ŠEIMOS ŠVENTĖS

ŠEIMOS ŠVENTĖS
Šeimą – svarbiausia giminės ir tautos gyvavimo ląstelė. Mūsų prigimtinė kultūra, mūsų kalba ir papročiai išliko per sunkiausius laikus tik šeimos dėka. Motina, tėvas, brolis, sesuo ir kiti šeimos nariai mūsų tradicijose – tai esminiai žmogaus apibūdinimai ir net šeimos pareigybės. Visa lietuvių tautosaka, liaudies dainos, pasaulėjauta sukurtos šeimos ir giminės rate. Net danguje Saulė – močiutė, Mėnuo – tėvelis, žvaigždės – sesutės. Tai taip pat šeima ir visatos tvarka.
Pagarba vyresniems – vienas svarbiausių priesakų. Dar kunigaikštis Gediminas griežtai laikėsi papročio vyresnį žmogų
gerbti kaip savo tėvą, „o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis“.
Šeimos šventės stiprina pačią šeimą ir jos tradicijas.
Kas po mano sodelį vaikščiojo, (2 k.)

Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Gal tėvulis bitelių dabojo, (2 k)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Kas po mano svirnelį vaikščiojo, (2 k.)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Gal motulė drobelių dabojo, (2 k.)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Kas po naujų stojnelį vaikščiojo, (2 k.)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Gal brolalis žirgelių dabojo, (2 k.)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Kas po rūtų darželį vaikščiojo, (2 k.)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
Gal sesulė rūtelų dabojo, (2 k.)
Cykiai, pamažu ūliojo. (2 k.)
(Marcinkonys)
VARDYNOS-KRIKŠTYNOS
Kūdikio gimtuvės, apgėlai, vardo suteikimas (krikštynos) – senovinės apeigos, tvirtinančios kūdikio ryšius su šiuo pasauliu,šeima ir gimine.
Apeigos atliekamos namie arba gamtoje per jauną mėnulį arba pilnatį. Patalpa išpuošiama žalumynais, palubėje kabinami šiaudiniai paukščiukai. Kambario vidury – namų židinys. Tai aukurėlis su ugnimi, uždegama apeigų metu, dubuo su vandeniu, drobė (ar nuometas), žirklės apgėlams.Patalpoje daug šviesos – žiburėlių, degančių žvakių. Apeigoms kūdikis aprengiamas šventiniais lino marškinėliais. Turi būti tautinė juosta perjuosimui. Dalyviai – kūdikis, motina, tėvas, vardatėviai (kūmai), giminės, vaikai ir pribuvėja. Pribuvėja globoja kūdikį ir vadovauja apeigoms.

Vardatėviai atneša savo pyragą. Ant stalo – kiaušiniai, duona, sūris, gėrimas (gira, midus, alus) ir kt. Atnešama
dovanų kūdikiui ir jo motinai.

Šventės eiga.

Pribuvėja kviečia tėvus ir vardatėvius prie apeigų stalo ir skelbia :
– Iš tolimų ir nežinomų kraštų atvyko nematytas, negirdėtas, nepažįstamas svečias/viešnia. Jis sakosi esąs jūsų
giminaitis. Pasiuntė jums Laima pagalbininką artojėlį/audėjėlę. Ar norite jį priimti ir savo sūneliu/dukrele pavadinti?
Motina ir tėvas priima kūdikį iš pribuvėjos, padėkoja ir perduoda jį vardatėviams. Tėvas paduoda pribuvėjai kaušą
apeiginio gėrimo. Pribuvėja ima kaušą ir, kiek nuliedama žemėn gėrimo, sako:
– Žemynėle, išlaikyk sveikatoje ir gėrybėje. Būk maloninga kūdikiui Kūdikis tuo metu paguldytas ant žemės.Taip pasveikinusi nugeria, paskui kaušą duoda motinai, ši nugėrusi perduoda tėvui, o jis – vardamotei, ji – vardatėviui. Po to ir kiti šventės dalyviai ratu gurkšteli apeiginio gėrimo Apeigų vadovė kreipiasi į susirinkusiuosius:
– Mieli vardatėviai, garbinga gimine! Mes švenčiame šventę, kuri tiek sena, kiek sena mūsų giminė ir tauta. Tai
giminės šventė. Priimdami šį svečią turėsite rūpintis, kad vaikas augtų pagal mūsų geriausius papročius ir dorybes.
Ugdykite vaiko pagarbą ir meilę tėvams, vyresniesiems, giminei.
Apeigos prie vandens. Kūdikis prausiamas ar panardinamas, šlakstomas vandeniu. Prausia pribuvėja ir vardamotė. Pirmojo prausimo vandenyje turėtų būti kadagio pelenų ir druskos. Apeigos prie ugnies. Ugnis pamaitinama druska. Motina, stovėdama priešais ugnį veidu į rytus, beria grūdus ant visų dalyvių, taip pat ir į ugnį.
Vardatėvis su kūdikiu ant rankų eina tris kartus aplink ugnį pasauliui ir sustoja veidu į rytus.
Vadovė klausia: – Kokį vardą duosite vaikui?
Vardatėvis: – Vykintas (…)
Vadovė: Vykintai, nuo šiol tave taip vadiname. Tavo vardas
gražus ir prasmingas. Tu ateini į savo giminę.
Vadovė skaito „Maldą Gyvatai“:
– Būk pasveikinta, gyvatos nešėja …
Tėvas apjuosia vaiką tautine juosta ir palaimina – pabučiuoja, po to laimina motina.
Vadovė: – Laima lėmė likimą mūsų protėviams, lai globoja Laima ir mūsų Vykintą. Laimele, lemk gerą dalią šiam
kūdikiui, būk maloninga jam. Apeigos šokėjos atlieka sutartinę „Treputė“
Pakėlimas į senolius.

Svečiai ir giminaičiai kūdikio tėvų motinas kėdėje pakelia j senoles, o tėvus – į senolius, t.y. duoda jiems naujus giminystės vardus. Nauji vardai skelbiami ir kitiems kūdikio giminaičiams (atsiranda tetos, dėdės ir t.t. ).
Vaiko įvedimas į giminę. Kiekvienas giminaitis turi palaikyti ant rankų vaiką. Taip daro net vyresnieji vaikai. Gali būti ir
šokama – kiekvienas apsisuka aplink save – j vieną, į kitą pusę – ir perduoda kitam. Vaišių metu pasakojama apie
kūdikio giminę, senelius, prosenius, dainuojamos vardynų dainos, sutartinės.
Apgėlai rengiami tik kūdikiui, sulaukusiam vienerių metų. Tai moterų apeiga. Dalyvauja motina, pribuvėja, vardamotė.
Vardamotė (kūma,), laikydama kūdikio galvutę virš dubens su vandeniu, pridengtu įmerkta drobule (ar nuometu), nukerpa kuokštelį jo plaukų. Paskui drobulė iškeliama iš dubens, nugręžiama.
Nukirpti plaukai vėliau, sodinant medį, pakasami po juo. Giedama „Putinėli raudonasai“. Sodinamas medis: ąžuolas – sūnui, liepa – dukrai, po šaknimis dedami apgėlų plaukai. Aplankomi senolių kapai – uždegamos žvakutės.
Apeigų būdai. Kiekvienas Lietuvos kraštas turi savo tradicinių kūdikio įšventimo apeigų. Čia pateiktas aprašymas
taip pat gali būti pritaikytas savaip – sutrumpintas ar praplėstas, tačiau apeigos prie ugnies ir vandens būtinos.
Kaip vardijo savo sūnų senameldis Gediminas Beržanskis – Klausutis? Jis laukė jauno mėnesio ir perkūnijos. Kūdikį nuogą išnešė į sodą, po ąžuolu, leido lietui jį sumerkti. Žaibui blykstelėjus, taip kalbėjo: „- Perkūne dievaiti, laimink mano sūnų, kad jis būtų laimingas. Jo pirmas vardas – Laimingas.
Jis kilęs iš Žiemgalos – tai antrasis vardas. Tegul nepasens dvasia, kaip šios dienos mėnulis – tai trečias vardas. Taip jis
ir turėjo tris vardus – Laimingas Žiemgalių Jaunutis. „Žalčiai globoja, supa vaikus, miega su jais vienoje lovoje,
žaidžia, gina nuo nelaimių. Pasakoja, kad gyvatė atšliaužia prie naujagimio ir padeda ant jo ar prie jo labai gražią gėlę. Turintis tą gėlę vaikas, užaugęs nei kare, nei kitur nežus. Taip atsilygina gyvatė moteriai, davusiai jai duonos gimdant“ .
MALDA GYVATAI
Būk pasveikinta gyvatos nešėja,
Žmonių gyvenančių Karaliene!
Lenkiamės Tau, gyvatos davėja,
Apsaugok tą vaiką nuo vargo,
Tau lenkiamės – šios žemės žmonės,
Tau lenkiasi garbūs Dievai.
Tu ir Dievams duodi, kad būtų garbingi,
Ir gimstant duodi, kad būtų laimingi.
Va šitas žmogus, tik ką gimęs,
O jau pamatė tave, Gyvata!
Duoki tam tik gimusiam vaikui ilgai gyventi,
Kad greitai neateitų mirtis jam gyvatos atimti.
(Pagal Panevėžio krašte užrašytą giesmę)

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here