DIEVAI IR DEIVĖS

Tautos ir vietovių Dievai nėra vien tik gamtos gyvybinių jėgų šventi pavidalai. Dievų galia auga ir plėtojasi kartu su juos išpažįstančių žmonių nusiteikimu ir tikėjimo stiprumu. Griaustinio dievą Perkūną garbino jau gilioje senovėje. Pavasarį, žadindamas gamtą ir žemę, Perkūnas žmonių laukiamas ir meldžiamas. Kai kariai traukdavo į žygį, stiprybės irgi prašydavo Perkūno. Ši Perkūno galia išliko dar ilgai ir po to, kai jo garbinimas buvo užslopintas. Nors lietuviai laikomi taikingais žmonėmis, o folklore beveik nėra karingų dainų, gyvenimas parodė (pvz., rezistencinis 10 metų trukęs partizaninis pokario karas), jog, atėjus lemiamiems išbandymams, lietuviuose atgimsta Perkūno dvasia. Visa lietuvių istorija rodo, jog tikrasis Lietuvos globėjas buvo ir yra Perkūnas. Perkūno garbei Vilniuje, Šventaragio slėnyje, ruseno amžinoji ugnis. Ąžuolai taip pat šlamėjo jo garbei. DIEVAS PERKŪNAS-LIETUVOS GLOBĖJAS Ugnis gerbiama iki pat mūsų laikų. J.Dlugošas XV amžiuje rašė, jog svarbiausios lietuvių dievybės buvo šios: „Ugnis, kurią laikė amžina ir kuri, žynių kurstoma malkomis, degė dieną naktį; miškai (šventos giraitės), kuriuos garbino ir laikė neliečiamais, ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose gyvenant ir slypint Dievus”(4,572). Ugnis skiriama Perkūnui ir kitiems Dievams, ji tarpininkė tarp Dievų ir žmonių. Žalčiai – tai protėvio ar dievybės apraiška ar įsikūnijimas. Šventosios giraitės taip pat buvo tarpininkės – jungtis su Dievais ir protėviais.

DIEVAI IR DEIVĖS BALTŲ TIKĖJIMAS
DIEVAI IR DEIVĖS BALTŲ TIKĖJIMAS

Jau nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina – gyvybės ir gamtos motina. Meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę bei jos vaikus – Deives ir Dievus bei gyvąją gamtą – išliko visais baltų istoriniais laikais. Senosios tikybos Deivės – Laima, Gabija, Medeinė, Austėja ir kitos yra jos dukros. Jos vaikai yra gyvi padarai, taigi ir žmonės. Ankstyviausia buvo Dievų Motina, kurią I amžiuje paminėjo romėnų istorikas Tacitas. Vėliau, keičiantis vertybiniams santykiams, viršų ėmė vyriški Dievai ir jų karingumas. Bet išliko Žemyna – šventoji žemės Deivė. Krikščionys vietoj senosios Deivės pagarsino Mariją, kuri turėjo būti suvokiama ne kaip dievybė, bet tik kaip „Dievo įrankis”. Bet pažvelkime į liaudies tradicijas bei meną ir pamatysime tikrąjį Deivės garbinimą. Net Marija buvo suvokiama kaip viena iš krikščioniškos trejybės dievų, nepaisant oficialiosios teologijos. Pradedame suprasti, jog esame vienos Motinos vaikai – žmonės, gyvūnai, medžiai, augalai, o ji gyvena šalia mūsų, su mumis. Anot M.Gimbutienės, visa kas gyva – žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus – visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo.

Ankstesnis straipsnisPROTĖVIŲ GERBIMAS IR ŽMOGAUS LIKIMAS
Kitas straipsnisStoriausia Lietuvos eglė

1 KOMENTARAS

Comments are closed.