Draudimo objektas yra transporto priemonė ir papildoma įranga. Transporto priemonė – nustatyta tvarka kelių policijoje registruojama transporto priemonė: lengvasis automobilis, lengvasis krovininis automobilis, autobusas, troleibusas, mikroautobusas, automobilis-vasarnamis, traktorius ar kitas savaeigis mechanizmas, kurio maksimalus konstrukcinis greitis, nustatytas pagaminusios įmonės, kaip 15 kilometrų per valandą, taip pat jų priekabos ar puspriekabės.
Papildoma įranga – draudimo sutartyje nurodyta stacionari garso ir vaizdo aparatūra, telekomunikacinė automobilių „laisvų rankų“ įranga, transporto priemonėselektroninės apsaugos priemonės, lengvo lydinio ratlankiai, papildomi žibintai, apsauginiai lankai, sukabinimo kabliai, oro aptakai ir pan. Transporto priemonė paprastai draudžiama rinkos kaina (draudimo vertė). Transporto priemonės rinkos kaina – pinigų suma, už kurią gali būti analogiška transporto priemonė, sudarius tiesioginį sandorį tarp norinčių transporto priemonę parduoti ir norinčių trnsporto priemonę pirkti asmenų po šios transporto prieminės tinkamo pateikimo rinkai, jeigu abi sandorio šalys veikia dalyviškai, be prievartos ir neliament kitiems sandoriams bei interesams. Draudžiant įkeičiamą ar išperkamosios nuomos (lizingo) būdu įsigijama transporto priemonę, draudimo verte gali būti pasirinkta vertė, kuria transporto priemonė įkeičiama (įkeičiant transporto priemonę) ar neišmokėta transporto priemonės vertė (įsigijant transporto priemonę išperkamosios nuomos (lizingo) būdu), jeigu kuri nors iš šių verčių viršija rinkos kainą. Transporto priemonę draudžiant ne rinkos kaina, tai turi būti nurodyta draudimo sutartyje.
Transporto priemonė (papildoma įranga), draudėjui pasirinkus gali būti draudžiama nuo šių staiga ir netikėtai įvykusių draudimo sutarties galiojimo metu draudiminių įvykių:
- avarijos;
- vagystės;
- vandalizmo;
- gaisro;
- stichinių nelaimių.
Draudiminiai įvykiai nurodomi draudimo sutartyse, dažniausiai draudimo rūšies taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Nurodant draudiminį įvykį, paprastai išvardijami požymiai, kuriuos atitinkantis įvykis laikomas draudiminiu. Įvykis, neatitinkantis draudimo rūšies taisyklėse nurodytų požymių, visais atvejais laikomas nedraudiminiu ir, jam įvykus, teisė į draudimo išmoką neįgijama. Dėl šių priežasčių būtina visais atvejais įvertinti draudiminių įvykių apibrėžimus ir nuspręsti, ar jie apima visas rizikas, nuo kurių norima apsidrausti.
Avarija yra laikomas eismo įvykis, kuriame dalyvavo bent viena judanti transporto priemonė ir dėl to nukentėjo žmonės arba buvo apgadinta ar sunaikinta apdrausta transporto priemonė, jei tai nėra vagystės, vandalizmo ar stichinės nelaimės padarinys.
Vagystė yra laikoma transporto priemonės, jos dalių, detalių, agregatų ar transporto priemonės papildomos įrangos sugadinimas arba praradimas pavogus arba apiplėšus. Vagystė, išskyrus plėšimo atvejį, laikoma draudiminiu įvykiu, jeigu buvo įjungtos sutartyje nurodytos transporto priemonės apsaugos priemonės.
Vandalizmas – kai apdrausta transporto priemonė tyčia sugadinama arba sunaikinama trečiųjų asmenų.
Gaisras – ugnis, atsiradusi ne šiam tikslui skirtame židinyje arba išsiveržusi iš jo ir galinti plisti savaime, bei ugnis, atsiradusi dėl trumpo elektros srovės sujungimo. Gaisru taip pat laikomas sprogimas – dujų ar garų plėtimosi savybe pagrįstas staiga vykstantis jėgos pasireiškimas.
Stichine nelaime laikomas transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas dėl potvynio, audros, liūties, krušos, gyvų ir negyvų objektų poveikio nejudančiai transporto priemonei, žaibo trenkimo:
Vairuotojas ir keleiviai yra draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų.
Nelaimigais atsitikimais laikomi atvejai, kai apdraustojo kūnas staiga, ne jo valia paveikiamas išorinių įvykių bei padaroma žala sveikatai, ir ti yra padarinys, susijęs su draudimo liudijime nurodytais draudiminiais įvykiais, ištikusiais apdraustą transporto priemonę.
Nedraudiminiai įvykiai – tai aplinkybės kurioms esant bet kokie įvykiai yra laikomi nedraudiminiais. Nedraudiminiai įvykiai apriboja draudimo įmonės prisiimamą riziką ir atitinkamai mažina draudėjo galimybes gauti draudimo išmoką įvykus draudiminiui įvykiui.
Dažniausi nedraudiminiai įvykiai:
- tarnsporto priemonė buvo naudojama pažeidžiant transporto priemoniu eksploatavimą draudžiančias sąlygas, nustatytas Kelių eismo taisyklėse, ir tai turėjo tiesioginės įtakos eismo įvykiui;
- įvykis atsitiko dėl techniškai netvarkingos apdraustos transporto priemonės, jos agregatų, dalių ir konstrukcijų gedimų, buvusių iki įvykio, ir tai turėjo turėjo tiesioginės įtakos įvykiui;
- draudėjas arba transporto priemonės valdytojas transporto priemonę vairavo neblaivus, apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigių medžiagų, taip pat vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po autoavarijos iki girtumo nustatymo testo;
- transporto priemonę vairavo asmuo, kuris pagal draudimo sutartį nėra draudėjas ar transporto priemonės valdytojas arba neturėjo teisės vairuot tos kategorijos transporto priemonių;
- transporto priemonė panaudota nusikalstamai veiklai;
- draudėjas ar transporto priemonės valdytojas nesustojo kelių policijos reikalavimu, bandė pabėgti ar buvo priverstinai stabdomas, todėl buvo padaryta žala draudimo objektui;
- transporto priemonės draudėjas, transporto priemonės valdytojas pasitraukia iš autoavarijos, su kuria jis yra susijęs, vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisykles;
- transporto priemone buvo mokomasi vairuoti pažeidžiant nustatytą tvarką;
- transporto priemonė dalyvavo bet kokio pobūdžio transporto priemonių sportinėse varžybose, trniruotėse, lenktynėse ar kituose renginiuose, kuriuose siekiama kuo didesnio greičio, kliūčių įveikimo, sportinių rezultatų;
- žala, atsiradusi transporto priemonei važiuont ledu, išskyrus atvejus, jei buvo važiuoma eismui skirtoje vietoje.
- jei įvykis atsitiko dėl draudėjo transporto priemonės valdymo ar jų šeimos narių tyčinių veiksmų;
- jei suklastojami duomenys apie įvykį ar jo padarinius arba kitais būdais siekiama neteisėtai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti;
- traumų padarinių padidėjimas dėl ligų sukeltų komplikacijų;
- traumos epilepsijos ir kitų priepolių metu;
- savižudybė, bandymas nusižudyti, tyčinis susižalojimas.
Žaliosios kortelės sistema
Žaliosios kortelės sistema veikia tokiu būdu:
- Kiekvienos valstybės draudikai, vykdantys transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą, narystės pagrindu įsteigia taip vadinamą „šalies draudimo biurą“. Visus atskirų šalių biurus vienijantis organas buvo įkurtas Londone ir pavadintas „Biurų taryba“.
- Kiekvienos šalies draudimo biuras atlieka dvi funkcijas:
- kaip „mokantis biuras“ jis išduoda savo nariams, t.y. draudikams, tarptautinio galiojimo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo korteles – žaliąsias korteles, kurie jau patys atsako už šių kortelių pardavimą savo klientams, t.y. į užsienį vykstantiems draudėjams.
- kaip „tiriantis biuras“ kiekvienos šalies draudimo biuras tiria iš užsienio atvykusiems ir turintiems galiojančią žaliąją kortelę, vairuotojams iškeltų civilinės atsakomybės ieškinių pagrįstumą. Biuras reguliuoja iš užsienio atvykusio vairuotojo tretiesiems asmenims padarytus nuostolius pagal šalyje galiojančius įstatymus, t.y. laikydamas, kad užsienio vairuotojas buvo apdraudęs transporto priemonės civilinę atsakomybę pagal šalies įstatymų numatytus minimalius atsakomybės draudimo reikalavimus.
- Žalioji kortelė prilygsta lankomoje šalyje išduotai bei pagal tos šalies įstatymus sudarytai transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai.
- Pasirašydamas dvišalę sutartį vienos šalies mokantis biuras garantuoja, kad kitos šalies tiriančio biuro išlaidos bus atlygintos.
Kiekvienos šalies biuras, kaip mokantis biuras, atsako už tai, kad šalies biurui priklausanti draudimo įmonė atlygintų kitos šalies tiriančiam biurui už šios draudimo įmonės apdrausto asmens užsienyje padarytą žalą bei kitas su draudiminio įvykio tyrimu susijusias išlaidas. Šalies biuras kaip mokantis biuras, yra įsipareigojęs padengti tiriančiojo biuro išlaidas, jei biurui priklausanti draudimo įmonė nebus pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų.
Kiekvienos šalies biuras, kaip tiriantis biuras, prisiima visą atsakomybę už užsienio vairuotojo tretiesiems asmenims padarytų nuostolių kompensavimą pagal toje šalyje galiojančius įstatymus. Už tiriančiojo biuro išlaidų, susijusių su draudiminio įvykio reguliavimu, kompensavimą yra atsakingas užsienio šalies mokantysis biuras.
Žalioji kortelė yra transporto priemonės civilinės atsakomybės, pagal esamoje šalyje galiojančius įstatymus draudimo liudijimas. Ji neapima nei bendrosios civilinės atsakomybės draudimo, nei transporto priemonių (kasko) draudimo, nei kitų transporto priemonių liečiančių draudimo rūšių.
Teisę išduoti žaliąją kortelę turi tik šalies draudimo biurui priklausančios draudimo įmonės. Kiekvienos šalies draudimo biuras turi teisę reikalauti iš savo narių įsipareigojimų įvykdymo garantijų, kurių nepateikus, žaliosios kortelės gali būti neišduodamos. Papildomų garantijų reikalavimas nėra tarptautinis susitarimas ir priklauso nuo atskirose šalyse galiojančių civilinės atsakomybės įstatymų bei kiekvienos šalies draudimo biuro sprendimo.
Privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sistema
Beveik visose Europos valstybėse sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Tam didelės įtakos turėjo ir Europos Tarybos rekomendacijos, numatę privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo būtinumą. Iš trijų Baltijos valstybių toliausiai šioje srityje yra pažengusi Estija. Paskelbusi transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą privalomu, Estija 1993 metais įsijungė į tarptautinio galiojimo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sistemą bei tapo tikrąja Biurų tarybos Londone nare. Latvijoje transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas tapo privalomu 1997 metais, Lietuvoje – 2002 metais kovo 31 dieną.
Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas daugelyje Europos valstybių buvo paskelbtas privalomu pastebėjus, kad ne visi vairuotojai, padarę žalą tretiesiems asmenims ar jų turtui yra pajėgūs patenkinti jiems keliamus civilinės atsakomybės reikalavimus, t.y atlyginti už padarytus nuostolius.
Sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas visiems transporto priemonių bei priekabų savininkams, pastoviai gyvenantiems šalyje. Į sausumos transporto priemonės sąvoką įeina visos ne geležinkelio bėgiais važiuojančios sausumos transporto priemonės, kurios yra varomos juose įrengtų motorų (pvz., vidaus degimo variklis ar elektros motoras). Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas apima ir apdraustosios transporto priemonės traukiamos priekabos tretiesiems asmenims padarytus nuostolius. Klasikinis pavyzdys yra nuo važiuojančios transporto priemonės atsikabinusios priekabos tretiesiems asmenims ar jų turtui padaryta žala.
Transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimas yra siejamas ne su konkrečiu asmeniu, bet su tam tikra transporto priemone. Taigi, draudimo įmonė atlygins ne tik transporto priemonės savininko, bet ir visų kitų asmenų, vairavusių apdraustąją transporto priemonę, padarytus nuostolius. Nuostoliai, padaryti tretiesiems asmenims ar jų turtui, yra kompensuojami dažniausiai nepriklausomai nuo to, ar žala buvo padaryta asmens, vairavusio transporto priemonę su savininko žinia bei įgaliojimu ar asmenų, kurie naudojo transporto priemonę be savininko žinios ir sutikimo ar net prieš jo valią. Pastaroji transporto priemonių vairuotojų grupė yra įtraukiama į apdraustųjų asmenų sąrašą, siekiant apsaugoti autoįvykio metu nukentėjusiųjų asmenų interesus. Reikia paminėti ir tai, kad jog neteisėto automobilio vairavimo atveju draudimo įmonė įgyja regreso į nuostolius padariusį asmenį teisę. Draudimo įmonė gali reikalauti iš transporto priemonę vairavusio asmens draudimo įmonės išlaidų, susijusių su draudiminiu įvykiu, atlyginimo.
Priklausomai nuo šalyje egzistuojančių civilinės atsakomybės teisės normų, transporto priemonių civlinės atsakomybės draudimas gali apimti ne tik tretiesiems asmenims bei jų turtui padarytus nuostolius, bet ir kitus finansinius nuostolius.
Privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą gali vykdyti tik tos draudimo įstaigos, kurios turi draudimo veiklos priežiūros tarnybos išduotą keidimą, numatantį šios draudimo grupės rizikų perėmimą. Draudimo įmonės, kaip taisyklė, įsipareigoja įstatymuose numatytomis sąlygomis apdrausti visus asmenis, kurie pareiškia tam norą. Draudėjui tuo būdu yra suteikiama teisė rinktis draudiką, kai tuo tarpu draudikas privalo apdrausti jį pasirinkusį draudėją.
Įstatymai gali numatyti išimtis, kuomet draudimo įmonė yra atleidžiama nuo prievolės priimti draudimą. Kaip tarkim, regioninė draudimo įmonė galės atmesti kitame regione gyvenančio ir dirbančio asmens pareiškimą drausti savo transporto priemonės civilinę atsakomybę, jei draudimo įmonės įstatuose bei veiklos plane bus numatyti geografinių regionų, kuriuose bus vykdoma draudimo veikla, apribojimai. Draudim sutartis dažniausiai gali būti nutraukta tuomet, kai nesumoka draudimo įmokų, grąsino draudikui ar bando jį apgauti.
Kiekvienas asmuo, pareiškęs norą drausti transporto priemonės civilinę atsakomybę, privalo būti apdraustas draudimo įmonės bent jau minimaliomis įstatymuose numatytomis draudimo sumomis. Draudimas sumomis, viršijančiomis įstatymais numatytas minimalias sumas, nėra privalomas ir vykdomas savanoriško susitarimo pagrindu tarp draudimo įmonės ir draudėjo. Lietuvoje minimali transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui.
Garantinis fondas kompensuoja nukentėjusiojo asmens patirtus nuostolius tais atvejais, kai:
- nuostolius padariusi transporto priemonė būna neapdrausta;
- žalą padaręs vairuotojas pabėga iš įvykio vietos ir yra nerandamas;
- draudimo įmonė, turėdama teisę, atsisako dengti apdraustos transporto priemonės padarytus nuostolius (pvz., įrodžius tyčinius draudėjo veiksmus).
Garantinis fondas atlygina tretiesiems asmenims padarytus nuostolius tik tais atvejais, kai nukentėjusiems asmenims nepavyksta išsireikalauti jiems padarytos žalos atlyginimo nei iš transporto priemonių vairuotojų, savininkų, jų civilinės atsakomybės draudikų, nei iš draudikų organizacijų. Tarkime, šalies draudimo biurui atsisakius atlyginti nuostolius, kai užsienietis, turintis galiojančią žaliąją kortelę, padaro žalą trečių asmenų turtui ar sveikatai.
Garantinį fondą formuoja privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą vykdančios draudimo įmonės. Tiek garantinio fondo formavimas, tiek ir iš fondo mokamų kompensacijų tvarka yra reglamentuojami atitinkamais atvejais.
Įstatymai dažniausiai numato draudiminio įvykio senaties terminą, kuriam praėjus, nuostolius patyręs asmuo praranda teisę į garantinio fondo išmoką.
