Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis
Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas savaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu laikinai pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Augusto mirties. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi Austrų Habsburgai ir caras Jonas IV. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti; priešingai, Zigmantui Augustui mirus, grasindamas karu galėjo reikalauti sosto sau arba sūnui.
Pagaliau 1572 m. (liepos 7 d.) mirė Zigmantas Augustas. Mirė savo mėgiamajame Knišine, Palenkėję. Jam tada dar tebuvo tik 52 m., tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs, silpnas senelis. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi
227
Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros.
(Gersono paveikslas).
Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Tiesa, dar buvo gyvų daug
Gedimino giminės kunigaikščių, bet jie jau seniai buvo nutolę
nuo sosto, nusigyvenę, ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus.
Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Tačiau
jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo,
nešiojo juodus apdarus, gyveno juodai išmuštuose kambariuose.
Barborai mirus, jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę, tačiau
su ja negyveno; ji išvažiavo į Vieną. Negaudamas persiskyrimo,
jis nebegalėjo vesti. Gyveno atsiskyręs, visokių dvaro pataikūnų
apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis.
D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. Mokėjo laukti patogaus momento,
gerai pažino savo valdinius, mokėjo pastebėti žmonių silpnumus
ir jais pasinaudoti. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti
su pasitaikančiais sunkumais. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo
kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . Jis pats buvo svyruojąs
katalikas, tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasininkais,
todėl nerėmė protestantų. Jis ir pats buvo linkęs pereiti
228
Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje.
į protestantizmą, kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona, bet dėl
tos pačios priežasties nesiryžo. Buvo labai išlaidus ir duodavosi išnaudojamas
visokiems intrigantams. Todėl jam nuolat trūko pinigų;
bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo.
Z. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Jo laikais
įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę,
ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas),
bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje,
tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus
savivaldybės organus ir teismus, pagaliau buvo sudaryta unija su
Lenkija. Vis tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos
istorijai turėjo labai didelę reikšmę.
