Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje
1. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. Po Vytauto mirties Lietuvos valdovai visada būdavo renkami. Bet kadangi, pradedant Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogailos palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių.
Pagal seną paprotį, Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku, todėl jo valdymas buvo panašus į didelių žemės plotų savininko valdymą. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų, iš kurių pajamų padengdavo valstybės išlaidas, bet buvo ir viso krašto savininkas. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pareigas: bajorai eidavo į karą, valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. Vieni bajorai valdė žemes iš senovės, kitiems žemių duodavo kunigaikštis, tačiau visų pareigos buvo vienodos. Vieni žemes gaudavo amžinai, kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos, o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. Visa tai jis galėjo daryti laisvai; tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi ponų taryba ir seimai (žiūr. 198—201 psl.).
Provincijų valdymas. Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvairių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų.
Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus, bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys, kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Be to, jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių, bet ir apylinkės bajorų bylas. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo kunigaikščio turto valdytojo, 2) pilies komendanto ir 3) t e i s ė j o. Jų buvo visoje valstybėje, ir jie buvo svarbiausi urėdai. Tik dvarų administracijai ir valstiečiams valdyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų, pristovų, šimtininkų ir t.t.
Taip buvo valdomas visas kraštas. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. turėjo savo viršininkus, vadinamus ne vietininkais, bet vaivadomis. Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai, kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių, į vietininkų panašių, pareigų. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo kaštelionai. (Bet tose dviejose didžiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų, valdančių didžiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). Vietininko neturėjo ir Žemaitija. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas, vadinamas seniūnu. Jis buvo lygus su vaivadomis. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m.).
Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės, tai iš jų (XVI a.) buvo išskirtos kai kurios sritys, gavusios savo atskirus vaivadas. Taip antai, iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Naugarduko, o iš Trakų — Brastos vaivadija. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštysčių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus, o mažesnieji vietininkai, t. y. tie, kurie valdė paprastus dvarus ir nedidelius valsčius, buvo pradėti vadinti seniūnais.
Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. Didysis kunigaikštis, valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus, pats negalėjo atlikti visų reikalų. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių, turinčių tam tikrų pareigų, būtent ministerių. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui, tvarkai ir iškilmių ceremonijoms prižiūrėti buvo maršalkos, įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo kancleriai ir jų pavaduotojai vicekancleriai (nuo 1566 m.); piniginiams reikalams tvarkyti buvo iždininkai, o kariuomenei vadovauti — hetmonai. Hetmonų buvo du: krašto hetmonas vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai, o kiemo hetmonas, atsiradęs nuo 1521 m., vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu).
Be šių, vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių, dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių, stalininkų, duonos raikytojų, arklininkų, vyriausiųjų virėjų, taurininkų ir t. t. Vėliau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais, tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi).
