Draudimo klasifikavimas užsienyje

Teisinėje literatūroje draudimo klasifikavimo grandys vadinamos nevienodai. Labiausiai paplitę vadinti jas rūšimis ir porūšiais, t.y. gyvybės draudimą skirstant į smulkesnes dalis, vadinti pastarąsias porūšiais. Anglijoje stambiausios draudimo grupės vadinamos klasėmis. Prof. L.Reitman draudimą vadina šaka, o smulkesnes grupes – pošakiais ir rūšimis. Profesorius pateikia tikrai dėmesio vertą klasifikaciją, todėl ją išnagrinėsime.
Visaapimančią klasifikaciją pagal draudimo objektus galima apibūdinti sekančiai.
Tai hierarchizuota draudimo dalinimo sistema į šakas, pošakius ir rūšis, kurios kartu ir sudaro klasifikacijos grandis. Visos klasifikacijos grandys išsidėsto taip, kad kiekviena sekanti grandis būtų dalimi prieš tai esančios. Viršutine grandimi laikoma šaka, viduriniąja – pošakis, žemutine – draudimo rūšis. Visos šios klasifikacijos grandys apima
draudimo vykdymo formas – privalomąją ir savanoriškąją.
Pagrindas draudimą dalinti į šakas yra principiniai draudimo objektų skirtumai. Atitinkamai pagal šį kriterijų draudimo santykių visumą galima suskirstyti į keturias dalis: turto draudimas, gyvybės draudimas, atsakomybės draudimas ir verslo rizikos draudimas.
Turto draudime objektais yra materialinės vertybės, gyvybės draudime – žmogaus gyvybė, sveikata ir darbingumas. Jei dėl apibrėžtų įvykių pasekmių žmogaus sveikatos lygis sumažėja, tai čia į pagalbą ateina draudimas. Atsakomybės draudimo objektu yra draudėjo prievolė vykdyti sutarties sąlygas dėl produkcijos pristatymo, grąžinti įsiskolinimus kreditoriams ar atlyginti materialinę ar kitokią žalą, jei ji buvo padaryta tretiem asmenim. Verslo rizikos draudimo objektais yra potencialiai galimi įvairūs draudėjo pelno netekimai, pavyzdžiui nuostoliai dėl įrengimų prastovos, naudos netekimas dėl neįvykdyto ar neįvykusio sandorio, naujos technikos ir technologijos įdiegimo rizika ir pan.
L. Reitman pabrėžia pošakių ir rūšių reikšmę, nes skirstymas į šakas neleidžia išskirti konkrečių draudimo interesų, kurių egzistavimas daro įmanomu draudimą. Norint konkretizuoti šiuos interesus, būtina išskirti šakoje pošakius ir rūšis.
Turto draudimas yra dalinamas į du pošakius pagal nuosavybės formą ir draudėjų kategorijas: įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių turto draudimas.
Gyvybės draudimas taip pat turi du pošakius: socialinis darbuotojų ir tarnautojų draudimas ir piliečių asmeninis draudimas. Socialinis ir asmeninis draudimai savo ruožtu gali turėti labiau konkretizuotus pošakius. Pavyzdžiui, socialinio draudimo: pensijų draudimas, pašalpų draudimas, lengvatų draudimas; asmens draudime: gyvybės draudimas ir draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Vis dėlto profesorius pažymi, kad socialinis draudimas nors ir įtrauktas į klasifikaciją, bet nėra plačiau nagrinėtinas.
Atsakomybės draudimo pošakiai yra įsiskolinimų draudimas ir žalos atlyginimo atvejo draudimas, kurį taip pat vadina civilinės atsakomybės draudimu.
Verslo rizikos draudime – du pošakiai: rizikos turėti tiesioginių nuostolių ir šalutinių draudimas. Tiesioginiams nuostoliams priskiriama, pavyzdžiui, nuostoliai dėl įrengimų prastovos, šalutiniams – draudimas nuo pertraukų prekyboje, draudimas nuo praleistos naudos.
Draudėjo suėjimui su draudiku į tam tikrus draudiminius santykius draudėjo draudimo interesai turi būti išreikšti būtinybe apdrausti tuos ar kitus objektus nuo galimų rizikų, kurios gresia tiem objektam. Draudėjas taip pat turi suvokti draudimo tarifą, kuris yra jo įnešamų draudimo įmokų pagrindas. Toks draudėjų draudimo interesų pasireiškimas sąlygoja pošakių dalinimo į konkrečias draudimo rūšis būtinybę. Išskiriant draudimo rūšis konkretizuojami draudėjai, vienarūšiai draudimo objektai, draudiminės atsakomybės apimtis ir atitinkamų tarifų dydis.
Taigi draudimo rūšimi vadinamas draudimas konkrečių vienarūšių objektų, esant tam tikro lygio draudiminei atsakomybei, pagal atitinkamus draudimo tarifus. Draudimo santykiai tarp draudėjo ir draudiko yra reguliuojami pagal draudimo rūšis. Praktikoje draudimo rūšis visiškai atsiskleidžia išmokant draudimo atlyginimą ar draudimo sumą, kadangi būtent išmokos tiksliausiai atitinka draudimo rūšis, pavyzdžiui draudimo atlyginimas dėl žemės ūkio kultūros draudimo ar draudimo suma dėl vaikų draudimo ir pan.
Tokiomis konkrečiomis turto draudimo rūšimis yra, pavyzdžiui pastatų draudimas, gyvūnų, namų turto, transporto priemonių, žemės ūkio kultūrų derliaus draudimas.
Asmeninio draudimo rūšimis yra mišrus gyvybės draudimas, draudimas mirties atvejui ir darbingumo netekimo, vaikų draudimas, papildomų pensijų draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų individualus, per organizacijas ir kt.
Atsakomybės draudimo – kredito ar kito įsiskolinimo negrąžinimo draudimas, padidinto pavojaus objektų savininkų civilinės atsakomybės draudimas, civilinės atsakomybės draudimas žalos padarymo ūkine veikla atvejui ir kitos rūšys.
Verslo draudimo rūšys priklauso nuo konkrečių rizikų buvimo gamybos procese ar paslaugų teikime, ką matome iš anksčiau pateiktų šio draudimo variantų.
Užsienio praktika skiria draudimo sutarčių klases, kuriose koncentruojasi vienarūšės arba giminingos rizikos. Išskiriamos septynios klasės: ugnies (įskaitant sutrikimus versle, kuriuos sukėlė ši rizika); nuo nelaimingų atsitikimų (įskaitant draudimą nuo vagystės, rizikos transporte); rizikos jūroje ir aviacijoje (avialainerių ir jūros laivų bei jų krovinių draudimas); transporto; civilinės atsakomybės; inžinerinis (žala turtui ir su tuo susijusi civilinė atsakomybė); gyvybės ir pensijų.
Pagal organizacijos formą išskiriami grupinis ir individualus draudimo tipai. Individualiame draudime sutartis sudaroma tik su vienu fiziniu ar juridiniu asmeniu.
Gan svarbi yra klasifikacija pagal draudimo pobūdį. Vienos draudimo sutartys garantuoja tik pinigų sumos išmokėjimą, nesusijusios su nuostolių  dydžiu ir net nepriklausomai nuo jų, tuo atveju, kai įvyksta specifinis įvykis, kaip pvz., gyvybės draudimo sutartis, asmens draudimo sutartis nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimas nuo ligų, kai draudimo atlyginimo dydis iš anksto nustatytas draudimo suma. Kiti gi tipai apima sutartis dėl nuostolių atlyginimo, kuriose draudimo suma nustatoma “draudimo finansinio nuostolio” dydžiu. Ši klasė apima visas likusias sutartis.
Kiek plačiau teisinėje literatūroje yra aptartas turto draudimas (Lietuvoje jį sudaro dalis ne gyvybės šakos grupių). Atsižvelgiant į riziką L.Reitman pateikia tokią jo klasifikaciją į grandis:
1. Pastatų, produkcijos, medžiagų, namų turto draudimas nuo ugnies ir kitų stichinių nelaimių;
2. Žemės ūkio kultūrų draudimas nuo sausros ir kitų stichinių nelaimių;
3. Draudimas nuo gyvulių kritimo ar neišvengiamo jų skerdimo;
4. Transporto priemonių draudimas nuo avarijų, nuvarymo ir kitokių pavojų.
Įdomi turto draudimo klasifikacija naudojama Vokietijoje. Draudimas Vokietijoje apskritai yra skirstomas į: kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimą, žmonių draudimą, turtinės žalos (nuostolio) draudimą ir draudimą trečiųjų asmenų naudai (arba kitaip civilinės atsakomybės draudimas). Taigi turto draudimas Vokietijoje suprantamas siaurąja prasme, nepriskiriant joms draudimo nuo nuostolių, kilusių dėl darbų (gamybos) pertraukimo, kreditų draudimo, draudimo dėl nuostolių, kurie gali kilti dėl pasitikėjimo sutartimi. Turto draudimas skiriamas į dvi grupes: kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimas. Prie nekilnojamojo turto draudimo grupės priskiriama: draudimas nuo gaisro, draudimas nuo vagystės su įsilaužimu (nuo vagystės), draudimas nuo žalos, atsiradusios dėl vandentiekio gedimų, draudimas nuo audros, vėjo apdarytos žalos, draudimas nuo visų kitų pavojų. Šiai grupei taip pat priskiriamas techninis draudimas: staklių draudimas, montavimo draudimas, elektronikos draudimas. Prie kilnojamojo turto draudimo grupės priskiriamas visas kilnojamas turtas, be to draudimas transporte, krovinių draudimas, automobilių, laivų, lėktuvų draudimas.[4]
Taigi draudimo skirstymo pagrindas gali būti įvairūs klasifikavimo kriterijai. Visuotinai pripažintos vieningos klasifikacijos nėra, ir tai visai suprantama, nes draudimo santykių įvairovė, skirtinga draudimo raida bei reglamentavimas, teisės tradicija neišvengiamai sąlygoja tokį skirtumą.



 

[1] Страховое дело: Учебник / Рейтман Л.И. и др. – М., 1992.- 41-42 c.

 

[2] Шахов В.В. Введение в страхование: экономический аспект.- М., 1992.- 19 c.

 

[3] Мартьянова Т.С. Договор страхования в Английском гражданском праве // Вестник МГУ, Сер. Право.- 1984.- Но.1.- 62 c.

 

[4] Cтрахование в промышленности.- M., 1993.- 28 c.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here