Baltijos virtuvė niekada nebuvo skurdi, o nustebinti išskirtiniais ar unikaliais patiekalais galėjo skirtingais istoriniais laikotarpiais: tai pagal Radvilų receptus kepta antimi, tai Tiškevičių koldūnais, tai Bonos Sforcos itališkomis imantrybėmis, tai lenkiškuoju maisto paveldu – itin riebiais mėsos patiekalais arba kaplūnais (specialiai maitintais ir augintais gaidžiais).
Tiesa, tiek maistas, tiek valgymo kultūra priklausė nuo padėties visuomenėje. Aukštesnio socialinio sluoksnio mitybos racionas buvo žymiai platesnis ir įvairesnis, o žemesniojo – kuklesnis, jie valgydavo vos du kartus per dieną. Tačiau nors valstiečių, miestiečių, bajorų, didikų ar valdovų valgiaraščiai skirtingi, bet visi jų patiekalai verti dėmesio.
Mėsa. Iš tiesų Baltijos šalių gyventojai mėgdavo įvairius mėsos patiekalus, labiausiai jautieną, avieną, žąsieną ir kiaulieną. Taip pat buvo mėgstami ir rukyti kiaulienos gaminiai – lašiniai, dešra, kumpiai ar skilandžiai.
Apie X amžiuje į teritoriją įvežti karaimai ir totoriai kartu atsivežė ir naujų patiekalų, kurių esmė – mėsos įdaras. Todėl sparčiai išpopuliarėjo balandėliai, koldūnai ir kibinai. Kiek vėliau iš vokiečių virtuvės ant baltų stalo atkeliavo ir cepelinai, kurie pradžioje buvo gaminami iš miltų apvalkalo, o po to – iš bulvių.
Vis dėlto šios naujovės nenustelbė to meto pomėgio valgyti dvare auginamų gyvulių mėsą ar sumedžiotus laimikius. Iš pastarųjų labiausiai buvo mėgstama stumbriena, šerniena, stirniena, briediena bei elniena.
Visi mėsos patiekalai aukštuomenės virtuvėje buvo gardinami įvairiausiais prieskoniais, pavyzdžiui, svogūnais, česnakais, krienais, porais, salierais, petražolėmis, mairūnais, kmynais, garstyčiomis, pipirmėtėmis ar čiobreliais. Ir dažnai būdavo patiekiami su daržovėmis: kopūstais, pastarnokais, agurkais, morkomis, burokėliais, ropėmis bei ridikais.
Košės. Žemesnio socialinio sluoksnio atstovai dažniau skanaudavo savo derliaus vaisiais. Iš avižų kruopų, grikių, žirnių, sorų buvo gaminamos skanios košės. Taip pat maitinosi įvairiomis daržovėmis – kopūstais, pastarnokais, morkomis, burokėliais, ridikais.
Mėsos patiekalai ant valstiečių ir miestiečių stalo buvo retesni, tačiau po švenčių jie sulaukdavo įmantresnių ponų patiekalų.
Žuvis. Šio patiekalo būtinybę lėmė krikščionių religijos įtaka. Pasninko, trukusio 166 dienas per metus, laikotarpiu buvo draudžiami mėsos ir kiaušinių patiekalai. Juos keisdavo įvairiausios rūšies žuvimi: lydekomis, unguriais, eršketais, lašišomis, karšiais, lynais, karosais, kuojomis, starkiais ir karpiais. Asortimentas, kuriuo pasirūpindavo žvejai, sužvejodavę įvairios žuvies dvaro ežeruose, upėse ar tvenkiniuose, buvo išties labai platus.
Saldieji patiekalai. Desertai būdavo gaminami retai, tačiau per šventes ant stalo dažnai puikuodavosi įvairūs kvietiniai pyragaičiai, raguoliai, riestainiai, bandelės, meduoliai. Taip pat buvo skanauta dvarų soduose užaugintais obuoliais, kriaušėmis, vyšniomis.
Gėrimai. Plačiausiai vartojami – kriaušių gira, alus ir midus. Vėliau pamėgtas ir importuojamas vynas iš svečių šalių.
Tad senovės Baltų virtuvė – ir įvairi, ir prabangi, ir soti. Pajausti tuometės prabangos ir sotumo derinį šiandien kviečia restoranas Šventaragio sodas
