsias žibintų šviesas, prieš automobilį susidaro nepermatoma šviesos siena, o kartais, atsispindėjusi nuo rūko dalelių, ši šviesa gali apakinti vairuotoją Todėl, esant rūkui, įjungiama artimosios žibintų šviesos arba rūko žibintai, nes jų spinduliai geriau prasiskverbia pro rūką,

Kai rūkas tirštas, važiuojama palengva, nelenkiama, neišvažiuojam iš savo eismo juostos. Jeigu reikia keisti eismo kryptį (pasukti, apvažiuoti), būtina įsitikinti, ar kelyje nėra transporto priemonių, kurioms galima sukliudyti. Orientuojamasi pagal eismo juostą, šaligatvio kraštą, kelkraštyje, griežtai laikomasi dešinės juostos ir retkarčiais pasignalizuojama garso signalu.

Apskritai, esant rūkui, geriau nevažiuoti, o sustoti už kelio ribų ir palaukti, kol jis išsisklaidys. Rūkui esant visi daiktai atrodo du kartus toliau negu yra iš tikrųjų. Todėl ir atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio turėtų būti dvigubai didesnis negu važiuojant šviesoje. Prieš sustojant būtina įspėti paskui važiuojančius vairuotojus – keletąkartų nuspausti stabdžių pedalą.

Važiavimas keliais su gruntine danga

Keliais su gruntine danga, miško keliukais, smėlynais ar ten, kur kelio iš vis nėra , važiuoti yra žymiai sudėtingiau nei įprastais keliais su asfaltbetonio danga.

Neblogos dangos gruntkeliu galima važiuoti 50- 70 km/h greičiu. Greitai važiuoti negalima, nes tyko daugelis pavojų.

Apsnigtu keliu važiuojam tik vėžėmis. Net mažiausias nukrypimas \ra pavojingas. Po sniegu gali būti įvairių kliūčių. Jeigu vieno automobilio ratas važiuos puriu sniegu, o kitas suvažinėtu, tai padidėja pasipriešinimas svyravivams, ir dėl to automobilis gali apsisukti, važiuojant per gilų sniegą įkalne reikia nustatyti sniego dangos storį, nes įklimpus bus sunku įvažiuoti.

Priešais važiuojantys automobiliai prasilenkia plačiausioje kelio vietoje, kur yra mažiau sniego. Per gilų sniegą važiuojama lėtai.

Jei gruntinis kelias vingiuotas, su stačiomis nuokalnėmis. įkalnėmis. važiuoti juo gana sudėtinga. Stačias nuokalnes, jei jų neįmanoma apvažiuoti kitu keliu, įveikiame iš anksto įjungę žemesnę pavarą, kurią būtų galima įveikti visą pakilimo ruožą. Jei vis tiek prireikė perjungti pavarą, tai atlikti reikia labai greitai, kad automobilis neprarastų greičio. Jei įkalnė ilga ir gruntas drėgnas, gerausia uždėti ant ratų priešslydimines grandines ir įveikti įkalnę mažiausia pavara pastoviu greičiu. Jei ratai ima praslysti, reikia sumažinti kuro tiekimą (atleisti akseleratoriaus pedalą), blogiausiu atveju – sustoti, sustabdyti automobilį ir padėti po ratais šakų, smėlio, akmenų ir pan. Leidžiantis nuo kalno įsijungti žemą pavarą ir stabdyti varikliu. periodiškai lengvai pristabdant rankiniu ar stovėjimo stabdžiu. Vairą sukti reikia labai atsargiai, nes automobilis gali „nesureaguoti“ ir judėti tiesiai, slysdamas ratais šlaitu. Stačiose nuokalnėse važiuoti išjungus sankabą ar variklį draudžiama, nes inercijos jėgų veikiamas automobilis gali tapti nevaldomas. Ypač pavojingi yra staigūs posūkiai stačioje nuokalnėje. Jokiu būdu negalima tuo pat metu sukti vairą ir stabdyti – automobilis gali neklausyti vairo ir pradėti judėti tiesiai. Tokiu atveju stabdį būtina atleisti ir bandyti pristabdyti stovėjimo stabdžiu.

Važiujant automobiliui blogais keliais arba visiškai be kelio, padidėja pasipriešinimas ratų judėjimui, o ratų sukibimas su atraminiu paviršiumi esti mažesnis, negu važiuojant keliais su kiet

Įspaudžiamos į gruntą automobilio ratų vėžės gylis sumažėja, sumažinus jėgą, kuria padangos spaudžia kelią. Tuo tikslu mažinamas oro slėgis padangose, didinamas padangų profilis ir skersmuo, didinamas automobilio ašių ir ratų skaičius.

padangos su įvairiais protektoriaus piešiniais. Sunkiai pravažiuojamiems gruntiniams keliams (kai gruntas minkštas) gaminamos padangos su plačiais grioveliais, einančiais skersai protektoriaus tam tikru kampu į jo ašį, ir su didelėmis iškyšomis sukibimo su gruntu jėgai padidinti. Automobilių su standartinėmis padangomis pravažiavimui padidinti, kai važiuojama minkštu ir slidžiu gruntu, ant padangų uždedamos grandinės, nuimamieji sukibimo elementai ir manžetai.

Ankstesnis straipsnisVažiavimas kolonoje ir važiavimas į stačią įkalnę
Kitas straipsnisVairavimo velkant ypatumai