Žmogaus sveikatą lemia jį supanti aplinka. Žmogaus aplinka – tai laiko ir erdvės ribojama visuma veiksnių, sąlygojančių žmogaus būties gerovę fizine, dvasine ir socialine prasme. Aplinka formuoja žmogaus asmenybę ir jo sveikatą.
Sveikata apibūdinama kaip žmogaus būsena, kuriai būdinga fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės visuma, ne tik ligų ar pakenkimų nebuvimas.
Sveikata yra optimali organizmo būsena, kuri yra pasitelkiama kaip išeitis nustatant organizmo pakenkimus, ligas ar jo mirtį. Sveikatos būklei turi įtakos aplinkos veiksniai. Socialinės aplinkos ir elgsenos veiksnių įnašas į sveikatą yra toks pat svarbus kaip ir aplinkos fizikinės, cheminės ar biologinės taršos daromas poveikis.

Tyrimo problemos:

• Kokią įtaką žmogaus sveikatai ir ekologijai turi aplinkos užterštumas;
• Kokią įtaką žmogaus sveikatai ir ekologijai turi oro užterštumas;
• Kokią įtaką žmogaus sveikatai ir ekologijai turi ekologiškas žemės ūkis;
• Kodėl verta naudoti ekologiškos kosmetikos priemones;
• Kaip ekologiška medicina atsižvelgia į visus žmonių sveikatai sukeltus aplinkos poveikio aspektus.

Tyrimo tikslas – surinkti informaciją, praplėsti ir pagilinti žinias apie ekologiją ir sveikatą.

1. Aplinka ir sveikata

Švari aplinka būtina žmonių sveikatai ir gerovei. Tačiau aplinkos ir žmonių sveikatos sąveika yra labai sudėtinga, ją sunku įvertinti. Todėl itin naudinga vadovautis atsargumo principu. Geriausiai žinomas kenksmingas poveikis, susijęs su aplinkos oro užterštumu, prasta vandens kokybe ir prastomis sanitarinėmis sąlygomis. Daug mažiau žinoma apie pavojingų cheminių medžiagų poveikį sveikatai. Triukšmas yra viena naujesnių aplinkos ir sveikatos apsaugos problemų. Klimato kaita, stratosferos ozono sluoksnio irimas, biologinės įvairovės nykimas ir dirvožemio degradacija taip pat gali kenkti žmonių sveikatai

   Tam tikri aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, teršalai vandenyje, maiste ar ore, daro didelę įtaką sveikatai. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad beveik šeštadalis visų vaikų mirties ir ligų atvejų susijęs su aplinkos veiksniais. Žmonės gali patys priimti tam tikrus jų gyvenimo būdui ir sveikatai įtakos turinčius sprendimus, tačiau jie pasitiki ir valdžios institucijomis, kad šios saugos juos nuo pavojų sveikatai.[1]

Politika

Visuomenės sveikatai kenkia įvairūs aplinkos veiksniai:

• oro teršalai, kurie sukelia ar paaštrina kvėpavimo takų ligas, alergijas, apsinuodijimą ir vėžį;
• nesaugi aplinka, kurioje gali įvykti nelaimingi atsitikimai, patiriama sužalojimų ir kuri gali atgrasyti nuo fizinio aktyvumo;
• kiti veiksniai: cheminės medžiagos, maisto užterštumas ir alergijos, dirvožemio tarša, būsto kokybė, planavimo sprendimai, triukšmas, vanduo, sanitarija ir t. t.

ES glaudžiai bendradarbiauja su valstybių narių vyriausybėmis ir specialistais, stengdamasi propaguoti sveiką aplinką ir parengti atsakomuosius kovos su sveikatos pavojais (įskaitant klimato kaitą) veiksmus.[2]

Sveikata ir aplinka

Didelė dalis susirgimų pramoninėse šalyse kyla dėl aplinkos veiksnių. Kvėpavimo takų susirgimai ir vėžys yra ypač didelė problema. Vaikams gresia didesnis pavojus, nei suaugusiesiems.

Europos Komisija šias problemas sprendžia integruotai, pasitelkdama visas suinteresuotąsias šalis ir politikos formavimo priemones, tarp kurių yra:

• ES aplinkos ir sveikatos strategija, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas vaikams;
• ES aplinkos ir sveikatos veiksmų planas ES strategijai įgyvendinti;
• ES aplinkos ir sveikatos konsultacinė grupė susijusioms suinteresuotosioms šalims įtraukti.[3]

1.1.                 Teršalų poveikis žmonių sveikatai

1. 
   Bendra apžvalga Antropogeninės veiklos išdavoje į aplinkos orą išmetama daugybė teršalų. Vykstant cheminiams procesams atmosferoje iš pirminių išmestų teršalų susidaro ir antriniai. Tiek pirminiai, tiek ir antriniai teršalai dalyvauja medžiagų apytakos cikle, kuris apima ne tik atmosferą, bet ir dirvą (litosferą), vandenį ir biosferą. Mitybos grandinė glaudžiai sujungia aplinkos oro taršą su gyvūnų ir augalų pasauliu. Netiesiogiai poveikiai klimatui ir gyvenamajai vietai įtakoja ne tik žmogaus sveikatą, bet ir jo emocinę būseną. Poveikiai materialinėmis ir kultūrinėms vertybėms daro materialinę ir dvasinę žalą.[4]

1.1 Kenksmingo teršalų poveikio žmogui apibūdinimas

Jei maistą ir gėrimus, kurių žmogui kasdien reikia po kelis kilogramus, daugiau ar mažiau galima pasirinkti, tai kvėpavimui reikalingas oras iš aplinkos paimamos vienodai. Suaugusiam žmogui per dieną reikia maždaug 20m³ (tai sudaro apie 25kg) oro. Be maisto žmogus apsieina iki 14 dienų, be oro – tik kelias minutes. Todėl kvėpavimui skirto oro kokybei ir skiriamas didelis dėmesys.⁴
Ore esantys teršalai kvėpavimo metu patenka į organizmą ir jame pakinta arba kaupiasi. Teršalų kenksmingumas žmonėms priklauso nuo šių faktorių:

• Atskirų medžiagų toksiškumo;
• Teršalų dozės, kurią nulemia koncentracija ir veikimo laikas;
• Grupės medžiagų kompleksinis veikimas;
• Aplinkos sąlygos: temperatūra, šviesa, oro judėjimas, drėgmė ir kt.;
• Žmogaus amžius ir sveikatos būklė.

Žalingo teršalų poveikio žmogui pasekmės yra fiziniai ir psichiniai sutrikimai. Blogiausias atvejis – tai padidėjęs žmonių mirtingumas.⁴
Informaciją ir įspėjimą apie galimą sveikatai ir gyvybei pavojingą oro užteršimą gali suteikti regėjimas ir uoslė: aiškiai matomi dūmų debesys arba juntamas kvapas.
Poveikis žmonių sveikatai yra pagrindinis teršalų išmetimo į aplinkos orą apribojimo argumentas. Poveikio simptomai yra labai įvairūs ir todėl nustatyti savituosius atskirų teršalų poveikio požymius yra sunku.
Daug žinių apie teršalų poveikį pateikia darbo medicinos mokslas, nustatantis priklausomybę tarp profesinių ligų ir organizmo kontakto su teršalais. Atvirame ore, t.y. lauko sąlygomis, teršalų koncentracija yra daug mažesnė, nei darbo vietose, ir todėl nėra pakankamai žinių apie ilgalaikį teršalų poveikį mažesnių koncentracijų sąlygomis.⁵

Kadangi sveiki darbingo amžiaus žmonės teršalų poveikį patiria darbo vietoje ir būtent ten turi būti nuo jų apsaugoti, tai aplinkos ore esantys teršalai labiausiai pažeidžia šias asmenų grupes:

• Mažus vaikus, kurių kvėpavimo ir medžiagų apykaitos sistemos dar tik vystosi;
• Senus žmones, kuriems susilpnėjusios širdies, medžiagų apykaitos sistemos ir kvėpavimo funkcijos;
• Astma, bronchitu ir širdies ligomis sergančius ligonius.[5]

1.2. Teršalų kelias į žmogaus organizmą

   Nepaisant, kad aplinkos ore esančios kenksmingos medžiagos į žmogaus organizmą gali patekti per odą ar akių gleivinę, vis dėlto didžiausia jų dalis patenka per kvėpavimo sistemą. Dalelių pavidalo teršalai nusėda įvairiuose kvėpavimo takų vietose ir tai labiausiai priklauso nuo aerodinaminių dalelių savybių. Tai pavaizduota 1 pav. Jei stambesnės(>5-10µm) dalelės pasilieka jau nosiaryklėje, tai mažesnės dalelės pasiekia ne tik bronchų žiedų epitelį, bet ir plaučius.
Nosiaryklė ir pirminiai bronchai padengti gleivių sluoksniu, kuris sulaiko ne tik daleles, bet ir vandenyje tirpias dujas. Bronchų žiedų epitelis garantuoja pastovų gleivių judėjimą į viršų. Tuo būdu absorbuotos dujos ir dalelės patenka į gerklės ertmę, o iš ten į virškinamąjį traktą. Pirminio filtro vaidmenį atliekančioje nosyje sulaikytos dalelės taip pat pašalinamos, išsiskiriant gleivėms(sloga).
Lemiamas faktorius nusėdant dujiniams teršalams kvėpavimo sistemoje yra jų tirpumas vandenyje. Gerai tirpios dujos, tokios kaip SO₂, absorbuojamos jau viršutiniuose kvėpavimo takuose. Tokiu būdu, įkvėpus SO₂, jaučiame rūgštų skonį. Mažiau vandenyje tirpios dujos, kaip CO, NO arba O₃ nukeliauja iki plaučių ir ten molekulinės difuzijos dėka per plaučių pūsleles patenka į limfos ar kraujo apytakos sistemą. Dirginančiu poveikiu pasižyminčios dujos veikia kvėpavimo takų sienelių nervus ir tuo būdu sąlygoja tokius reiškinius, kaip čiaudulys, kosulys ar pagreitintas kvėpavimas. Kai kurios medžiagos sukelia kvėpavimo takų susiaurėjimą (alerginė astma), todėl darosi sunku kvėpuoti.[6]

1.3. Svarbiausių teršalų žala žmonių sveikatai

Aplinkos oro teršalų poveikis žmonėms pasireiškia nuo lengvo akių, odos ar gleivinės dirginimo iki mirties. Veikiama ne tik kvėpavimo sistema, bet ir kiti įvairūs organai.⁶

Svarbiausių aplinkos oro teršalų poveikis žmonių sveikatai

1.2. Aplinkos tarša ir žmogaus sveikata

Pastaruoju metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir aplinkos tyrimo programoms. Atmosferos oro taršos įtaka visuomenės sveikatai nagrinėjama įvairiais aspektais. Respublikoje vykdomi platesnės apimties Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo projektai. Didžiuosiuose šalies miestuose vertinama ekologinė situacija ir analizuotas gyventojų ligotumas ir mirtingumas. Gyventojų sergamumo bei mirtingumo struktūroje lėtinės neinfekcinės plaučių ligos tarp kitų ligų yra trečioje penktoje vietoje. Padidėjusį gyventojų mirtingumą lemia ne tik socialinės-ekonominės sąlygoms, bet ir aplinkos antropogeninių veiksnių įtaka sveikatai.[7]
Plati aplinkos ir sveikatos mokslinių tyrimų programa skatina ir atitinkamų fundamentinių mokslų vystimąsi Lietuvoje. Aplinkos teršalų, tarp jų ir sunkiųjų metalų, poveikis gyvybiniams ląstelės procesams tiriamas Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos katedroje. Baltymų biosintezės ir jos reguliacijos procesai fiziologinių ir patologinių būsenų metu nagrinėjami KMU BMTI Patochemijos laboratorijoje ir KMU Biochemijos katedroje.[8]
Žmogaus sveikatą lemia daugelis veiksnių, tarp jų ir genetinis polinkis, gyvenimo būdas, maistas, socialinė ir ekonominė būklė, galimybė gauti tinkamą sveikatos priežiūrą. Pastovi žmogaus sveikatos ir išlikimo sąlyga priklauso nuo aplinkos išteklių: oro, vandens, maisto ir vietovės, kurioje jis gyvena. Tai ir bus šio darbo pagrindinės dalys, kuriose nagrinėjamos taršos poveikis žmogaus sveikatai.
Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kur jų kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas priklauso ne nuo jų „leidžiamo kiekio“ viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas.[9]
Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas natūraliais komponentais: dulkėmis, mikroorganizmais, grybeliais, žiedadulkėmis, fitvaleksinais, balzaminėmis augalų medžiagomis, organinių medžiagų irimo komponentais, NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis) ir kt. Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas. Oro teršalų kenksmingumas priklauso nuo teršalo rūšies, kiekio, kontakto su juo trukmės ir organizmo jautrumo.[10]
Dirbtinės taršos komponentai – pramonės dulkės, dūmai, kuro degimo produktai (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2…, aerozoliai. Jie gali:
1. pažeisti ne tik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį – sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;
2. ryški ekologinė žala – susidarę rūgštiniai lietūs, kurie keičia vandens telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos;
3. gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti;
4. sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos), kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.
Kaip ir visame pasaulyje, svarbiausi Lietuvos antropogeninės oro taršos šaltiniai yra stacionarieji (pramonė, energetika), kurie sudaro apie 30-35% ir mobilieji (visų rūšių transportas) apie 65%. Pagrindiniai teršalų išmetimo į atmosferą šaltiniai Lietuvoje išlieka didžiuosiuose miestuose bei pramonės centruose (Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Jonavoje).[11]
Pagrindiniai atmosferos teršalai yra skirstomi į penkias grupes:
1. anglies monoksidas – smalkės
2. azoto oksidai
3. sieros oksidai
4. angliavandeniliai
5. dulkės
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.
Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nėra pakankamai deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms (apie 63,8%). Taip pat esant labai aukštai temperatūrai (daugiau kaip 1000°C) kai anglies dvideginis skyla. Šie atvejai dažni pramonėje.
Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus apie 0,3 metų.[12] Per kvėpavimo takus, (plaučius) patekęs į kraują CO jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tuomet hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t.y. pernešti deguonį į audinius, ko pasekoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausiai priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Mažesnės jo dozės sukelia aterosklerozę, gali būti infarkto, stenokardijos priežastis, neigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Menkas apsinuodijimas anglies monoksidu galvos skausmą, sumažina žmogaus darbingumą. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp automagistralėse susikaupusio anglies monoksido ir autoavarijų padaugėjim.[13] Esant labai dideliai korboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis. Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresniojo amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.
Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido (CO2). Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai.¹³
Azoto oksidai: NO – bespalvės, bekvapės dujos, NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos. Pagrindiniai teršimo šaltiniai – transportas (39,3%) ir stacionarus kuro deginimas (48,5%).Atmosferoje išsilaiko 3-4 dienas [auto]. Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas, Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl „Mažeikių naftos“ ir šalia esančios cemento gamyklos).
Azoto oksidai dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.
Sieros oksidai: SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos. Pagrindiniai taršos šaltiniai – stacionarus kuro deginimas (73,5%) ir pramonė (22,0%). Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).
Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai sukelia refleksinį kosulį ir čiaudulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojingas gyvybei ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai yra transportas, ypač automobiliai benzininiais varikliais (48,8%) ir pramonė (14,4%).
Angliavandeniliai sukelia kvėpavimo takų ir akių gleivinių paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikia centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.
Onkologų duomenimis, viena iš vėžinių susirgimų priežasčių yra su deginiais į atmosferą patekę aromatiniai angliavandeniliai, pavyzdžiui, benzpirenas. Jie kaupiasi žmogaus organizme iki kritinių koncentracijų ir išprovokuoja šią technikos amžiaus ligą.[14]
Dulkės apima įvairias chemines medžiagas. Pagrindiniai teršimo – pramonė (Lietuvoje – cemento, stiklo pramonė) (26,5%) ir kuro degimas (daugiausia akmens anglis) (31,4%).
Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 3µ (0,000003m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.), o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.[15]
Jei teršalų dalelės yra tirpios, jos patenka į kraujotakos sistemą ir išplinta po visą organizmą bei pažeidžia įvairias organų sistemas. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujuje. Blogiausia tai ,kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Šiam kaupiantis kraujuje, organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka virškinimo organų, nervų sistemos veikla ir medžiagų apykaita.[16] Didina širdies ir kraujotakos sistemos ligų dažnį, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.[17] Nustatyta, kad pastovios mažos švino koncentracijos ankstyvame amžiuje sukelia protinio vystymosi atsilikimą ir sutrinka vaikų elgsenos reakcijos. Vyresniame amžiuje mažos švino koncentracijos sukelia pakitimus kauliniame audinyje.[18]
Švino junginiai į žmogaus organizmą patenka ne vien iš atmosferos bet ir per mitybos grandinę. Išmestas iš automobilių švinas patenka į pakelės dirvą, o iš jos į augalus, kur taip pat kaupiasi.[19]
Didėjant aplinkos užterštumei, daugėja ir susirgimų vėžinėmis ligomis, ypač plaučių vėžiu. Tarptautinio vėžio tyrimo centro duomenimis, apie 80% vėžinių susirgimų susiję būtent su gyvenamosios aplinkos užterštumu. Daugelis oro teršalų (vanadis, nikelis, chromas) yra žinomi kaip vėžį sukeliantys faktoriai. Lietuvoje žmonių, kuriems pirmą kartą diagnozuotas piktybinis auglys, skaičius per septynerius metus kasmet didėjo — nuo 11723 (1995m.) iki 14060 (2001 m.).[20] Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Dėl bendro atmosferos užterštumo arba greta dirbančių chemijos įmonių žemės ūkio kultūros derlius sumažėja. Skrandžio vėžys pagal dažnumą tarp visų piktybinių navikų yra antra priežastis po vyrų plaučių vėžio ir moterų krūties vėžio. Kasmet Lietuvoje nuo jo miršta vidutiniškai 611 vyrų ir 408 moterys.[21] Taip pat nustatyta priklausomybė tarp skrandžio vėžio ir vidutinio magnio kiekio geriamajame vandenyje. Šiuos dėsningumus patvirtino ir sergamumo virškinamojo trakto navikais analizė.[22]
Daugiau kaip 1300 medžiagų ir junginių gali žaloti žmogaus sveikatą. Tai dujos, garai, aerozoliai veikiantys organizmą toksiškai, kancerogeniškai (sukelia vėžį) ar mutageniškai (sukelia genų mutacijas). Daugelis jų dirgina odą, gleivines ir jautrina organizmą. Alergenas – medžiaga, kuri patekusi iš aplinkos į organizmą keičia jo reaktyvumą, t.y. sukelia jo alerginę būklę, kuri pasireiškia įvairiais simptomais.
Intoksikaciją (apsinuodijimą) sukelia į organizmą patekę nuodai. Dažniausiai apsinuodijama cheminėmis medžiagomis – stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais, dujomis, sunkiaisiais metalais. Nuodai į organizmą gali patekti pro kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, odą. Pro kvėpavimo takus apsinuodijama (90%) įkvėpus nuodingų dujų, garų, aerozolių. Šie rezorbuojasi į kraują. Tai labai pavojinga, nes nuodai patenka į mažąjį kraujo apytakos ratą, todėl yra aplenkiamas kepenų barjeras, kuris sulaiko dalį kenksmingų medžiagų. Dalis patekusių į organizmą nuodų yra pašalinama, o likusi dalis kaupiasi. Nuodai iš organizmo gali būti pašalinami su šlapimu, prakaitu, motinos pienu, seilėmis, tulžimi, pro virškinamąjį traktą, kvėpuojant. Nepašalintos toksinės medžiagos kaupiasi įvairiuose organuose, dažniausiai tuose, kur yra gera kraujotaka – kepenyse, inkstuose, blužnyje, kauluose. Dažnai toksinės medžiagos turi organus „taikinius“ – tam tikra toksinė medžiaga yra linkusi kauptis tam tikruose organuose ir sukelia tų organų sutrikimus.
Ūminis apsinuodijimas esti apsinuodijus dideliu kenksmingų medžiagų kiekiu per trumpą laiką, kuriam būdingas greitas sveikatos sutrikimas. Lėtinis apsinuodijimas sukeliamas mažų nuodų dozių, reguliariai patenkančių į organizmą per ilgą laiką.
Apsinuodijimas priklauso nuo nuodų rūšies, kiekio ir individualių organizmo savybių. Esant sunkiam apsinuodijimui, gali sutrikti kepenų, inkstų, centrinės nervų sistemos veikla. Gali būti pavojinga net gyvybei – ištikti koma, kolapsas ar gyvybinių centrų paralyžius smegenyse. Ypač pavojingas apsinuodijimas vaikams ir žmonėms sergantiems įvairioms lėtinėmis ligomis. Vaikai apsinuodija žymiai greičiau, nes jų kvėpavimo oro tūris vienam kūno masės kilogramui žymiai didesnis nei suaugusių.

1.3. Transporto poveikis aplinkai

Pasaulio visuomenė seniai sunerimusi dėl mokslininkų išvadų, skelbiančių laipsnišką visuotiną atšilimą Žemėje. Priežastys pačios įvairiausios, tačiau niekas negali paneigti, kad klimato pokyčiai ir transportas – neabejotinai susiję.

Ir vis dėlto transporto priemonės – nėra pagrindinis teršalų šaltinis. Tokia išvada neseniai paskelbta Jungtinių Tautų (JT) Klimato tyrimo tarybos užsakymu atliktoje studijoje. Skaitytojus supažindiname su pagrindiniais šios studijos duomenimis apie transporto ir kitų ūkio subjektų sukeliamą taršą Europos Sąjungos valstybėse.

Pagrindiniu CO2 emisijos šaltiniu laikoma pramonė ir transportas. Pagal Vokietijos spaudoje paskelbtus “Eurostat” (Europos Bendrijos statistinė tarnyba) duomenis, ES transporto sektorius su 26 proc. anglies dvideginio emisijos dalimi užima antrąją vietą po energijos ir šilumos tiekėjų, kurie į atmosferą paleidžia 39 proc. visų kenksmingų medžiagų. Pramonės objektams Europoje tenka tik 26 proc. anglies dvideginio emisijos, 12 proc. – namų ūkio ir smulkaus verslo subjektams, 7 proc. – paslaugų sferai.

Deginant apdorotas ar perdirbtas Žemės gelmių iškasenas, skirtas energijai gauti, Jungtinių Tautų duomenimis anglies dvideginio emisija žemės, oro ir vandens transporto sektoriuje nuo 1990 metų padidėjo 27 proc. Kaip konstatuoja JT Taryba, lengvieji automobiliai sudegina pusę viso pasaulio transporto priemonėse sunaudojamų degalų. Sunkvežimiams iš šio kiekio tenka 25 proc., lėktuvai ir laivai sunaudoja tik apie 10 proc. visų realizuojamų degalų.

Pasak apinkosaugos ekspertų, nereikia stebėtis, kad lengvųjų automobilių valdytojų interesų gynėjai – įvairių šalių automobilininkų klubai bei gamintojai – diskusijose šiuo klausimu dažniausiai susilaiko, nenorėdami skelbti jiems nepalankių duomenų. Žymiai gyviau tokiais atvejais kalbama apie sunkiąsias kelių transporto priemonėje, kurios dažniausiai visiškai nepagrįstai, tačiau tradiciškai ar iš inercijos, vadinamos kelių griovėjais, spūsčių sukėlėjais ir net bombomis ant ratų.

Tačiau ekspertai pateikia konkrečius faktus: nuo 1994 metų sunkvežimių variklių galia padidėjo vidutiniškai 24 procentais ir maždaug tiek pat sumažėjo šių transporto priemonių išmetamųjų dujų kenksmingumas. Kitas faktas: sunkvežimių degalų sąnaudos per pastaruosius 40 metų vidutiniškai sumažėjo net trečdaliu.

Pagal automobilių pramonės sąjungos (VDA) pateiktus duomenis, anglies dvideginio emisija krovininių kelių transporto priemonių vienam tonkilometriui nuo 1997 m. ženkliai mažėja ir iki 2015 m. sumažės daugiau kaip 20 proc.

Palyginti su individualiu lengvųjų automobilių transportu, sunkvežimių degalų sąnaudų efektyvumas yra ženkliai didesnis. Tai iliustruoja keletas ekspertų pateiktų pavyzdžių.

40 tonų bendrosios masės sunkvežimiu 100 km atstumą gabenamam vienam 80 kg svorio padėklui dabar sunaudojama tik 0,06 litro dyzelino. 80 kg sveriantis “Golf TDI” vairuotojas statistiškai sunaudoja trigubą kiekį degalų vienam kilogramui svorio. Tiek pat sveriančiam dyzelinio mažylio “Smart” vairuotojui vežti sunaudojama net penkis kartus daugiau degalų. Šie skaičiai, žinoma, nėra pateisinantis įrodymas, kad sunkvežimiai visiškai neteršia aplinkos, tačiau tai svarus argumentas, įrodantis, jog sunkusis transportas palyginti su lengvaisiais automobiliais, turi ženkliai mažesnį neigiamą poveikį aplinkai.

Ekspertai neprognozuoja ateities, tačiau kartu su gamtosaugininkais ir visuomenės atstovais baiminasi, kas bus po keleto artimiausių metų. Jie nerimauja dėl faktų, kai nuo konvejerių dar iki šiol rieda galingi lengvieji automobiliai, 100 km sunaudojantys daugiau kaip po 15 l degalų ir beveik nieko negabenantys, išskyrus tik vairuotoją.[23]

2.                      Oras ir žmogaus sveikata

Oras veikia žmogaus savijautą

Medikai tik šiomis dienomis pradeda suprasti, kad oro sąlygos veikia žmogaus savijautą. Biometeorologai nustatė, kad žmogaus organizmas reaguoja į greitus debesuotumo, oro slėgio, karščio pokyčius daug jautriau nei buvo manyta iki šiol. Net visiškai sveiki žmonės, nesvarbu ar tai būtų jauni ar seni nepalankiu oru pradeda skųstis sveikata. Žmonės, kurių kraujospūdis yra per žemas, susmunka biure ar gatvėje, astmininkus kamuoja dusulio priepuoliai, širdininkams gresia didesnis infarkto pavojus. „Mažai kas žino, kaip stipriai mūsų kūną ir psichiką veikia orai“, – sako biometeorologas Pėteris Hiopė iš Miuncheno universiteto. P.Hiopės manymu, į orą jautriai reaguoja nuo trečdalio iki pusės žmonių. Nusiskundimų pagausėja permainingais pavasario ir rudens orais.

Jautriausi – jauni ir seni.

Biometereologai jau dabar gali daugmaž nupiešti žmogaus portretą, kuris jautriai reaguoja į orus. Piešiant šį portretą akivaizdu, kad didžiausią vaidmenį vaidina žmogaus sveikatos būklė ir sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Labai jautrūs yra jauni žmonės ir pagyvenę, kuriems yra virs 60 metų. Yra pastebėta, kad moterys daug jautriau į oro pasikeitimus reaguoja nei vyrai. Ypač jautriai reaguoja žmonės, kurie nemėgsta išeiti į viešumą. P.Hiopė sako: „Jei organizmas lepinamas pastovia temperatūra, jautrumas orui dažnai būna ypač didelis.“ Mokslininkai vis labiau išsiaiškina, kokie negalavimai susiję su tam tikromis sinoptinėmis permainomis. Logiška, kad žmonės geriausiai jaučiasi ramiais bei šiltais orais.

Nemalonumai prasideda kai orai ima keistis. Artėjantis šiltas oras ar tvankus karštis, kenkia širdininkams ir astmininkams. Dienos ir nakties ritmą sutrikdo žemo slėgio zoną dažnai lydintys lietūs, dėl to gali kilti depresijos, sustiprėti uždegimai. Tačiau iki šiol mokslininkai ginčijasi ar oras gali veikti gimdymą ar  daromu nusikaltimus. O kas sukelia nuotaikų svyravimus bei migrenos priepuolius? Ar tai besikečiančios oro sąlygos ar atmosferos cheminė sudėtis?

2.1. Mokslininkai kuria teorijas

Mokslininkai vis bando sukurti teorijas bei jau jas kuria, kurios paaiškintų žmonėms, kodėl jie taip pradeda jaustis kai keičiasi oro sąlygos. Psichologas iš Gyseno Dyteris Faitlis atliko bandymus su savanoriais: jie buvo veikiami silpnais elektromagnetiniais impulsais, kokie kyla ir artėjant audrai. D.Faitlis ir jo kolegos pastebėjo, kad bandyme dalyvavusių asmenų smegenų aktyvumas kito veikiant elektros išlydžio ritmu, nors bandyme dalyvavę asmenys teigė kad nieko nejuto.

Gyseno mokslininkai nori atlikti bandymus lauke, kur bus tiriama miego kokybės priklausomybė nuo oro. Jautrumą orui mokslininkai bando aiškinti ir oro slėgiu. Ukrainos mokslininkai teigia, kad nustatė, jog net maži oro svyravimai gali veikti miego būseną.

Atliekant bandymus mokslininkai tyrime dalyvavusius asmenis veikė silpnomis dirbtinai sukeltomis slėgio bangomis. Labiausiai bandomuosius paveikė silpnas slėgio svyravimas, kuris sutinkamas gamtoje; be to, jis sukėlė jausmą, kad „kažkas trukdo Be to kiti vykdyti eksperimentai parode kad žmonės reaguoja į bet kokius žemesnio slėgio sutrikimus.

Tačiau kyla klausimas, kodėl nieko neveikia tokie slėgio svyravimai pavyzdžiui kylant liftu į dešimtą aukštą. Mokslininkai daug labiau įsigilino į ekstremalius temperatūrų pokyčius. Šilumos ir šalčio keliamo streso specialistas Gerdas Jendrickis iš Vokietijos meteorologinės tarnybos sukūrė dirbtinį personažą „Orų berniuką Maiklą“ – realiai neegzistuojantį vidutinį pilietį (vyriškos lyties, 1,74 m ūgio, 76 kg svorio), jaučiantį tai, ko negali išmatuoti nė vienas termometras, t. y. „juntamą temperatūrą“.

Visa tai apskaičiuojama atsižvelgiant į oro temperatūrą, drėgmę, vėjo greitį, saulės spinduliuotę ir organizmo gaminamą bei išskiriamą šilumą. Tai parodo „Maikli“ bendrą termofizinę būklę.

Pavyzdžiui, iš šios lygties galima sužinoti, kiek stiprus vėjas, nupučiantis apsauginį šilumos sluoksnį aplink kūną, sustiprina šalčio jausmą. Nepaisant skaičiavimų naujausiomis technologijomis, „juntama temperatūra“ lieka apytikris dydis; priklausomai nuo individo ji svyruoja plius trimis ir minus trimis laipsniais pagal Celsijų.

Šviesos galia.

Tai, kaip daugelis asmenų reaguoja į temperatūros keliamą stresą, neseniai parodė tyrimai, atlikti Federalinės kelių tarnybos užsakymu. Eismo nelaimių dažnumas priklauso ne tik nuo blogų oro sąlygų tokiu kaip lietus ir rūkas. Daug eismo nelaimių įvykdavo ir tada, kai lauke būdavo gan karšti orai.

„Žmogaus organizmas sunkiausiai prisitaiko prie besikeičiančios oro temperatūros“, – aiškina biometeorologas G.Jendrickis. Smegenys sunkiai reaguoja i stresą sukelta karščio; kai galva labai smarkiai įkaista, apytiksliai 41 laipsnis, gresia spazmai, kliedesiai ir netgi sąmonės praradimas. Mirštamumo rodiklis per karščius padidėja net 10 proc., tačiau jis dar didesnis nuo gruodžio iki kovo mėn. Šaltas oras padidina ne tik stresą, bet ir imuniteto praradimą, o tuo metu gaunamas mažas natūralus šviesos kiekis sukelia depresiją ir melancholiją. Todėl labai svarbu gauti tinkamą šviesos kiekį, nes tai gerina savijautą, stiprina imunitetą įvairioms ligoms.
Per regos nervus saulės šviesa veikia kankorėžinę liauką esančia giliai smegenyse; jei šviesos impulsų nėra, šis organas gamina hormoną melatoniną, tai reakciją lėtinantis ir budrumą mažinantis hormonas. To padarinys yra slogi nuotaika, kuriai tyrėjai jau sugalvojo atitinkamą pavadinimą.

„Seasonal Affective Disorder“, kitaip dar vadinama žiemos depresija, yra šiaurinių zonų gyventojų blogos nuotaikos priežastis šaltuoju metų laiku. Galėtumėme išskirti kelis šios depresijos simptomus. Tai  padidėjęs miego poreikis, noras dienas praleisti namuose, vangumas, baimės jausmas ir šokolado poreikis. Atliktais tyrimais paaiškėjo, kad moteris ši depresija apima 4 kartus dažniau nei vyrus.

Ši depresija susidariusi nuo šaltos temperatūros yra gydoma labai paprastai. Užtenka gauti gerą porciją šviesos. Tuo tarpu kitiems asmenims besiskundžiantiems šia depresija medikai gali duoti tik elementarius patarimus, tokius kaip karštą dieną vengti tiesioginių saules spinduliu ar laikytis įvairiausių dietų.[24]

2.2. Užterštas oras – pavojingas žmogaus sveikatai

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos specialistai sako, kad aplinkos oro užterštumas – viena svarbiausių visų didesnių miestų problemų. Matome, kad Lietuvoje yra ypač padidėjęs oro užterštumas kietosiomis dalelėmis.

Aplinkos apsaugos agentūros oro kokybės tyrimų duomenimis, dėl netinkamų oro sąlygų oro užterštumas miestuose liekas vis dar toks pat padidėjęs, kai kur net viršijo leistiną paros normą. Didžiausią įtaką šiam veiksniui galėjo padaryti prasidėjęs šildimo sezonas, transportas ir įvairūs kiti aspektai.

Didžiausią įtaka sudaro transporto priemonės tokios kaip autobusai, lėktuvai ar automobiliai, namų šildymas kietuoju kuru, gamyklos į aplinką paleidžiančios daug teršalu bei lietūs, rūkas ar dulksna.

Kietosios dalelės – tai ore esančių dalelių ir skysčio lašelių  mišinys, kurio sudėtis gali būti labai įvairi– rūgščių, nitratų, sulfatų, organinių junginių, suodžių, dirvožemio dalelių, mineralinių dulkių, metalų. Į orą patenkančios kietosios dalelės skiriasi viskuo. Netgi savo dydžiu ar savo atsiradimo šaltiniu.

Šios dalelės veikia žmogų per kvėpavimo sistemą. Įkvepiant orą, mes įkvepiame ir atitinkamą kieki kietųjų dalelių. Logiška, kad kuo mažesnės dalelės, tuo giliau jos gali patekti į kvėpavimo takus, ten jos lėtai kaupiasi tačiau nepasišalina. Taip suformuodamos palankią terpę įvairioms ligoms atsirasti ar plėstis ir progresuoti. Ore aptinkamos dalelės yra labai mažos, todėl jos gali nukeliauti labai giliai kvėpavimo takuose, net iki plaučių, o tai jau sukelia labai didelę grėsmę žmogaus sveikatai. Didesnės kietosios dalelės nėra tokios pavojingos, nes dažniausiai užsilaiko ties viršutiniais kvėpavimo takais. Tai yra lengvai pašalinamos kosint ar čiaudint. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl padidėjusio oro užterštumo gali padidėti ir įvairios infekcijos bei ligos kvėpavimo takuose ar net visokios širdies ligos.

Smarkiai padidėjus oro užterštumui kietosiomis dalelėmis gali kilti šie negalavimai: būna sudirginami kvėpavimo takai, todėl peršti nosį, gerklę, atsiranda kosulys, apsunksta kvėpavimas. Jau sergantiems kvėpavimo ar širdies ligomis jų sveikata dar labiau pablogėja. Be to, ore esančios kietosios dalelės iš aplinkos į save sugeria įvairius cheminius junginius, kurie patekę į kraują gali sukelti infekciją.

Mokslininkai teigia, kad šis procesas tiesiogiai susijęs su ateityje būsimu natūralaus gyvenimo trukmės sumažėjimu. Šis reiškinys bus susijęs ne tiesiogiai su pačiomis dalelėmis, o su tuo, ką jos atneša į mūsų organizmą. Neįmanoma nustatyti kiek reikės įkvėpti šių dalelių, kad pajaustumėme simptomus, kiekvienam  individualiai.

Nėščiosios, vaikai, sergantys kvėpavimo takų ligomis yra labiau pažeidžiami oro užterštumo.

Padidėjus kietųjų dalelių koncentracijai, žmonėms patariama likti namuose, nevėdinti kambariu bei riboti fizinį aktyvumą lauke. Tačiau, jeigu jums vis tiek reikia išvėdinti kambarius, patariama atidarytus langus ar orlaides uždengti drėgnu audiniu, o keliaujant kokia nors transporto priemone sandariai uždaryti langus, kad kuo mažiau kietųjų dalelių patektų į vidų. Sergantiems kvėpavimo ligomis patartina anksčiau apsirūpinti vaistais, o blogai pasijutus nedelsiant kreiptis i sveikatos priežiūros specialistus.

Taigi vienas pagrindiniu oro taršos šaltinių yra transportas, nes jis sudaro didžiąją dalį išmetamų taršalų, bei skatina oro kaitą.

2.3. Kaip mes galime prisidėti prie automobilių srauto ir teršalų kiekio sumažinimo?

*Jei jums reikia nuvykti į kažkokią netolimą vietą, tai verčiau eikite pėsčiomis ar važiuokite dviračiu. Taip pat patartina verčiau naudotis viešuoju transportu ar prisijungti prie važiuojančių kolegų. Taip sumažinsite išmetamų teršalų kiekį. *Būtinai tikrinkite savo transporto priemonę. Matuokite padangų slėgį ir t.t. Taip sumažinsite degalų sąnaudas, o tai reiškia, kad mažiau teršalų iš jūsų automobilio pateks į aplinką.

*Važiuokite neskubėdami. Kuo greičiau didinate greiti ar staigiai stabdydami sunaudojate daugiau degalų. Beje patariama važiuoti kuo aukštesne pavara, taip bus sutaupomos degalų sąnaudos.

*Patariama važiuoti vienodu greičiu, nes taip degalų sąnaudos taip pat bus mažesnės.

*Būtinai išjunkite automobilio variklį kai stovite ilgiau nei minute.

*Vienas iš aspektų kurie taip pat padidina degalų sąnaudas ir didina teršalų kiekį, tai oro kondicionieriai ir įvairūs elektros prietaisai naudojami automobilyje.

*Nevažiuokite automobiliu vienas, verčiau pasikvieskite draugus ar pasisiūlykite pavėžėti kolegas, kad jiems nereiktų važiuoti savo transportu ir neterštų aplinkos.

Dažniausiai žmonės, kurie skundžiasi labai užterštu oru gyvena nuosavose namuose, kur šildymas yra paremtas kieto kuro kūrenimu, kuris dažniausiai būna nekokybiškas( kūrenama atliekomis ir pan).

Yra net numatytas įstatymas (aplinkos oro apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 punktu (Žin., 1999, Nr. 98–2813) ), viešose vietose draudžiantis deginti aplinkas tam neskirtose vietose.

Tačiau žmonės nepaiso šių įstatymu ir buitines atliekas kūrena židiniuose ar kieto kuro katiluose. Todėl labai dideli teršalų kiekiai išskiriami į aplinką, dėl to kenčia namo gyventojai bei aplinkiniai. Taigi turėtumėme nepamiršti kelių dažniausiai naudojamų medžiagų buityje, kurios gali labiau nei bet kas kitas pakenkti žmogaus sveikatai. Tai medžio drožlių plokštės, dažyta ar impregnuota mediena, baldų atliekos, popierius, kartonas, plastikas bei įvairiomis cheminėmis medžiagomis užterštas atliekas. Jas deginant į aplinką išsiskiria labai kenksmingos medžiagos, tokie kaip dioksinai bei sunkieji metalai.

2.4. Kaip galime sumažinti teršalų kiekį?

Norėdami kuo labiau sumažinti išmetamų teršalų kiekį, įsitikinkite, kad naudojate patikimą kietąjį kurą t.y. jis yra švarus ir sausas. Pavyzdžiui deginant drėgną medieną, kuras dega žemesnėje temperatūroje, todėl išsiskiria daugiau kenksmingų medžiagų, tokių kaip dioksinas, anglies dioksidas, azoto oksidai ir pan. Deginant medieną, kuri yra dažyta į aplinką išsiskiria daugiau kenksmingų dalelių nei įprastai, kurios labiau kenkia žmogaus sveikatai. Taigi kiekvienas žmogus turi suprasti, kad degindamas netinkamą kurą kenkiame ne tik savo sveikatai, bet ir aplinkiniams.

Štai keletas tinkamo kuro pavyzdžiai. Tai sausos malkos, granules, pjuvenų briketai, durpės bei anglys. Todėl naudojant tinkamą kurą jus ne tik padarote paslaugą sau ir aplinkiniams, bet ir į aplinką išmesdami mažiau teršalų gelbstite gamtą.

Yra būdas sumažinti šių teršalų kiekį. Tai naudoti mažiau taršų kurą. Tai kūrenimas dujomis ar naudojant ekologišką energijos šaltinį, pavyzdžiui saulės baterijas, vėjo malūnus ir pan. Arba prisijungti prie centralizuoto šildymo.[25]

2.5.   Kaip oro kaita veikia žmogaus sveikata?

Kiekvienais metais vis dažniau sulaukiame įvairių oro „išdaigų“. Pavyzdžiui sausio mėnesį, Vokietijos regione nesimatė sniego, o kai kur oro temperatūra buvo pakilusi net iki 20 laipsnių. Balandžio mėnesį Vokietijoje nesulaukėme lietaus, o oro temperatūra pakilo net iki 30 laipsnių. Vasara Vokietijoje priminė atogrąžų klimatą, o vėliau temperatūra nukrito iki 12 laipsnių. Panašiai vyksta ir Lietuvoje.

Tokie staigūs oro pokyčiai veikia ne tik sergančius žmones. Tokiu oru būna, kad visiškai sveiki žmonės ima skųstis sveikata. Pavyzdžiui jiems pradeda svaigti galva, prasideda staigus pykinimas, gali atsirasti nuotaikų svyravimas, žmonės tampa nervingais, greičiau pavargsta, padidėja virškinimo problemos. Remiantis atliktais tyrimais, nuo oro kaitos problemų kenčia 54 procentai Vokietijos gyventojų.

Orui pasikeitus ir pradėjus pūsti sausam šiltam orui tai labai pajaučia žmonės sergantys migrena, prasideda galvos skausmai. Smarkios audros daro poveikį žmonėms turintiems alergiją žiedadulkėms ar sergantiems astma.

Tai nesunku paaiškinti. Prasidėjus audrai ar krušai, vandens lašai nukrenta ant žiedų, kadangi žiedadulkės yra lengvos jos lengvai pasklinda ore. Taigi dėl šios priežasties patartina, žmonėms turintiems alergiją, langus atidarinėti tik praėjus kelioms valandoms po audros, kai žiedadulkės bus nusėdusios.

Karštas oras kenkia žmonėms, kurie skundžiasi širdies veikla, o esant dideliam šalčiui pavojus kyla asmenims, patyrusiems infarktą.

Oras veikia visus žmones, tačiau vienus labiau, kitus mažiau. Šveicarijos meteorologai nustatė, kad šiuos pokyčius jaučia daug žmonių, ir jų reakcija būna ne tik fiziška, bet ir psichinė. Tyrėjai nustatė, kad žmones labiausiai veikia rudeninės ir pavasarinės orų permainos.

Vokiečių mokslininkai nustatė, kad labiausiai žmones veikia oro temperatūra, nes organizmas privalo pastoviai palaikyti tą pačią kūno temperatūrą, 37 laipsnius.

Taigi kai būna karštas ir tvankus oras, žmogaus organizmas privalo vėsintis išplėsdamas kraujagysles ir daugiau prakaituodamas, tačiau dėl per karšto oro ši funkcija sutrinka. Širdis privalo dirbti didesniu pajėgumu, pagreitėja kvėpavimas. To pasekoje žmogus jaučiasi labiau pavargęs. Todėl labai aukšta temperatūra gali būti net labai pavojinga senyvo amžiaus žmonėms ar ligoniams. Nes jų organizmas gali neatlaikyti tokio didelio širdies krūvio.

Taigi organizmas, yra toks subtilus dalykas, kuris nepaisant visko (atvėsus ar sušilus orams, prasidėjus audrai ar sausrai) turi prisitaikyti prie pakitusių sąlygų.

Žmogaus organizmo jautrumas oro permainoms buvo visą laiką ir tai nėra kažkas naujo. Pirmąją žinomesnę ataskaitą apie oro poveikį žmogaus organizmui pateikė antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas (460-380 pr.m.e). „Jeigu daug žmonių vienu ir tuo pačiu metu suserga viena ir ta pačia liga, tai to priežasties reikia ieškoti ten, kas yra bendra visiems žmonėms ir kuo jie visi naudojasi. Reiškia, kalbama apie įkvepiamą orą“. Hipokratas savo medicininiuose aprašymuose visada atkreipdavo dėmesį į oro sąlygas. Vokietis, gamtos mokslų žinovas Alexanderis von Humboldtas tyrė oro poveikį augalams ir pastebėjo, kad šis veiksnys daro įtaką vaisių nokimui.

Poetas Johannas Wolfgangas von Goethe kentęs dėl oro permainų, netgi viename savo laiške aprašė, jog aukštas slėgis suteikia jam darbingumo. Taigi kažin ar kas nors žino, jog šis poetas parašė ir keletą traktatų apie oro poveikį žmogui.

Vokietijos mokslininkai suskirstė žmones į tris grupes, kuriuos veikia oro pokyčiai.

Taigi pirmoji grupė – mažai reaguojantys. Šių žmonių organizmas lengvai prisitaiko prie bet kokio oro pokyčio. Jie nejaučia jokių negalavimų ir visiškai dėl oro kaitos nesiskundžia sveikatos pablogėjimu.

Antroji grupė būtų žmonės, kurie jaučia oro kaitą ir jo daromą poveikį tiek fiziškai tiek psichiškai.

Trečioji grupė – ypatingai jautrūs. Šie žmonės dėl staigių klimato pokyčių labai kenčia. Šie žmonės dažnai yra sirgę įvairiomis ligomis, ne kartą yra lūžę kaulai ar smarkiai susižeidę. Todėl keičiantis oro sąlygoms juos gali kamuoti ypač dideli skausmai.

Taigi tokie žmonės, kurių organizmas ypač jautriai reaguoja į oro permainas turi nuolat tikrintis sveikatą ir visuomet turėti reikiamų vaistų.

Šis aspektas ypač liečia senyvo amžiaus asmenis, vaikus, kūdikius. Labiau ties pusiaujo esančiose šalyse tokiems žmonėms yra ypač skiriamas didelis dėmesys. Moksleiviai gali neiti į mokyklą esant labai karštam orui, kad vaikai nepatirtų negalavimų dėl karščio.

Pastebėta, kad vyrai daug silpniau reaguoja į oro pokyčius nei moterys. Tačiau peržengus tam tikrą ribą jų jautrumas sumažėja.

Mokslininkai sako, kad prie naujų oro sąlygų lengviausiai prisitaiko jaunesni žmonės. Labiausiai kenčia tie žmonės, kurie vyksta į priešingo klimato šalį, nes tokių žmonių organizmas tarkim yra pripratęs prie šilto oro ir nuvykus ten kur veria labai didelis šaltis to žmogaus organizmas sunkiai prisitaikys ir tokios sąlygos gali padaryti žalos. Tačiau jeigu jaunas žmogus pamažu keliauja is vienų klimato sąlygų į kitas tai jo organizmas lengviau prisitaiko ir jaučiamas mažesnis oro poveikis.

Yra nustatyta, kad prisitaikyti prie kintančių oro sąlygų gali padėti nuolatinis kūno atpalaidavimas, rutina bei tinkama, sveika mityba. Patartina grūdinti kūną po kontrastingu dušu bei taikyti įvairias terapijas.

Taip pat patartinas ir nuolatinis sportas. Turėtumėte maždaug 4 kartus per savaitę skirti apie pusę valandos bėgimui, greitam ėjimui ar pasivažinėjimui dviračiu. Maistas turi būti tinkamas, kuriame būtų žmogui naudingų maisto medžiagų. Jis turėtų būti kuo šviežesnis. Be to kasdienė rutina stiprina žmogaus biologinį ritmą, todėl žmogus tampa mažiau priklausomas nuo oro permainų. Reikia stengtis visus kasdienius darbus atlikti tuo pačiu metu, kad organizmas įprastų. Be to vienas svarbesnių aspektų būtų pasivaikščiojimas gryname ore, nesvarbu kokios bebūtų oro sąlygos. Ypatingas dėmesys skiriamas žmonėms, kurie nemėgsta išeiti į viešumą, ir didžiają savo gyvenimo dalį praleidžia namuose. Šie žmonės ypač jautriai reaguoja į temperatūros pokyčius, nes yra pratę, kad aplink juos būtų pastovi oro temperatūra, nepaisant ar tai būtų vasara ar žiema. Šie žmonės nesugeba prisitaikyti prie oro pokyčiu, tačiau dėl to kalti yra tik jie patys. Tokiems žmonėms geriausia išeitis būtų pakeisti savo gyvenimo būdą.

Pastarosiomis dienomis vis dažniau kalbama apie oro sąlygas patalpose tai yra namuose. Gyvenamųjų namu savininkai vis dažniau nori apšiltinti savo būstus, tačiau net nesusimąsto, kad šis oras taip pat turi būti vėdinamas. Juk tvankus oras taip pat veikia žmogaus savijautą.

Ne per seniausiai pastebėta, kad vis daugiau žmonių savo būstuose įsideda plastikinius langus, tačiau net nesusimąsto, kad būtent nuo dėl šių langų susidariusio tvankus oro, buto gyventojai dūsta.

Klimato permainas ypač stipriai jaučiantiems asmenims, kad išvengtų įvairių negalavimų, patariama daugiau judėti ir ypač patartina kuo daugiau laiko praleisti gryname ore.

Taigi Vokietijoje yra paskelbta daug projektų remiantis oro poveikiu žmogui. Labai didelio dėmesio susilaukė bendras šalies meteorologijos tarnybos ir širdies centro projektas. Šio projekto tikslas yra nustatyti oro poveikį širdies infarktui bei gydymui po šio infarkto.

Projekte buvo pasirinkti pietiniai Vokietijos regionai. Išsiaiškinta, kad šiuose regionuose infarktų dažniausiai pasitaiko pavasarį. Be to buvo pastebėta, kad infarktų padaugėja tada, kai keičiasi oro frontas, o ne tada kai būna pastovios karščio ar šalčio bangos.[26]

2.5. Gyvenamųjų patalpų oras ir sveikata

Ar gyvenamųjų patalpų oras veikia žmogaus savijautą?

Dauguma žmonių didžiąją dienos dalį praleidžia uždarose patalpose. Šis oras gali turėti įvairių priemaišų, todėl toks oras gali tiesiogiai veikti žmogaus sveikatą. Šiame ore gali būti įvairių cheminių medžiagų, kurios pateko iš lauko, ar viduje esančių baldų. Seni apmušalai, senos grindys, jų priežiūros priemonės veikia žmogaus sveikatą. Šis oras taip pat gali būti užterštas ir tabaku, taršalais bei neišvengiamais biologiniais taršalais. Tai virusai, bakterijos ir pan.  Dauguma bakterijų veisiasi neprižiūrimose drėgnose ir šiltose patalpose. Bei dar vienas bakterijų ore atsiradimo šaltinis yra sergantys žmonės, kurie platina virusus ar bakterijas, pavyzdžiui kosint ar čiaudint.

Koks tokios oro poveikis žmogaus sveikatai?

Asmenys, daug laiko praleidžiantys patalpose, kurios būna užkrėstos įvairiomis bakterijomis dažnai skundžiasi įvairiais negalavimais. Pavyzdžiui įvairių organu neaiškiu skausmu, kosuliu, pykinimu, nuovargiu, krečiamu šalčiu ir pan. Šis blogo oro sudaromas efektas jau senai buvo pastebėtas ir netgi jam buvo suteiktas pavadinimas. Tai „ligoto pastato sindromas“. Šiam sindromui nėra išskirta ypatingų požymių, paprasčiausiai palikus tokią patalpą savijauta pati pagerėja.

Priežastys, kodėl žmogus ima negaluoti tokioje patalpoje nėra nustatytos. Tačiau galime išvardyti daug įvairių veiksnių, lemiančių tokį žmogaus savijautos pokytį. Mokslininkai nustatė, jog lakiosios organinės medžiagos gali sukelti ūmų sveikatos pažeidimą. Įvairios bakterijos, pelėsinis grybelis gali sukelti alergines reakcijas, o žmogus net nesupras nuo ko kilo ši alergija. Nes grybelis į orą išskiria sporas, kurios dirgina žmogaus organizmą. Bakterijos yra įkvepiamos ir gali sukelti kvėpavimo takų infekcijas.

Kaip apsisaugoti nuo teršalų užterštu oru ir išsaugoti sveika patalpų orą?

Žinome, kad cheminių junginių koncentracija būna didesnė tuomet, kai nesenai būna padarytas patalpos remontas ar būna ką tik atlikta vidaus apdaila. Todėl būtent po tokių remontu ar įtariant, kad patalpoje gali būti padidėjusi cheminių medžiagų koncentracija, būtina šį orą gerai išvėdinti. Todėl praėjus kažkuriam laikui, priklausomai nuo to kokios medžiagos yra patalpoje, ši patalpa galutinai išsivėdina.

Taigi labai didelę įtaką turi pastovus patalpų vedinimas. Todėl norint, kad pataluose būtų kuo šviežesnis oras būtina sudaryti tinkamą oro cirkuliaciją. Natūraliausias būdas būtų patalpose atidaryti orlaides, kad grynas oras patektų į vidų. Iš patalpos oras pašalinamas traukos kanalais. Šiuos kanalus galime rasti virtuvėse, vonios kambaryje ar tualete. Ypatingą dėmesį patartina atkreipti kiek ventiliacijos angų yra patalpoje. Kuo jų daugiau, tuo oras patalpoje bus šviežesnis ir švaresnis.

Labai svarbu yra tai, kad žmonės nesupranta, kad oro ventiliacija patalpoje yra labai svarbi. Jie dažniausiai siekdami kuo šiltesnės atmosferos įrenginėja slenksčius prie durų, įsideda plastikinius langus, kuriuose nebūna orlaidžių ar kitais užsandarina bet kokį kontaktą su lauko oru. Todėl tokiose patalpose oro cirkuliacija labai sumažėja ar netgi visiškai išnyksta, todėl dėl tokių priežasčių gali pablogėti žmogaus savijauta.

Kitas svarbus aspektas yra tinkamų ir kokybiškų statybinių medžiagų pasirinkimas. Naudojant pigias medžiagas siekiant sutaupyti net nesusimąstome kaip šios medžiagos pakenks mūsų sveikatai. Todėl labai svarbu pasirinkti kuo natūralesnio medžio grindis ar duris. Renkantis dažus svarbu atkreipti dėmesį į jų sudėtį ar pasitarti su specialistais. Visos naudojamo medžiagos turi pasižymėti viena iš  pagrindinių savybių. Jos turi būti pralaidžios orui, nes tokiu atveju nėra sudaromos sąlygos veistis pelėsiniam grybeliui. Taip pat ir įvairius audinius patartina rinktis iš natūraliu medžiagų, tai medvilnė, linas ir panašiai.

Neretai pasitaiko, kad žmonės norėję sutaupyti išleidžia daug daugiau pinigų, nes nuo nekokybiško remonto ima šlapti sienos, atsiranda pelėsinis grybelis, ar sklinda nemalonus kvapas.

Taigi vienas iš pagrindinių požymių į kurį reiktų atkreipti dėmesį yra nemalonus kvapas. Jis atsiranda tada, kai patalpose atsiranda pelėsinis grybelis. Ant sienų atsiranda tamsios dėmės. Dažniausiai grybelis atsiranda patalpose kuriose pastoviai būna drėgna, tai vonios kambarys ar virtuvė. Šis grybelis kenkia ne tik patalpų išvaizdai, bet ir žmogaus sveikatai. Plečiantis ir augant šiam grybeliui išsiskiria ypač nuodingos medžiagos, tai mikotoksinai. Šios medžiagos kenkia nervų bei imuninei sistemoms, sukelia alergines reakcijas.

Tinkama patalpų priežiūra labai sumažina patalpų taršą. Yra nustatyta, kad žmogus geriausiai jaučiasi tada, kai patalpų oras yra maždaug 20 – 25 laipsniai, o oro drėgmė sudaro nuo 40 iki 60 procentų.

Ar natūralios, sveikatai nekenksmingos medžiagos šiuo metu yra madingos?

Reikia pasidžiaugti, kad natūralios medžiagos baigia sugrįžti į madą. Vis daugiau žmonių renkasi kuo natūralesnes medžiagas. Tačiau jos yra brangesnės ir reikalauja daugiau priežiūros. Tačiau šių medžiagų teigiamos savybės pranoksta trūkumus.

Pokalbis su Vilniaus visuomenės sveikatos centro vyr. specialiste ryšiams su visuomene Roma Daškevičienė.[27]

3. Ekologiškas žemės ūkis

Ekologiški žemės ūkio produktai, dirvožemis

Nuo seno Europa garsėja didele ūkininkavimo ir žemes ūkio produktų įvairove. Per daug metų ištobulinti ūkininkavimo būdai leidžia užauginti produktų, plačiam vartojimui. Deja, gaminant produktą masėms imamasi visokių auginimo priemonių, kartais neatsižvelgiant į auginimo sąlygas. Taip vartotoją pasiekia ne ekologiški, o nuodingų dalelių turintys produktai. Vis daugiau žmonių stengiasi reikalingus produktus užauginti savo daržuose, nenaudodami jokių trąšų, patys prižiūrėdami. Tikima, kad paties užauginti produktai yra daug ekologiškesni ir naudingesni sveikatai. Ne paslaptis, kad ekologiški produktai – tai produktai, kurie atitinka specialistų išskirtus reikalavimus ekologiškiems produktams:

• „Ekologiškų produktų užauginimui nenaudojamos sintetinės trąšos ir sintetiniai pesticidai;
• Ekologiški produktai turi būti saugus: juose negali būti cheminių medžiagų;
• Ekologiški produktai negali būti modifikuoti;
• Ekologiško produkto gamyba neturi kenkti aplinkosaugai.“[28]

3.1. Ekologinis ūkininkavimas

Ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimo būdas, kurio metu palaikoma dirvožemio struktūra bei derlingumas, laikomasi gyvūnų gerovės standartų, vengiama naudoti įprastiniame žemes ūkyje leistinas medžiagas (sintetinius pesticidus, herbicidus, chemines trąšas, augimą skatinančius hormonus, antibiotikus ar genetiškai modifikuotus organizmus). Ūkininkai naudojasi technologijomis, kurios padeda saugoti ekosistemas ir mažinti taršą. Ekologinio maisto gamyboje galima naudoti tik nedaug maisto priedų ir pagalbinių perdirbimo priemonių.

Ūkininkai, siekiantys turėti ekologišką ūkį stengiasi išauginti maisto produktus naudodami tokias žemdirbystės sistemas, kurios kuo artimesnės natūralioms. Jie dirba remdamiesi uždaru žemdirbystės ciklo principu. Pavyzdžiui, siekiant gausesnio derliaus, naudojamas gyvulių mėšlas ir organinių medžiagų perdirbimas, todėl susiformavęs derlingas dirvožemis sumažina dirvožemio eroziją bei apsaugo nuo maistinių medžiagų išsiplovimo ir dirvos išsausėjimo. Be to, siekiant kuo labiau sumažinti išorinį poveikį, mėšlas ir pašarai gyvuliams turėtų būti gaunami iš savo ar kaimynų ūkių. Ekologiškai ūkininkaujantieji naudoja daug rankų darbo reikalaujančias technologijas, todėl  neigiamas poveikis aplinkai beveik nepadaro, pavyzdžiui ravėdami piktžoles rankomis, užuot jas nuodiję chemikalais.[29]
Ekologinis ūkis negali būti kuriamas užterštoje aplinkoje, arba teršti aplinką, todėl būtina prieš jį kuriant įvertinti aplinkos sąlygas ir taršos lygį. Esant taršos rizikai atliekamos dirvožemio, vandens ir ten išaugintų produktų analizės. Jei ekologinis ūkis yra arti taršos šaltinių būtina atlikti taršos vertinimą ir parengti rekomendacijas, kaip ją sumažinti.

Ekologinio ūkio laukai turi būti ne arčiau kaip 70 m. nuo kelių, kuriais pravažiuoja daugiau nei 3000 mašinų per parą ir ne arčiau kaip 150 nuo kelių, kuriais pravažiuoja daugiau nei 7000 mašinų per parą. Ekologinių ūkių laukai negali ribotis su chemizuotų ūkių laukais. Pagal ekologinio žemės ūkio taisykles ekologinio ūkio laukai turi būti ne arčiau kaip 10-25 m. nuo laukų, kuriuose buvo naudoti sintetiniai pesticidai. Šis atstumas priklauso nuo chemizuotuose laukuose naudojamos mineralinės trąšos atstumas turi būti ne mažesnis nei 10 m. Jei šalia ekologinio ūkio yra plotai, kuriuose naudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės ir trąšos reikia imtis visų priemonių, kad sertifikuotas plotas ir jame auginama produkcija nebūtų teršiama. Ekologinius ir chemizuotus laukus turėtų skirti natūralios ribos – melioraciniai grioviai, upeliai, gyvatvorės, arba tarp jų paliekamos nedirbamos zonos, skiriamosios juostos.

Ekologiniuose ūkiuose turi būti sudaromi pastovūs ūkio sėjomaininiai laukų planai. Šie planai yra būtini sertifikuojant ekologinius ūkius. Ūkio plane turi būti pažymėti ir sunumeruoti visi sėjomaininiai ir kiti laukai bei sklypai, pažymėtini pastatai ir kiti natūralūs objektai. Jei ekologiškai ūkininkaujama tik ūkio dalyje, plane turi būti aiškiai pažymėti ir chemizuotos ūkio dalies plotai. Laukai ir jų numeracija turi būti pastovūs ir nekeičiami. Jei tame pačiame lauke yra auginami skirtingi žemės ūkio augalai, plane turi būti pažymimi jų plotai, o tų augalų žymėjimas atliekamas taip, kad nebūtų keičiama kitų laukų numeracija. Ūkio pasėlių plane turi būti pateikiama informacija apie kaimyninių ūkių laukus, kurie ribojasi su ekologinio ūkio laukais – atstumai iki jų, auginami pasėliai ir kt.

Norint kuo tiksliau nustatyti optimalias tręšimo normas, reikia gerai apskaičiuoti maisto medžiagų išteklius dirvožemyje, jų sunaudojimą derliui gauti, taip pat ištirti, kiek jų į dirvą patenka su krituliais ir kiek nuostolių susidaro per ištisą metų ciklą. Visi šie duomenys įvertinami maisto medžiagų balanso metodu.[30]

Ekologinio žemės ūkio stipriosios pusės:

• Ekologinis ūkis sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
• Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.
• Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.
• Didėja vartotojų ir gamintojų susidomėjimas produktų kokybe ir aplinkos apsauga.
• Pastovus ekologinių gamybos ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.
• Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas, kuriasi produktų realizavimo kooperatyvai.
• Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su Europos Sąjungos reikalavimais.
• Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema.
• Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš Europos Sąjungos struktūrinių ir tarptautinių fondų, užsienio specialistų konsultacijos.
• Leidžiami informaciniai ekologinio ūkio leidiniai: „Eko ūkis“: gamyba, mokslas, rinka, Ekologinio ūkio naujienos, „Gaja“ informuoja ir kiti; parengtos TV laidos, filmai, straipsniai spaudoje. [31]

Ekologinio ūkio silpnosios pusės:

• Ekologinis ūkininkavimas neįteisintas kaip prioritetinio ūkio šaka.
• Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkio valstybinės paramos sistema.
• Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.
• Trūksta ekologinės gamybos ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
• Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai.
• Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.
• Trūksta informacijos apie ekologiškų produktų vartojimo naudą.
• Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema, neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos rinkodaros priemonės.
• Ūkininkai neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių.
• Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais.
• Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonės, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka. [32]

Ekologiniu ūkininkavimu šiandieniniame žemės ūkyje yra sprendžiamos tokios problemos:

• Ekologinės aplinkosauginės, žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, materialinių ir energetinių sąnaudų mažinimas ir aukštos kokybės, saugaus maisto bei žaliavų išauginimas;
• Ekonominių ir vietinių išteklių panaudojimas, galimybė produkciją realizuoti aukštesne kaina;
• Socialinės, darbo vietų kaime padidinimas.

Logotipai ir ženklinimas:

Kadangi ekologiški produktai kasdien darosi vis populiaresni, o žmonės ieško produktų, kurie būtų naudingi jų sveikatai, dažnai įvyksta nesusipratimų. Visame pasaulyje gausu įvairių turgelių, kurie vadinasi “ekologiškais”. Bet tai ne visai tiesa, todėl nereikia pasikliauti vien pavadinimais. Tie, kurie prekiauja ekologiškais produktai, privalo turėti specialus sertifikatus. Tačiau problema slypi ne tik tame. Ant pakuotės rašomas terminas “eko” reiškia – ekologiškai nepavojingas produktas (aplinkosaugai), o pirkėjai šį užrašą dažniausiai interpretuoja kaip sveiką produktą jų organizmui.

Ekologinėje gamyboje taip pat privalu laikytis įvairių reikalavimų, skirtų, logotipo ir ženklinimo naudojimui bei naujovių, atsižvelgiant į kiekvieno individualaus ūkio specifiką, paremtų pagrindiniais ekologinio ūkininkavimo principais. Pavyzdžiui, numatytų naujajame ES Reglamente apie ekologinį ūkininkavimą teigiama, kad dirvožemio derlingumas ir jo biologinis aktyvumas bus palaikomas ir gerinamas naudojant įvairių vienmečių žemės ūkio kultūrų rotaciją, tarp jų ir ankštinių bei kitų žaliajai trąšai skirtų augalų sėjomainą, tręšiant gyvulių mėšlu ar kitomis organinėmis medžiagomis (pageidautina – kompostai iš ekologiškai auginamų augalų). [33]

ES taisyklės garantuoja ekologinio ūkininkavimo būdu pagamintų produktų autentiškumą, kad ir kur jie butu pagaminti, ir užtikrina teisingą jų ženklinimą. Pagal galiojančius teisės aktus žodį „ekologinis“ maisto produktų žymėjimui leidžiama naudoti tik ekologinio ūkininkavimo būdu pagamintiems produktams. Tuo būdu vartotojams garantuojama perkamų ekologinių produktų kokybė ir patikimumas.

ES ekologinis ženklas nėra privalomas, tačiau jį gali naudoti visi ekologiniu žemes ūkiu užsiimantys ūkininkai ir maisto produktų gamintojai.

Juo patvirtinama, kad:

• bent 95 % produkto sudedamuoju dalių yra pagaminti ekologiniu būdu;
• produktas atitinka oficialios kontroles programos reikalavimus;
• ant produkto nurodytas gamintojo, perdirbėjo arba prekybininko pavarde arba pavadinimas ir kontroles tarnybos pavadinimas arba kodas.

„Ekoagros” – tai lietuviškas žemės ūkio ir maisto produktų ženklas. Jie auginami, perdirbami, ženklinami ir realizuojami pagal griežtus taisyklių reikalavimus. Šie  produktai visada bus paženklinti etikete, kurioje pateikiama pati svarbiausia informacija: ekologiškų produktų sertifikavimo ženklas, identifikuotas gamintojas, jo sertifikato numeris, sertifikavimo darbus atlikusi sertifikavimo įstaiga.

Nuo 2006 metų ženklą “Ekologinis žemės ūkis” nustatyta tvarka naudoja sertifikuoti Lietuvos ekologinės gamybos ūkininkai bei perdirbėjai, karu su sertifikavimo įstaigos „Ekoagros” ženklu. [34]

3.1. Ekologiškas maistas

Kai ekologiški produktai išgabenami iš ūkio, jie dažniausiai pereina dar kelis paruošimo etapus, kol atsiduria ant stalo. Kiekviename iš šių paruošimo etapų, kaip ir ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams, taikomas toks pat dėmesys, profesionalumas bei griežtas laikymasis ekologinės gamybos reglamento reikalavimų. Tai būtina, norint, jog galutinis produktas išliktų natūralus ir vertas, kad jį vartotumėte.

Ekologiškų produktų perdirbėjai drauge su prekiautojais ir platintojais siekia panašių tikslų kaip ir ekologiškai ūkininkaujantieji, t. y. tiekti šviežius ir patikimus produktus, pagamintus tausojant gamtą ir nepažeidžiant jos natūralios sistemos.

Svarbūs šie ekologiškų produktų perdirbimo principai, apimantys:

• griežtą apribojamą, kokie priedai ir perdirbimo pagalbinės priemonės gali būti naudojamos;
• griežtą apribojimą, kokie chemiškai susintetinti priedai gali būti naudojami;
• draudimą naudoti genetiškai modifikuotus organizmus.

Šalia įvairių kokybiškų ir gardžių vaisių, daržovių ir mėsos produktų šiuolaikiniai ekologiški produktai gali būti ir yra:

• vaikams skirtas maistas;
• vynas, pagamintas iš ekologiškų vynuogių;
• alus;
• jogurtai;
• pyragai;
• pyragaičiai;
• duona;
• pusryčių javainiai;
• sausainiai;
• atšaldyta mėsa;
• vaisių sultys;
• konservuoti vaisiai ir daržovės;
• pusgaminiai;
• kava;

Ekologiškai ūkininkaujantieji linkę rinktis ne tokias populiarias augalų ir naminių gyvulių veisles, kurios yra atsparesnės kenkėjams ir ligoms bei geriau prisitaikiusios prie aplinkos ir klimato sąlygų. Akivaizdu, kad todėl ir ekologiškų produktų perdirbėjai gali pasiūlyti gausesnį produktų asortimentą. [36]

3.2.                 Dirvožemis

Ekologinės gamybos ūkininkai pripažįsta, kad ypatingą svarbą žmonijos ir gyvūnų išlikimui turi dirvožemio gyvybingumas ir aplinkos tausojimas. Ekologiniu ūkininkavimu užsiimantys ūkininkai tausoja aplinką:

• atsakingai naudodami energijos ir gamtinius išteklius;
• išsaugodami biologinę įvairovę;
• palaikydami ekologinę regiono pusiausvyrą;
• gerindami dirvožemio derlingumą;
• palaikydami vandens kokybę.[37]

Dirvožemis žemėje yra vienas pagrindinių, tačiau labiausiai apleistų gamtos išteklių. Jis svarbus žemėje egzistuojančiai gyvybei, nes maitina augmeniją, o ši žmonėms ir augalams teikia maistą ir deguonį. Ekologiškai ūkininkaujantieji puoselėja dirvožemio kokybę, kruopščiai kontroliuodami, ką patys įdeda ir ką pasiima iš dirvožemio, stebi, kokią įtaką jų veikla turi dirvožemio derlingumui ir sudėčiai.

„Labai svarbu, koks yra mineralinių ir organinių medžiagų santykis dirvožemyje, nes nuo to priklauso jo derlingumas. Dirvožemio rišlumą, laidumą, derlingumą lemia organinių medžiagų kiekis. Organines medžiagas dirvožemiuose kaupia gyvieji organizmai. Vykstant fotosintezei, augalai iš aplinkos oro ir vandens, taip pat iš dirvožemio mineralinių medžiagų sintetina organines medžiagas. Augalams mirus, jų sukauptos organinės medžiagos lieka viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose, kur jas perdirba gausybė įvairiausių mikroorganizmų. Susintetintomis augalų maisto medžiagomis minta ir visi kiti gyvieji organizmai, kurie, baigę savo gyvenimą, taip pat lieka dirvožemio paviršiuje. Augalų susintetintą ir gyvūnų liekanų organinę medžiagą dirvožemio mikroorganizmai perdirba į sudėtingą, labai aktyvią dirvožemio organinę – mineralinę medžiagą –

humusą arba puvenas. Organinių medžiagų kaupimasis dirvožemyje labai priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės (mechaninės) sudėties ir klimato sąlygų. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose kaupiasi mažiau organinių medžiagų, todėl juose sąlygos augalams augti yra blogesnės. Kita vertus, organinės medžiagos čia sparčiai ardomos dėl aktyvios aerobinių mikroorganizmų veiklos, greitesnio jų įšilimo, o mineralizuotas medžiagas lengvai išplauna vanduo. Tokiuose dirvožemiuose susikaupia nedaug humuso, todėl jie nelabai derlingi.“

Vanda Žekonienė, Nijolė Daugelienė „Mokslinių rekomendacijų taikymo ekologiniame ūkyje pagrindai“ Kaunas: Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2006, p. 8.

Ekologiniu ūkininkavimu užsiimantys ūkininkai siekia ne vien palaikyti sveiką, derlingą ir natūralų dirvožemio būvį – naudodami tinkamas maistines medžiagas, gerindami dirvožemio struktūrą bei įdiegdami veiksmingą vandens resursų naudojimą, jie taip pat stengiasi pagerinti dirvožemio charakteristikas.[38]
Ekologiniuose ūkiniuose naudojami būdai, kuriais siekiama palaikyti ir gerinti dirvožemio būklę, yra šie:

• naudojant ilgalaikes ir įvairias augalų sėjomainas, siekiama sunaikinti piktžolių ir kenkėjų ciklus, leisti dirvožemiui atsinaujinti ir pildyti jį naudingomis maistinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, ankštinės kultūros, tokios kaip dobilai, ,,suriša”“ azotą iš atmosferos;
• naudojant organines trąšas, siekiama gerinti dirvožemio struktūrą ir apsaugoti nuo dirvožemio erozijos;
• griežtu dirbtinių trąšų ir cheminių sintetinių pesticidų naudojimo ribojimu, siekiama išvengti ilgalaikių dirvožemio cheminės sudėties pakitimų ir priklausomybės pesticidams;
• naudojant ilgalaikes ir įvairias augalų sėjomainas, siekiama sunaikinti piktžolių ir kenkėjų ciklus, leisti dirvožemiui atsinaujinti ir pildyti jį naudingomis maistinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, ankštinės kultūros, tokios kaip dobilai, „suriša“ azotą iš atmosferos;
• siekiant išvengti dirvožemio erozijos ir maisto medžiagų išplovimą iš dirvožemio, nuėmus derlių, laukai užsėjami žaliajai trąšai skirtomis kultūromis;
• sodinant gyvatvores ir pievas, siekiama išvengti dirvožemio erozijos ir maisto medžiagų netekimo.

Ten, kur įmanoma, ekologiškai ūkininkaujantieji naudoja mechaninius ir fizinius dirvožemio įdirbimo metodus, siekdami išsaugoti optimalią dirvožemio būklę ir struktūrą. Ūkininkai kontroliuoja piktžolių augimą jas mechaniškai naikindami, o ne herbicidais. Tai leidžia palaikyti bioįvairovę tiek dirvožemio paviršiuje, tiek pačiame dirvožemyje.

Kai kuriais tyrimais nustatyta, jog ekologiškai ūkininkaujant dirvožemyje padaugėja naudingų organizmų, kurie padeda išauginti sveikus pasėlius ir gyvulius.

2002 m. atliktu tyrimu Dirvožemio derlingumas ir biologinė įvairovė ekologinės gamybos ūkyje  nustatyta, kad ekologiškai ūkininkaujant,

• dirvožemyje padvigubėja mėšlavabalių skaičius;
• 50% padaugėja sliekų;
• 60% padaugėja migruojančių vabalų;
• padvigubėja vorų.

Naujasis ES Reglamentas dėl ekologinės gamybos nustato:

• ekologiškų augalų auginimui turi būti naudojami tokie žemės arimo ir įdirbimo būdai, kurie palaiko ar gerina dirvožemio organinę medžiagą, užtikrina dirvožemio stabilumą ir gerina dirvožemio biologinę įvairovę bei saugo dirvožemį nuo sutrypimo ir nuganymo;
• dirvos derlingumas ir biologinis aktyvumas turi būti išlaikomas arba padidinamas, panaudojant daugiametį sėjomainos planą, taikant kasmetinę augalų sėjomainą, auginant ankštinius augalus ir kitus žaliajai trąšai naudojamus arba ilgašaknius augalus, taip pat naudojant galvijų mėšlą ar kitas medžiagas, pageidautina iš kompostuotų ekologiškų augalų.[39]

Kasmet ekologiški ūkiai ir produktai yra vis labiau vertinami ne tik produktų vartotojų, bet ir visuomenės. Ekologiški ūkiai prisideda prie tašos mažinimo, padeda saugoti gamtą ir kuria ekologiškus produktus, kurie teikia naudą žmogaus organizmui ir sveikatai. Siekiant turėti ekologišką ūkį ir jame išauginti nežalingus produktus, reikia ypač rūpintis dirvožemiu, žinoti ir laikytis taisyklių. Parduotuvėse ekologiškai išaugintą produktą padeda atpažinti logotipai ir įvairūs ženklai, kuriuos norint gauti ūkininkai privalo atitikti ekologiškų ūkių reikalavimus.

4.                      Ekologinės priemonės

(kosmetika, higieninės priemonės)

Kas yra ekologiški produktai?

Ekologiški produktai ir pati ekologija – pačioje mados viršūnėje. Pradėjome atidžiau rūpintis savo ir artimųjų sveikata, o sveikas gyvenimo būdas tapo tarsi aukštesnės klasės simboliu, kaip kad prabangios atostogos ar naujas automobilis. Žmonės pamėgo pirkti nekenksmingus produktus ir ekologišką kosmetiką. Statistikos duomenimis, 80 procentų europiečių norėtų pirkti tik ekologiškus produktus, o 75 procentai europiečių taip ir pasielgtų, jei šie produktai kainuotų 10 procentų brangiau nei įprastiniai.

Taigi pirkėjai pasirengę investuoti į savo sveikatą, tačiau iškyla problema: informacijos stoka, o kartais ir dezinformacijos perteklius. Dauguma įmonių užsiima savireklama ir pakuotėse naudoja ženklą “eko”, kuris dažniausiai neturi nieko bendro su ekologija. Savaime suprantama, tai kenkia vartotojų pasitikėjimui.

Tačiau problema slypi ne tik tame. Iš esmės ant pakuotės rašomas terminas “eko” reiškia ekologiškai nepavojingas produktas (aplinkosaugai), o pirkėjai šį užrašą dažniausiai interpretuoja kaip sveiką produktą jų organizmui.

Specialistai yra išskyrę reglamentuotus reikalavimus ekologiškiems produktams:

• Ekologiškų produktų užauginimui nenaudojamos sintetinės trąšos ir sintetiniai pesticidai;
• Ekologiški produktai turi būti saugus: juose negali būti cheminių medžiagų;
• Ekologiški produktai negali būti modifikuoti;
• Ekologiško produkto gamyba neturi kenkti aplinkosaugai.

Šiuo metu gausu įvairiausių turgelių, kurie vadinasi “ekologiškais”. Iš tiesų – tai ne visai tiesa, todėl nereikėtų pasikliauti vien skambiais pavadinimais. Nepamirškite, kad tie, kurie prekiauja ekologiškais produktai, privalo turėti specialus sertifikatus.[40]

Kas yra natūralioji kosmetika?

   Natūraliosios kosmetikos žaliavoms ir gamybai keliami didžiuliai kokybės reikalavimai. Žodžiai „natūralus“ bei „biologinis“ nėra vienas ir tas pats, kas „geras“ ir „patikimas“. Vartotojai nusivils sužinoję, kad kai kurie kosmetikos gamintojai plaukia ant natūraliosios kosmetikos bangos, nors jų gaminama produkcija tikrai nėra natūrali. Pavyzdžiui, teismas uždraudė vieno tariamai grynai natūralaus produkto gamybą, kurio sudėtyje buvo net 90 cheminių medžiagų. Panašiai atsitiko ir su biologine prausimosi priemone, kurios gamybai vartojamas konservantas formaldechidas pripažintas netinkamu.

4.1. Kūno priežiūros priemonės po svetima vėliava

   Haincas – Jurgėnas Vailandas – Groterjanas, Vokietijos Vaistų, sveikai gyvensenai skirtų prekių ir kūno priežiūros priemonių pramonės (VPPS) susivienijimo natūraliosios kosmetikos skyriaus vadovas, taip apibūdino keblią vartotojų padėtį: „ Vartotojui dažnai nepakanka žinių, todėl jis negali skirstyti produktų į „natūraliąją kosmetiką“ ir „pramoniniu būdu pagamintą kosmetiką“. Dažnai natūraliomis laikomos tokios prekės, kurias taip apibūdina reklama“. Kartasis produktai, kuriuose tėra nors vienas augalų ekstraktas ar aliejus, parduodami kaip natūralūs.

Norint nustatyti tikslią ribą tarp natūraliosios ir pramoninės kosmetikos ir taip atskirti pelus nuo grūdų, įdiegti bendri kokybės reikalavimai. Natūraliosios kosmetikos gamintojai, priklausantys VPPS, vieningai apibūdino tikrą natūraliąją kosmetiką: „Natūralioji kosmetika skirta kūno gražinimui puoselėjimui. Ji naudoja vien gamtines veikiąsias medžiagas. Naudojamos tik aplinkai ir sveikatai nekenksmingos gamtinės žaliavos.

4.2. Kas iš tiesų yra natūralioji kosmetika?

Sąvoką „natūralioji kosmetika“ paaiškina vartotojų centras. Natūraliajai kosmetikai keliami tokie reikalavimai:

• Ji gaminama vien iš gamtinių odai nekenksmingų medžiagų.
• Jos sudėtyje neturi būti mineralinių riebalų ( parafinų ).
• Ji neturi būti konservuota, aromatizuota ar dažyta sintetinėmis medžiagomis‘
• Gaminama be sintetinių tirpiklių.
• Pardavinėjama pridėjus tikslų vartojamų medžiagų sąrašą.
• Gaminama nekenkiant aplinkai ir pakuojama į aplinkai nekenksmingą pakuotę.[41]

Ar galima dėti lygybės ženklą tarp ekologiškos ir natūralios kosmetikos?

„Vis didėjantis žmonių susidomėjimas ekologinėmis kosmetikos priemonėmis, ar tai būtų sveikatos, aplinkosaugos ar mados reikalas, yra iš tikrųjų labai sveikintinas ir skatintinas žingsnis,“ – teigia „Ekokolekcija“ parduotuvės, kuri užsiima didmenine ir mažmenine ekologiškų produktų prekyba, savininkė LORETA DUMBLIAUSKIENĖ. Londone, Westminsterio universitete, fitoterapijos studijas baigusi Loreta pabrėžia, kad net renkantis ekologišką kosmetiką ar kūno priežiūros priemones derėtų atidžiai išstudijuoti etiketę, susipažinti su ekologiškų produktų ženklinimu ir įsitikinti, kad gamintojas turi atitinkamą sertifikatą.

Kaip galima būtų apibūdinti ekologišką kosmetiką ir kūno higienos priemones? Kuo ši kosmetika skiriasi nuo įprastų kosmetikos priemonių?

Ekologiškos kosmetikos gamyboje nenaudojamos įvairios cheminės medžiagos, sintetiniai konservantai, genetiškai modifikuoti ingredientai, kurie daugeliu atvejų yra pripažinti kenksmingais aplinkai ir žmonėms.
Nuo įprastų kosmetikos priemonių ekologiška kosmetika skiriasi tuo, kad yra tyra ir „pilna energijos“, nes pagaminta iš švarių natūralių medžiagų, tokių kaip šaltai spausti augaliniai aliejai, eteriniai aliejai, vaistažolių ekstraktai. Tokia produkcija turi didelę vertę ir pasižymi geresnėmis terapinėmis, aromatinėmis, bei technologinėmis savybėmis nei įprastiniai produktai. Ši kosmetika yra visiškai saugi ir sveika naudoti. Be to, ekologiškos kosmetikos priemonės neteršia gamtos ir prisideda prie jos išteklių išsaugojimo.
Ekologiškos kosmetikos gamyba, ženklinimas, pakavimas ir realizavimas vyksta pagal griežtus taisyklių reikalavimus ir vadovaujantis etikos taisyklėmis.

Ar ekologiškos kosmetikos produkcijoje visos sudedamosios dalys yra 100 proc. ekologiškos?

Iš tikrųjų yra labai sunku pagaminti 100 proc. ekologiškas grožio priemones dėl vartotojų produkcijai keliamų didelių reikalavimų. Mes norime jas atidarinėti kelis kartus per dieną, kišti į jas pirštą, kartais net taisyklingai neužsukame indelio ir norime, kad jos laikytų bent jau kelis mėnesius ar netgi metus. Todėl ekologinės sertifikuojančios organizacijos leidžia naudoti labai nedidelį kiekį tam tikrų ištirtų ir nekenksmingais pripažintų konservantų bei priedų dėl produkto efektyvumo, saugos ir higienos užtikrinimo. Sakykime, Jungtinės Karalystės vyriausybinė ekologinio sertifikavimo organizacija The Soil Association suteikia teisę gamintojui naudoti jos ženkliuką, jeigu produkto ekologiškos dalys sudaro ne mažiau kaip 95 proc. Stipriausia Europos ekologinio sertifikavimo organizacija „Ecocert“, taip pat leidžia produkcijoje naudoti ne daugiau nei 5 proc. sintetinių dalių.

Ką reiškia ir rodo ekologiškos kosmetikos sertifikatas? Ar iš jo galima spręsti, kad renkamės tikrai ekologiškas kosmetikos ir kūno higienos priemones?

Ekologiškos kosmetikos sertifikatas reiškia, kad produktas buvo įvertintas tam tikros nepriklausomos organizacijos kaip atitinkantis ekologinio standarto reikalavimus. Ekologinio standarto reikalavimai nedaug skiriasi tarp įvairių šalių, bet iš esmės visi jie siekia užtikrinti, kad produkto ingredientai būtų išauginti ekologiškai ir kontroliuoja leistinų ne ekologinių ingredientų kiekį.
Nepriklausomos sertifikuojančios organizacijos ženkliukas ant produkto yra pats paprasčiausias būdas įsitikinti, kad produktas yra tikrai ekologiškas. Šioms, dažniausiai vyriausybinėms organizacijoms, atliekančioms sertifikavimą, yra keliami dideli reikalavimai: jos turi būti nešališkos, objektyvios, kompetentingos ir finansiškai savarankiškos. Turimas sertifikatas garantuoja ekologiško produkto ingredientų autentiškumą, užtikrina kenksmingų cheminių bei genetiškai modifikuotų medžiagų nebuvimą. Taip pat suteikia aiškų ir sąžiningą produkto sudėties aprašymą.
Produkto sertifikavimas apsaugo vartotoją ir suteikia klientui progą ilgai negalvojant pasirinkti švaresnę ir sveikesnę produkciją.

Ką reiškia kosmetikos eko ženklai? Ar sprendžiant grožio priemonių vertę yra nustatyti ekologiškos kosmetikos standartai? Ar kiekvienoje šalyje galioja savita sistema, kuri nustato ekologinės kosmetikos vertę?

Nepaisant ekologiškų grožio priemonių industrijos šiuo metu dedamų didelių pastangų supaprastinti       ekologiškos   kosmetikos ženklinimą, tarptautinio ekologinės ir natūralios kosmetikos sertifikavimo standarto paruošimas vis dar išlieka didelis iššūkis. Todėl šiandien sertifikavimo ženklai yra skirtingi įvairiose šalyse. Žymiausi ir prestižiškiausi yra šie:
· „Ecocert“ – stipriausias Europos ekologinio sertifikavimo ženklas;
· The Soil Association – didžiausia ir aukščiausią vertę turinti ekologinio sertifikavimo asociacija Anglijoje;
· BDIH – vokiečių sertifikatoriai, kurie naudoja griežtas natūralios kosmetikos sertifikavimo taisykles;
· „USDA Organic“ – žinomiausia JAV ekologinio sertifikavimo organizacija;
· „Organic Food Chain“ – Australijos ekologinio sertifikavimo organizacija;
· Žalia Gulbė – oficialus Skandinavijos ekologiškų gaminių ženklas.

Kuo skiriasi natūrali ir ekologiška kosmetika?

Renkantis kosmetiką reikia būti atidiems ir patiems išstudijuoti produkto sudėtį. Vadinamoji natūrali kosmetika ne visada yra iš tikrųjų natūrali ir saugi. Dažnai gaminiuose, kurie pristatomi kaip natūralūs, be kelių vaistažolinių ingredientų slypi gausybė cheminių medžiagų. Natūrali kosmetika neturi skaidraus apibrėžto standarto, kokia ji turėtų būti.
Netgi ekologiška kosmetika, kad galėtų būti legaliai įvardijama kaip ekologiška, teužtenka kad jos sudėtyje būtų bent 1 proc. ekologiškų ingredientų! Todėl nėra jokių garantijų, kad vadinami ekologiškais gaminiai ir yra tokie, kokiais skelbiasi.
Nenuostabu, kad nepatyręs pirkėjas gali lengvai susipainioti. Todėl paprasčiausias būdas sužinoti, kad produktas yra tikrai ekologiškas, yra ieškoti ant jo pakuotės nepriklausomos ekologiškai sertifikuojančios organizacijos logotipo.

Ar ekologiškos kosmetikos priemonės tinka kiekvienam?

Netgi ekologiškos kosmetinės priemonės, ypač tos kurios turi tam tikrų eterinių aliejų, gali sukelti alergiją, dirginti odą, todėl yra priemonių, skirtų itin jautriai odai, kurios naudoja tik labai švelnius ingredientus.
Kaip ir tradicinės, ekologinės grožio priemonės yra skirstomos pagal odos tipą, panaudojant atitinkamas savybes turinčias veikliąsias medžiagas.
Ekologiška kosmetika dažnai yra universali, skirta naudoti tiek vyrams tiek moterims, tačiau vis dažniau galima rasti specialiai vyrams sukurtas kosmetines linijas, į kurias įeina ekologiškos skutimosi priemonės, dušo geliai, kūno dezodorantai, taip pat ekologiniai kremai, kaukės, balzamai. Jie išsiskiria savo pakuote bei aromatais.
Vaikams skirtos ekologinės priemonės yra ypač švarios bei švelnios, nes mažyliai yra ypač jautrūs chemikalams, tai dažnai pasireiškia įvairiomis alergijomis ir kitomis ligomis. Naudojant ekologiškus produktus, smarkiai sumažinamas toksinų, su kuriais kasdien susiduria maži jų kūneliai, krūvis. Ekologinė vaikiška kosmetika drėkina, maitina, ramina ir apsaugo kūdikių bei vaikų odelę, taip pat padeda esant įvairiems odos išbėrimams, alergijoms ar egzemai.

Kodėl ekologines kosmetikos priemones renkasi vis daugiau moterų? Ar tai tik mados reikalas?

Sveikai gyvenant yra labai svarbu ne tik ką mes dedame į savo kūną, bet ir ką ant jo. Oda yra pats didžiausias kūno organas, ir iki 60 proc. to, kuo ją tepame, patenka į kraują. Naudojant odos priežiūros priemones su cheminėmis medžiagomis, remiantis daugelio mokslinių tyrimų rezultatais, ilgainiui gali kilti įvairios alergijos, egzema ir netgi vėžinės ligos. Todėl, nenuostabu, kad daugelis sąmoningų žmonių imasi atsakomybės už savo sveikatą, domisi ir stengiasi rinktis grožio priemones be chemikalų, taip ne tik užtikrindami gerą savijautą, ligų prevenciją, bet ir aplinkos taršos mažinimą.
Palyginti su Vakarų Europa, kur ekologiškų prekių ir paslaugų rinka yra labai plačiai išvystyta ir vertinama milijardais eurų, Lietuvoje populiarumo dar trūksta. [42]

4.3. Ar pavojinga rankų darbo kosmetika?

Paskutiniu metu kosmetologijos rinkoje atsirado nauja mada – rankų darbo kosmetika, kuri dar gali būti prekiaujama kaip sveriama. Žinoma, čia yra šiek tiek „ekskliuzyvo“. Mes perkame ne suantspauduotus buteliukus, o priemones, parengtas kaip ir specialiai mums. Be to, iš natūralių komponentų. Tačiau tokia kosmetika turi ir savo „povandeninius akmenis“. Prieš perkant 100 g stebuklingosios kaukės, reiktų suvokti visus rankų darbo kosmetikos pliusus ir minusus.

Iš tikrųjų natūralios rankų darbo kosmetikos produktai negali turėti sintetinių ingredientų, naudojamų masinėje kosmetikoje, kurie yra ne tik abejotini, bet tuo pačiu gali turėti ir blogą įtaką jūsų sveikatai. Organiškoje turi būti kuo mažiau konservantų, kvapiklių ir dažiklių, o geriausiai jei joje iš viso to nebūtų. Ieškokite muilo be furokumarinų – fototoksinų, kurie didina odos jautrumą ir pigmentaciją, veikiant ją tiesioginiais saulės spinduliais.

Jei jau kalbame apie natūralų rankų gamybos muilą, masažinius kremus ir putas voniai, svarbiausiai, į ką reiktų atkreipti dėmesį – tai būtent į tuos natūralius ingredientus, kurie ir daro prekę patrauklia, juk jie daro didžiausią biologinę įtaką žmogui.

Dauguma gamintojų ir pardavėjų, labai pedantiškai vardina sudėtį, tačiau praktiškai niekur nerasite, kokia galima žala, esant tam tikriems susirgimams. Nes būtent natūralūs komponentai (medus, rugiai, žiedadulkės) turi daugiausiai baltymų, todėl gali tapti stiprūs alergenai. Žmonėms, turintiems skydliaukės ligų, reiktų vengti šviežios kosmetikos sudėtyje esant jodo, taip pat jūros dumblių. Būtinai pasitikslinkite pas gydytojus, ar galite jūs naudotis šviežia kosmetika, jei turite odos, endokrininių ligų, sergate alergija, epilepsija, hipotonija, hipertonija arba jūs esate nėščia.

Be to, atminkite, kad jūsų akys gali būti jautrios tam tikriems komponentams; geriausiai prieš perkant pasidaryti jautrumo testą – pabandymą ant vidinės rankų sulenkimo dalies. Yra augalų, pavyzdžiui, gvazdikai, cinamonas, kurie vartojami dideliais kiekiais gali iššaukti odos sudirgimą. Ypač didelį dėmesį reikia atkreipti į kosmetiką ir priemones, kurias jūs naudosite vaikams – juk jie dar labiau pažeidžiami. Saugokite toliau nuo vaikų rankų gamybos muilą ar eterinius aliejus, kurie patekę į vidų gali sukelti apsinuodijimą.

Atminkite, kad saulės šviesa ir aukšta temperatūra gali neigiamai paveikti augalinius komponentus ir natūralios kosmetikos eterinius aliejus, todėl geriausiai šviežią kosmetiką laikyti vėsioje ir tamsioje vietoje. O kai kuriuos produktus vertėtų laikyti tik šaldytuve. Nepamirškite, kad natūrali kosmetika neturi konservantų, todėl jos galiojimo laikas yra žymiai trumpesnis nei fabrikinės. Nepalikite natūralaus muilo ant paviršiaus, kurio jūs nenorite ištepti: dauguma vaisių rūgščių, aliejai iššaukia aktyvias reakcijas ir nudažo tam tikras medžiagas.[43]

4.4. Ekologiškos kosmetikos Lietuvoje parduodama vis daugiau

Statistika rodo, kad ekologiškos kosmetikos rinka Lietuvoje auga. Šių metų pirmąjį ketvirtį lyginant su 2011 metų tuo pačiu laikotarpiu, ekologiškos kosmetikos pardavimai išaugo apie 40 procentų. Šiuo metu ekologiškos kosmetikos pardavimai šiame tinkle sudaro beveik 4 proc. visų pardavimų. Palyginimui – 2009 m. šis rodiklis siekė vos 0,5 procento.

„Pastebime, kad moterys vis dažniau teiraujasi ekologiškos ir natūralios kosmetikos gaminių, domisi jų sudėtimi ir veikliosiomis medžiagomis. Ypač populiarios ekologiškos odos ir kūno priežiūros linijos bei  ekologiška kosmetika vaikams. Stebina pastaruoju augantys ekologiškų veido priežiūros priemonių vyrams pardavimai“, – apie ryškėjančias tendencijas pasakoja „Sarma“ rinkodaros projektų vadovė Jurga Kulickaitė.

Pasak jos, pardavimų statistika rodo, jog dažniausiai perkami ekologiški veido kremai, kūno priežiūrai skirtos priemonės, ypač dezodorantai ir kūno kremai, taip pat plaukų dažai. Artėjant vasaros sezonui daugėja norinčiųjų įsigyti ir ekologiškų odai po saulės vonių skirtų drėkinti kūno kremų.

„Matydami augantį ekologiškos kosmetikos poreikį nuolat plečiame kokybiškų, tarptautinius reikalavimus atitinkančių produktų pasiūlą. Šiuo metu mūsų tinklo parduotuvėse galima įsigyti  daugiau nei 10 skirtingų gamintojų natūralios kosmetikos, kuriai parduotuvėse skiriame atskiras zonas, kad pirkėjui būtų patogu visą siūlomą produkciją rasti vienoje vietoje“, – pasakoja  J. Kulickaitė.

Latviškos ekologiškos kosmetikos gamintojo „Madara“ duomenimis, ekologiška kosmetika sparčiai populiarėja ir Latvijoje bei kitose Europos šalyse, taip pat Azijos regione. „Natūralių produktų vartojimo fenomenas kilo maisto pramonėje, vėliau paplito ir tarp kūno priežiūros priemonių. Pastebime, kad pastaraisiais metais susidomėjimas tik auga, pavyzdžiui, vis daugiau produkcijos eksportuojame į Azijos šalis, auga pardavimai ir visoje Europoje. Tai lemia vartotojų supratimas, kad natūralios sudėtinės dalys yra švelnesnės odai“, – sako Lotte Tisenkopfa-Iltnere, ekologiškos  kosmetikos namų įkūrėja.

Tarptautinės tyrimų ir konsultacijų agentūros „Organic Monitor“ duomenimis, 2015 metais natūralios ir ekologiškos kosmetikos pardavimai pasaulyje išaugs iki 14 mlrd. JAV dolerių (37,5 mlrd. litų). Agentūros pastebėjimu, nors natūralių ir ekologiškų produktų paklausa auga visame pasaulyje, tačiau prekyba labiausiai sutelkta Europoje ir Šiaurės Amerikoje. „Organic Monitor“ duomenimis, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, tokios kosmetikos rinkos dalis siekia 10 procentų.[44]

5. Ekologinė medicina

Ekologinė medicina – tai sudėtinga mokslo sritis, kuri atsižvelgia į visus žmonių sveikatai sukeltus aplinkos poveikio aspektus.

Ši mokslo šaka susikūrė Klivlende (JAV) 1986 metais. Ji apima šias sritis: vidaus organų medicinos, toksikologijos, epidemiologijos, biochemijos, imunologijos, fizikos, chemijos ir t.t.

Žinoma, kad sergamumo struktūra per pastaruosius 200 metų iš esmės pasikeitė. Iki XIX amžiaus pradžios dominuojančios buvo ūmios infekcinės ligos, sužeidimai ir nelaimingi atsitikimai. XX amžiuje pradėjo daugėti lėtinių ligų, kurios šiuo metu vyrauja. Tai apima vėžio, jungiamojo audinio ligas, imuninę sistemą, degeneracines nervų, autoimunines ligas, lėtinio nuovargio poveikį, ir t.t. Priežastys:

• Cheminių medžiagų kaupimasis aplinkoje. Per šį laikotarpį padidėjo jų gamyba, kuri siekė 4 milijonų tonų per metus. Manoma, kad šiuo metu aplinkoje yra maždaug 60 tūkst. įvairių cheminių medžiagų, ir kiekvienais metais pasipildo 2000. Šiuo atveju, kiekvieno individo kūne yra apie 1 tūkst. įvairių toksiškų sudedamųjų dalių .
• Sistemų, atsakingų už toksiškų junginių neutralizavimą, silpnėjimas.

Žmonių ligų sukėlimo faktoriai gali būti įvairūs. Viena vertus, tai yra paveldimi genetiniai išsigimimo aparatai, pvz.: Kapoši ligos, Dauno sindromas, t.t. Kita vertus, poveikis aplinkai, kartu su genetiniais pokyčiais sukelia labai daug  ligų formų.

Remiantis šia informacija, galime daryti išvadą, kad lėtinių ligų padidėjimas daugiausia lemia aplinkos veiksniai (abiotiniai ir biologiniai). Pagal PSO 75% visų mirčių pasaulyje įvyksta dėl aplinkos ir nesveiko gyvenimo būdo poveikio. Iš jų 4 mln. vaikų mirčių. Dar dramatiškesnė padėtis sergamumo vėžiu. PSO duomenimis, 90% visų vėžio atvejų sukelia aplinkos veiksniai, ir tik 10% – kiti veiksniai. Iš jų didžiausia priežastis – ekologiškai nesaugus maistas ir rūkymas.

Taigi, tampa akivaizdu, kad kelių lėtinių ligų diagnostika, gydymas ir prevencija turi savų ypatumų.

Su aplinka susijusių ligų plėtra:

• Ilga veiksnių ekspozicija (fizinių, cheminių, biologinių);
• Veikimas mažomis dozėmis.

Aplinkos veiksnių lėtinis poveikis gali sukelti ligos procesą įtraukiant šiuos mechanizmus:

• neutralizacijos proceso sumažėjimas;
• imuninės sistemos žala;
• kitų organizmo sistemų pažeidimas (virškinimo trakto, endokrininės sistemos);
• tiesioginė žala tam tikram organui.

Yra keletas veiksnių, kurie vaidina svarbų vaidmenį aplinkos ligos vystimuisi:

• Tai gali būti susiję su imuninės sistemos defektu, sugebėjimas detoksikuoti toksiškus junginius.
• mitybos būklė. Tai gali būti susiję su gerokai sumažėjusiomis ar praturtintomis kai kuriomis medžiagomis, mityba, sutrikusiu virškinimu ir t.t.
• toksiškumo požymiai: deginant gamtines dujas, švino iš transporto priemonių išmetimas ir cheminių junginių poveikis.
• alergenų poveikis. Vienas iš pagrindinių priežasčių, veikiančių dėl aplinkos sąlygų (pavyzdžiui, dulkių erkės atsirandančios dėl medžiagų apykaitos produktų).
• laisvųjų radikalų streso. Dėl fizinių veiksnių įtakos, sunkiųjų metalų (Pb, Cr, Cd, Al, Fe ir t.t.). Tai susiję su DNR pažeidimu, mutacijų atsiradimu, genetiniais pokyčiais ir t.t.

Liga sukelta aplinkos veiksnių nepasireiškia iš karto, ji užima metus ir dešimtmečius. Ligos progresavimas yra susijęs su kūno prisitaikančių sistemų išeikvojimu, ir todėl gydymas gali užtrukti ilgą laiką.

Šiuo metu Vakaruose yra ekologinės medicinos gydytojų kategorija. Jie turi atitikti šiuos reikalavimus: turi būti moksliškai orientuotai apmokyti vidaus ligų, pediatrijos, alergijos, psichikos sveikatos ir kitų medicinos sričių. Jie turi žinoti klinikinę biochemiją, toksikologiją, imunologiją ir molekulinę mediciną.

Tarp tradicinės ir ekologinės medicinos yra tam tikrų skirtumų medicininių požiūrių.

Tradicinė medicina yra nukreipta į konkrečių ligų, ūmių sindromų, lėtinių ligų nustatymą ir gydymą. Tradicinėje medicinoje diagnostikos ir gydymo procesas vyksta tokia seka:

• ligos istorija;
• fizinė paciento apžiūra;
• laboratoriniai tyrimai;
• ligos diagnozės formulavimas;
• ligos gydymas: terapija vaistais, chirurginė intervencija, radioterapija, psichoterapija.

Ekologinės medicinos srityje ekspertai turi nustatyti lėtines ligas, ir šalinti jų priežastis. Gydytojo ekologo algoritmas yra kitoks:

• ligos istoriją (chronologiškai nuo gimimo);
• svarbiausių su liga susijusių veiksnių išanalizavimas (genetiniai paveldėjimai, stresas ir t.t.);
• aktyvatorių, sukeliančių ligas, nustatymas: Ksenobiotikai, virusai, bakterijos, grybeliai, fiziniai veiksniai, alergenai, socialiniai veiksniai, fizinis aktyvumas ir t.t.;
• nustato mediatorių būvimą patologiniame procese (pvz.: laisvųjų radikalų);
• Atlieka visapusišką funkcinę diagnostiką ir laboratorinius tyrimus;
• šalina toksinų poveikį;
• koreguoja imuninę sistemą, organų ir sistemų veiklą (pvz.: virškinimo trakto, ir t.t.);
• teikia rekomendacijas apie sveikesnę gyvenamąją aplinką.

Lėtinės ligos gali būti siejamos su šiais aplinkos veiksniais:

• sezoninio afekto sutrikimas (žiemos depresija);
• cheminis jautrumas;
• Kai kurios virškinimo trakto ligos (opinis kolitas, Krono liga, ir t.t.);
• lėtinės alerginės ligos;
• bronchų astma;
• autoimuninės ligos;
• egzema;
• lėtinės neurologinės ligos;
• išsėtinė sklerozė;
• Alzheimerio liga (senatvinė dimensija);
• lėtinio nuovargio sindromas;
• kaulų ir raumenų sistemos ligos ir kt.

5.1. Aplinkos veiksniai. Patogenezės mechanizmai, fizinių veiksnių poveikis žmogaus organizmui

Aplinkoje organizmas tuo pačiu metu yra įtakojamas įvairių aplinkos sąlygų, kurios yra laikomos aplinkos veiksniais.

Aplinkos veiksnys yra bet kokios aplinkos sąlygos, kurios gali turėti tiesioginį ar netiesioginį poveikį gyviems organizmams. Aplinkos veiksniai yra skirstomi į keletą grupių:

1. Abiotiniai veiksniai (negyvoji aplinka)

• fizikinė.
  • Spinduliavimo energija;
  • Temperatūra;
  • Oro drėgnumas;
  • Atmosferos slėgis;
  • Žemės magnetinis laukas;
  • Jonizuojančioji spinduliuotė;
  • topografija;
• cheminės medžiagos.

2. Biologiniai veiksniai (gyvoji aplinka):

• fitogeniniai;
• mikrobogeniniai;
• zoogeniniai;
• antropogeniniai (socialinis ir kultūrinis).

5.2. Spinduliavimo energija. Apšvietimas

Visa energija Žemei yra gaunama iš Saulės. Žemės paviršių siekiantys matomieji spinduliai (48%), infraraudonieji spinduliai (45%), ultravioletiniai spinduliai – daugiau kaip (7%).

Pagrindinio spinduliuojamos energijos poveikio faktorius organizmui – šviesa. Saulės regimoji šviesa yra labai svarbi. Su apšvietimu susiję emociniai sutrikimai, arba sezoninis afektinis sutrikimas. Pagal statistinius duomenis apie 5-10% žmonių, iš kurių trys ketvirtadaliai yra moterys, kenčia nuo šios ligos. Kuo mažesnis saulės apšvietimas, tuo labiau paplitęs šis sindromas.

Pagrindiniai šios ligos simptomai:

• Depresija (kaltės, beviltiškumo, nevilties jausmai, apatija, savigarbos nebuvimas ir t.t.);
• mažesnis fizinis bei protinis aktyvumas;
• padidėjęs poreikis angliavandeniams (saldumynams);
• padidėjęs kūno svoris;
• sunkus prabudimas;
• pablogėję socialiniai ryšiai.

Šie simptomai išnyksta pavasario ir vasaros mėnesiais, kai gerokai padidėja dienos šviesos trukmė. Simptomai gali būti susiję su imuninės sistemos depresija. Dėl to padidėja organizmo jautrumas infekcinėms ir virusinėms ligoms.

Šviesos regimasis spektras reguliuoja žmogaus biologinio laikrodžio mechanizmą (biologinį ritmą).

Šis ciklas atspindi fiziologinius ir elgsenos reakcijų pokyčius.[45]

5.3. Ultravioletinė spinduliuotė

Spektro dalis pagal bangos ilgį esanti už mėlynosios dalies, vadinama ultravioletine (UV). Ji paprastai dalijama į:

• UV-A – su bangos ilgiu 315 – 400 nm,
• UV-B – su bangos ilgiu 280 – 315 nm,
• UV-C – su bangos ilgiu 100 – 280 nm.

Iš jų pavojingiausia dalis, pasiekianti žemės paviršių, yra UVB. Ji turi poveikį žmogaus sveikatai, t.y. gali būti t. t. vėžio rūsių priežastimi, veikia augalų ir gyvūnų DNR.

Maži UV spinduliuotės kiekiai žmonėms pageidautini iš esmės vitamino D gamybai. Ji taip pat naudojama kai kurių ligų, kaip rachito, žvynelinės ar egzemos, gydymui. Tai daroma griežtoje medicininėje kontrolėje ir gydymo nauda yra apsprendžiama specialistų su mažiausia neigiamo poveikio rizika. Ilgalaikis UV spinduliuotės poveikis žmogui gali sukelti ūminius ir chroniškus odos, akių ir imuninės sistemos pakenkimus. Labiausiai žinomas ūmus per ilgo buvimo saulėje efektas yra apdegimas. Per ilgą laiką UV skatina degeneracinius ląstelių, audinio skaidulų ir kraujagyslių pakitimus bei ankstyvą odos senėjimą. UV taip pat gali būti akių uždegiminių procesų, kaip fotokeratitas (akies ragenos uždegimas) priežastimi.

Chroniški (ilgalaikiai) efektai apjungia dvi stambias visuomenės sveikatos problemas – odos vėžį ir kataraktą. Kasmet pasaulyje konstatuojama milijonai nemelanominio ir melanominio odos vėžio atvejų. Jeigu pirmasis gali būti chirurgiškai pašalinamas ir retai būna mirtinas, tai piktybinė melanoma šviesiaodžiams žmonėms realiai yra mirtina. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos įvertinimą virš 20% kataraktos atvejų gali būti dėl UV poveikio, ypač valstybėse arti pusiaujo. Augantis žmonių aktyvumas lauke ir pasikeitusi deginimosi kokybė yra per ilgo buvimo saulėje priežastis. Daugeliui žmonių atrodo, kad intensyvus įdegis tai normalu. Nelaimei, ne tik vaikai ir jaunuoliai , bet ir tėvai supranta įdegimą kaip patrauklumo ir geros sveikatos simbolį. Turime žinoti apie galimą UV pavojų sveikatai ir pasiekti gyvenimo būdo pokyčius, kurie sustabdytų dabartinį odos vėžio atvejų didėjimą. Toliau sveikatos nauda, efektyvios švietimo programos gali stiprinti nacionalinę ekonomiką, skiriant finansavimą sveikatos apsaugos sistemai, konkrečiai odos vėžio ir kataraktos gydymui, kuriam pasaulyje išleidžiami milijardai.[46]

5.4. Magnetinio lauko faktoriai

Magnetinio lauko poveikis organizmui glaudžiai susijęs su Saulės aktyvumu.

Veiksniai, kurie įtakoja organizmą magnetinės audros metu:

• infragarsiniai elektromagnetiniai svyravimai;
• Žemės magnetinio lauko mikropulsacija;
• UV spinduliuotės intensyvumo, oro sąlygų, atmosferos, radioaktyvumo pokyčiai dėl radioaktyviųjų dujų radono išskyrimo.

Magnetinis laukas per nervų sistemą veikia endokrinines liaukas, todėl neigiamai paveikia visą organizmą.

Į magnetines audras reaguoja nuo 50 iki 70 proc. visos žmonijos. Stresinės reakcijos pradžia gali sutapti su magnetinės audros pradžia arba prasidėti likus dienai dviem iki audros, kitaip tariant, Saulės blyksnio metu. Į magnetines audras ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis sergantys žmonės.

Keletą dienų prieš magnetinę audrą padaugėja širdies priepuolių, labai pagausėja pacientų, kuriems trinka širdies ritmas, pakyla kraujospūdis, nors, regis, buvo sureguliuotas, vaistai atitaikyti, žmogus gyveno įprastai, vaistus gėrė tvarkingai, o spaudimas vis vien išsiderino, taip pat dažniau vargina dusulys.

Dėl magnetinio lauko suaktyvėjimo didėja nervinė įtampa, kartu trinka ir kraujospūdis.

Sveikam žmogui per magnetines audras gali kilti nežymių negalavimų: paskaudėti galvą, pakilti kraujospūdis. Rekomenduotina sulėtinti gyvenimo tempą, vengti didelių fizinių ir psichologinių krūvių, stresinių situacijų, nevykti į keliones, kuriose tenka ilgai sėdėti sulenktomis kojomis, nes didėja rizika susidaryti trombui.[47]

5.5. Atmosferos slėgis

Atmosferos slėgio jautrumas – yra organizmo atsakas į meteorologinių (pvz.: oras) veiksnius. Organizmo būsena priklauso nuo amžiaus, ligos, ir jos pobūdžio, klimato, aplinkos kurioje asmuo gyvena ir jos aklimatizacijos laipsnio. Atmosferos slėgio jautrumas labiau veikia žmones, kurie dirba sėdimą, protinį darbą, uždarose patalpose, mažai praleidžia laiko lauke, o ne užsiima fizine veikla.

Ligos (pvz.: gripas, tonzilitas, pneumonija, sąnarių ligos ir t.t.) ar nuovargis, mažina organizmo atsparumą veikiant atmosferos slėgiui. Štai kodėl atmosferos slėgio jautrumas pastebėtas 35-70% žmonių su įvairiomis ligomis. Taigi, oro pokyčius jaučia kas antras pacientas turintis širdies ir kraujagyslių sistemos patologiją.

Barometrinio slėgio svyravimai veikia 2 būdais: sumažėja deguonis kraujyje ir mechaniškai dirgina nervų galūnes (receptorius) – pleuros, pilvaplėvės (pilvo ertmės gleivinės), sąnarių ir kraujagyslių receptorius.

Vėjas sukelia padidintą nervų sistemos sužadinimą, stimuliuoja odos receptorius.

Drėgmė vaidina svarbų vaidmenį išlaikant atmosferoje deguonies koncentraciją, turi įtakos šilumos mainams ir prakaitavimui. Ypač jautriai į aukštą drėgmę reaguoja žmonės, sergantys pirmine arterine hipertenzija ir ateroskleroze. Šios ligos paūmėja, esant dideliam santykiniam oro drėgnumui (80-90%).[48]

5.6. Cheminių veiksnių patogeneziniai mechanizmai žmogaus organizme

Cheminių veiksnių grupei priskirtos toksinės cheminės medžiagos: metalai, oro teršalai, tirpikliai, pesticidai. Cheminiams veiksniams taip pat priskiriamos dulkės, nes jų aerozolinėje struktūroje kartu su kietąja dalele yra vandens garų su ore esančiais teršalais. Riziką sveikatai kelia ir maisto stabilizatoriai, konservantai, nitratai. Tabako dūmai pasklidę ore yra priskiriami cheminių oro teršalų grupei, keliančiai pavojų sveikatai.

Sveikatos pakenkimus sukelia cheminių medžiagų toksiškumas. Jiems priklauso skysčiai, dujos, garai, aerozoliai, veikiantys toksiškai, kancerogeniškai ar mutageniškai. Dujų, garų, aerozolio ar skysčio pavidalo cheminės medžiagos gali sukelti ūminius ir lėtinius apsinuodijimus, odos ligas, plaučių pažeidimus, turėti mutageninį ir kancerogeninį poveikį. Dažniausiai nukenčia cheminių gamyklų, galvaninių, dažymo, metalo liejimo cechų bei žemės ūkio įmonių, kuriuose naudojami pesticidai ir trąšos, darbininkai. Dėl cheminės taršos kyla apie 50 proc. visų registruotų profesinių ligų Europoje.

Dulkių sudėtyje kietoji dalelė 0,1-100 µm ir dujinė fazė sudaro aerozolius. Jos gali būti organinės, neorganinės kilmės ar mišrios, gali sukelti lėtinius kvėpavimo takų uždegimus, piktybinius navikus, alergijas, astmą, plaučių sklerozę, apnuodija organizmą. Dažniausiai pažeidžia kvėpavimo sistemą, sukelia profesinius bronchitus, asbestozes, silikozes, metalo koniozes, pneumokoniozes.

Cheminių medžiagų toksinis poveikis žmogui:

• Biocheminis poveikis – fermentų aktyvumo pakitimai;
• Odos pakenkimas – kontaktinis dermatitas, fotoalerginės reakcijos, plaukų slinkimas, odos atrofija;
• Neurologinis poveikis – neurotoksiškumas, elgsenos pakitimai, centrinės nervų sistemos pakenkimas, periferiniai neuritai;
• Reprodukcijos pakenkimas – sterilumas, genotoksinis, embriotoksinis poveikis, apsinuodijimai, vaisiaus žūtis;
• Vidaus organų pakenkimas – ląstelių išvešėjimas, piktybiniai navikai;
• Imuninė sistema – įjautrinimas, užslopinimas;
• Degeneraciniai pakitimai – lęšiuko drumstis, organizmo senėjimas.

Ksenobiotikai tai bet kokie junginiai, kurie gali sukelti tam tikrų patologinių pakitimų žmogaus organizme, įskaitant ligas ir mirtį.

Pagrindinis skiriamasis bruožas Ksenobiotikų aplinkosaugos požiūriu yra tai, kad žmogaus organizmas su chemine medžiaga kontaktuoja per labai ilgą laiką (metai, ištisi dešimtmečiai). Ksenabiotikų koncentracija gali būti tokia maža, kad jie gali būti aptikti tik šiuolaikiniais laboratoriniais metodais. Ekologinė medicina iš esmės skiriasi nuo higienos disciplinų, kurioms būdingos normavimas, t.y. Ribinė vertė – didžiausia leistina koncentracija (DLK), kuri šimtus ar net milijonus kartų gali viršyti faktinį poveikį žmogui.

Ksenobiotikų toksinis poveikis žmogaus organizmui:

• Keičia ląstelių arba audinių medžiagų apykaitą, kuri yra susijusi su organizmo sutrikimais ir specifinių simptomų atsiradimu.
• ląstelės DNR pakitimai, keičia genetinę informaciją, stimuliuoja ląstelių piktybinę transformaciją. Chromosomų struktūros pažeidimas, kurį sukelia ksenobiotikai, gali būti perduodami iš kartos į kartą.
• natūralių cheminių junginių veikimo imitacija (pavyzdžiui hormonų veikimo), funkcionuojantys organizme. Šis ksenobiotikų veikimo mechanizmas trukdo normaliam augimui ir organų, audinių vystimuisi, įskaitant nervų ir imunines sistemas.
• Pakeičia žmonių imuninės sistemos veiklą. Šie poveikiai yra imuninės sistemos moduliacija, kuri pasireiškia imuninės sistemos komponentų veiklos pokyčiais (pvz., T ir B limfocitų kiekis kraujyje), padidėjęs jautrumas ir autoimuninių procesų organizme skatinimas.[49]

5.7. Biologinių veiksnių patogeneziniai mechanizmai žmogaus organizme

Biologinių veiksnių grupei yra priskiriamos visos gyvybės formos (bakterijos, virusai, parazitai ir kiti organizmai) ir gyvų organizmų išskiriami produktai, kurie yra supančioje aplinkoje ir gali sukelti žmonių sveikatos pakenkimus.

Direktyvoje pagal keliamos rizikos arba infekcijos lygį ir prevencijos bei gydymo galimybes biologiniai veiksniai yra skirstomi į keturias rizikos grupes:

• 1 rizikos grupė: Biologiniai veiksniai, kurie negali sukelti žmonių ligų;
• 2 rizikos grupė: Biologiniai veiksniai, kurie gali sukelti žmonių ligas ir būti pavojingi darbuotojams; mažai tikėtina, kad jos plistų visuomenėje; paprastai yra veiksmingų profilaktikos priemonių arba ligos sėkmingai gydomos;
• 3 rizikos grupė: Biologiniai veiksniai, kurie gali sukelti sunkias žmonių ligas ir būti labai pavojingi darbuotojams; kyla rizika, kad jos gali išplisti visuomenėje; tačiau paprastai yra veiksmingų profilaktikos priemonių arba ligos sėkmingai gydomos;
• 4 rizikos grupė: Biologiniai veiksniai, kurie sukelia sunkias žmonių ligas ir yra ypač pavojingi darbuotojams; gali kilti didelė rizika, kad jos išplis visuomenėje; paprastai nėra veiksmingų profilaktikos priemonių ir ligos neišgydomos.
• Biologiniai veiksniai gali sukelti trijų tipų ligas:
• infekcijas, sukeliamas parazitų, virusų arba bakterijų,
• alergijas, kurias sukelia pelėsinės organinės dulkės, pavyzdžiui, miltų dulkės ir gyvūnų pleiskanos, enzimai ir erkės, ir
• apsinuodijimą arba toksinį poveikį.

Kai kurie biologiniai pavojai gali sukelti vėžį arba pakenkti vaisiui. Mikroorganizmai gali patekti į žmogaus organizmą per pažeistą odą arba gleivines. Jie gali būti įkvėpti arba praryti, o tai gali sukelti viršutiniojo kvėpavimo trakto arba virškinimo sistemos infekcijas. Poveikis taip pat patiriamas netyčia įkandus gyvūnui arba patyrus mikrotraumas.[50]

Grybai (pelėsis)

Gamtoje yra žinoma apie 200 tūkst. rūšių grybų, iš kurių 45 gali būti ligų sukėlėjai. Jie gyvena įvairiomis aplinkos sąlygomis. Maždaug 30% gyventojų gali būti alergiški grybelinėm sporom (pvz.: konjunktyvitas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir kiti simptomai). Kai kurios grybų rūšys, pavyzdžiui, Aspergillus flavies, gamina mikotoksinus – stiprius nuodus, kurie žmogaus organizme gali sukelti apsinuodijimą.

Įvairių tipų organinių substratų pelėsių veisiasi ant vaisių, grūdų, komposto, medžio, kilimų, baldų, taip pat drėgnomis sąlygomis (vonios, ventiliacijos sistemos, oro drėkintuvai, filtrai) ir gamina alergenus. Jo augimo ir vystimosi metu, beveik visi pelėsių rūšys gali išleisti į aplinką maždaug 500 skirtingų lakiųjų organinių junginių (LOJ), kurių dauguma yra toksiški.

Augalai, vabzdžiai ir gyvūnai

Žiedadulkės, ypač žydėjimo metu, gali pasireikšti kaip galingi alergenai jautriems asmenims faktoriumi ir sukelti viršutinių kvėpavimo takų ir plaučių ligas.

Aplinka, oras, stipriai įtakoja alerginių ligų vystimąsi. Pavyzdžiui, alerginis rinitas labiau paplitęs pavasarį, gyvenvietėse palei kelius, kuriuose vyrauja intensyvus eismas, taip pat miestuose ir daug mažiau – kaimo vietovėse. Žiedadulkių dalelės yra mažo dydžio, todėl gali plisti per didelius atstumus.

Alergijas sukelia ir vilną turintys gyvūnai (katės, šunys). Pagal statistinius duomenis, apie 10% gyventojų turi alergiją šunų plaukams, 13% – naminių kačių plaukams, 37% – pelių ir 57% – žiurkių plaukams. Žmonių skaičius, turinčių alerginių simptomų, didėja nepakankamam patalpų vėdinimui. Gyvūnų biologinių veiksnių laikotarpiai yra labai įvairūs – nuo dienos iki kelių dešimtmečių.

Ekologinė ir ekologinės medicinos atmosferos, hidrosferos ir litosferos charakteristika.

Atmosferos poveikis žmogui yra skirtingas:

• alveolių plaučių audinio turi didžiulę siurbimo galia, todėl ksenobiotikas, net pėdsakų, gali lengvai prasiskverbti į vidaus aplinka;
• čiulpti per plaučius ksenobiotikas iš karto patekti į sisteminę kraujotaką ir tokiu būdu apeiti galingas filtras – kepenyse, kur jie atlieka nukenksminimo;
• Jūs negalite naudoti asmenines apsaugos priemones.

Tiesioginio kontakto su plaučių kraujo kito reiškinio priežastis – hematoksiškumas. Hematoksiškumas – cheminių medžiagų savybė selektyviai sutrikdyti kraujo ląstelių sudėtį. Sutrikimai gali akivaizdžiai pakeisti hemoglobino savybes (methemoglobinemia, karboksigemoglobinemiya), anemija (įskaitant hemolizinė), trombocitopenija, leukopenija, leukemija.

Nepageidaujamos pasikeičia troposferos, kur yra sukoncentruota visą sausumos gyvenimą. Žmogaus veikla nuolat užterštas oras. Oro taršos šaltiniai yra skirstomi į gamtos ir žmogaus sukeltų nelaimių.

Gamtiniai šaltiniai yra šie:

• kosminės dulkės;
• išmetimai iš ugnikalnių išsiveržimus;
• Dulkių nuo irimo uolų;
• dulkių audros.
• Antropogeninio pobūdžio šaltiniai yra šie:
• išmetamųjų dujų transportavimo;
• Į kiekį, kuris išmetamas deginant iškastinį kurą;
• pramoninių išmetamųjų teršalų;
• Žemės ūkis (trąšų, pesticidų naudojimas).

Kadangi visi į biosferos procesai yra tarpusavyje sujungtos, hidrosferos ekologinė būklė tiesiogiai priklauso nuo į atmosferą ir litosferą būklė. Atmosferą teršalų komponentai ir litosferos galiausiai patenka į skystąją fazę, tyrąjį vandenį, ir todėl turi įtakos visų gyvų dalykų poveikį, kaip visi organizmai reikia vandens.

Žmogiškas kontaktas su hidrosferos komponentų per viršutinių kvėpavimo takų, virškinimo trakto ir odos.

5.8. Patalpų aplinka

Išsivysčiusiose šalyse žmonės praleidžia 90% laiko patalpose. Tai rodo, kad tai, kad vidaus tarša gali būti žymiai daugiau nei už poveikio žmonėms šaltinis. Iš tiesų, tik 40% teršalų yra išorinės kilmės.

Labiausiai galingas komponentas patalpų teršalo – tabako dūmų.

Tabako deginimo metu išsiskiria apie 600 įvairių cheminių medžiagų, kurios yra kancerogeninės, keičiančios hemoglobino savybes ir t.t. (anglies monoksidas, nitrozaminai, aldehidai, nikotinas, polonio-210, ir t.t.).

Rūkymas – apie 3 mln. mirčių visame pasaulyje kiekvienais metais priežastis. Prognozuojama, kad iki 2020 metų kasmet nuo rūkymo mirs maždaug 10 milijonų žmonių.

Kitas svarbus šaltinis vidinei taršai – gamtinių dujų ir jų degimo produktai. Biologiniai veiksniai (mikroorganizmai, grybai, naminių dulkių erkės) gali užteršti patalpas ir būti ligų šaltinis žmonėms.[51]

Išvados

1.  Apibendrinant aplinkos taršos poveikį žmogaus sveikatai galima tvirtinti, kad aplinkos tarša turi lemiamą įtaką žmogaus sveikatai, organizmo pakitimams, paveldimumui. Ore, kuriuo  kvėpuojame, yra daug teršalų: dulkių, dūmų, bakterijų, virusų, garų, kvapų, dujų, metalų oksidų ir pan. Šie oro teršalai blogina žmogaus savijautą, mažina darbingumą, vystosi kvėpavimo takų ir viso organizmo ligos. Dirvožemyje ir vandenyje nuolat kaupiasi antropogeninės veiklos teršalai (pesticidai, nitratai, radioaktyvios medžiagos ir t.t.), kurie ilgalaikį išliekamąjį poveikį visai gamtinei aplinkai, taip pat ir žmogui. Svarbu plačiau informuoti visuomenę apie aplinkos taršą ir joje vykstančius negrįžtamuosius procesus, kurie labai įtakoja visos žmonijos sveikatą ir genetinį fondą.

2. Oro tarša yra neatsiejama šiuolaikinio pasaulio dalis. Su šia problema susiduriame kiekvieną dieną. Bandoma kovoti su šiomis problemomis įvairiais būdais, vykdomi įvairūs projektai siekiant gyventojus paskatinti atkreipti dėmesį į tai, kaip jie galėtų prisidėti prie oro taršos mažinimo. Tačiau kaip bebūtų gaila, šios problemos kiekvieną dieną vis didėja.

3. Kasmet ekologiški ūkiai ir produktai yra vis labiau vertinami ne tik produktų vartotojų, bet ir visuomenės. Ekologiški ūkiai prisideda prie taršos mažinimo, padeda saugoti gamtą ir kuria ekologiškus produktus, kurie teikia naudą žmogaus organizmui ir sveikatai. Siekiant turėti ekologišką ūkį ir jame išauginti nežalingus produktus, reikia ypač rūpintis dirvožemiu, žinoti ir laikytis taisyklių. Parduotuvėse ekologiškai išaugintą produktą padeda atpažinti logotipai ir įvairūs ženklai, kuriuos norint gauti ūkininkai privalo atitikti ekologiškų ūkių reikalavimus.
4. Ekologiškos kosmetikos priemonės yra labai svarbios visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Šiomis dienomis vis dažniau renkamasi ekologiškos ir natūralios kosmetikos priemonės. Tačiau ne visi supranta kas iš tiesu yra ekologiška ir sveika. Žmones pamate kelis ekologiškus ženklus net neįsigilina ar jie tokie yra iš tiesų. Todėl visuomenei trūksta informacijos apie ekologišką ir sveiką kosmetiką.

5. Ekologinė medicina bando nustatyti ligų priežastis, tiesiogiai susijusias su aplinka. Medicininė ekologija gali būti apibrėžiama kaip mokslo šaka atsižvelgianti į sąveiką tarp rizikos veiksnių aplinkai ir žmonių sveikatai. Svarbu žinoti ir suprasti santykius tarp antropogeninio poveikio aplinkai ir žmonių ligai. Žinios apie šiuos mechanizmus padės nustatyti ir įgyvendinti priemonių rinkinį, skirtą ekologiškų faktorių sukeltai ligos prevencijai.

Pasitvirtino hipotezė, kad visuomenės sveikata priklauso nuo ekologijos.

Rekomendacijos

1. Stengtis vartoti ekologišką maistą, taip pat saikingai ir reguliariai maitintis.
2. Gilinti žinias apie ekologiją ir sveikatą, ekologinius ir sveikus produktus, ekologinį ir sveiką gyvenimo būdą.
3. Stengtis gyventi ekologiškai ir sveikai
4. Stengtis visiškai atsisakyti žalingų įpročių, t.y. alkoholio, tabako ir t.t.
5. Stengtis rūšiuoti atliekas ir šiukšles
6. Pirkdami maistą, buities prekes, renkatės tas, kurios yra ekologiškos ir sveikos.
7. Stengtis taupyti vandenį, elektrą ir  dujų sunaudojimą.
8. Stengtis mažiau vartoti ar išviso atsisakyti priemonių, kurios kenkia ekologijai ir sveikatai, pvz.: aerozolių, purškiamų dezodorantų, oro gaiviklių.