Atvykę į Šakius ir pasukę Gelgaudiškio pažintiniu taku prieisite prie storiausios Lietuvos eglės. Jau nudžiūvusi eglė kamieną stiebia prie Gelgaudiškio dvaro įrengtame miško parke. Pažintinis takas prasideda ant šiame parke esančio aukšto Nemuno slėnio šlaito. Toliau takas veda į miško parką. Tik įžengus į jį, lankytojus pasitinka europiniai maumedžiai. Eidami toliau pateksite į aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta žvaigžde vadinama.
Tai ypač įdomus parko elementas. Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo. Jie, norėdami ir pietus valgydami matyti žvėris, įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad anksčiau čia augę šimtamečiai ąžuolai. Ąžuolus pokario metais iškirto, o jų vietoje pasodino eglaites, iš kurių viena išaugino storiausią Lietuvoje kamieną.
Tautos ir vietovių Dievai nėra vien tik gamtos gyvybinių jėgų šventi pavidalai. Dievų galia auga ir plėtojasi kartu su juos išpažįstančių žmonių nusiteikimu ir tikėjimo stiprumu. Griaustinio dievą Perkūną garbino jau gilioje senovėje. Pavasarį, žadindamas gamtą ir žemę, Perkūnas žmonių laukiamas ir meldžiamas. Kai kariai traukdavo į žygį, stiprybės irgi prašydavo Perkūno. Ši Perkūno galia išliko dar ilgai ir po to, kai jo garbinimas buvo užslopintas. Nors lietuviai laikomi taikingais žmonėmis, o folklore beveik nėra karingų dainų, gyvenimas parodė (pvz., rezistencinis 10 metų trukęs partizaninis pokario karas), jog, atėjus lemiamiems išbandymams, lietuviuose atgimsta Perkūno dvasia. Visa lietuvių istorija rodo, jog tikrasis Lietuvos globėjas buvo ir yra Perkūnas. Perkūno garbei Vilniuje, Šventaragio slėnyje, ruseno amžinoji ugnis. Ąžuolai taip pat šlamėjo jo garbei. DIEVAS PERKŪNAS-LIETUVOS GLOBĖJAS Ugnis gerbiama iki pat mūsų laikų. J.Dlugošas XV amžiuje rašė, jog svarbiausios lietuvių dievybės buvo šios: „Ugnis, kurią laikė amžina ir kuri, žynių kurstoma malkomis, degė dieną naktį; miškai (šventos giraitės), kuriuos garbino ir laikė neliečiamais, ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose gyvenant ir slypint Dievus”(4,572). Ugnis skiriama Perkūnui ir kitiems Dievams, ji tarpininkė tarp Dievų ir žmonių. Žalčiai – tai protėvio ar dievybės apraiška ar įsikūnijimas. Šventosios giraitės taip pat buvo tarpininkės – jungtis su Dievais ir protėviais.
DIEVAI IR DEIVĖS BALTŲ TIKĖJIMAS
Jau nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina – gyvybės ir gamtos motina. Meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę bei jos vaikus – Deives ir Dievus bei gyvąją gamtą – išliko visais baltų istoriniais laikais. Senosios tikybos Deivės – Laima, Gabija, Medeinė, Austėja ir kitos yra jos dukros. Jos vaikai yra gyvi padarai, taigi ir žmonės. Ankstyviausia buvo Dievų Motina, kurią I amžiuje paminėjo romėnų istorikas Tacitas. Vėliau, keičiantis vertybiniams santykiams, viršų ėmė vyriški Dievai ir jų karingumas. Bet išliko Žemyna – šventoji žemės Deivė. Krikščionys vietoj senosios Deivės pagarsino Mariją, kuri turėjo būti suvokiama ne kaip dievybė, bet tik kaip „Dievo įrankis”. Bet pažvelkime į liaudies tradicijas bei meną ir pamatysime tikrąjį Deivės garbinimą. Net Marija buvo suvokiama kaip viena iš krikščioniškos trejybės dievų, nepaisant oficialiosios teologijos. Pradedame suprasti, jog esame vienos Motinos vaikai – žmonės, gyvūnai, medžiai, augalai, o ji gyvena šalia mūsų, su mumis. Anot M.Gimbutienės, visa kas gyva – žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus – visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo.
Ryšys su mirusiais šeimos ir giminės nariais, jų minėjimas tam tikromis metų dienomis – svarbi tradicija. Šeima, giminė, gentis – nelyginant gyvųjų ir mirusiųjų vieninga visuma, kurios narius sieja nuolatiniai regimi ir neregimi ryšiai. Kalba, daina, papročiai, jausmai, mintys – tik dalis tų ryšių. Lietuvių tradicijoje žmogus mirčiai ima ruoštis iš anksto. Kartais net pasirūpinama karstu ir paminklu, senesni žmonės dažniau ima lankyti kapus. Pati mirtis ir išėjimas anapus vyksta artimųjų apsuptyje. Sakoma, jog besiruošiantį mirti pradeda lankyti artimųjų vėlės. Po mirties velionis patenka tarp mirusių giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka. Tai stiprus jungties ir vienybės laukas, kuriam labai svarbus ryšys su žeme, su gimtine. Lietuvoje sakoma: „Mirusiųjų sielos Baltų tradicija 13 globoja
PROTĖVIŲ GERBIMAS IR ŽMOGAUS LIKIMAS
gyvenančius giminaičius arba artimiausius, ypač mirę tėvai – vaikus našlaičius”. Svarbūs mūsų protėviai, kuriuos gerbdami vadinome pramote, sentėviu ir kt. Mirusieji tampa laukų ir sodybų globėjais. Gyvieji ir mirusieji siejasi, jungiasi per žemę, gamtą. Šermenys vykdavo gamtoje, tik vėlesniais laikais jos buvo perkeltos į namus. G.Beresnevičius rašė: „Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes, ir jausti – jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas” (ŠA. 1997 10 31). Išeiviai, apleidę tėvų žemę, būtinai turi ją lankyti ir tokiu būdu atkurti svarbiausią sąsają. Giminės gyvybės ir mirties ratas sukasi taip, kad gyvųjų ir velionių takai sudaro vieną sutarimo kelią. Jūratė Statkutė de Rosales teigia, jog Lietuvos ir Latvijos teritorija nuo seniausių laikų buvo baltų „šventąja tėviške”. Kraštiniai baltai buvo išnaikinti kovose arba pavergti, o „šventosios tėviškės” užduotis buvo „išlaikyti nuolatinį prieglobstį, saugų ir ramų tautos lizdą, iš kurio išeiviai galės išplaukti žygio metu ar grįžti nelaimės atveju.” („Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje”, Chicago. 1985, p. 276). Žmogus. Jau pats šis vardas rodo sąsają su žeme, Žemyna, žmona, jis – Žemės vaikas. Kaip tik todėl vienas svarbesnių jo simbolių medis, kurio pradžia slypi žemėje. Bet kaip medis savo viršūne pasiekia dangų, taip ir žmogus turi dangiškų pradų – liaudies dainose dažnai sakoma „Saulė močiutė, Mėnuo tėvelis”. Taip parodoma žmogaus giminystė su visu pasauliu. Ta giminystė žmogų sieja su visa jį supančia aplinka. Pirmiausia – tai žmogaus giminė, jo artimieji, mirusieji, po to – namų ar tėviškės aplinkos medžiai, gyvūnai, paukščiai ir pan. Žmogus iš visos aplinkos skiriasi ne tuo, kad jis protingesnis, vertingesnis ar geresnis, bet tuo, kad jis labiau įsipareigojęs visiems kitiems, nuo jo elgsenos priklauso daugelio kitų „giminaičių”, taigi ir jo paties likimas. Jeigu medis ar gyvūnas auga tik žmogaus poreikiams tenkinti ir jie tinkami tik lentoms ar maistui, o tokį utilitarizmą skelbia biblinė civilizacija, – žmonių giminė neturi ateities. Čia glūdi didelė žmogaus atsakomybė gamtai. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir net ketinimas ar mintis turi daugybę sunkiai numanomų pasekmių – gerų ir blogų. Matyt, todėl etninėje tradicijoje žmogumi buvo vadinamas ne kiekvienas, o tik tas, kuris atitiko svarbesnes žmogiškąsias vertybes. Todėl tikybos paskirtis – padėti žmogui rasti teisingą ir tinkamą gyvenimo bei žmoniškumo kelią. Žmogaus gimimas ir laimingas gyvenimas priklauso nuo Lemties dėsningumų bei nuo likimo deivės Laimos. Ji žino žmogaus likimą, ji gali ir padėti. Žmogaus gyvenimas čia verpiamas tarsi siūlas. Kai verpstelis pilnas prisisuka, žmogus miršta, siūlas nutrūksta. Laima – verpėja ir audėja, taip pat ir gadintoja, nukirpėja. Dainose ji minima sėdinti aukso krėsle, nes ji yra Didžiosios Deivės giminės. Mirusiųjų vėlės toliau gyvena šeimos ar giminės gyvenimą „vėlių namuose” – gamtoje. Mirusio žmogaus tolesnis būvis suprantamas kaip vėlės ir sielos gyvenimas. Siela – tai amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės, o persikūnija į medžius, gėles, gyvius ir pan. Vėlės tęsia žmonių giminės mirusiųjų egzistenciją, retkarčiais lankydamos gyvuosius. Ir siela, ir vėlė amžinai pasilieka didžiojoje giminystėje su gyvaisiais. Atskiro žmogaus likimas, jo pomirtis yra neatskiriami nuo jo giminės ar genties likimo. Tik taip galima tikėtis nemirtingumo. Pomirtinio gyvenimo suvokimas nėra paprastas, tai mes matome iš mūsų prosenolių pasakojimų ir aiškinimų. Tai plati ir sudėtinga tema. Svarbus ir žmogaus dieviškojo globėjo klausimas. Pagal mūsų mitologiją – tai Laima ar Dalia, bet neabejotinai tokie globėjai yra ir kai kurie mirusieji, kurie per sapnus ar kitais būdais perspėja apie artėjantį pavojų, pataria, nuramina. Baltų tradicija 15 Senstantis žmogus jaučia artėjančią mirtį ir ruošiasi jai bei kelionei į kitą pasaulį, todėl siaurina šiapusinius ryšius ir vis daugiau dėmesio skiria mirusiems artimiesiems. Sakoma, kad po mirties žmogus nukeliaus ar atgims tarp tų, kuriuos mylėjo, kuriuos dažnai prisimindavo būdamas šiapus.
Žinok, mano tauta, kad be savo Dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo. Žinok, kad Dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą Vaidevutis, 573 m. M ūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, stengdamiesi suvokti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamųjų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausius savo kultūros dalykus – kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno kūrinių ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų savaime sunyko, bet būta ir prievartos bei griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Ypač jautrios prievartai buvo savita
BALTŲ TRADICIJA BALTŲ TIKĖJIMAS
kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo tapatumo ir virsdavo jau kitokia, gerokai skurdesne, t.y. tik atkartojančia primestas formas žmonių bendrija. Dar XIV a. pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestas, o Lietuva – daugiatautė, ir visi gyveno santarvėje. Ši
išmintinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios to meto civilizacijos sąlygomis. Baltų tradicija – tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, tautosaka ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą ir tęstinumą. Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje (šiandien tai Karaliaučiaus sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir Romuvos vardo prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau… Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai. Tada ir prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui bei savitoms tradicijoms. Senasis tikėjimas buvo labai įvairus, jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius Dievus turėjo žemdirbiai, kitokius – kariai, dar kitokius – burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie ir sudarė senos bei turtingos kultūros pamatą. Mūsų laikų žmogui gana sunku perprasti protėvių mitologinį mąstymą, jų religinius vaizdinius. Manoma, jog taip yra todėl, kad esą prarastas protėvių „šventasis raštas”. Bet iš tiesų tas „šventasis raštas” yra, jis gyvuoja visoje prigimtinėje kultūroje. Mes tik turime išmokti jį skaityti. Šiandien istorinė chronologija arba progreso ir evoliucijos idėjos nebeturi tos reikšmės, kurią turėjo netolimoje praeityje. Viskas yra šiuolaikiška, kas tinka mūsų laikui, kas tenkina minties paieškas, dvasios troškimus. M.Gimbutienė, didžiuodamasi gyvąja baltų kultūra, rašė apie jos ištakas Senosios Europos kultūroje, jos taikingumą, kūrybingumą ir moteriškumą, t.y. tuos idealus, kurie ypač svarbūs šiuolaikiniam žmogui. Senameldišką tikybą sudaro žinojimas, tikėjimas bei gyvenimo būdas. To negalima pasiekti vien tik tam tikru „įsirašymu” ar pasikrikštijimu. Tikyba, arba religija, suprantama kaip žmogaus santykis su šventybe ar šventumu, o tai reiškia Baltų tradicija 9 ir santykį su Dievu bei Dievais. Buvo suvokiama, jog pasaulis ir gyvenimas – tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. Senajai tikybai labiau būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitoms įžvalgoms ir pasaulėjautoms. Kaip atsirado pasaulis, kokia jo prasmė, žinoma, rūpėjo ir mūsų protėviams. Apie tai sukurta daugybė sakmių, kurios rodo, jog Dievai buvo kuriantys ir dirbantys. Tai svarbi nuostata, nes iš tiesų visas regimas ir neregimas pasaulis yra nuolat kuriamas ir statomas, periodiškai sugriūvant ar sunaikinant pasenusius tvarinius. Įdomu, jog kosminėms ištakoms ir pirmapradėms priežastims mūsų proseneliai neskyrė ypač daug dėmesio. Tiesą sakant, niekas negalėjo ir negalės atskleisti pasaulio pradžios ar pabaigos paslapties. Daug daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus gyvenimo dorovinėms prasmėms. Dievas Senelis – labiausiai mėgstamas sakmių veikėjas. 1935 m. buvo išleista knyga apie Dievą Senelį (MT, IX t.). Išmintis, dorumas ir gerumas – tai vertybės, svarbios ir prieinamos žmogui, o Senelis Dievas – tai dieviškasis žmonių protėvis, globėjas ir mokytojas, aplankantis žmones kaip paprastas keleivis – senelis. Šventumas – tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškiasi gamtoje ir žmonėse. Baltų tradicijos išsaugojo senąją šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventosios upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. – tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, pirmiausia susijęs su gamta. Mūsų protėvių religija – tai gyvybės tikėjimas. Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninama, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus būtų galima priartėti prie dieviškumo. Dieviškumas – tai nėra jau esantis arba visada taip esantis, tai yra tampantis – augantis gyvenimas. Dieviškumas slypi šiame pasaulyje ir žmonėse, o ne už jo ribų. Dievas Kūrėjas, kaip rašė S.Daukantas, baltuose turėjęs daug vardų. Vadintas jis Praamžiumi, Prakorimu, Perkūnu ir kt. Šventa kuriamoji pasaulio jėga, kurios dėka pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, neprarandančius ryšio su pradžia, primena pasaulio medį. Taigi medis – svarbus senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą. Rugiapjūtės dainoje dainuojama: . Šalyj kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli. Iš pašaknų skambanti kankleliai Slaunasai žolyne, rugeli. Per vidurį dūzgiančios bitelės Slaunasai žolyne, rugeli. Viršūnėlėj sakalo vaikeliai Slaunasai žolyne, rugeli. Ir atjojo brolelių pulkelis, Slaunasai žolyne, rugeli. Prašau sustot, jaunieji broleliai, Slaunasai žolyne, rugeli. Paklausykit skambančių kanklelių, Slaunasai žolyne, rugeli. Paklausykit dūzgiančių bitelių, Slaunasai žolyne, rugeli. Pažiūrėsim sakalo vaikelių, Slaunasai žolyne, rugeli. Ožkabaliai, Vilkaviškio r. TD. V.Nr. 190.
Baltų tradicija 11 Dainoje šaknys – požemis, mirtis, praeitis, vanduo – gyvybės pradžia, šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės – tai plušančių, dirbančių žmonių pasaulis. Viršūnė – dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Medžio įvaizdis nepaprastai reikšmingas. Jis išreiškia visuotinį sąryšį ir visų pasaulio lygmenų svarbą. Net ir tautos gyvenime medžio simbolis padeda suprasti žmonių ir kartų (gyvųjų ir mirusiųjų) ryšį ir priklausomybę. Mirtis ir gyvenimas – nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias – per gimimą, mirtį ir naują atgimimą. Senajame tikėjime šventumas arba dieviškumas pasireiškė moteriškų ir vyriškų dievybių pavidalu, skirtingais laikotarpiais persveriant vienam ar kitam pradui. Beje, prigimtinės tikybos tradicijai būdingiausia yra moteriškojo ir vyriškojo prado pusiausvyra, o dieviškumas suvokiamas kaip Deivės ir Dievo bei jų šventų apraiškų visuma. Senoji mitologija kalba apie daugelį Dievų ir jų šeimas. Kiekviena vietovė, upė, kalnas ar medis turi dvasią ar dievybę. Norberto Vėliaus teigimu, rytų baltai (lietuviai) daugiau gerbė dangaus Dievus, vidurio (žemaičiai, sūduviai) – žemės, o vakarų baltai (prūsai) – požemio Dievus. Senameldžiai mokėjo pasaulio įvairovę pastebėti ir įvardyti. Daugiadievystės idėja išreiškia įsitikinimą, jog tikrovė daugialypė, įvairi ir skirtinga. Tai leido atskiroms tradicijoms ir bendrijoms gyventi kaimyniškai, nors ir būta didelių tikėjimo ir papročių skirtumų, apsaugojo šias grupes nuo guru („mokytojų”) ir pranašų tironiško viešpatavimo. Sukrikščioninti valstiečiai sugebėjo išlaikyti savo pagoniškąją daugiadievystę, melsdamiesi gausiems krikščionių šventiesiems, už kurių slypėjo senieji Dievai ir Deivės. Protėvių patirtis ir kūryba – svarbiausias žmonių gyvenimo ir augimo šaltinis. Gamtos, Dievų, tėviškės ir protėvių šventumo gerbimas, santykis su šventumu senojoje tikyboje labai svarbūs. Gerbimo apeigose ypatingą vaidmenį turi giesmės arba liaudies dainos, kurios apeigose, kaip ir kiti tradiciniai papročiai bei simboliai, įgauna šventumo galią ir prasmę. Daina Baltijos tautoms visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Baltai, kaip dainų kultūros tautos, turi savo šventraštį – Dainas. Mūsų giminaičių arijų „Avestoje” vartojamas žodis „daena”, kaip ir daina, – vienos kilmės, jo prasmė – „tikėjimas, vidinė esmė ir dvasinis Aš”. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją ugnį. Gamta, Dievai, žmogus suaugę į vieną būties audinį. S.Daukantas rašė: „Kiekvienas žino, jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų Dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet ir su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti.”
Priešistorinis laikotarpis
1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas
Žemė, kaip žinome, iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė masė. Ilgainiui, atiduodama šilimą šaltai erdvei, ji vėso ir klojosi pluta. Žemės pluta, nors labai jau sustorėjusi, bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn, raukšlėjasi. Seniau tas atsilikdavo dar dažniau. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma, kitaip sakant, jūros ir sausumos svyravimai. Antai Lietuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant, t. y. iškylant ir nusileidžiant, jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. Dabartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros periodų. Jos amžius, skaitant metais, bus jau milijoninis.
Lietuvos istorija Priešistorinis laikotarpis
Bet per paskutinius 800.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė ledynai. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis, ir čia augo šiltųjų kraštų augalai. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti, ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledynas, kurio storis siekė net 2 klm. Amžiams bėgant, jis vis didėjo ir, slinkdamas į pietus, apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. Vėliau, po kelių dešimčių tūkstančių metų, klimatas vėl atšilo, ledynai ištirpo, atsirado augalų ir gyvulių; bet paskui šaltis pasikartojo iš naujo. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai, bet pas mus, Lietuvoje, ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du.
Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. Pirmiausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių, paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų
11
vanduo. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas, kurios dabar mums atrodo slėniais, sudarė dabartines mūsų upių vagas, o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose, neprasimušdamas srovėmis, vanduo sudarė gilius ežerus.
Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. Kadangi ledynai tirpo ne vienu laiku, bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę, tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Bet ir jai susidarius, rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosiomis vagomis. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius, jo pakraštyje, apie Kauną, buvo daugybė susitelkusių vandenų. Iš čia, dabartine Nemuno vidurupio vaga, vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus. Kita srovė tekėjo dabartine Neries vaga, irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei, taigi— į rytus. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu, kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. Į jj taip pat patekdavo ir ta srovė, kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidurupio vaga. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą, o juo — į Vyslą. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę, atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau, tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti, o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo, kad takoskyra, skyrusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes, buvo prarausta. Tada pakeitė savo tėkmę Neris. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukštumą ir, pakeitęs tėkmės linkmę, kartu su Merkio vandenim prisijungė prie Nemuno žemupio, tekančio į vakarus. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną, bet, pralaužęs Gardino aukštumą, ir jis pasuko j šiaurę Kauno link. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. Beje, Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios, o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę.
12
2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra
Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klimatas. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote, kur tada buvo sausuma, augo ypatingos veislės pušų ir eglių, iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. Kitur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gyveno ir žmogus, kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įrankius. Todėl tas laikotarpis vadinamas senesniojo akmens amžiaus (paleolito) laikotarpiu. Lietuvoje jokių šitos kultūros palaikų nesurasta, todėl negalima teigti, kad tuo laiku čia gyveno žmogus. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros palaikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų, kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) laikotarpiu, kuris tęsėsi maždaug nuo 10.000 iki 3.000 m. pr. Kristų. Klimatas tuomet jau buvo panašus į dabartinį. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai, mito žvėriena ir žuvimis. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose, upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago, kaulo ir rago įrankiais. Vienintelis prijaukintas gyvulys tuomet buvo šuo.
Apie 3.000 m. pr. Kr. žmonių gyvenime atsiranda naujų permainų. Žmogus, lig tol buvęs klajūnas, tampa sėslus, pradeda dirbti žemę, sėti javus ir auginti naminius gyvulius. Darbo įrankiai taip pat žymiai pagerėja, žmogus išmoksta juos dailiai nušlifuoti. Šis laikotarpis vadinamas naujuoju akmens amžiumi, arba neolitu. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1.500 m. pr. Kr.
Tik apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. Šiai žalvario amžiaus (maždaug 1500—500 m. pr. Kr.) kultūrai yra charak-ringi įvairūs žalvariniai kirviai, ietys ir vienas kitas papuošalas.
13
Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai, 5—6 kauliniai durklai, 7—8 kauliniai kirvukai, 9 apskaldyto titnago įrankis, 10—12 akmens kirvukai, 13—15 titnaginiai iečių galai, 16—17 gintariniai amuletai, 18—22 gintariniai papuošalai, 23 puodas, 24 akmuo, ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus, — savotiškos
girnos.
Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1-10 kirviai, 11-13 kalavijai, 14, 19-21 iečių galai, 15-21 papuošalai, statulėlė, 22, 24—31 kirviai.
Bc Ealvarinių dirbinių, tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai. Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu, rastas Kaune.
Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau, kaip apie 500 m. pr. Kr. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų; tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. Lietuvoje susiduriame su turtinga, gražia ir savita g e l e ž i e s a m E i a u s kultūra. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų, Akmenimis apkrauti senovės kapai, atkasti Mažojoje Lietuvoje.
Lietuvos Istorija, 2 17
kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą, bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą.
3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. Iš jų tegalima nustatyti, kaip žmonės gyveno, kuo vertėsi, kokių turėjo ištaigų, o iš lavonų laidojamo būdo galima susekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą; bet, kas jie tokie buvo, kurios tautos buvo, gana sunku pasakyti.
Išilginis kapo (I—II a. po Kr.) piūvis.
Lavonas, palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. Gale galvos puodai su maistu. Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale „Gevmania”‘. Jis juos vadina aisčiais (aestii, aestiorum gentes). Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. Mat, kiekviena tauta paprastai turi savą skirtingą kultūrą, ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas, tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda, nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai, taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis.
Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo, o kad ir turėjo, tai vis tiek jis mums šiandien nebežinomas. Lig šiol svetimšaliai, kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau-
18
tas, vartodavo baltų tautų terminą. Tas geografinis terminas reiškia Baltijos pajūrio tautas. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais, argumentuodami tuo, kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten, kur jie gyveno, yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav., Aistmarės Prūsuose). Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to, kad juo dažnai pažymimos ir kitos, mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai, estai ir suomiai.
Lietuvos istorijos mokslas Motiejus Strikauskis. 1548-1582 ra. (Raižinys, pridėtas prie jo „Kronikos” 1582 m. leidimo). Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo oksliškai tyrinėti svetimšaliai — rusai, lenkai ir vokiečiai. Jiems, žinoma, pirmiausia rūpėjo savo tikslai, o ne istorinė tiesa. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Nuo tos tendencijos Lietuvos istorija pradėta valyti tik paskutiniais laikais, kai ją pradėjo tyrinėti patys lietuviai. Seniausieji Lietuvos istorijos raštai prasideda Vytauto laikais. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų. Keletas jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos pžvalgą. Pirmosios jų buvo rašomos ta pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. XVI amž. gale (1582 m.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, lenkiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . Antroje XVI a. pusėje kaunietis jėzuitas A.
V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją —”Historia Lituana” (2 t.). Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai.
Daugumas jų rašo lenkiškai, bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai, rašyti lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. D a u k a n t o , kuris parašė net kelis Lietuvos istorijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių”, „Būdą senovės lietuvių”, „Lietuvos istoriją” — 2 t.). O vysk. V a l a n č i u s parašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t.). Iš šito periodo Lietuvos istorikų, rašiusių lenkiškai, reikia paminėti Lydos bajorą T. N o rb u t ą, kuris nuo 1835 iki 1841 m. išspausdino didžiulį 9 tomų veikalą, pavadintą „Lietuvių tautos istorija”. Jis buvo inžinierius, o ne istorikas, todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu.
Kai 1832 m. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą, jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti šviesesni Lietuvos bajorai. Bet apie XIX a. vidurį, ypač po antrojo lenk mečio (1863 m.), kai rusų valdžia išdraskė visus Lietuvos
bajorų kultūros židinius, tas d.ubas buvo apleistas. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru »ų ir lenkų rankas.
Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų. Jiems rūpėjo įrodyti, kad senovės didžioji Lietuvos kunigaikštija, kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai, buvusi rusiškos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė, kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška, todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumentų šitai savo tezei paremti. Lenkai ėmė rūpintis Lietuvos istorija, norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti, kad Lietuva buvusi jų kultūros įtakoje, kad ji sudariusi su Lenkija vieną
valstybę ir kad jos visuo Teodoras Norbutas (1784—1864 m.). A. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos” I d. viršelinis lapas. (Istorija spausdinta 1650 m.
Dancige). menė buvusi lenkiška. Tiesa, lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau, t. y. Vilniaus universiteto metu; bet tada rašė daugiausia iš Lietuvos kilę bajorai, kurie nors ir kalbėjo lenkiškai, tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim, todėl stengėsi parodyti didingą savo krašto
praeitį. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo išgarbinti kultūrinę Lenkijos misiją, įrodyti, kad lenkai apšvietę”barbarus” pagonis lietuvius.
Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Jie Lietuvos pasieny atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Todėl jų istorikai stengėsi iškelti savo tautos nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti, kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy, o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte.
Lietuvos istorijos mokslas
Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. Lig šiol, kaip matėm, Lietuvos istoriją rašė svetimieji, — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti, kad Lietuva buvusi rusiška, lenkai — kad ji buvusi lenkiška, o vokiečiai norėjo įrodyti, kad jų užgrobtos žemės priklausančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokia ji tikrai yra buvusi. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai, ir dar nedaug jo tenudirbta, ne viskas dar išaiškinta. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų.
Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. Kad būtų visiems istorikams prieinama, jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. Pagal šaltinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai renkami ir saugomi rašytiniai paminklai, atskirai medžiaginės kultūros paminklai, atskirai dvasinės kultūros palaikai.
Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose, vadinamose, archyvais. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai, vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dovanojimai, bet ir teismų sprendimai, seimų nutarimai ir kiti valdžios il- tai. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos Metrika. Tuo bildu visas susidaręs archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo. Lietuvą užėmus rusams, jis buvo išvežtas į Rūdiją ir dabar yra Maskvoje.
Be šito Metrikos archyvo, senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar teismų archyvų, kuriuose buvo saugomos ne tik teismų bylos, bet ir visokių sutarčių, testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. Mat, tada nebuvo notarų, ir visoki aktai, kad gautų juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Kol buvo gyva valstybė, visi tie archyvai buvo teismuose; Lietuvą užėmus rusams, jie buvo suvežti į Vilnių. Iš jų sudarytas vadinamasis Centralinis Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar. Be to, iš senovės dar yra likusių miestų archyvų, kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie bažnyčių, vienuolynuose ir senuose dvaruose. Nemaža dokumentų ir šiaip jau senų raštų yra privačių asmenų rankose. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve, nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę, tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako.
Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų; svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune, vadinamajame Centrą-liniame Valstybės Archyve. Iš kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar Arkivyskupijos, Kauno miesto ir įvairių valdžios įstaigų archyvai.
Be archyvų, labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų bibliotekų, kurios visos turi ir rankraščių skyrių. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav., vienuolynų, mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. Tuo būdu bibliotekose atsidūrė daugumas kronikų, metraščių, atsiminimų ir k. senų ir retų rankraščių. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip jau dokumentų, ypač originalų, kurie surenkami iš privačių asmenų. Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D. U n i v e r s i t e t o B i b l i o t e k o j . Svetimų kraštų archyvai. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte.
Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai
Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Pav., dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją; Rusija daug jos išvežė, užėmusi Lietuvą; unijos laikais nemaža jos pateko į Lenkiją, o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Pagaliau tų pačių dvarininkų nemaža jos išvežta j Prancūziją, Italiją ir Vokietiją. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų, kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus, kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvežtos (pav., Lietuvos Metrika), bet ir susidariusios vietoje, nes šis kraštas, Lietuvos aimynas, visada turėjo su Lietuva daug visokių santykių. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais, o vėliau—su vad. Prūsais,todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s , Danc i g o ir B e r l y n o archyvuose. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežiumi, todėl nemaža medžiagos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų, kai buvo rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau — Lietuvos Bažnyčios organizavimu).
Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje, V a r š u v o s ir K r o k u v o s archyvuose; ypač jos gausu iš tų amžių, kai Lietuva gyveno susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija. Be to, sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus. Istorinių šaltinių spausdinimas. Archivuose esantieji svarbiausi šaltiniai, kad būtų lengvai prieinami istorikams, dabar specialiai spausdinami. Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos
su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir 1.1. Tik, deja, lig šiol viską spausdino svetimieji, kurie, turėdami savo tikslų, dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. Tik dabar nepriklausomoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Rusijoj)
tuo tarpu dar galima prieiti.
Senienos. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kull:; Js p a l a L i . Jie aprašomi, sugrupuojami ir laikomi specialiuose m u z i e j u o s e . Vytauto D. Muziejus. Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Lietuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klaipėdoj,
Šiauliuose, Panevėžy, Telšiuose, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur). Dvasinės kultūros palaikai, arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama. Spausdinami padavimai, dainos, pasakos, priežodžiai bei patarlės, papročių ir apeigų aprašymai ir t. t. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų, bet tuo pasinaudoja ir istorikai. Pas mus tą darbą dabar tvaiko Tauto s a k o s T a r y b a i r T a u t o s a k o s A r c h y v a s .
Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas
Istorija yra praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.
Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. 2monių būdas, papročiai, paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes.
Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių — problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.
2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti
Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Geriausias istorijos šaltinis yra likę senoviniai raštai.
Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi, nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. Pačių pirmųjų rašytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai, kuriems tekdavo susidurti su lietuviais, — būtent skandinavai, vokiečiai, lenkaiir rusai. Šitų istorinių žinių randame jų kronikose, arba metraščiuose. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. pradžioje.
Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas
Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencingai, iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Be to, dažnai tokie rašytojai, neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius, kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant, o apie anksčiau buvusius pripasakoja visokių pasakų. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami žinių, jie prasimano visokių spėliojimų. Istorikai, norėdami atitaisyti jų prasimanymus ir klaidas, naudojasi dokumentais, kurie negali būti tendencingi, nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui.
Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kunigaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų, todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. Iš jų paminėtini kunigaikščių susirašinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vidaus dokumentų: apdovanojimų, privilegijų, valdovų įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja. Nuo XV amž. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų archyvas, žinomas Lietuvos Metrikos vardu, kurs išliko iki mūsų laikų. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstaigų, arba archyvų, jau pradeda rastis ir vyskupijose, prie bažnyčių, o vėliau — teismuose, kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose.
Be reikalinių raštų, istorijos mokslui dar labai svarbi senovės korespondencija (laiškai). Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę įstatymai, atskirų įvykių aprašymai ir veikėjų atsiminimai. Tiesa, atsiminimų autoriai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai, todėl, norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumentais. Be to, nuo XVI amž. spaudoje pradeda rastis atskirų poleminių brošiūrų, o nuo XVIII amž. vidurio jau pasirodo ir laikraščių, kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai.
Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai, pav., seimų dienoraščiai, derybų protokolai, dvarų inventorių sąrašai; sąskaitos, mokesčių knygos, muitinių knygos ir t.t. Pagaliau dar vienas neretas rašytinis šaltinis yra įvairūs užrašai ant pastatų, paminklų, kapų ir t. t.
Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Pasitaiko klausimų, į kuriuos negali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių medžiaginės ir dvasinės kultūros palaikų.
Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmonių vartoti daiktai, įrankiai, ginklai, pastatai (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Visais tais daiktais rūpinasi specialus senienų mokslas, kurs vadinasi archeologija. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo, kaip žmogaus kadaise gyventa, kaip jo gintasi nuo priešų, su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių; laidojimo būdas, kapų įrengimas ir juose randami daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias, randamas raštuose.
Tie laikai, kurie paliko rašto paminklų, vadinasi istoriniais laikais. Tačiau yra laikų, kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Tai priešistoriniai laikai. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra archeologų randamos ir tiriamos senienos, arba medžiaginės kultūros palaikai.
Dvasinės kultūros palaikai yra kalba, žodinė kūryba ir įvairūs papročiai bei apeigos. Kalba yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Pavyzdžiui, jei mes, neturėdami kurio nors savo žodžio, vartojame svetimą, tai reikia manyti, jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Ir priešingai, jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu, tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu, tai iš to daroma išvada, kad tų tautų kada nors būta vienos tautos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Tikras išvadas čia, žinoma, gali daryti tik kalbotyros specialistai. Jie labai daug padeda istorijai, nustatydami, be to, iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. Jei, pav., kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški, tai aišku, kad ten gyventa lietuvių, nors dabar jų ten ir nebebūtų. Taigi geografiniai vardai, kurių, kaip pastebėta, nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai, yra labai geras krašto praeities liudininkas.
Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba, arba tautosaka (folkloras), t. y. padavimai, dainos, pasakos, burtai, prietarai ir t.t. Tiesa, eidami iš kartos į kartą, tautosakos kūriniai labai kinta (pav., juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo metodas gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Kai ką paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai. Mat, ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos, tam tikri įsitikinimai, tad ir jie yra senovės liudytojai. Reikia tik mokėti juos suprasti.
Kaip matome, istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvairūs; jiems tenka naudotis net irkitų mokslų — archeologijos, kalbotyros ir t. t. — daviniais.
Svarstymai apie lietuvių ir kitų baltų tautų kilmę istoriniuose šaltiniuose pasirodė gana anksti, tačiau ir mūsų dienomis tyrėjai negali pateikti aiškaus atsakymo į šį klausimą. Pirmosios pažiūrųų sistemos, šiandieną vadinamos romėniškąja ir gotiškąja lietuvių kilmes teorijomis, – legendine lietuvių tautos istorijos dalis. Romeniškoji teigė, kad lietuviai yra senovės Romos valstybes gyventojai, palikę gimtąją Italiją del Atilos vedamų hunų antpuolio ir po ilgų klajonių laivu pasiekę Lietuvos teritoriją. Pirmasis apie lietuvių kilmę iš romenų XV a. pirmojoje pusėje rado Lenkijos kronikininkas Janas Dlugodas (Jan Dlugosz). Veliau legenda buvo išplėtota Lietuvos Didžiosios Kuni gaikšltystės metraštyje (Bychovco kronikoje).
lietuvis
Gotiškąją lietuvių (tikriau prūsų kilmės versiją sukūrė vokiečių humanistas Erazmas Stella), 1518 Erazmas paskelbęs veikalą Apie prusrl kilmę, ku iame mėgino pagrįsti germanišką senųjų Prūsijos gyventojų kilmę. Stela remėsi Varmijos vyskupo Enejos Silviiaus Pikolominio (Enea Silvio Piccolomini), veliau Akmens omžious moters golvo (rekonsttukcija) tapusio f istoriko opi.zi,rr,Jiffiffiffi tų kilmes Jordano Gottl istorija. Jordanas apraie gotų genčių migraciją didžiojo tautų kraustymosi metu. Palikg gimtąją Jutlandiją, gotai kurį laiką gyeno Vyslos žiotyse ir iš tiesų buvo vakarinių balų genčių kaimynai. Po kurio laiko Pripetes pelkynų pakraiščiais jie patrauke Juodosios jūros šiaurinių pakrančių link. Dar veliau atsidūrė Italijoje. Pasak Stelos, dalis gotų genčių – alanai, herulai grįžo atgal prie Baltijos krantų ir čia apsigyveno.
Lietuvių kilmės hipotezės
Pirmosios moksliškai pagrįstos lietuvių kilmes hipotezės pasirode XIX a. pabaigoje XXa. pradž. Tuo hipoteze apie visų indoeuropiečių kalbų kilmę iš bendro kamieno. Šiou metu kalbotyros moksle Įsivirtino formuluota didžiosios indoeuropiečių migracijos ideja. Pradėtos jų protėvystės paieškos.
Lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Archajines mūsų kalbos ypatybes suartina ją su senosiomis indoeuropiečių tarmėmis – sanskritu (sen. Indijos gyventojų kalba), hetitų ar lotynų kalbomis. Istoriniu požiuriu šių dienų europiečių proteviai i Europą atklydo neseniai – prieš penkis ar šeišis tukstančius metų. Karingos indoeuropiečių genrys sunaikino vietines žemdirbiškas kulturas ir visiškai pakeitė etninį Europos veidą. Vakarų indoeuropiečių kalbos kilmės požiuriu dažiausiai yra jaunesnes už rytines indoeuropiečių kalbas. Todėl, ieškodami hipotetines indoeuropiečių tėvynės, tyrėjaiai savo žvilgnnius dažniausiai kreipia į rytus ar pietryčius.
XX a. pirmosios puses lietuvių kilmes hipotezės buvo kuriamos pagal vienodą schemą. Visos jos teigė, kad lietuvių proteviai prie Baltijos krantų atkeliavo per didžiąją indoeuropiečių migraciją. Labiau skyrėsi išeities taško pasirinkimas. Pvz., Jonas Basanavičius lietuvius kildino iš pietinių Balkanų, Vincas Krėvė – iš Indijos. Bene racionaliausiai šiame fone arodo kalbininkas Kazimieras Būga. Pasirėmęs dar XIX amžiuje pastebėtu faktu, kad baltiški vietovardžiai aptinkami gerokai toliau i rytus nei siekia etnografinės Lietuvos ribos, jis teige esą lietuvių tautinė bendruomenė formavosi atokiau nuo Baltijos jūlros. Prie Baltijos krantų lietuvių ir lavių proteviai esą atkeliavg tik VI-VII a., kai juos pradėjo spausti slavų gentys. Būgos teigimu, dabartines Lietuvos teritorijoje anksčiau rytuose gyvenusios finų-ugrų genrys.
Tačiau būta ir priešingos nuomonės. XiX a. pab. vokiečių archeologas ir kalbininkas Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), derindamas archeologijos, kalbos ir geologijos duomenis, priejo prie išvados, kad baltai rytiniame Baltijos jūros pakraštyje gyrveno bent jau nuo velyvojo akmens amžiaus pra džios. Rytų Prūsijos archeologinių paminklų tyrimai ilgainiui leido galutinai atmesti hipotezę apie velyvą baltų atėjimą ir toliau i Rytų Pabaltijįi, tadiau tarp archeologų Vavo teiginys, kad seniausi krašto gyventojai buvo finai-ugrai, kuriuos vėlyvajame neolite išstūmė indoeuropiediai – baltų proreviai. Pastarųjų atejimas siejamas su virvelines keramikos ir laivinių kovos kirvių kulttros plitimu.
XXa. septintajame dešimtmetyje dideliuose šiauriniuose Rytų Pabaltijo plotuose buvo išskirta ankstyvojo neolito Narvos kulturų grupe. Archeologes Ninos Gurinos prielaidai, kad Narvos kulturos nešejai gaiejo buti baltai, nebuvo prirarta, taiiau visi sutiko, kad tai ne finų-ugrų kultura. Tyreju metesi i ir pradejo neigti bet kokią finų-ugrų kitą kraitutinumą itakų Rytų Pabal tijo archeologinems kulturoms. ši blaškymasileme tai, kad akmens amžiaus archeologiniai paminklai Lietu voje ilgąlaika iš esmes nebuvo ryrineri. XXa. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje situacija pasikeite, ir šiandien archeologai gali pateikti apibendrintą archeologinių kultūrų kaitos vaizdą.
