PROTĖVIŲ GERBIMAS IR ŽMOGAUS LIKIMAS

Ryšys su mirusiais šeimos ir giminės nariais, jų minėjimas tam tikromis metų dienomis – svarbi tradicija. Šeima, giminė, gentis – nelyginant gyvųjų ir mirusiųjų vieninga visuma, kurios narius sieja nuolatiniai regimi ir neregimi ryšiai. Kalba, daina, papročiai, jausmai, mintys – tik dalis tų ryšių. Lietuvių tradicijoje žmogus mirčiai ima ruoštis iš anksto. Kartais net pasirūpinama karstu ir paminklu, senesni žmonės dažniau ima lankyti kapus. Pati mirtis ir išėjimas anapus vyksta artimųjų apsuptyje. Sakoma, jog besiruošiantį mirti pradeda lankyti artimųjų vėlės. Po mirties velionis patenka tarp mirusių giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka. Tai stiprus jungties ir vienybės laukas, kuriam labai svarbus ryšys su žeme, su gimtine. Lietuvoje sakoma: “Mirusiųjų sielos Baltų tradicija 13 globoja

PROTĖVIŲ GERBIMAS IR ŽMOGAUS LIKIMAS
PROTĖVIŲ GERBIMAS IR ŽMOGAUS LIKIMAS

gyvenančius giminaičius arba artimiausius, ypač mirę tėvai – vaikus našlaičius”. Svarbūs mūsų protėviai, kuriuos gerbdami vadinome pramote, sentėviu ir kt. Mirusieji tampa laukų ir sodybų globėjais. Gyvieji ir mirusieji siejasi, jungiasi per žemę, gamtą. Šermenys vykdavo gamtoje, tik vėlesniais laikais jos buvo perkeltos į namus. G.Beresnevičius rašė: “Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes, ir jausti – jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas” (ŠA. 1997 10 31). Išeiviai, apleidę tėvų žemę, būtinai turi ją lankyti ir tokiu būdu atkurti svarbiausią sąsają. Giminės gyvybės ir mirties ratas sukasi taip, kad gyvųjų ir velionių takai sudaro vieną sutarimo kelią. Jūratė Statkutė de Rosales teigia, jog Lietuvos ir Latvijos teritorija nuo seniausių laikų buvo baltų “šventąja tėviške”. Kraštiniai baltai buvo išnaikinti kovose arba pavergti, o “šventosios tėviškės” užduotis buvo “išlaikyti nuolatinį prieglobstį, saugų ir ramų tautos lizdą, iš kurio išeiviai galės išplaukti žygio metu ar grįžti nelaimės atveju.” (“Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje”, Chicago. 1985, p. 276). Žmogus. Jau pats šis vardas rodo sąsają su žeme, Žemyna, žmona, jis – Žemės vaikas. Kaip tik todėl vienas svarbesnių jo simbolių medis, kurio pradžia slypi žemėje. Bet kaip medis savo viršūne pasiekia dangų, taip ir žmogus turi dangiškų pradų – liaudies dainose dažnai sakoma “Saulė močiutė, Mėnuo tėvelis”. Taip parodoma žmogaus giminystė su visu pasauliu. Ta giminystė žmogų sieja su visa jį supančia aplinka. Pirmiausia – tai žmogaus giminė, jo artimieji, mirusieji, po to – namų ar tėviškės aplinkos medžiai, gyvūnai, paukščiai ir pan. Žmogus iš visos aplinkos skiriasi ne tuo, kad jis protingesnis, vertingesnis ar geresnis, bet tuo, kad jis labiau įsipareigojęs visiems kitiems, nuo jo elgsenos priklauso daugelio kitų “giminaičių”, taigi ir jo paties likimas. Jeigu medis ar gyvūnas auga tik žmogaus poreikiams tenkinti ir jie tinkami tik lentoms ar maistui, o tokį utilitarizmą skelbia biblinė civilizacija, – žmonių giminė neturi ateities. Čia glūdi didelė žmogaus atsakomybė gamtai. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir net ketinimas ar mintis turi daugybę sunkiai numanomų pasekmių – gerų ir blogų. Matyt, todėl etninėje tradicijoje žmogumi buvo vadinamas ne kiekvienas, o tik tas, kuris atitiko svarbesnes žmogiškąsias vertybes. Todėl tikybos paskirtis – padėti žmogui rasti teisingą ir tinkamą gyvenimo bei žmoniškumo kelią. Žmogaus gimimas ir laimingas gyvenimas priklauso nuo Lemties dėsningumų bei nuo likimo deivės Laimos. Ji žino žmogaus likimą, ji gali ir padėti. Žmogaus gyvenimas čia verpiamas tarsi siūlas. Kai verpstelis pilnas prisisuka, žmogus miršta, siūlas nutrūksta. Laima – verpėja ir audėja, taip pat ir gadintoja, nukirpėja. Dainose ji minima sėdinti aukso krėsle, nes ji yra Didžiosios Deivės giminės. Mirusiųjų vėlės toliau gyvena šeimos ar giminės gyvenimą “vėlių namuose” – gamtoje. Mirusio žmogaus tolesnis būvis suprantamas kaip vėlės ir sielos gyvenimas. Siela – tai amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės, o persikūnija į medžius, gėles, gyvius ir pan. Vėlės tęsia žmonių giminės mirusiųjų egzistenciją, retkarčiais lankydamos gyvuosius. Ir siela, ir vėlė amžinai pasilieka didžiojoje giminystėje su gyvaisiais. Atskiro žmogaus likimas, jo pomirtis yra neatskiriami nuo jo giminės ar genties likimo. Tik taip galima tikėtis nemirtingumo. Pomirtinio gyvenimo suvokimas nėra paprastas, tai mes matome iš mūsų prosenolių pasakojimų ir aiškinimų. Tai plati ir sudėtinga tema. Svarbus ir žmogaus dieviškojo globėjo klausimas. Pagal mūsų mitologiją – tai Laima ar Dalia, bet neabejotinai tokie globėjai yra ir kai kurie mirusieji, kurie per sapnus ar kitais būdais perspėja apie artėjantį pavojų, pataria, nuramina. Baltų tradicija 15 Senstantis žmogus jaučia artėjančią mirtį ir ruošiasi jai bei kelionei į kitą pasaulį, todėl siaurina šiapusinius ryšius ir vis daugiau dėmesio skiria mirusiems artimiesiems. Sakoma, kad po mirties žmogus nukeliaus ar atgims tarp tų, kuriuos mylėjo, kuriuos dažnai prisimindavo būdamas šiapus.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here