teisines paslaugos
Teisinės paslaugos

Teisinė atsakomybė – aktuali ir įdomi tema, nes kiekvienas žmogus savo gyvenime vienaip ar kitaip susiduria su atsakomybe. Teisinė atsakomybė yra sudedamoji teisinės sistemos dalis. Tai teisinė priemonė, blokuojanti priešingą teisei elgesį ir skatinanti visuomenei naudingą veiklą. Filosofiškai atsakomybė suprantama kaip asmens požiūris į visuomenę ir valstybę, į kitus asmenis tenkinant atitinkamus jų reikalavimus, savo pareigos visuomenei, valstybei ir kitiems asmenims įsisąmonimas ir teisingas suvokimas.

Atsakomybės aiškinimas pareiga grįstinas tuo, kad atsakomybės sąmonė atsiranda kartu su visuomene ir galima tik visuomenėje. Bū­tinybė žmonėms gyventi drauge reikalavo naudotis subjektinėmis tei­sėmis vykdant vienas kitam atitinkamas pareigas, kurių pagrindu tik ir galimas bendras žmonių gyvenimas ir kiekvieno asmens teisių sau­ga. Todėl pareigą laikome veiksniu, pajėgiu atverti duris tiek į tei­sinės atsakomybės, tiek į atsakomybės apskritai supratimą.

Darbo tikslas: aptarti teisinės atsakomybės sampratą, jos rūšis

Darbo uždaviniai:

  1. Išsiaiškinti teisinės atsakomybės sąvoką.
  2. Išnagrinėti teisinę atsakomybę kaip procesą.
  3. Išnagrinėti teisinės atsakomybės principus.

 

1. TEISINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA

Teisinė atsakomybė, kiek ji yra teisinė, jos samprata negali būti kil­dinama iš nieko kito, kaip tik iš pačios teisės prigimties. Todėl kaip suprasime teisę, toks ir bus požiūris į teisinę atsakomybę. Kol vyra­vo etatistinė (normatyvinė) teisės samprata ir jos lemtas padidėjęs pasitikėjimas prievartos priemonėmis siekiant garantuoti socialinę tvarką, tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybės prievarta teisės pažeidėjui taikant jam asmeninio, turtinio, organiza­cinio pobūdžio ribojimus.

Teisinė atsakomybė čia faktiškai tapatinama su sankcijų taikymu, su neigiamais padariniais teisės pažeidėjui. Atsakomybė pradedama teisės pažeidimu ir baigiama teisės pažeidėjo teisių suvaržymu. Šio­mis sąlygomis net buvo sunku įsivaizduoti, kad galima teisinė atsa­komybė, ir nesusijusi su valstybės sankcijų (prievartos) taikymu.

Todėl absoliuti dauguma autorių, kurie tebesilaiko valstybės pri­mato prieš asmenį tradicijos, tebesilaiko ir tradicinės pažiūros į teisi­nę atsakomybę kaip į valstybės sankcijų taikymą už padarytą teisės pažeidimą. Ir tai suprantama, nes tokio apibrėžimo pakanka teisės praktikai, ypač tai, kuri teisės įgyvendinimą iš esmės sieja su teisės taikymu. Jeigu teisės imperatyvų privalomumas garantuojamas tik valstybės prievarta, tai ir teisinė atsakomybė gali būti tik valstybės akcija.

Bet jeigu pripažinsime, kad teisės normų privalomumas pirmiau­sia garantuojamas teisinio santykio dalyvių abipuse nauda, tai ir tei­sinė atsakomybė nebebus vien valstybinės veiklos kategorija; ji ne­galės būti tapatinama tik su valstybės prievartos asmeniui taikymu jau vien dėl to, kad prievarta nesukuria teisinės atsakomybės, o tik ją garantuoja.

Pagrindas formuotis naujam požiūriui į teisinę atsakomybę atsi­randa su pilietinė (demokratinė) teisės samprata, kuri teisę, matėme, aiškina kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę ir ją pirmiausia plė­toja kaip įrankį, skirtą ne įtvirtinti, palaikyti politinį režimą o apsau­goti žmogaus teises, garantuoti abipusę santykio dalyvių naudą.

Aiškinant teisinę atsakomybę ne valdžios, o piliečių interesais, ją reikės kildinti ne iš valstybės valios, o iš individų lygiaverčių mainų – iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir suprasti ją kaip pačių piliečių ir kaip valstybės akciją. Tai įgyvendina gerai žinomą demokratijos principą kad valstybė įsikiša į piliečių tarpusavio san­tykius tik ten ir tik tada, kur ir kada patys piliečiai negali teisėto­mis priemonėmis išspręsti savo problemų – nepajėgia vykdyti vie­nas kitam pareigų nedalyvaujant valstybės institucijoms.

Tad prieiname prie išvados, kad teisinę atsakomybę, kaip ir ki­tas teisės kategorijas, reikia aiškinti remiantis ta pačia teisių ir pa­reigų vienove. Ir iš tiesų, jeigu atsakomybė teisinė, tai jos turinys gali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formali išraiška – subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Būtent čia reikia ieš­koti teisinės atsakomybės poreikio ir atsakymo į klausimą kas yra teisinė atsakomybė.

Teisinė atsakomybė – tai teisinis įpareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių pra­radimu.

Šitaip suprantama teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikini­mą kad jis vykdo pareigas ne dėl to, kad tokio elgesio iš jo reikalau­ja įstatymas, o todėl, kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje, kad jo teisės pareigų vykdymu susiderina su kitų asme­nų teisėmis, pasidaro santykinės, kad atsisakydamas vykdyti pareigas jis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.

 

2. TEISINĖ ATSAKOMYBĖ KAIP PROCESAS

2.1 Pozityvioji teisinė atsakomybė

 

Teisinės atsakomybės poreikis kyla iš asmens naudojimosi subjektinėmis teisėmis. Kadangi savo teisėmis asmuo naudojasi ne šalia vi­suomenės, o visuomenėje, tai jis darosi pavojingas kito asmens tei­sėms, o kartais – ir pats sau. Pavyzdžiui, naudodamasis subjektine teise steigti ir eksploatuoti odų apdirbimo įmonę, asmuo kelia grės­mę kitų žmonių sveikatai (ekologinė grėsmė), o naudodamasis teise vairuoti automobilį, darosi pavojingas ne tik kitų asmenų gyvybei, sveikatai, turtui, bet ir pats sau. Čia negalioja Romos teisės princi­pas: neminem laedit, ąui sua jure utitur (niekam nekenkia tas, kas naudojasi savo teisėmis). Visuomenėje dažniausiai negalima naudo­tis teisėmis vienaip ar kitaip nekeliant grėsmės kito teisėms. Jau sa­kėme, kad tie leidimai, kuriais naudojantis negalima pažeisti kito asmens teisių, nėra ir subjektinė teisė. Subjektinė teisė gali būti ne bet koks leidimas, o tik toks, kuriuo naudojantis gali kilti grėsmė kito teisėms ir kuris įpareigoja tam tikrai pareigai. Kas nekelia grės­mės kito teisei, tam nereikia ir leidimo, nes tai būtų beprasmiška. Leidimas skaityti knygą sakėme, nėra subjektine teisė tik todėl, kad skaitymu negalima pažeisti kito asmens teisės. Todėl subjektine tei­sė kartu apima leidimą ir pareigą naudotis tuo leidimu nepažeidžiant artimo teisės. Nėra subjektinės teisės be pareigos, nes nėra naudoji­mosi teisėmis be grėsmės kito asmens teisėms.

Reikalavimas naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito žmogaus teisių ir yra asmens įpareigojimas atsakomybei, t. y. suvokimui, kad naudodamasis teisėmis jis tampa pavojingas kito asmens teisėms ir todėl privalo naudotis jomis atsargiai, atsižvelgdamas į kito asmens teisę. Atsakomybė – tai tokia asmens psichinė būsena, kai asmuo suvo­kia, kad pareigos vykdymas yra jo subjektinės teisės garantas ir kad nuo šio vykdymo priklauso jo paties teisių likimas. Vadinasi, atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi teisėmis nuolat bū­damas visuomenėje ir dėl to yra jai nuolat atitinkamai įpareigotas.

Jeigu nebūtų subjektinių teisių ir naudojimosi jomis, tai teisi­nės atsakomybės klausimo apskritai nekiltų. Nelaisvas (teisių netu­rintis arba jomis nesinaudojantis) žmogus negali būti atsakingas, nes nėra dėl ko arba už ką būti atsakingam. Prievoles vykdantis asmuo neturi pasirinkimo laisvės, jis priverstas vykdyti svetimos ir neatre­miamos valios paliepimus ir todėl neatsakingas už tokios veikos pa­darinius. Jis negali nevykdyti prievolių o subjektine teise gali naudo­tis ir gali nesinaudoti arba tik iš dalies naudotis, jeigu suvokia, kad toks naudojimasis neišvengiamai sukels žalą kitų asmenų teisėms.

Vadinasi, teisinė atsakomybė susijusi ne su prievole, o su parei­ga. Prievolė nėra atsakomybės pavidalas, nes prievolės vykdymas nė­ra vykdytojo subjektinių teisių įgyvendinimas. Baudžiauninkas, sakė­me, uoliai vykdantis prievoles, negali išplėsti savo teisių nes prievo­lės skirtos įgyvendinti ne vykdytojo, o prievolę nustačiusio subjekto teises. Todėl už padarinius pirmiausiai atsakingas ne vykdytojas, o prievolės nustatytojas (šiuolaikinė tarptautinė teisė šiuo klausimu da­ro tam tikras išlygas nusikaltimų žmonijai atveju). Atsakomybė pir­miausia yra laisvo žmogaus socialinė charakteristika vien todėl, kad ji susijusi su naudojimusi subjektinėmis teisėmis. Jau sakėme: kas ne­turi teisių tas negali jomis ir naudotis, o kas nesinaudoja teisėmis, tas negali pažeisti ir kito teisių vadinasi, negali būti atsakingas.

Prievolė prievartos priemonėmis griežtai mechaniškai susieja as­menį su visuomene ir jis neturi galimybių pasirinkti bendravimo su ja arba buvimo joje būdo. Tuo tarpu pareiga, kiek ji sukuria, legali­zuoja subjektines teises, yra asmens laisvės ir jos plėtros šaltinis, nes leidžia asmeniui pasirinkti buvimo visuomenėje būdą kurio išraiška – naudojimasis subjektinėmis teisėmis. Pareiga susieja laisvą individą su visuomene tik subjektinei teisei tarpininkaujant. Būtent subjektinių teisių pobūdis nustato pareigos pobūdį ir jos intensyvumą

Neatsitiktinai visiškai atsakingais laikomi tik laisvi ir veiksnūs as­menys, kurie šią teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo suvokia ir jai sąmoningai palenkia savo elgesį. Būti atsakingam čia reiškia būti pareigingam: suvokti, kad naudojimasis teisėmis yra tik tiek le­galus, leistinas, kiek jis garantuojamas pareigos nepažeisti kito asmens teisių o pažeidimo atveju – įsipareigojimu atlyginti padarytą žalą.

Todėl į atsakomybės sąvoką būtino elemento teisėmis įeina as­mens suvokimas visų savo subjektinių teisių santykinumo – pri­klausomybės nuo pareigų vykdymo. Niekas visuomenėje negali tu­rėti absoliučių (nuo pareigų nepriklausomų) teisių, nes atleisti nuo pareigų – tai atleisti nuo atsakomybės. Būtent suvokimas, kad pa­reigų nevykdymas reikš atitinkamos subjektines teisės praradimą ir yra teisinė atsakomybė. Visuomenė tik tiek civilizuota ir darni, kiek visi jos nariai yra saistomi abipusės atsakomybės (teisių ir pareigų vienovės).

Iš čia kyla bendra išvada: žmogus negali būti visavertis teisi­nių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas – negali vykdyti pareigų proporcingų savo turimoms teisėms. Pareiga yra tas krite­rijus (svarstyklės), kuris vieno teisę vertingumo požiūriu praktiš­kai įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise. Skelbinys, kad visi žmonės teisių požiūriu lygūs šalia pareigos, visus sulyginančios ne idėjos, o akcijos lygiu, būtų ne tik neteisingas, bet ir agresyvus.

Asmens suvokimas būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pu­siausvyros reikalavimą bei šį reikalavimą atitinkantis elgesys ir yra atsakomybė. Ši pusiausvyra palaikoma, arba atsakomybė įgyvendi­nama, dviem būdais: 1) vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis subjektinėmis teisėmis; arba 2) siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas. Šis siau-rinimas jau vykdomas valstybės prievartos priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kuriuo iš šių būdų yra palaikoma konkretaus asmens teisinio statuso teisių ir pareigų pusiausvyra, teisinė atsako­mybė gali būti skirstoma į pozityviąją ir negatyviąją

Pozityvioji teisinė atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad nau­dodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pa­reigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito as­mens teisėms.

Pozityvioji teisinė atsakomybė – tai ne tik žinojimas, kaip rei­kia elgtis artimo teisės atžvilgiu naudojantis teisėmis, bet ir žinoji­mas, kodėl šitai reikia daryti ir kokių teisių praradimą reikš atsisa­kymas vykdyti pareigas. Ši teisinės atsakomybės forma rodo dvasi­nę, socialinę asmens brandą gebėjimą suvokti, kad jis gyvena vi­suomenėje ir žino, ką reiškia joje gyventi.

Šitaip suprantamą atsakomybę sudaro trys struktūriniai elemen­tai: naudojimasis teisėmis ir iš jo išplaukiančios dvejopo pobūdžio pareigos:

1) Naudojimasis subjektinėmis teisėmis. Jis įkūnija teisinės at­sakomybės sampratoje demokratinę idėją dėl individo primato prieš valstybę, nes nurodo, kad ne iš valstybės, o iš individo interesų ky­la teisinės atsakomybės iniciatyva, šaltinis ir poreikis (suinteresuo­tumas). Būtent naudojimasis teisėmis paaiškina, kodėl būti atsakin­gam naudinga ne tik visuomenei, bet ir pačiam teisinės atsakomy­bės subjektui. Atsakomybė šiuo atveju ne atnešama asmeniui iš ša­lies, o kyla iš jo paties teisių ir siekio jomis naudotis nepažeidžiant artimo teisių.

2) Pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėms nepavo­jingu būdu. Teise laikyti šunį bus naudojamasi atsakingai, jeigu šuo vedžiojamas už pavadėlio ir su antsnukiu; naudojantis teise gauti kre­ditą, pozityvioji teisinė atsakomybė bus asmens pareiga taip organi­zuoti savo veiklą pajamų ir išlaidų balansą kad būtų išsaugomas as­mens gebėjimas laiku mokėti kreditoriui palūkanas ir grąžinti kreditą.

3) Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą ža­lą, atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant ki­to asmens teisiu, Ši būtinybė atlyginti žalą kyla iš to fakto, kad, pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą bet kuris žalos padarymas kito asmens teisėms visada reiškia žalos padarymą savo paties teisėms.

Būdingas pozityviosios, arba aktyviosios, atsakomybės požymis, kad ji įgyvendinama netaikant sankcijų. Savanoriškas žalos atlygini­mas nėra sankcija. Tai pačių piliečių tarpusavio įsipareigojimų (su­tartiniai) santykiai, iš kurių ir kyla abipusė pozityvioji atsakomybė. Atlygindamas žalą, pats asmuo sumažina savo turtines teises tiek, kiek jam nepavyko naudotis teisėmis nepažeidžiant artimo teisės. Kito asmens teisių pažeidimas čia visada yra netyčinis ir visada eina kartu su savo kaltės pripažinimu ir savanorišku žalos atlyginimu. Jeigu tokio prisipažinimo nėra, keičiasi atsakomybės forma.

Į pozityviąją atsakomybę, netaikančią sankcijų, ilgą laiką žiūrė­ta ne kaip į teisinę, o kaip į moralinę atsakomybę ir dėl to, kad ji laikyta praktiškai mažai reikšminga. Ir vis dėlto pozityvioji atsa­komybė yra ne moralinė, o teisinė, nes ji suponuoja pareigų vyk­dymo privalomumą, garantuojamą valstybės prievarta: jeigu parei­ga atlyginti padarytą žalą nebus vykdoma savanoriškai, tai pozityvioji atsakomybė būtinai virs negatyviąja – žalos atlyginimas bus išieškomas valstybės prievartos priemonėmis. Ši valstybinės prie­vartos taikymo galimybė yra pakankama, kad būtinybės elgtis pa­gal teisių ir pareigų pusiausvyrą suvokimas būtų praktiškai reikš­mingas.

Pozityvioji atsakomybė užtikrina nekonfliktišką asmens naudo­jimąsi savo teisėmis. Ji itin svarbi pilietinėje visuomenėje, kai as­muo pirmiausia elgiasi atsakingai ne iš baimės patirti valstybės prie­vartą, o dėl to, kad suvokia save kaip asmenybę ir mato ja esant kitą žmogų, kuris kito asmens teises brangina dar ir todėl, jog bran­gina savąsias. Dėl šio požiūrio būtinybę atlyginti padarytą žalą as­muo supranta kaip natūralų ir sudedamąjį naudojimosi savo teisė­mis visuomenėje elementą. Žalos atlyginimas – tai būtinos naudoji­mosi teisėmis „išlaidos“.

Civilizuotoje visuomenėje vyrauja pozityvioji teisinė atsakomy­bė, nes dauguma tokios visuomenės narių nori būti laisvi ir orūs; o tokie jie gali išlikti tik vykdydami pareigas, legalizuojančias jų teises.

Šitaip suprantama pozityvioji teisinė atsakomybė tampa nuolati­nė, kaip kad nuolatinis yra naudojimasis teisėmis ir jį legalizuojan­tis pareigų vykdymas. Kol naudojamės teisėmis, tol esame įpareigo­ti būti atsakingi – vykdyti atitinkamas pareigas. Tai teisėtas elgesys, pačių piliečių savivaldos priemonė.

Šia teisinės atsakomybės forma teisininkai praktikai mažiau do­misi, nes šiame procese jie mažiausiai reikalingi. O jeigu reikalingi, tai veikiau kaip advokatai, padedantys piliečiams geriau išmanyti savo teises ir pareigas. Jeigu subjektinės teisės įgyvendinamos nepažei­džiant kito asmens teisių, tai teisininkams kaip ir nėra kas veikti. Jie tarsi iš šalies stebi šį savaiminį teisių ir pareigų vienovės funk­cionavimą konkrečiuose piliečių santykiuose, kuris kartu yra ir tei­sinės atsakomybės nuolatinis įgyvendinimas. Piliečiai savanoriškai vykdo pareigas, vadinasi, yra atsakingi, nes nori išsaugoti turimas teises, jomis naudotis. Čia pagrindinis teisinės atsakomybės garan­tas – abipusė nauda.

Ir tik kai pats teisių turėtojas nenori savo laisvu apsisprendimu vykdyti jo teises legalizuojančių pareigų (veikti atsakingai), jį tam pačiam imperatyvui palenkia valstybės prievarta. Pozityvioji teisinė atsakomybė tada pereina į negatyviąją, susijusią su prievartos taiky­mu ir valstybės dalyvavimu.

 

2.2. Negatyvioji, arba retrospektyvi, teisinė atsakomybė

Negatyvioji teisinė atsakomybė – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo pa­ties susisiaurintų pareigų apimties. Arba trumpiau: tai teisės pažei­dėjo subjektinių teisių praradimas arba susiaurinimas tokia apimti­mi, kokio pobūdžio pareigos vykdymo ir kokia apimtimi jis atsisa­kė. Šiuo požiūriu negatyvioji teisinė atsakomybė iš esmės sutampa su teisingumo vykdymu. Jos įgyvendinimo įrankis – sankcija ir jos prievartinis taikymas.

Šią teisinės atsakomybės formą kai kurie autoriai vadina retros­pektyvia dėl to, kad prievarta taikoma už praeityje padarytą teisės pažeidimą – atsisakymą vykdyti pareigas. Ji pradeda veikti ten, kur sustojo, kur nepajėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozi­tyvioji teisinė atsakomybė, kur konkretus asmuo ar organizacija nau­dojasi subjektinėmis teisėmis nevykdydami atitinkamų pareigų (nu­stojo būti atsakingi). Negatyvioji teisinė atsakomybė siekia užtikrin­ti asmens teises legalizuojančių pareigų vykdymą tais atvejais, kai tokių pareigų vykdymo nepajėgė užtikrinti abipusė nauda. Valstybė taiko teisės pažeidėjui prievartą kad, siaurindama jo teises, mažintų jo pavojingumą visuomenei. Pavyzdžiui, asmuo, padaręs autoavariją ir neatlyginąs padarytos žalos, turėtų prarasti teisę vairuoti automo­bilį, nes ši teisė virstų neleistina privilegija.

Ši teisinės atsakomybės forma – tai toks asmens teisių ir parei­gų pusiausvyros atkūrimas, kuris jau vykdomas valstybinės prievar­tos priemonėmis. Todėl be sankcijų ši atsakomybės forma neįmano­ma. Sankcija čia yra priemonė, leidžianti grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo pažeista atitinkamos pareigos nevykdymu. Sankcija yra ir teisių siaurinimo mastelis, nurodantis, kokia teisės pažeidėjo teisė siaurinama, likvi­duojama ir kokia apimtimi.

Negatyvioji teisinė atsakomybė yra pozityviosios atsakomybės tę­sinys ir garantas. Todėl ji – antrinė, o pozityvioji atsakomybė -pirminė (pagrindinė) teisinės atsakomybės forma. Ypač tai išryškėja demokratinėje visuomenėje, kai jos teisė nustoja būti represinė ir pozityviosios teisės įgyvendinimas pirmiausia garantuojamas abipuse teisinio santykio dalyvių nauda.

Šitaip suprantama negatyvioji teisinė atsakomybė apibrėžia vals­tybės vietą teisinės atsakomybės atžvilgiu demokratinėje visuome­nėje. Valstybė, įgyvendindama negatyviąją atsakomybę, taikydama sankcijas, vykdo teisingumą – juridiškai įformina tokią asmens tei­sinio statuso padėtį, kurią pats asmuo susikuria atsisakymu vykdy­ti savo teises legalizuojančias pareigas. Todėl negatyvioji teisinė atsakomybė – tai tik teisės pažeidėjo teisinio statuso teisių ir pa­reigų pusiausvyros atkūrimas žemesniu lygiu padarius teisės pa­žeidimą.

Šia teisinės atsakomybės forma labiausiai domisi teisininkai prak­tikai, nes čia reikia taikyti valstybės prievartą, todėl reikia sukurti sank­cijų taikymo procedūras ir taikymo ideologiją, sprendžiančią, kokias subjektines teises ir kiek būtina siaurinti. Nedemokratinėse visuome­nėse vyraujant viešajai teisei, baudžiamosios teisės požiūris į teisinę atsakomybę buvo tapatinamas su teisine atsakomybe apskritai.

2.3. Dvi teisinės atsakomybės stadijos: pozityvioji ir negatyvioji

Abu šiuos požiūrius į teisinę atsakomybę šiandien reikia sujungti į vientisą procesą, nes šis geriausiai atskleidžia teisinės atsakomy­bės esmę. Šie požiūriai susijungia tik jeigu teisinę atsakomybę kil­diname iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės – bendro metodo­loginio pagrindo suprasti tiek pozityviąją, tiek negatyviąją teisinę atsakomybę. Ši vienovė padeda suvokti, kad iš esmės yra ne dvi savarankiškos teisinės atsakomybės formos, o viena, tęstinė teisinė atsakomybė – procesas, kuris prasideda pozityviąja ir prireikus bai­giasi negatyviąja:

1) pozityvioji atsakomybė – nuolatinis asmens įsipareigojimas ir įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu;

2) negatyviosios atsakomybės paskirtis – kompensuoti pozity­viosios nepakankamumą, t. y. susiaurinti asmens teises tokia apimti­mi, kokia tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti naudojimąsi savo teisėmis.

Pozityvus požiūris į teisinę atsakomybę turi įgyti pirmumą ga­rantuojant teisių ir pareigų vienovę, nes valstybės prievarta, su ku­ria etatistinė teisės samprata sieja teisinę atsakomybę, kaip sakėme, nesukuria pačios teisinės atsakomybės, o tik garantuoja ją.

Požiūris į teisinę atsakomybę kaip procesą padeda nuolat išlai­kyti subjektinėmis teisėmis besinaudojantį asmenį visuomenėje, o patį naudojimąsi teisėmis – pavaldų teisingumo, teisėtumo, žmoniškumo ir civilizuotumo principams.

2.4. Teisinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (pagrindai)

 

Jeigu yra dvi teisinės atsakomybės stadijos, ar formos, tai privalo būti ir du skirtingi teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai.

Pozityviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai yra:

1) teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjekt ŪK teisė ir įpareigojimas garantuoti ją atitinkamu pareigų vykdymu;

2) naudojimasis subjektine teise;

3) žalos padarymas naudojantis šia teise.

Naudojimasis teise kartais dar turi remtis specialiu leidimu. Pavyzdžiui, asmuo, įsigijęs nuosavybės teise automobilį – didesnio pa­vojaus kitų asmenų teisėms šaltinį, ir norėdamasis juo naudotis, dai turi įgyti specialią subjektine teisę jį vairuoti, kuri liudija, kad to­kios teisės turėtojas pajėgus naudotis automobiliu keldamas mini­malią grėsmę kitų asmenų teisėms. Ji apibūdina tos teisės turėtoje atsakingumo laipsnį (dvasinį ir fizinį pajėgumą naudotis tuo daiktu kito asmens teisei mažiausiai pavojingu būdu). Pirmosios dvi sąly­gos yra pakankamas pagrindas atsirasti pozityviajai atsakomybei.

Asmens gebėjimą būti atsakingam (vykdyti jo teises legalizuo­jančias pareigas) dažniausiai rodo jo deliktinis veiksnumas (gebėji­mas atlyginti žalą), o tam tikrais atvejais ir specialusis teisnumas. kuris suteikia asmeniui leidimą imtis tam tikros veiklos ir vykdyti iš jos specifikos kylančias pareigas. Pavyzdžiui, valstybės pripažinta tvarka gautas teisininko ar mediko diplomas leidžia verstis tam tik­ra profesine veikla. Verslo atveju juridinis pagrindas naudotis kon­krečia subjektine teise dar yra valstybės institucijų išduodamas spe­cialus leidimas (licencija atidaryti privačią teisės paslaugų firmą, pri­vatų stomatologijos kabinetą), kuris yra asmens (asmenų) ir valsty­bės institucijos sutartis dėl abipusės atsakomybės.

Negatyviajai teisinei atsakomybei atsirasti reikalingos tokios sąlygos:

1) teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas, legalizuojančias jo teises, – ši sąlyga yra bendra abiem atsakomy­bės formoms;

2) teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomis įstatymas sieja naudojimąsi teisėmis);

3) negatyviosios teisinės atsakomybės subjektas gali būti tik kal­tas asmuo, organizacija. Kaltė yra subjektyvusis teisinės atsakomy­bės pagrindas. Asmuo gali atsakyti tik už kaltai padarytą veiką. Jeigu jo veiksmuose nėra kaltės, tai jis neatsako už tokius veiksmus, nors jais ir būtų padarytą žala teisės saugomoms vertybėms. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, nėra teisinės atsakomybės subjektas, nors ir būtų padaręs žalos kito asmens teisėms. Tada pripažįsta­ma, kad jo veikoje nėra teisės pažeidimo sudėties, o tik žala, kurios atsiradimo priežastys prilyginamos gamtos stichijai. Remdamasis ta veika teismas priima nutartį paskirti asmeniui priverstinį gydymą, kuris laikytinas visuomenės priemone valdyti gamtos stichiją. Civi­linėje teisėje teisinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, remiantis vien materialiąja žala. Civilinis kodeksas nustato civilinę atsakomy­bę didesnio pavojaus šaltinio savininkui be kaltės: „Organizacija pri­valo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant savo darbines (tarnybines) pareigas“ (CK 484 str.), taip pat atlyginti žalą privalo ir didesnio pavojaus šaltinio savininkas (CK 493 str.). Pa­vyzdžiui, firmos samdomas vairuotojas, vairuodamas firmos automo­bilį, padaro žalą kitų asmenų teisėms. Pareiga atlyginti žalą atsiranda ne tik pačiam vairuotojui, bet ir automobilio savininkei – firmai, ku­ri, atlyginusi vairuotojo padarytą žalą, įstatymo nustatyta tvarka gali pareikšti kaltam savo darbuotojui grįžtamąjį ieškinį (CK 495 str.). Tuo pačiu principu galima grįsti ir valstybės atsakomybę piliečiams, kai jiems padaro žalą valstybės tarnautojai, eidami savo tarnybines parei­gas. Valstybės tarnautojų įgaliojimai Čia laikytini didesnio pavojaus šaltiniu, todėl už jų padarytą žalą piliečiams pirmiausia atsako vals­tybė, suteikusi tiems asmenims valdinius įgaliojimus;

4) teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas pritaiky­ti teisės normoje nustatytas sankcijas konkretaus teisės pažeidėjo teisėms.

Tik esant visoms šioms keturiomis sąlygoms, atsiranda pagrin­das taikyti negatyviąją teisinę atsakomybę.

2.5. Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys

 

Pagal teisės pažeidimo rūšį teisinė atsakomybė paprastai skirstoma į baudžiamąją, administracinę, civilinę, drausminę ir materialiąją.

Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia negatyviosios teisinės atsakomybės rūšis, kurią taiko teismai už pavojingiausius teisės pa­žeidimus – nusikaltimus. Tik nustatyta asmens veiksmuose nusikal­timo sudėtis gali būti pagrindas traukti jį baudžiamojon atsakomy­bėn. Ji taikoma remiantis specialiu teisės taikymo aktu – teismo nuosprendžiu skiriant tokias sankcijas kaip įkalinimas (laisvės atėmi­mas), turto konfiskavimas, pataisos darbai, bauda, teisės eiti tam tik­ras pareigas suspendavimas tam tikram laikui.

Asmeniui padarius nusikaltimą ir iškėlus jam baudžiamąją by­lą, tarp teisės pažeidėjo ir valstybės (teismo, prokuroro kaip valsty­bės atstovų) atsiranda baudžiamųjų įstatymų (materialiųjų ir proce­so) reguliuojami teisiniai santykiai, kurių vienas iš dalyvių – valsty­bė (atstovaujama teisėsaugos institucijų) įgyja teisę ir pareigą taiky­ti nusikaltimą padariusiam asmeniui įstatymo numatytas sankcijas, o kitas to santykio subjektas – teisės pažeidėjas, privalo atlikti jam skirtą bausmę (taikstytis su savo teisių siaurinimu ar likvidavimu).

Baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo kitų valstybės prievartos priemonių tuo, kad ji yra viešo pobūdžio. Tai reiškia, kad paskirti bausmę turi teisę tik valstybė per savo įgaliotas institucijas – teis­mą. Tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą ir skirti jam loiminalinę bausmę. Baudžiamoji atsakomybė palieka tam tikrą juridinį padarinį – teistumą, su kuriuo gali būti siejamas tam tikrų teisių ribojimas arba bausmių sugriežtinimas asmeniui pakar­totinai nusikaltus.

Administracinė atsakomybė taikoma už administracinės teisės pažeidimus, t. y. už mažiau pavojingus teisės pažeidimus, aprašytus ATPK normose. Remiantis administracine atsakomybe užtikrinamas įvairių teisės šakų (administracinės, darbo, ūkinės, finansų ir kt.) nor­mose nustatomų draudimų, įpareigojimų privalomumas. Ją taiko vals­tybės institucijos: teismai, įvairios inspekcijos, pareigūnai. Pagrindinis administracinės atsakomybės teisinis aktas – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kuris aprašo, kokiais veiksmais pažeidžiami regu­liacinių teisės normų draudimai ir kokios administracinės sankcijos už tai taikomos. Šis kodeksas nustato tokį administracinių sankcijų sąrašą: įspėjimas, bauda, atlygintinas daikto, kuris buvo administraci­nio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paė­mimas arba konfiskavimas, atėmimas piliečiui suteiktos specialios tei­sės (teisės vairuoti automobilį, turėti ginklą ir kt.), pataisos darbai, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo (pareigų) (ATPK 21 str.).

Civilinė atsakomybė yra turtinio pobūdžio ir taikoma asmeniui ar organizacijai (juridiniam asmeniui) už sutartyje prisiimtų įsipa­reigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat padarius ža­lą kito asmens teisėms. Tokios atsakomybės sankcijos yra netesy­bos: a) sutartyje nustatyta bauda už sutartinių įsipareigojimų nevyk­dymą arba netinkamą įvykdymą (praleistas įsipareigojimo įvykdy­mo terminas); ir b) delspinigiai, suma, mokama už pareigos įvykdymo terminų praleidimą skaičiuojant už kiekvieną termino praleistą dieną, savaitę, dekadą ir t. t. (CK 195 str.)

Drausminę atsakomybę taiko įmonės, įstaigos administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus. Sankcijos -pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiau atlyginamą darbą, pareigų pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kita.

Skiriamos trys drausminės atsakomybės rūšys: 1) drausminė at­sakomybė pagal įstaigos darbo vidaus taisykles; 2) pavaldumo tvarka pagal drausmės statutą (kariuomenė, policija ar kita sukarinta or­ganizacija); ir 3) pagal nuostatus, kurie gali galioti kai kuriose mi­nisterijose. Pirma drausminės atsakomybės rūšis galioja visiems dar­bininkams ir tarnautojams, dirbantiems pagal samdos sutartį, ir tai­koma įstaigos vadovo už darbo drausmės pažeidimą; antruoju atve­ju (pavaldumo tvarka) drausminė atsakomybė taikoma pareigūnams, turintiems priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo teisę, taip pat ei­nantiems pareigas konkurso (rinkimų) pagrindu. Statutuose ar įsta­tuose kartu su bendrosiomis normomis gali būti griežtesnių sankci­jų, taikomų tam tikrų ministerijų tarnautojams.

Materialioji atsakomybė – tai darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti turtinę (materialiąją) žalą, atsiradusią jiems pažeidus darbo sutarties sąlygas.

3. TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

 

Tai pagrindinės idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi va­dovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys teisę taikyti tei­sines sankcijas.

Teisinės atsakomybės principai kyla iš tų tikslų, kurie keliami teisinei atsakomybei: l) sumažinti teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susimažintų pareigų apimties (teisingumo vykdymas); 2) atlyginti žalą, padarytą teisės pažeidimu; 3) ugdyti žmonių pa­garbą teisei ir teisingumui; 4) vykdyti teisės pažeidimų prevenciją. Šie tikslai yra bendri abiem teisinės atsakomybės formoms. Jų įgy­vendinimas grindžiamas kiek skirtingais principais. Pozityviajai at­sakomybei būdingesni tokie principai:

1) Sutarčių reikia laikytis. Tai reiškia, kad asmuo, naudodamasis subjektine teise, privalo vykdyti iš tos teisės išplaukiančias konkre­čias pareigas, su kuriomis įstatymas ar sutartis sieja naudojimosi ja legalumą.

2) Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti at­lyginama. Negatyvioji šio principo modifikacija gali būti principas: „Nė vienas žmogus neturi pasipelnyti iš to, ką jis padarė bloga.“ (R. Krossas).

3) Teisėtumo principas. Jis reiškia, kad teisinė atsakomybė tai­koma tik už įstatyme numatytą veiką, ir pagal proceso teisės regla­mentuotas procedūras.

4) Pagrįstumo principas: teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius objektyvią tiesą – teisės pažeidimo faktą ir su juo su­sijusias aplinkybes.

5) Teisingumo principas. Jis reikalauja, kad teisinė atsakomybė pirmiausiai reikštų atkūrimą teisės pažeidėjo subjektinių teisių ir jo pareigų pusiausvyros, kuri buvo pažeista teisės pažeidimu: teisės įgijo persvarą prieš pareigas.

Šio principo įgyvendinimas turi kai kurių procesinių ypatumų:

  1. a) Neleistina taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus.
  2. b) Įstatymas, nustatantis baudžiamumą arba sunkinantis atsa­komybę, atgal negalioja.
  3. c) Jeigu teisės pažeidimu padaroma žala, kurią galima rea­liai atkurti (grąžinti pavogtą daiktą natūra), tai taikomos sank­cijos privalo garantuoti tokį teisių atkūrimą.
  4. d) Jeigu teisės pažeidėjas padarė negrįžtamą žalą kito tei­sėms, tai teisinės atsakomybės (jos sankcijų) griežtumas turi atitikti padarytos žalos mastą ir neteisėtos veikos pavojingu­mo visuomenei laipsnį. Pasak Č. Bekarijos, norint teisingai nu­bausti, reikia siekti, kad „skausmai, daromi bausme, viršytų malonumą, gaunamą nusikalstant“.
  5. e) Kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarka atsako tik už savo konkrečius neteisėtus veiksmus.
  6. f) Už vieną teisės pažeidimą galima tik viena teisinė bausmė (non bisin idem – antrą kartą už tą patį nebaudžiama). Tai galioja tik baudžiamajai ir administracinei atsakomybei, nes jos negali būti taikomos kartu (negalima skirti administraci­nės baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimą, jeigu už jį iškelta baudžiamoji byla, nes baudžiamosios sankcijos, būdamos sunkesnės, apima administracines, esančias švelnesnes). Be to, tokiu atveju yra ne nusižengimas, o nusikaltimas.

Kai teisės pažeidimu padaroma žala kompleksiniam objektui, ku­rį saugo kelios teisės normos, tai teisinė atsakomybė atsiranda pagal kiekvieną teisės normą. Kartu gali eiti baudžiamoji ir civilinė, ad­ministracinė ir civilinė atsakomybės rūšys (kelių eismo taisyklių pa­žeidimo atveju, kai padaroma žala kito asmens teisėms, skiriama ad­ministracinė bauda, kurios paskyrimas neatleidžia teisės pažeidėjo nuo pareigos atlyginti padarytą materialiąją žalą remiantis civiline teise, nes imperatyvas atlyginti žalą nėra bausmė, o tik savo teisių garantas. Tai išplaukia iš pačios teisės, kaip subjektinių teisių ir pa­reigų vienovės, prigimties: žalos kito asmens teisei padarymas su­prantamas taip, tarsi asmuo, naudodamasis viena savo teise, būtų padaręs žalos kitai savo teisei.

Baudžiamųjų sankcijų paskyrimas taip pat neatleidžia nuo pa­reigos atlyginti padarytą materialiąją žalą, nes teisės pažeidimas nė­ra priemonė pasipelnyti ar padidinti savo teisių reikšmingumą.

Tai patvirtina minėtą teiginį kad teisinės atsakomybės įgyven­dinimas – tai teisingumo vykdymas.

6)   Tikslingumo principas reikalauja nustatyti teisės pažeidėjui taikomos poveikio priemonės ir teisinės atsakomybės tikslu atitiki­mą. Tai bausmių (sankcijų) individualizavimas įstatymo numatyta ap­imtimi atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo sunkumą, pažeidėjo asmenybę ir aplinkybes, kuriomis teisės pažeidimas padarytas. Jeigu teisinės atsakomybės tikslai gali būti pasiekti realiai netaikant teisės pažeidėjui teisinio poveikio priemonių, tai jos netaikomos (visuo­meninio poveikio priemonių taikymas, nuosprendžio vykdymo ati­dėjimas ir kt). Šiuo principu siekiama išreikšti teisinės atsakomy­bės auklėjamąją prevencinę, humanistinę prasmę.

7) Atsakomybės neišvengiamumo principas – tai bausmės (tei­sių praradimo) neišvengiamumas padarius teisės pažeidimą. Jis rei­kalauja, kad kiekvienas teisės pažeidimas (pareigų atsisakymas) bū­tų valstybės pastebėtas ir išaiškintas, taptų visuomenei žinomas ir kad teisės pažeidėjui būtų taikomos teisinio poveikio priemonės. Tei­sinės atsakomybės neišvengiamumas – svarbiausia jos veiksmingu­mo sąlyga. įsitikinimas, kad bausmė neišvengiama (nors ir švelni) visada padarys didesnį įspūdį, negu baimė žiaurios bausmės, bet nuo

kurios dar yra viltis išsigelbėti. Kad šis principas būtų įgyven­dintas, reikia ne tik didelio teisėsaugos sistemos darbuotojų profe­sionalumo, bet ir atitinkamo visuomenės nepakantumo teisės pažei­dimams, aktyvaus jos dalyvavimo išaiškinant teisės pažeidėjus.

Bausmės neišvengiamumas padidina teisėto elgesio ir pačios tei­sės socialinį vertingumą rodo jos asmeninį ir visuomeninį naudin­gumą, padeda įveikti teisinį nihilizmą kaip pačiai asmenybei pavo­jingą nuostatą. Ir atvirkščiai – šio principo nevykdymas daro teisės pažeidimą priemone, didinančia teisės pažeidėjo socialinį reikšmin­gumą (nebaudžiamas mokesčių nemokėjimas neteisėtai didina fir­mos pelną ir jos konkurencinį pajėgumą pažeidžia reikalavimą plė­toti verslą vienodo teisinio reguliavimo sąlygomis, teisėtai besiel­giantys piliečiai pasijunta nuskriausti ir pažeminti, jiems užkrauna­ma prievolė kompensuoti teisės pažeidėjų visuomenei daromą žalą – užtikrinti teisės pažeidėjų privilegijas, kurias jie susikuria teisės pažeidimu).

8) Teisinės atsakomybės veiksmingumo principas. Tai teisinės atsakomybės poveikio žmonių teisinei sąmonei ir jų elgesiui veiks­mingumas. Jis susijęs ir su teisinės atsakomybės taikymo operaty­vumu. Jis teigia, kad teisinė atsakomybė bus tuo veiksmingesnė, juo anksčiau ji atsiras. Kai teisės pažeidimas visuomenės jau pamirštas, teisės pažeidėjo patraukimas teisinėn atsakomybėn netenka savo ak­tualumo (koks gali būti teisinės atsakomybės taikymo, sakysime, Sau­sio 13 dienos perversmininkams, veiksmingumas, kai ši byla buvo nagrinėjama vos ne dešimt metų). Juo mažiau praeis laiko nuo nu­sikaltimo padarymo iki bausmės skyrimo, tuo didesnis bus preven­cinis bausmės poveikis.

IŠVADOS

 

  1. Teisiškai teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą. Tokiu požiūriu teisinė atsakomybė yra asmens pareiga iškęsti atitinkamą teisinio pobūdžio, numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą, praradimą. Šitokia teisinės atsakomybės samprata reiškia, kad atsakomybė visada susijusi su valstybės prievarta ir tokia prievarta yra teisinės atsakomybės turinys.

Teisinė atsakomybė atsiranda pažeidus teisės normas ir taikoma griežtai laikantis normų. Atsakomybė taikoma proceso kodeksų numatyta tvarka.

  1. Teisinės atsakomybės procesas:

Pozityvioji teisinė atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad nau­dodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pa­reigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito as­mens teisėms. Negatyvioji teisinė atsakomybė – tai teisės pažei­dėjo subjektinių teisių praradimas arba susiaurinimas tokia apimti­mi, kokio pobūdžio pareigos vykdymo ir kokia apimtimi jis atsisa­kė. Pozityvioji atsakomybė – nuolatinis asmens įsipareigojimas ir įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu.

  1. Pagrindiniai teisinės atsakomybės principai:
  • atsakomybė gali būti taikoma tik už neteisėtą veiklą;
  • atsakomybė galima tik už kaltą veiklą, ir yra nekaltumo prezumpcija; patrauktas atsakomybėn asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltė nebus įrodyta teisės taikymo aktu;
  • teisingumo pricipas, apimantis reikalavimus: už nusižengimus negalima skirti baudžiamosios teisės numatytų bausmių, už vieną teisės pažeidimą galima viena bausmė.
  • teisėtumo principas – teisinė atsakomybė galima tik už veiklą, numatytą įstatyme. Ir taikoma laikantis proceso įstatymų nustatytos tvarkos.
  • tikslingumo principas – parinkta teisės pažeidėjui bausmė turi atitikti atsakomybės tikslus;
  • atsakomybės neišvengiamumo principas – nė vienas teisės pažeidimas neturi būti nepastebėtas ir už padarytą pažeidimą turi būti greitai ir operatyviai pritaikyta atsakomybės priemonė.
Ankstesnis straipsnisElektros generatoriai ir grandinės
Kitas straipsnisTonyResort poilsio ir pramogų parkas

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here