Organizuojant renginius laisvalaikio centruose, dažniausiai kaip jau buvo minėta, rašomas literatūrinis-režisūrinis scenarijus. Svarbiausia, kad būtų pasiektas formos ir turinio atitikimas. Tam reikėtų apgalvoti: sukauptos ir atrinktos medžiagos išdėstymo, montažo, kaip įvairių dalių gretinimo, siužetinės linijos vystymo bei konflikto pateikimo būdus ir priemones. Svarbu ištisinė veiksmo logika ir kompozicijos vieningumas. Netinka scenarijų spausdinti kaip straipsnį, jame turi būti šriftiniai išskyrimai, pastraipos, epizodų pavadinimai (esant reikalui) ir pan.
Nėra vieningų reikalavimų, kaip būtinai turi atrodyti scenarijus. Svarbu, kad būtų nurodyti pagrindiniai dalykai, – pateikta pakankamai informacijos apie renginį -būsimą veiksmą. Gerai parašytu scenarijumi gali remtis ir kiti organizatoriai, tam reikalinga tiksliai nurodyti organizacinius, paruošiamuosius punktus. Siūloma rašyti scenarijų remiantis tokiais reikalavimais:
Titulinis lapas, kuriame nurodomas miestas, rajonas ar pan., renginio pavadinimas, scenarijaus autorius ar sudarytojas – vardas, pavardė, jeigu reikia ir pareigos, data;
Kitame lape nurodoma:
- renginio tema;
- idėja;
- tikslai, uždaviniai;
- trukmė;
- auditorija;
- atlikėjai ar dalyviai;
- apipavidalinimas;
Rašomas scenarijus. Lapas gali būti dalijamas į dvi dalis: vienoje – rašomas
tekstas, koncertiniai numeriai, kitoje – režisūrinės pastabos (garsai, apšvietimas,
efektai, mizanscenos ir t.t.).
Scenarijaus gale būtina pateikti naudotos literatūros sąrašą, tiksliai nurodant
autorių, leidinio pavadinimą, išleidimo vietą, metus, puslapius. Gale arba 2 psl.
galima nurodyti muzikinius kūrinius, scenografijos aprašymą. Beje, kokie muzikiniai
(o ir literatūriniai) kūriniai skambėjo galima paminėti renginiui pasibaigus (jeigu
nebuvo pranešama programos metu). Pramoginių renginių scenarijuose būtinas
pilnas žaidimų aprašymas.
Augant kultūrinių renginių populiarumui vis labiau didėja (ne visada, deja, iš vartotojų pusės) dramaturgijos poreikis. Scenarijai rašomi įvairiomis temomis, tačiau pasigendama įvairiapusiškesnių – pažintinių ar pramoginių išradingų programų, ypač jaunimui.
Apibendrinimui: Bet kokio pobūdžio renginys paprastai sudaromas iš daugelio elementų montažo pagrindu. Tačiau visus Šiuos elementus jungia viena mintis, vieninga siužetinė linija. Scenaristas, panaudodamas įvairią medžiagą (tautosaką, muziką, kino kadrus, literatūrines ištraukas ir kt) sukuria naują originalųkūrinį. Mažiau įmintiems praktinės patirties verta priminti, kad: epizodai scenarijuje montuojami kylančia tvarka! (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo ABC” Vilnius 2008)
3.4.1. Tema ir idėja
Tema (gr. thema: 1. literatūros kūrinio, mokslo veikalo, straipsnio, kalbos, pokalbio objektas, t.y. tai apie ką pasakojama, kas vazduojama, analizuojama, vertinama; paprastai neatsiejama nuo pagrindinės minties, idėjos). Idėja (gr. idea – sąvoka, vaizdinys: 1. mintis, siekių tikslas, suteikiantis veiklai kryptį, pagrindinė mokslinės, meninės kūrybos ar praktinės veiklos mintis).
Taigi, tema yra tai kas laikoma pagrindu, t.y. apie ką renginys. Svarbiausia sąlyga kuriant bet kokio renginio senarijų yra temos aiškumas ir konkretumas. Jeigu pagrindinė mintis, kuri turi būti scenarijaus šerdimi, neapibrėžta ir padrika, scenarijus bus pasmerktas nesėkmei.
Idėja – autoriaus išvada iš renginyje sprendžiamų klausimų rato. Idėja yra tas esminis svarbus kūrinio momentas, kuris apsprendžia jo visuomeninę reikšmę ir vertę, jo humaniškąjį ir socialiai progresyvų vaidmenį. Populiariai tariant, idėja yra tai, kas pasilieka žiūrovo – dalyvio sieloje, ką jis po renginio išsineša savyje.
M. Saltykovas – Ščedrinas rašė: „Be aiškiai suprastos idėjos meno kūrinys bus atsitiktinumų rinkinys“.
Organizatorii, ypač nepatyrę scenaristai, dažnai temą apibrėžia labai paviršutiniškai, lakoniškai, netgi kritiškai. Tai rodo, kad tema neapmąstyta, kad nenustatyta pagrindinė problema iš kurios dažniausiai išplaukia jos organiškas ryšys su idėja. Taigi, pateikiant temą kaip apmąstytą, kūrėjo atrinktą medžiagą, ji būtinai siejasi su idėja, kadangi pats medžiagos (scenarijaus turinio) pasirinkimas neišvengiamai parodo autoriaus pasaulėžiūrą, jo visuomeninę poziciją.
Taip priartėjant prie temos motyvavimo. Jei negalime pagrįsti savo pasirinkimo, neturime jokių argumentų (nežinome, kokia tema būtų aktuali, apie ką jau būtina kalbėti, arba kokias problemas dar anksti nagrinėti), – gali būti, kad renginys nebus patrauklus dalyviams: jie tuo nesidomi, arba, tą jau žino, jų tas nejudina ir pan. Patyrusiems praktikams tai „negresia“, jie iš pokalbių su mokiniais, tėvais, apklausų metu sužino arba įgudusi jautri akis užfiksuoja situaciją, kuri savaime „padiktuoja“ temą.
Pasitaiko, kad tema painiojais su pavadinimu. Kad tai nėra teisinga, rodo ir tai, kad, kaip jau išsiaiškinome, tema kilusi iš problemos, t.y.temoje „užkoduota“ problema. Antra, pavadinimas, išrašytas skelbime arba kvietime, yra reklamos dalis ir jis turėtų būti pateiktas patraukliai, skambiai, šiek tiek „supoetintas ir suliteratūrintas“. Dažnai tam naudojamos poezijos eilutės, sencacijos (trumpi, glausti, tikslūs pamokomieji posakiai).
Apibendrinant galima teigti, kad tema ir idėja neatskiriamai susiję ir drauge sudaro idėjinį – teminį scenarijaus (o ir renginio) pagrindą. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo ABC” Vilnius 2008)
