Vertejavimas

XVIII a. pabaigoje, 1791 m. Anglijoje pasirodė Aleksandro Taitlerio (Tytler) “Esė apie vertimo principus” (Essay on the Principles of Translation”). Tai pirmas išsamus teorinis darbas apie vertimą anglų kalba. Taitleris išdėstė tokius 3 vertimo principus:

  1. Vertimas turi pilnai ir tiksliai perduoti originalo mintį;
  2. Vertimo stilius turi būti toks pat kaip ir originalo;
  3. Vertimas turi skambėti taip pat natūraliai kaip ir originalas.

Šis kūrinys, susilaukęs Anglijoje net trijų leidimų per trumpą laiką, turėjo nemažo pasisekimo kitose Europos šalyse, ypač Vokietijoje, kur XVIII a. ir XIX a. pradžioje kūrėsi reikšminga ir savita vertimo tradicija. Ypač daug vertimo praktikai ir teorijai nusipelnė rašytojai romantikai bei jų pirmtakai. Vokiečiai, J.G.Herderio (Herder) žodžiais tariant, “originalą nori matyti tokį, koks jis yra”. Vertėjas turi jausti atsakomybę savo gimtąjai kalbai, sakė vokiečių vertėjai. Jis turi būti “ryto žvaigžde” naujajame mūsų literatūros amžiuje. 1807 m. pasirodė antrasis garsaus Herderio rinkinio “Tautų balsai dainose” leidimas. Jame buvo surinktos ir laisvai į vokiečių kalbą išverstos įvairių tautų liaudies dainos. Tarp jų buvo paskelbtos ir 8 lietuvių liaudies dainos. J.W.Gėtė (Goethe) bei jo amžininkai perėmė Herderio požiūrį, kad verčiant reikia prasiskverbti į kūrinio dvasią. Gėtės nuomone, vertėjas yra tarpininkas dvasinių vertybių mainuose. Jis teigė, jog kiekvienoje nacionalinėje literatūroje esti trys vertimo etapai, nors kartais jie gali pasireikšti kartu. Pirmajame etape patys, kaip išmanom, susipažįstam su svetimom šalim (čia pavyzdžiu pateikiama M.Liuterio išversta Biblija). Antrajame etape verčiami kūriniai įsisavinami juos atgaminant ir pakeičiant (vertėjas perpratęs kitos kultūros kūrinio dvasią, perteikia ją savaip). To pavyzdys būtų prancūzų klasicizmo epochos vertimo mokykla, kurią vokiečiai labai kritikavo. Trečiasis etapas – tai aukščiausioji vertimo pakopa, kai pasiekiamas visiškas originalo ir vertimo tapatumas. Originalo unikalumas turi būti organiškai perteiktas kitos kalbos formomis ir struktūromis. Palyginus su kitomis Europos šalimis, Vokietijoje XIX a. vertimas užėmė išskirtinę vietą. Čia buvo daug ir sėkmingai verčiama, su pagarba ir išmanymu vertinamas vertėjo darbas, žymiausi to meto vokiečių rašytojai, kalbininkai ir kultūros veikėjai vienaip ar kitaip nusipelnė vertimui. Pakanka paminėti keletą tų įžymių žmonių vardų – J.W.Gėtė (Goethe), A.Šlėgelis (Schlegel), F.Novalis (Novalis), J.Fosas (Voss), V.Humboltas (Humboldt), J.Tykas (Tieck), kad įsivaizduotume, kokią svarbią vietą vertimas užėmė XIX a. Vokietijos kultūriniame gyvenime. Šekspyro kūrinių į vokiečių kalbą vertimai (vertė A.Šlėgeris ir J.Tykas) daugel metų neturėjo sau lygių.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vyravo du požiūriai į vertimą. Pirmasis pripažino vertėją lygiaverčiu kūrėju, praturtinančiu gimtąją literatūrą ir kalbą, antrasis žvelgė į vertimą kaip į būdą supažindinti skaitytoją su nauju kūriniu ar autoriumi.

Romantikai, priešinęsi racionalizmui ir griežtoms meną reglamentuojančioms taisyklėms, ypač domėjosi, kaip įtaigiau perteikti originalo nacionalinį ir istorinį koloritą. Šios pastangos ypač akivaizdžios XIX a. vertimuose, taip pat ir Anglijos vertėjų darbuose. Stengiantis perteikti istorinį koloritą kartais sąmoningai archaizuojama vertimo kalba. Pavyzdžiui, žymus XIX a. anglų menininko ir poeto Viljamo Moriso (Morris) išverstos Homero “Iliada” ir “Odisėja” sunkiai paskaitomos dėl prnelyg archaizuoto stiliaus. Žymūs to meto anglų rašytojai – Dantė Gabrielis Rosetis (Rossetti), Robertas Brauningas (Browning), Džonas Mairis (Murray) ir Edvardas Fiodžeraldas (Fitzgerald) savo vertimuose labai subjektyviai interpretuoja klasiką, stengdamiesi pabrėžti jos senumą. Ši archaizavimo banga ima slūgti tik XIX a. pabaigoje. Tada pasirodo namaža svarbių moderniosios literatūros vertimų: Konstancija Garnet (Garnett) išverčia rusų rašytojų L.Tolstojaus, I.Turgenevo, F.Dostojevskio ir A.Čechovo kūrinių (tie vertimai nepraradę savo vertės iki šių dienų), Viljamas Arčeris (Archer) išverčia H.Ibseno dramas, Skotas Monkryfas (Moncrief) – Marselio Prusto (Proust) romaną “Beieškant prarasto laiko”.

Iki XX a. vertimas buvo daugiau vienos krypties bendravimas tarp žymių rašytojų, kiek mažiau, tarp filosofų ir kai kurių sričių mokslininkų ir jų išsimokslinusių skaitytojų. Tokių skaitytojų nebuvo itin daug. Nors ir suvaidinęs didelį vaidmenį Europos kultūriniame gyvenime, nemaža pasitarnavęs turtinant tautų literatūras ir kalbas bei keičiantis dvasiniais lobiais, vertimas tuomet buvo mažumos užsiėmimas.Vertimai is lietuviu kalbos

Plintant tarptautiniams ryšiams visose žmogaus veiklos srityse XX a., vertimo svarba labai išaugo. XX a. vadinamas vertimo amžiumi. Be meninio vertimo, atsiranda mokslinis – techninis vertimas, publicistinis vertimas bei kitos vertimų rūšys. Iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo žymesnio skirtumo tarp vertimo raštu ir žodžiu. Buvo manoma, kad žmogus, mokantis dvi ar daugiau kalbų, gali vienodai gerai versti tiek raštu, tiek žodžiu. Dar iki mūsų dienų ši klaidinga nuomonė tebėra paplitusi. Vystantis mokslui ir technikai, plečiantis komerciniams ir diplomatiniams ryšiams, buvo pastebėta, kad ne visi sugebantys gerai versti raštu, vienodai sėkmingai susidoroja su vertimu žodžiu. Po Pirmojo pasaulinio karo atsiranda vertėjo žodžiu profesija. Po Antrojo pasaulinio karo prasideda tikrasis vertimo bumas: be grožinės literatūros, diplomatijos ir komercijos, vertimas vis labiau paplinta mokslo ir technikos vertybių mainuose, kine, televizijoje, teatre ir daugelyje litų žmogaus veiklos sričių.

Šiuo metu pasaulyje per metus raštui išverčiama apie 150 milijonų puslapių. Šį darbą atlieka 175 000 asmenų, o jiems užmokėti išleidžiama apie 3 milijardus dolerių. Bemaž tiek pat žmonių verčia laisvalaikiu, nors prafesionalumu jie nė kiek nenusileidžia pirmąjai grupei, kuri iš vertimo pelnosi pragyvenimą.

Kasmet iš anglų kalbos į kitas pasaulio kalbas išverčiama apie 20 000 kūrinių. Tai sudaro maždaug 40% visų pasaulyje pasirodančių vertimų. Iš kitų 6 kalbų (prancūzų, rusų, vokiečių, ispanų, italų ir švedų) per metus išverčiama kiti 40% visų pasaulyje pasirodančių vertimų.

1953 m. prie UNESCO buvo įkurta Tarptautinė Vertėjų Federacija (FIT), kurios centras yra Paryžiuje. Federacija vienija 34 vertėjų sąjungas 29 šalyse, turi savo žurnalą “Babel”, kuris išeina 4 kartus per metus. Daugelyje šalių yra specialios vertimo tarnybos, aptarnaujančios arba stambias tarptautines organizacijas, arba atskiras šalis, pavyzdžiui, SNO, Europos Bendriją ir kt. Vakarų Vokietijoje yra Federalinė Kalbos Tarnyba (Bundesasprachamt), Kanada turi savo Vertimo Biurą.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here