Beveik visose Europos valstybėse sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Tam didelės įtakos turėjo ir Europos Tarybos rekomendacijos, numatę privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo būtinumą. Iš trijų Baltijos valstybių toliausiai šioje srityje yra pažengusi Estija. Paskelbusi transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą privalomu, Estija 1993 metais įsijungė į tarptautinio galiojimo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sistemą bei tapo tikrąja Biurų tarybos Londone nare. Latvijoje transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas tapo privalomu 1997 metais, Lietuvoje – 2002 metais kovo 31 dieną.
Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas daugelyje Europos valstybių buvo paskelbtas privalomu pastebėjus, kad ne visi vairuotojai, padarę žalą tretiesiems asmenims ar jų turtui yra pajėgūs patenkinti jiems keliamus civilinės atsakomybės reikalavimus, t.y atlyginti už padarytus nuostolius.
Sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas visiems transporto priemonių bei priekabų savininkams, pastoviai gyvenantiems šalyje. Į sausumos transporto priemonės sąvoką įeina visos ne geležinkelio bėgiais važiuojančios sausumos transporto priemonės, kurios yra varomos juose įrengtų motorų (pvz., vidaus degimo variklis ar elektros motoras). Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas apima ir apdraustosios transporto priemonės traukiamos priekabos tretiesiems asmenims padarytus nuostolius. Klasikinis pavyzdys yra nuo važiuojančios transporto priemonės atsikabinusios priekabos tretiesiems asmenims ar jų turtui padaryta žala.
Transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimas yra siejamas ne su konkrečiu asmeniu, bet su tam tikra transporto priemone. Taigi, draudimo įmonė atlygins ne tik transporto priemonės savininko, bet ir visų kitų asmenų, vairavusių apdraustąją transporto priemonę, padarytus nuostolius. Nuostoliai, padaryti tretiesiems asmenims ar jų turtui, yra kompensuojami dažniausiai nepriklausomai nuo to, ar žala buvo padaryta asmens, vairavusio transporto priemonę su savininko žinia bei įgaliojimu ar asmenų, kurie naudojo transporto priemonę be savininko žinios ir sutikimo ar net prieš jo valią. Pastaroji transporto priemonių vairuotojų grupė yra įtraukiama į apdraustųjų asmenų sąrašą, siekiant apsaugoti autoįvykio metu nukentėjusiųjų asmenų interesus. Reikia paminėti ir tai, kad jog neteisėto automobilio vairavimo atveju draudimo įmonė įgyja regreso į nuostolius padariusį asmenį teisę. Draudimo įmonė gali reikalauti iš transporto priemonę vairavusio asmens draudimo įmonės išlaidų, susijusių su draudiminiu įvykiu, atlyginimo.
Priklausomai nuo šalyje egzistuojančių civilinės atsakomybės teisės normų, transporto priemonių civlinės atsakomybės draudimas gali apimti ne tik tretiesiems asmenims bei jų turtui padarytus nuostolius, bet ir kitus finansinius nuostolius.
Privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą gali vykdyti tik tos draudimo įstaigos, kurios turi draudimo veiklos priežiūros tarnybos išduotą keidimą, numatantį šios draudimo grupės rizikų perėmimą. Draudimo įmonės, kaip taisyklė, įsipareigoja įstatymuose numatytomis sąlygomis apdrausti visus asmenis, kurie pareiškia tam norą. Draudėjui tuo būdu yra suteikiama teisė rinktis draudiką, kai tuo tarpu draudikas privalo apdrausti jį pasirinkusį draudėją.
Įstatymai gali numatyti išimtis, kuomet draudimo įmonė yra atleidžiama nuo prievolės priimti draudimą. Kaip tarkim, regioninė draudimo įmonė galės atmesti kitame regione gyvenančio ir dirbančio asmens pareiškimą drausti savo transporto priemonės civilinę atsakomybę, jei draudimo įmonės įstatuose bei veiklos plane bus numatyti geografinių regionų, kuriuose bus vykdoma draudimo veikla, apribojimai. Draudim sutartis dažniausiai gali būti nutraukta tuomet, kai nesumoka draudimo įmokų, grąsino draudikui ar bando jį apgauti.
Kiekvienas asmuo, pareiškęs norą drausti transporto priemonės civilinę atsakomybę, privalo būti apdraustas draudimo įmonės bent jau minimaliomis įstatymuose numatytomis draudimo sumomis. Draudimas sumomis, viršijančiomis įstatymais numatytas minimalias sumas, nėra privalomas ir vykdomas savanoriško susitarimo pagrindu tarp draudimo įmonės ir draudėjo. Lietuvoje minimali transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui.
Garantinis fondas kompensuoja nukentėjusiojo asmens patirtus nuostolius tais atvejais, kai:
– nuostolius padariusi transporto priemonė būna neapdrausta;
– žalą padaręs vairuotojas pabėga iš įvykio vietos ir yra nerandamas;
– draudimo įmonė, turėdama teisę, atsisako dengti apdraustos transporto priemonės padarytus nuostolius (pvz., įrodžius tyčinius draudėjo veiksmus).
Garantinis fondas atlygina tretiesiems asmenims padarytus nuostolius tik tais atvejais, kai nukentėjusiems asmenims nepavyksta išsireikalauti jiems padarytos žalos atlyginimo nei iš transporto priemonių vairuotojų, savininkų, jų civilinės atsakomybės draudikų, nei iš draudikų organizacijų. Tarkime, šalies draudimo biurui atsisakius atlyginti nuostolius, kai užsienietis, turintis galiojančią žaliąją kortelę, padaro žalą trečių asmenų turtui ar sveikatai.
Garantinį fondą formuoja privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą vykdančios draudimo įmonės. Tiek garantinio fondo formavimas, tiek ir iš fondo mokamų kompensacijų tvarka yra reglamentuojami atitinkamais atvejais.
Įstatymai dažniausiai numato draudiminio įvykio senaties terminą, kuriam praėjus, nuostolius patyręs asmuo praranda teisę į garantinio fondo išmoką.
