Privalomosios draudimo formos rūšys

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.
Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs  su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiems atitinkama veikla asmenims sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis.         Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriems jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).

Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai – Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais – Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai – Anglijoje).
Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).
Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi draudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.
Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas[1], valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas[2] ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas,[3] tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu[4] buvo numatyta, kad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12  31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje.[5] Kaip minėjau, privalomojo draudimo svarba nėra neigiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų[6] ir draudimo brokerio[7] privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės[8] ir gyventojų indėlių[9] privalomieji draudimai. Aiškiai matyti, kad bendros pasaulinės tendencijos privalomojo draudimo srityje turi nemažą įtaką situacijai Lietuvoje.
Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis – gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas – valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas – komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas. Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio dienos – kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia. Teisinga taip pat yra, kad draudiko funkcijas pavesta atlikti specialiai valstybės įmonei. JAV, kur depozitų draudimas ypatingai gerai išvystytas, Amerikos bankų ir kitų finansinių institutų klientų lėšų išsaugojimą bankroto atveju garantuoja valstybė. Svarbiausias valstybinis institutas, teikiantis tokias paslaugas – tai Federalinė depozitų draudimo korporacija, už kurią visiškai laiduoja JAV federalinė rezervų sistema, atliekanti šalies centrinio banko funkcijas, taip pat Amerikos iždas.[10]
Privalomąja tvarka turi draustis notarai. LR notariato įstatymo 6 straipsnis nustato, kad notaras per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos turi atidaryti savo biurą (gali ir drauge su kitais notarais) ir apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniam asmenim ar fiziniam asmenim būtų padaryta žala. Taigi be civilinės atsakomybės draudimo notarai neturi teisės dirbti – jis privalomas. Tačiau įstatymu nėra detaliau reglamentuojamas nei draudikas, nei kokios nors draudimo sąlygos. Visa tai nustatoma sudarant draudimo sutartį.
Draudimo brokeriai taip pat privalo apdrausti savo profesinę atsakomybę. Jie gali pradėti vykdyti veiklą tik įsigaliojus profesinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Apie tokios sutarties sudarymą privaloma pranešti Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai ne vėliau kaip per 10 dienų. Taip pat nurodyta, kad minimali profesinės atsakomybės draudimo suma draudimo brokeriam turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.[11]
1996 10 03 įstatymu[12] įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos,  nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos  žalos samprata nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl keleivių privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-770; 1993.- Nr.7-145; 1994.- Nr.60-1192
[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.35-1080; 1993.- Nr.15-397; 1994.- Nr.60-1193; 1995.- Nr.12-286
[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl gyventojų pastatų privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-772; 1993.- Nr.14-362
[4] Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių, valstybinių akcinių, bendrų ir užsienio kapitalo įmonių turto, gyventojų pastatų ir keleivių privalomojo draudimo” pakeitimo” // Valstybės žinios.- 1994.- Nr.45-956
[5] Lietuvos TSR civilinio kodekso komentaras.- V., 1976
[6] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317
[7] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvarkos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114
[8] Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Lietuvos aidas.- 1992.- Nr.192
[9] Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.1-1; 1996.- Nr.14-354
[10] Depozitų draudimas JAV // Aljansas.- 1994.- Nr.5.- 34 p.
[11] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvarkos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114
[12] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317

‘, ‘Privalomosios draudimo formos rūšys’, ”, ‘publish’, ‘closed’, ‘closed’, ”, ‘privalomosios-draudimo-formos-rusys’, ”, ”, ‘2012-07-21 19:31:10’, ‘2012-07-21 17:31:10’, ”, 0, ‘http://le-draudimas.lt/?p=282’, 0, ‘post’, ”, 0),
(286, 1, ‘2012-06-22 13:43:40’, ‘2012-06-22 11:43:40’, ”, ‘Draudimo rūšys’, ”, ‘inherit’, ‘closed’, ‘closed’, ”, ‘285-revision’, ”, ”, ‘2012-06-22 13:43:40’, ‘2012-06-22 11:43:40’, ”, 285, ‘http://le-draudimas.lt/285-revision/’, 0, ‘revision’, ”, 0),
(283, 1, ‘2012-06-22 13:42:27’, ‘2012-06-22 11:42:27’, ‘Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.
Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs  su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis.         Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriem jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).<>Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai – Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais – Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai – Anglijoje).
Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).
Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi draudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.
Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas[1], valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas[2] ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas,[3] tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu[4] buvo numatyta, kad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12  31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje.[5] Kaip minėjau, privalomojo draudimo svarba nėra neigiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų[6] ir draudimo brokerio[7] privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės[8] ir gyventojų indėlių[9] privalomieji draudimai. Aiškiai matyti, kad bendros pasaulinės tendencijos privalomojo draudimo srityje turi nemažą įtaką situacijai Lietuvoje.
Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis – gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas – valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas – komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas. Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio dienos – kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia. Teisinga taip pat yra, kad draudiko funkcijas pavesta atlikti specialiai valstybės įmonei. JAV, kur depozitų draudimas ypatingai gerai išvystytas, Amerikos bankų ir kitų finansinių institutų klientų lėšų išsaugojimą bankroto atveju garantuoja valstybė. Svarbiausias valstybinis institutas, teikiantis tokias paslaugas – tai Federalinė depozitų draudimo korporacija, už kurią visiškai laiduoja JAV federalinė rezervų sistema, atliekanti šalies centrinio banko funkcijas, taip pat Amerikos iždas.[10]
Privalomąja tvarka turi draustis notarai. LR notariato įstatymo 6 straipsnis nustato, kad notaras per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos turi atidaryti savo biurą (gali ir drauge su kitais notarais) ir apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniam asmenim ar fiziniam asmenim būtų padaryta žala. Taigi be civilinės atsakomybės draudimo notarai neturi teisės dirbti – jis privalomas. Tačiau įstatymu nėra detaliau reglamentuojamas nei draudikas, nei kokios nors draudimo sąlygos. Visa tai nustatoma sudarant draudimo sutartį.
Draudimo brokeriai taip pat privalo apdrausti savo profesinę atsakomybę. Jie gali pradėti vykdyti veiklą tik įsigaliojus profesinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Apie tokios sutarties sudarymą privaloma pranešti Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai ne vėliau kaip per 10 dienų. Taip pat nurodyta, kad minimali profesinės atsakomybės draudimo suma draudimo brokeriam turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.[11]
1996 10 03 įstatymu[12] įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos,  nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos  žalos samprata nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl keleivių privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-770; 1993.- Nr.7-145; 1994.- Nr.60-1192
[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.35-1080; 1993.- Nr.15-397; 1994.- Nr.60-1193; 1995.- Nr.12-286
[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl gyventojų pastatų privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-772; 1993.- Nr.14-362
[4] Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių, valstybinių akcinių, bendrų ir užsienio kapitalo įmonių turto, gyventojų pastatų ir keleivių privalomojo draudimo” pakeitimo” // Valstybės žinios.- 1994.- Nr.45-956
[5] Lietuvos TSR civilinio kodekso komentaras.- V., 1976
[6] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317
[7] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvarkos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114
[8] Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Lietuvos aidas.- 1992.- Nr.192
[9] Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.1-1; 1996.- Nr.14-354
[10] Depozitų draudimas JAV // Aljansas.- 1994.- Nr.5.- 34 p.
[11] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvarkos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114
[12] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317

‘, ‘Privalomosios draudimo formos rūšys’, ”, ‘inherit’, ‘closed’, ‘closed’, ”, ‘282-revision’, ”, ”, ‘2012-06-22 13:42:27’, ‘2012-06-22 11:42:27’, ”, 282, ‘http://le-draudimas.lt/282-revision/’, 0, ‘revision’, ”, 0),
(285, 1, ‘2012-06-22 13:44:08’, ‘2012-06-22 11:44:08’, ‘Paprastai klasifikacija suprantama kaip hierarchiškai išdėstyta tarpusavy susijusių grandžių sistema, kas leidžia sukurti vieningos visumos vaizdą, kartu išskiriant jos pilnavertes dalis. Draudimo klasifikacijos paskirtis yra išspręsti tą pačią problemą: padalinti draudiminių santykių visumą į tarpusavyje susijusias grandis, išsidėsčiusias hierarchizuota tvarka.
Bet kokios klasifikacijos pagrindu turi būti tokie kriterijai, kurie pervertų visas tas susijusias grandis. Draudimas yra klasifikuojamas dažniausiai pagal vieną iš dviejų kriterijų: draudimo objektų ar draudiminės atsakomybės skirtumus.
Pagal objektą draudimas yra skirstomas į asmens ir turto draudimą. Pagal savo prigimtį turto draudimas (jūrų draudimas, turto draudimas nuo ugnies, vagysčių ir pan.; investicijų draudimas; draudimas skolininko nemokuko atveju; civilinės atsakomybės draudimas ir t.t.) skirtas nuostolių, susijusių su turto netekimu arba pažeidimu, kompensavimui. Kompensavimo dydis priklauso nuo faktiškai patirtų nuostolių dydžio, todėl toks draudimas dažnai vadinamas draudimu nuo nuostolių.
Asmens draudime (gyvybės draudimas, asmens draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir t.t.) atlyginimo dydis nepriklauso nuo to, ar draudėjas patyrė kokius nors turtinius nuostolius, ar ne, bet nustatomas sutartyje užfiksuota suma. Taigi asmens draudime šiuo metu vyrauja taupomasis elementas.
Toks draudimo sutarčių skirstymas į turto ir asmens – tradicinis. Anksčiau galiojęs draudimo įstatymas[1] ir šiuo metu jau pakeisti LR CK 463 ir 464 straipsniai [2]priklausomai nuo to, kas yra draudiminės apsaugos objektas – materialinės gėrybės (turtas) ar asmeninės vertybės (gyvybė, sveikata, darbingumas), buvo išskyrę turto ir asmens draudimą. Šitaip skirstant buvo galima daryti išvadą, kad visa tai, kas nepriklauso asmens draudimui, Lietuvoje buvo laikoma turto draudimu. Tačiau naujame 1996 07 10 LR draudimo įstatyme jau randame kitokią klasifikaciją. Čia draudimas suskirstytas į šakas ir grupes, kur grupės priklauso vienai iš dviejų draudimo šakų – gyvybės ar ne gyvybės draudimui. Naujoji LR Civilinio kodekso draudimui skirto skirsnio redakcija klasifikacijos pagal draudimo objektus nebepateikia.[3] Tačiau 464 straipsnyje apibūdinant patį draudimo objektą (turtinius interesus) yra išskiriamos keturias jų grupės: susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu; susiję su kūno sužalojimu, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis; susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu; susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui. Vis dėlto, ši klasifikacija anaiptol nėra alternatyva draudimo skirstymui į gyvybės ir ne gyvybės šakas, nes ji yra skirta draudimo objekto geresniam išaiškinimui. Be to, ji yra detalesnė, ne tokia apibendrinta, tad įtakoja tik  šakų dalinimą į smulkesnius vienetus – grupes.
Nors naujausioji terminologija nebevartoja apibrėždama asmens ir turto draudimo rūšių sąvokų, tačiau galima teigti, kad pačios klasifikacijos pobūdis nėra pakitęs. Iš esmės šakos apima draudiminės apsaugos objektus lygiai tuo pačiu principu kaip ir minėtos rūšys. T.y. kas nepriklauso gyvybės draudimui, sudaro ne gyvybės draudimą. Žinoma nereikia pamiršti, kad jų sudėtis skiriasi dėl naujų draudimo objektų atsiradimo. Pavadinimai pakeisti atsižvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) Ministrų Tarybos direktyvas draudimo klausimais, kuriomis aiškiai išskirtos gyvybės ir ne gyvybės draudimo šakos.[4] Lietuvoje tuo pačiu buvo išvengta neatitikimo, kai anksčiau civilinės atsakomybės draudimas buvo laikomas turto draudimo porūšiu. Dabar gi šie draudimai įeina tik į vieną bendrą šaką. Taigi taip buvo atskirtas civilinės atsakomybės draudimas, kurio tarybiniu laikotarpiu praktiškai nebuvo.[5]
Pasaulinė praktika laikosi būtent tokios nuomonės. Draudimo terminų žodyno autoriai atskiria turto, asmens ir atsakomybės prieš trečiuosius asmenis draudimą. Civilinės atsakomybės draudimo sutartys išskiriamos į savarankišką draudimo rūšį ir Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje. Štai, pvz., Rusijos įstatymų leidėjas pagal draudimo objektą be asmens ir turto draudimo, numato atsakomybės draudimą. Anglijoje atsižvelgiant į draudiminį interesą draudimo sutartys skirstomos į asmens, turto ir atsakomybės.[6] Manau, kad toks civilinės atsakomybės draudimo išskyrimas į savarankišką draudimo šaką yra pagrįstas. Teisės literatūroje civilinės atsakomybės draudimo sutartis paprastai apibūdinama kaip draudimo sutarčių rūšis, tai yra susitarimas, kurio viena šalis (draudikas) įsipareigoja atlyginti kitos šalies (draudėjo) dėl civilinės atsakomybės patirtus nuostolius, o draudėjas įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmokas. Draudimo objektu šiuo atveju yra civilinės atsakomybės rizika.[7] Skirtingai nuo turto draudimo, kurio atveju draudžiama konkrečių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybė ir nuo asmens draudimo, kai draudžiamasi nuo tam tikrų įvykių, susijusių su gyvybe, sveikata, galimo įvykimo, civilinės atsakomybės tikslas yra potencialių žalos darytojų ekonominių interesų draudiminė apsauga, ir šie ekonominiai interesai kiekvieno konkretaus draudiminio įvykio atveju gali būti įvertinti tam tikra pinigų suma. Civilinės atsakomybės draudimas numato žalos padarymo galimybę kaip trečiųjų asmenų sveikatai, taip ir turtui. Šiam draudimui būdinga tai, kad šalia draudiko ir draudėjo trečiąja santykio šalimi čia gali būti bet kokie iš anksto nenustatyti asmenys, o draudėjui sumokant draudimo įmokas, negalima nustatyti net apytikriai, kam ir kokio dydžio nuostolis bus padarytas. Ir viena, ir kita konkrečiai paaiškėja tik įvykus draudiminiam  įvykiui – padarius trečiajam asmeniui žalą.
Svarbus yra ir visas draudimo šakų skirstymas į smulkesnes dalis. LR draudimo įstatymas pateikia jau minėtą skirstymą į grupes. Jame taip pat yra užsimenama apie šakų skirstymą į rūšis. Sąvoka “rūšis”, kalbant apie savanoriškąjį draudimą, jame (kartu ir LR CK 462 str.) yra vartojama tik ryšium su draudimo rūšies taisyklėm (pagal atskirą draudimo grupę draudimo įmonės nustatytom draudimo rūšies sąlygom). Taigi galima daryti išvadą, kad grupė yra stambesnis vienetas, ir ją gali sudaryti kelios rūšys. Sąvokos “grupė”, nenumatytos kodekse, įvedimą, iš vienos pusės, galima paaiškinti tuo, kad įstatymu nėra siekiama labai detaliai reglamentuoti draudimo veiklos krypčių. Todėl čia yra išskirtos tik bendresnės draudimo grupės. O draudimo įmonėms palikta laisvė formuoti ir vykdyti draudimą pagal konkrečias savo sukurtas draudimo rūšis, kurių kaip matysime yra daug ir labai įvairių. Tai patvirtina ir nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis nustatomos kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. T.y. šiuo draudimo įstatymu iš viso nesiekiama nurodyti draudimo rūšis. Bet, kita vertus, draudimo grupių ne gyvybės draudime yra numatyta gana daug ir kai kuriais atvejais jos sutampa su draudimo rūšimis. Manyčiau, kad taip galėjo atsitikti dėl to, kad tam tikrų draudimo santykių, kaip pvz., teismo išlaidų draudimo, neišeina priskirti prie kurios nors grupės, nes jis nuo kitų grupių skiriasi, o nereglamentuoti tai pat negalima. Vis dėl to esmė išlieka ta pati draudimo grupes nustato draudimo įstatymas, o apie draudimo rūšis savanoriškame draudime paliekama teisė spręsti šalių susitarimu (draudikui ir draudėjui).
Gyvybės draudimo šakoje LR draudimo įstatymas išskiria tris grupes: sutuoktuvinį ir  gimimų draudimą; gyvybės draudimą, kai investavimo rizika tenka draudėjui; ir likusį gyvybės draudimą. Apibendrindama egzistuojančių draudimo rūšių įvairovę Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos savo darbo tikslams yra paruošusi “Draudimo rūšių katalogą”. Jis nėra visiškai suderintas su įstatyminiais pokyčiais, nes kai kurios grupės jame yra išskirtos ne pagal LR draudimo įstatymą, o vadovaujantis iki šiol susiklosčiusia praktika. Tačiau tai vienintelė oficiali draudimo rūšių klasifikacija. Pagal katalogą sutuoktuvinio ir gimimų draudimo grupėje yra trys rūšys: auksinių vestuvių, jaunavedžių ir sidabrinių vestuvių draudimai. Antroji draudimo grupė nėra išskirta, tačiau į ją galima priskirti: gyvybės draudimo (su apdraustojo dalyvavimu pelne), vaikų gyvybės draudimo (su dalyvavimu draudiko pelne), investicinį gyvybės draudimo, mišraus gyvybės draudimo (su apdraustojo dalyvavimu pelne) ir kitas rūšis. Jei detaliau nagrinėti likusio gyvybės draudimo šaką, tai ji savo apimtimi yra didžiausia: gyvybės ir darbingumo draudimo, tėvų netekties draudimo, trumpalaikio gyvybės ir sveikatos draudimo, grupinio, taip pat universalaus šeimos draudimo ir kitos rūšys.
Apskritai motyvai drausti gyvybę gali būti įvairūs. Pagrindinai jie orientuojasi į: šeimos finansinį saugumą draudėjo mirties atveju (įpėdinių aprūpinimas), draudėjo aprūpinimą senatvėje, laidojimo išlaidų padengimą, vaikų profesinio išsilavinimo užtikrinimą, ir turto kaupimą. Tačiau greta šių gyvybės draudimo priežastys gali būti ir kitokios.
Ne gyvybės šakoje LR draudimo įstatymas išskiria aštuoniolika grupių. Jos yra tos pačios, kaip ir ES Ministrų Tarybos numatytos pirmoje ne gyvybės draudimo direktyvoje.[8] Tuo siekta pritaikyti Lietuvos draudimo santykių reguliavimą prie ES standartų. Kita vertus, tai atskleidžia Lietuvos draudimo rinkos nedidelį išsivystymą ir sritis jai tobulėti, nes, pavyzdžiui, laidavimo ir laivų civilinės atsakomybės draudimo grupės yra tuščios, jom priklausančių rūšių nėra suformavusi nei viena draudimo įmonė Lietuvoje. Arba štai skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimo grupėje yra draudžiama tik oro balionų savininkų civilinė atsakomybė. Tačiau yra ir grupių, kurių pagrindu sudaryta ir nemažai draudimo rūšių. Bene gausiausia yra draudimo nuo nelaimingų atsitikimų grupė. Į ją įeina virš dvidešimt rūšių. Tai keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, gimdyvių draudimas, laikino nedarbingumo draudimas, bendras ir individualus draudimai nuo nelaimingų atsitikimų ir taip toliau. Gana gausi ir bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupė. Ją sudaro darbdavio, ekspeditorių, pastatų ir butų civilinės atsakomybės draudimai, taip pat daugelis kitų.
Kiekvieną draudimo rūšį apibūdina tos rūšies draudimo taisyklės, kurias  draudimo įmonės sukuria pagal savo poreikius. Kad taisyklės būtų suprantamos ne tik draudikui, visos jos turi būti patvirtintos Valstybinėje draudimo priežiūros tarnyboje. Jei panagrinėti konkrečiau, tai, pavyzdžiui, UAB DK “Legela”, drausdama darbdavio civilinę atsakomybę, taisyklėse numato draudimo objektą, draudiminius ir nedraudiminius įvykius, draudimo sumą, draudimo įmokas, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką ir pan. Štai objektą “Legela” apibrėžė taip: tai “yra saugos darbe norminių aktų reglamentuojama darbdavio civilinė atsakomybė tretiesiem asmenim (šeimos nariam) žuvus darbuotojui dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio: darbuotojui atliekant darbo sutartyje numatytą darbą; prieš darbą ar po jo sutvarkant darbo vietą; atliekant darbdavio pavedimu kitus, su darbo procesu susijusius darbus, tame tarpe ir komandiruotės metu kitose įmonėse.” Tačiau kita draudimo kompanija savo tos pačios draudimo rūšies taisyklėse gali objektą apibrėžti ir kitokį, tarkim prisiimdama riziką už darbuotojo žuvimą, bet ne tais pat atvejais.

[1] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios.- 1990.- Nr. 28-674

 

[2] Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.- V., 1994

 

[3] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 208, 462,463, 464, 465, 483, 508, straipsnių pakeitimo ir papildymo 6021 straipsniu įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.73-1745

 

[4] Ralph. H. Folsom. European Community business law  source book.- St.Paul, Minn., 1994.- 794 p.

 

[5] B. Melnikas. Draudimas Rytų Europos šalyse.- V., 1992.- 15 p.

 

[6] Мартьянова Т.С. Договор страхования в Английском гражданском праве // Вестник МГУ, Сер. Право.- 1984.- Но.1.- 65 c.

 

[7] V. Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai.- V., 1995.- 89 p.

 

[8] Ralph. H. Folsom. European Community business law source book.- St.Paul, Minn., 1994.- 821-823 p.

 

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.
Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs  su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiems atitinkama veikla asmenims sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis.         Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriems jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).

Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenims prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenims drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai – Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais – Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai – Anglijoje).
Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).
Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi draudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.
Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas[1], valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas[2] ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas,[3] tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu[4] buvo numatyta, kad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12  31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje.[5] Kaip minėjau, privalomojo draudimo svarba nėra neigiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų[6] ir draudimo brokerio[7] privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės[8] ir gyventojų indėlių[9] privalomieji draudimai. Aiškiai matyti, kad bendros pasaulinės tendencijos privalomojo draudimo srityje turi nemažą įtaką situacijai Lietuvoje.
Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis – gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas – valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas – komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas. Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio dienos – kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia. Teisinga taip pat yra, kad draudiko funkcijas pavesta atlikti specialiai valstybės įmonei. JAV, kur depozitų draudimas ypatingai gerai išvystytas, Amerikos bankų ir kitų finansinių institutų klientų lėšų išsaugojimą bankroto atveju garantuoja valstybė. Svarbiausias valstybinis institutas, teikiantis tokias paslaugas – tai Federalinė depozitų draudimo korporacija, už kurią visiškai laiduoja JAV federalinė rezervų sistema, atliekanti šalies centrinio banko funkcijas, taip pat Amerikos iždas.[10]
Privalomąja tvarka turi draustis notarai. LR notariato įstatymo 6 straipsnis nustato, kad notaras per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos turi atidaryti savo biurą (gali ir drauge su kitais notarais) ir apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniam asmenim ar fiziniam asmenim būtų padaryta žala. Taigi be civilinės atsakomybės draudimo notarai neturi teisės dirbti – jis privalomas. Tačiau įstatymu nėra detaliau reglamentuojamas nei draudikas, nei kokios nors draudimo sąlygos. Visa tai nustatoma sudarant draudimo sutartį.
Draudimo brokeriai taip pat privalo apdrausti savo profesinę atsakomybę. Jie gali pradėti vykdyti veiklą tik įsigaliojus profesinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Apie tokios sutarties sudarymą privaloma pranešti Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai ne vėliau kaip per 10 dienų. Taip pat nurodyta, kad minimali profesinės atsakomybės draudimo suma draudimo brokeriam turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.[11]
1996 10 03 įstatymu[12] įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos,  nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos  žalos samprata nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl keleivių privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-770; 1993.- Nr.7-145; 1994.- Nr.60-1192
[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.35-1080; 1993.- Nr.15-397; 1994.- Nr.60-1193; 1995.- Nr.12-286
[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl gyventojų pastatų privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-772; 1993.- Nr.14-362
[4] Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių, valstybinių akcinių, bendrų ir užsienio kapitalo įmonių turto, gyventojų pastatų ir keleivių privalomojo draudimo” pakeitimo” // Valstybės žinios.- 1994.- Nr.45-956
[5] Lietuvos TSR civilinio kodekso komentaras.- V., 1976
[6] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317
[7] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvarkos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114
[8] Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Lietuvos aidas.- 1992.- Nr.192
[9] Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.1-1; 1996.- Nr.14-354
[10] Depozitų draudimas JAV // Aljansas.- 1994.- Nr.5.- 34 p.
[11] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvarkos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114
[12] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here