Klientai apie draudimo produktą pirmiausia sprendžia pagal pagrindinių ir pagalbinių paslaugų kokybę. Kokybę sąlygoja tai kaip bus įvykdyti draudiko pažadai, įsigaliojus draudimo sutarčiai. Jeigu vartotoją tenkina suteiktos draudimo paslaugos kokybė tada galima tikėtis ir tolesnio jo bendravimo su pasirinkta draudimo kompanija.
Paremiančios draudimo paslaugos t.y.galutinis draudimo produkto pardavimas klientui tuomet, kai draudimo kompanijai sumoka pinigus.
Palengvinančios draudimo paslaugos yra tos už kurias nemokami pinigai:
- Klientui suteikiama informacija telefonu
- Informavimas apie draudimo sąlygas
- Klientų įtraukimas į įvairias akcijas
- Kliento informavimas apie sutarties vykdymo eigą(draudimo įmonių grafikas)
III. Draudimo paslaugų klasifikavimas ir kriterijai
Draudimo veiklos atsiradimas bei atskirų jos šakų plitimas buvo sąlygotas visuomenės socialinio, ekonominio bei technologinio vystymosi. Jau senaisiais amžiais egzistavo dabartiniu draudimo principu besirėmusios institucijos. Praktinės veiklos paskatinta viduramžiais atsirado ir buvo pradėta plėtoti modernioji draudimo teorija.
Draudimą reikėtų skirti nuo socialinio draudimo, kuris garantuoja socialinių rizikų draudimą (bedarbystės, sveikatos ir pensijų). Valstybinio socialinio draudimo paskirtis – materialiai aprūpinti dirbančiuosius bei jų šeimas netekus darbingumo arba jeigu jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų, arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą, dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos [29].
Draudimas, kaip savanoriška operacija, kurios pagrindą sudaro draudiminės rizikos laipsnį atitinkantys tarifai, skiriasi nuo privalomo socialinio draudimo, kurio pagrindą sudaro privalomos įmokos, o jų dydį apsprendžia gaunamos pajamos.
Paprastai klasifikacija suprantama kaip hierarchiškai išdėstyta tarpusavy susijusių grandžių sistema. Tai leidžia sukurti vieningos visumos vaizdą kartu išskiriant jos sudedamąsias dalis. Todėl galima sakyti, kad draudimo klasifikacijos paskirtis – padalyti draudimo santykių visumą į tarpusavyje susijusias grandis, išsidėsčiusias taip, kad kiekviena sekanti grandis būtų dalimi prieš tai esančios.
Pagal klasifikavimo pagrindu pasirinktą kriterijų arba požymį, draudimas gali būti įvairiai skirstomas. Šiame skyriuje apsiribosiu apibendrindamos tik kai kuriuos draudimo skirstymus.
Vienas labiausiai paplitusių draudimo skirstymų yra į privalomąjį ir savanoriškąjį,
Dabar paanalizuosim privalomąjį ir savanoriškąjį draudimą kiek detaliau. Draudimo sutarties šalių valia ir skirtingi draudimo sutarties sudarymo pagrindai yra, ko gero, svarbiausieji kriterijai, atribojant savanoriškąjį draudimą nuo privalomojo.
Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia. Privalomasis ir savanoriškasis draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Trumpai apibūdinsime kiekvieną iš šių dviejų formų.
Privalomojo draudimo principai:
1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai – įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.
2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju draudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.
3. Automatiškumas apdraudžiant šiuo draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą.
4. Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtas draudimo įmokas, už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.
5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.
6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supaprastinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą. [2, 152].
Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės apsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo.
Be privalomojo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo projekto ruošiami darbdavio privalomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir statybų, vykdomų visuomenės lėšomis, privalomojo draudimo įstatymų projektai. Privalomojo draudimo rūšys visų pirma apima atsakomybę už žalos sveikatai padarymą ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui.
Savanoriško draudimo principai:
1. Jis veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas. Jų pagrindu ir įvyksta draudėjo ir draudiko susitarimas, kuris patvirtinamas draudimo sutartimi.
2. Savanoriškasis draudimas visada yra apribotas draudimo terminu, kurio pradžia ir pabaiga ypatingai yra aptariamos sutartyje, nes draudimo atlyginimą ar išmoką reikia mokėti tik, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo periodu. Savanoriško draudimo nepertraukiamumą galima sukurti tik sudarant sutartį dar kartą naujam terminui.
3. Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas. Sutarties įsigaliojimas yra sąlygotas vienkartinio ar pirmojo įnašo sumokėjimu. Eilinės įmokos neįvykdymo pasekmė ilgalaikiame draudime yra sutarties galiojimo nustojimas. [2, 152].
Pagal draudimo santykių organizavimo formą yra skiriamos grupinio ir individualaus draudimo rūšys.
Draudimas taip pat būna skirstomas pagal tai, į kieno interesų apsaugą jis yra orientuotas: atskiro žmogaus ir šeimos socialinių bei turtinių interesų ar verslo struktūrų interesų. [2, 152].
Atsižvelgiant į kriterijus, pagal kuriuos sudaroma klasifikacija, skiriamos klasifikacijos pagal draudimo objektą ir pagal draudiminės atsakomybės dydį [46, p.35].
Bendriausiai pagal objektą draudimas skiriamas į asmens ir turto draudimą.
* Turto draudimas apima: jūrų draudimą, turto draudimą nuo ugnies, vagysčių ir pan.; investicijų draudimą; draudimą skolininko nemokumo atveju; civilinės atsakomybės draudimą ir t.t. Savo prigimtimi turto draudimas skirtas kompensuoti nuostolius, susijusius su turto netekimu ar sugadinimu. Šios draudimo rūšies atlyginimo dydis priklauso nuo faktiškai patirtų nuostolių dydžio. Todėl šis draudimas dažnai vadinamas nuostolių draudimu (arba kitaip rizikinis draudimas).
* Asmens draudimas apima: gyvybės draudimą, asmens draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir kitas rūšis. Šiame draudime atlyginimo dydis nepriklauso nuo to, ar draudėjas patyrė kokius nors turtinius nuostolius, ir apibrėžiamas užfiksuota sutartyje suma. Tokiu būdu asmens draudimo atveju vyrauja kaupimo elementas (kaupiamasis draudimas).
Užsienio šalių draudimo praktikoje galima sutikti klasifikaciją, kurioje išskiriamos draudimo klasės pagal vienarūšės rizikos požymį [44, p.30]. Iš viso yra septynios draudimo klasės:
- Nuo ugnies (įskaitant įmonių veiklos sutrikdymus, kuriuos sukėlė ši rizika);
- Nuo nelaimingų atsitikimų (įskaitant draudimą nuo vagystės, pervežamų krovinių draudimą); kredito, garantinių įsipareigojimų;
- Transporto;
- Civilinės atsakomybės (darbdavių, įmonių veiklos, profesinės veiklos);
- Inžinerinis (žala turtui ir su tuo susijusi civilinė atsakomybė);
- Jūrinis ir aviacijos (jūrų arba oro laivų ir pervežamo jais krovinio draudimas);
- Gyvybės ir pensijų.
Pagal draudimo organizavimo būdą skiriamos grupinio ir individualaus (kur draudimo sutartis sudaroma tik su vienu fiziniu ar juridiniu asmeniu) draudimo rūšys.
Pagal draudimo interesus skiriamos draudimo rūšys, orientuotos į socialinius ir turtinius šeimos ar atskiro žmogaus interesus ir verslo struktūrų interesus [44, p. 28]. Į pirmą grupę įeina gyvybės, sveikatos (gydymo išlaidų), asmeninio naudojimo transporto priemonių, gyvenamo būsto ir namų turto (atlyginami nuostoliai, patirti surodytų objektų praradimo ar sugadinimo atveju nuo gaisro, sprogimo ir t.t, o taip pat atsakomybė už tretiesiems asmenims padarytus nuostolius), finansinių nuostolių (draudėjas gauna piniginę kompensaciją už nuostolius, patirtus dėl skolininko nemokumo).
Draudimo rūšys, skirtos verslo struktūroms yra šios:
- nuo visos rizikos (draudikas paprastai atlygina nuostolius, kurie atsirado dėl visų žinomų stichinių nelaimių);
- jūrinis draudimas;
- civilinės atsakomybės draudimas;
- draudimas nuo finansinių nuostolių (kompensuojami nuostoliai, atsiradę dėl darbuotojų vagysčių, nusikalstamo aplaidumo vykdant pareigas, numatytas darbo sutartyje);
- draudimas nuo pajamų sumažėjimo (draudėjui – versilinkui kompensuojami nuostoliai, atsiradę dėl gaisro ar kitų nelaimingų atsitikimų, kurie sutrukdė verslo ciklą ar sustabdė įmonės veiklą, o taip pat nuostoliai, atsiradę dėl verslo nutraukimo.
Draudimo rūšių klasifikavimas turi ne vien teorinę reikšmę. Užsienio šalių draudimo kompanijos paprastai specializuojasi tam tikrose draudimo srityse. Tokiu būdu egzistuoja gyvybės, verslo rizikų, atsakomybės ir t.t. draudimo įmonės. Lietuvos draudimo įmonių specializacija dar labai neryški. Pagal dabartinį Draudimo įstatymą, draudimo organizacijos atskirai privalo vykdyti gyvybės, ne gyvybės ir finansinių rizikų draudimo veiklą.
Pagal draudiminės atsakomybės dydį skiriama keletas draudimo bei franšizės rūšių.
Draudimas pagal proporcinės atsakomybės sistemą reiškia nepilną, t.y dalinį objekto draudimą. Šiuo atveju nuostolio atlyginime dalyvauja ir pats draudėjas. Draudimo atlyginimo laipsnis tuo didesnis, kuo mažesnis skirtumas tarp draudimo sumos ir draudimo objekto įvertinimo.
Draudimas pagal pirmąją riziką numato draudimo atlyginimo išmokėjimą tokio dydžio, kokie yra nuostoliai, bet ne didesnį kaip draudimo suma. Šiuo atveju visas nuostolis draudimo sumos ribose (pirmoji rizika) atlyginamas pilnai, o nuostolis, viršijantis draudimo sumą (antroji rizika) visai neatlyginamas.
Draudimas pagal ribotą atsakomybę numato nuostolių atlyginimą nustatytose ribose. Nustatomas pradinis (minimalus) ir galutinis (maksimalus) nuostolių lygis, kurį kompensuos draudikas.
Asmeninis draudėjo dalyvavimas atlyginant nuostolius išreiškiamas per franšizę, kuri numatoma draudimo sutartyje. Jos dydis nustatomas absoliučiu skaičiumi arba procentais nuo draudimo arba būsimo nuostolio sumos. Pagrindinės franšizės rūšys yra sąlyginė ir besąlyginė franšizė.
Sąlyginės franšizės atveju draudikas neatsako už nuostolius, kurių dydis neviršija franšizės dydžio, ir pilnai atsako už nuostolius, jei nuostolio suma didesnė už franšizę.
Besąlyginės franšizės atveju draudiko atsakomybė kiekvienu draudiminiu atveju lygi nuostolio dydžiui atskaičius franšizę.
