Po 1957 m. SSRS ūkio reformos buvo įkurta Lietuvos Chemijos pramonės valdyba, kuriai nuo 1960 m. tapo pavaldūs visi Lietuvos stiklo fabrikai. Stiklo pramonė tapo savarankiškesnė ir susidarė palankesnės sąlygos stiklo gamybai plėtoti bei specializuoti. Liaudies ūkio tarybos gyvavimo metais buvo rekonstruoti abu senieji stiklo taros fabrikai ir pastatyti du nauji stiklo fabrikai-gamyklos Panevėžyje.
Lietuvos chemijos pramonės valdyba paveldėjo labai apleistą stiklo pramonę, nes prieš tai buvo plečiami ir tobulinami tik mašinvonių cechai, dažniausiai tik lydkrosnės, o buitinės pagalbinės patalpos buvo neatnaujinamos ir neplečiamos. Trūko mechaninių dirbtuvių, valgyklų, rūbinių, dušų bei kitų buitinės paskirties patalpų. Pirmosios stiklo fabrikų rekonstrukcijos, kurių metu kartu su gamybiniais plotais šiek tiek daugiau išplėstos ir buitinės patalpos bei pagalbiniai negamybinai pasatai, prasidėjo 1962-1965 m. „Raudonosios aušros“ ir „Aleksoto“ stiklo fabrikų butelių gamyba tapo mechanizuota iš pusiau machanizuotos, dėl to gerokai padidėjo gamybos apimtis ir pagerėjo gaminių kokybė. Bet suformuotus butelius į krosnį nešiojo, į ją krovė, rūšiavo gaminius bei pašalindavo iš jų brokuotus ir gerus gaminius pakavo į maišus rankiniu būdu, o gaminius į sandėlį veždavo žmogaus stumiamu, vėliau elektriniu vežimėliu. Šios „Raudonosios aušros“ ir „Aleksoto“ stiklo fabrikų rekonstrukcijos šiek tiek sušvelnino pokario metais sparčiai augančios respublikos maisto bei kitų pramonės šakų poreikius, kurioms reikėjo vis daugiau butelių , stiklainių bei kitų stiklo gaminių. Nes pavyzdžiui nuo 1945 iki 1960 m. Lietuvos alaus gamyba padidėjo 7,38 karto, nealkoholinių gėrimų 12,53 kato, degtinės ir likerio gaminių 2,3 karto, vaisių, daržovių, mėsos, pieno bei žuvies konservų net 517,3 karto. Stiko apimtis minėtu laikotarpiu padidėjo 137 kartus, bet vistiek negalėjo patenkinti stiklos taros pareikalavimo Lietuvos pramonėje.
Šiuo laikotarpiu atkurta ir pokario metais išnykusi veidrodžių gamyba. Išaugus baldų gamybos apimčiai, labai padidėjo veidrodžių poriekis, todėl Lietuvos baldų fabrikuose pradėta organizuoti veidrodžių gamyba. Keliuose smulkiuose atskirų baldų fabrikų cechuose tobulinti bei mechanizuoti veidrodžių gamybą buvo neekonomiška, todėl ji pradėta koncentruoti Panevėžio baldų fabrike. Nors veidrodžių gamyba per 10 metų (1966-1976) padidėjo 3,4 karto, bet veidrodžių poreikis buvo vis tiek nepatenkintas, nes baldų gamyba vystėsi sparčiau. Tiek veidrodžių, tiek ir visą stiklo pramonė augo didinant darbo našumą. Gaila, bet tuo metu Lietuvoje nevyko dailiųjų bei buitinių indų gamyba, kuri buvo labai svarbi lietuvių kultūrai, menui ir buvo reikalibnga gyventojams.
Po ūkio reformos stiklo pramonė, gavusi šiokį tokį ekonominį savarankiškumą, ne tik renkostravo bei plėtė senuosius stiklo fabrikus, bet statė ir naujus. 1961 m. pradėtas statyti naujas Panevėžio stiklo fabrikas, kuris veikti pradėjo nuo 1965 m. Tai didžiausiais, išskyrus „Ekrano“ gamyklą, ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltyje stiklo fabrikas. Tais pačiais metais pradėta statyti ir Panevėžio elektroninių spinduliavimo vamzdelių gamykla, kuri vėliau pavadinta Panevėžio „Ekrano“ gamykla. Jau 1967 m. Pagamintas pirmas 59 cm įstrižainės kineskopas. Gamykla buvo specializuota stambiagabaritinių kineskopų gamybai. Tuo metu tai buvo viena didžiausių kineskopų gamyklų Europoje.
Po Antrojo Pasaulinio karo Europoje ir SSRS valstybėse ėmė sparčiai vystitis visa pramonė. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Tarp daugybės Lietuvos pramonės šakų buvo įsiterpusi ir stiklo pramonė, nors ji užėmė nedidelę dalį visos Lietuvo pramonės, bet naudą tolesniam Lietuvos ūkio vystimuisi turėjo.
Šiame darbe trumpai aptarta Lietuvos stiklo pramonės raida antros sovietizacijos metus. Išsiaiškinti veiksniai lėmę stiklo paramonės augimą, bei priežastys sudariusios šios pramonės vystimuisi neigiamas sąlygas. Taip pat nagrinėjamas stiklo prampnės produkcijos asortimento ir realizavimo klausimas.
