BALTŲ TRADICIJA BALTŲ TIKĖJIMAS
Žinok, mano tauta, kad be savo Dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo. Žinok, kad Dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą Vaidevutis, 573 m. M ūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, stengdamiesi suvokti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamųjų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausius savo kultūros dalykus – kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno kūrinių ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų savaime sunyko, bet būta ir prievartos bei griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Ypač jautrios prievartai buvo savita
kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo tapatumo ir virsdavo jau kitokia, gerokai skurdesne, t.y. tik atkartojančia primestas formas žmonių bendrija. Dar XIV a. pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestas, o Lietuva – daugiatautė, ir visi gyveno santarvėje. Ši
išmintinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios to meto civilizacijos sąlygomis. Baltų tradicija – tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, tautosaka ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą ir tęstinumą. Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje (šiandien tai Karaliaučiaus sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir Romuvos vardo prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau… Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai. Tada ir prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui bei savitoms tradicijoms. Senasis tikėjimas buvo labai įvairus, jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius Dievus turėjo žemdirbiai, kitokius – kariai, dar kitokius – burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie ir sudarė senos bei turtingos kultūros pamatą. Mūsų laikų žmogui gana sunku perprasti protėvių mitologinį mąstymą, jų religinius vaizdinius. Manoma, jog taip yra todėl, kad esą prarastas protėvių „šventasis raštas”. Bet iš tiesų tas „šventasis raštas” yra, jis gyvuoja visoje prigimtinėje kultūroje. Mes tik turime išmokti jį skaityti. Šiandien istorinė chronologija arba progreso ir evoliucijos idėjos nebeturi tos reikšmės, kurią turėjo netolimoje praeityje. Viskas yra šiuolaikiška, kas tinka mūsų laikui, kas tenkina minties paieškas, dvasios troškimus. M.Gimbutienė, didžiuodamasi gyvąja baltų kultūra, rašė apie jos ištakas Senosios Europos kultūroje, jos taikingumą, kūrybingumą ir moteriškumą, t.y. tuos idealus, kurie ypač svarbūs šiuolaikiniam žmogui. Senameldišką tikybą sudaro žinojimas, tikėjimas bei gyvenimo būdas. To negalima pasiekti vien tik tam tikru „įsirašymu” ar pasikrikštijimu. Tikyba, arba religija, suprantama kaip žmogaus santykis su šventybe ar šventumu, o tai reiškia Baltų tradicija 9 ir santykį su Dievu bei Dievais. Buvo suvokiama, jog pasaulis ir gyvenimas – tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. Senajai tikybai labiau būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitoms įžvalgoms ir pasaulėjautoms. Kaip atsirado pasaulis, kokia jo prasmė, žinoma, rūpėjo ir mūsų protėviams. Apie tai sukurta daugybė sakmių, kurios rodo, jog Dievai buvo kuriantys ir dirbantys. Tai svarbi nuostata, nes iš tiesų visas regimas ir neregimas pasaulis yra nuolat kuriamas ir statomas, periodiškai sugriūvant ar sunaikinant pasenusius tvarinius. Įdomu, jog kosminėms ištakoms ir pirmapradėms priežastims mūsų proseneliai neskyrė ypač daug dėmesio. Tiesą sakant, niekas negalėjo ir negalės atskleisti pasaulio pradžios ar pabaigos paslapties. Daug daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus gyvenimo dorovinėms prasmėms. Dievas Senelis – labiausiai mėgstamas sakmių veikėjas. 1935 m. buvo išleista knyga apie Dievą Senelį (MT, IX t.). Išmintis, dorumas ir gerumas – tai vertybės, svarbios ir prieinamos žmogui, o Senelis Dievas – tai dieviškasis žmonių protėvis, globėjas ir mokytojas, aplankantis žmones kaip paprastas keleivis – senelis. Šventumas – tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškiasi gamtoje ir žmonėse. Baltų tradicijos išsaugojo senąją šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventosios upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. – tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, pirmiausia susijęs su gamta. Mūsų protėvių religija – tai gyvybės tikėjimas. Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninama, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus būtų galima priartėti prie dieviškumo. Dieviškumas – tai nėra jau esantis arba visada taip esantis, tai yra tampantis – augantis gyvenimas. Dieviškumas slypi šiame pasaulyje ir žmonėse, o ne už jo ribų. Dievas Kūrėjas, kaip rašė S.Daukantas, baltuose turėjęs daug vardų. Vadintas jis Praamžiumi, Prakorimu, Perkūnu ir kt. Šventa kuriamoji pasaulio jėga, kurios dėka pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, neprarandančius ryšio su pradžia, primena pasaulio medį. Taigi medis – svarbus senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą. Rugiapjūtės dainoje dainuojama: . Šalyj kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli. Iš pašaknų skambanti kankleliai Slaunasai žolyne, rugeli. Per vidurį dūzgiančios bitelės Slaunasai žolyne, rugeli. Viršūnėlėj sakalo vaikeliai Slaunasai žolyne, rugeli. Ir atjojo brolelių pulkelis, Slaunasai žolyne, rugeli. Prašau sustot, jaunieji broleliai, Slaunasai žolyne, rugeli. Paklausykit skambančių kanklelių, Slaunasai žolyne, rugeli. Paklausykit dūzgiančių bitelių, Slaunasai žolyne, rugeli. Pažiūrėsim sakalo vaikelių, Slaunasai žolyne, rugeli. Ožkabaliai, Vilkaviškio r. TD. V.Nr. 190.
Baltų tradicija 11 Dainoje šaknys – požemis, mirtis, praeitis, vanduo – gyvybės pradžia, šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės – tai plušančių, dirbančių žmonių pasaulis. Viršūnė – dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Medžio įvaizdis nepaprastai reikšmingas. Jis išreiškia visuotinį sąryšį ir visų pasaulio lygmenų svarbą. Net ir tautos gyvenime medžio simbolis padeda suprasti žmonių ir kartų (gyvųjų ir mirusiųjų) ryšį ir priklausomybę. Mirtis ir gyvenimas – nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias – per gimimą, mirtį ir naują atgimimą. Senajame tikėjime šventumas arba dieviškumas pasireiškė moteriškų ir vyriškų dievybių pavidalu, skirtingais laikotarpiais persveriant vienam ar kitam pradui. Beje, prigimtinės tikybos tradicijai būdingiausia yra moteriškojo ir vyriškojo prado pusiausvyra, o dieviškumas suvokiamas kaip Deivės ir Dievo bei jų šventų apraiškų visuma. Senoji mitologija kalba apie daugelį Dievų ir jų šeimas. Kiekviena vietovė, upė, kalnas ar medis turi dvasią ar dievybę. Norberto Vėliaus teigimu, rytų baltai (lietuviai) daugiau gerbė dangaus Dievus, vidurio (žemaičiai, sūduviai) – žemės, o vakarų baltai (prūsai) – požemio Dievus. Senameldžiai mokėjo pasaulio įvairovę pastebėti ir įvardyti. Daugiadievystės idėja išreiškia įsitikinimą, jog tikrovė daugialypė, įvairi ir skirtinga. Tai leido atskiroms tradicijoms ir bendrijoms gyventi kaimyniškai, nors ir būta didelių tikėjimo ir papročių skirtumų, apsaugojo šias grupes nuo guru („mokytojų”) ir pranašų tironiško viešpatavimo. Sukrikščioninti valstiečiai sugebėjo išlaikyti savo pagoniškąją daugiadievystę, melsdamiesi gausiems krikščionių šventiesiems, už kurių slypėjo senieji Dievai ir Deivės. Protėvių patirtis ir kūryba – svarbiausias žmonių gyvenimo ir augimo šaltinis. Gamtos, Dievų, tėviškės ir protėvių šventumo gerbimas, santykis su šventumu senojoje tikyboje labai svarbūs. Gerbimo apeigose ypatingą vaidmenį turi giesmės arba liaudies dainos, kurios apeigose, kaip ir kiti tradiciniai papročiai bei simboliai, įgauna šventumo galią ir prasmę. Daina Baltijos tautoms visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Baltai, kaip dainų kultūros tautos, turi savo šventraštį – Dainas. Mūsų giminaičių arijų „Avestoje” vartojamas žodis „daena”, kaip ir daina, – vienos kilmės, jo prasmė – „tikėjimas, vidinė esmė ir dvasinis Aš”. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją ugnį. Gamta, Dievai, žmogus suaugę į vieną būties audinį. S.Daukantas rašė: „Kiekvienas žino, jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų Dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet ir su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti.”
