Visi stiklo fabrikai ir gamyklos turėjo prekybinius ženklus. Juos dėdavo raštų ir firminiuose blankuose, gaminių etiketėse ir įformuodavo į butelius bei stiklainių dugnelius.
Stiklo gaminių realizavimo rinka buvo labai įvairi: vietinė , sąjunginė (SSRS valstybėse) ir eksportas į demokratines bei kapitalistines užsienio šalis. Gaminiais pirmiausia stengtasi patenkinti vietinius poreikius. Dalis gaminių, dažniausiai kai jų gamybos apimtys viršydavo vietinius poreikius, buvo realizuojami kitose SSRS respublikose, o patys geriausi eksportuojami į užsienį. Lietuvos stiklo gaminių realizacija įvairiuose SSRS rajonuose pradėta 1940 m., o eksportas į užsienį – 1967m. 1980m., neįskaitant kineskopų, realizuota pačioje Lietuvoje 67,61%, kitose SSRS respublikose 30,39% ir užsienyje iki 2 % visų Lietuvoje pagamintų stiklo gaminių. Panevėžio stiklo fabriko lakštiniu langų stiklu, stiklo blokais buvo aprūpinama Lietuva ir didelė jų dalis realizuojama įvairiuose SSRS rajonuose bei siunčiama į Angliją, Prancūziją, VFR, kitas užsienio šalis. „Ekrano“ gamyklos 59 ir 61 cm stambiagabaritiniais nespalvotais kineskopais aprūpindavo Lietuvą, didžiąją dalį relizuodavo įvairiuose rajonuose ir apie 1/3 visų pagamintų kineskopų eksportuodavo į užsienį: į Graikiją, Prancūziją, Japoniją, Turkiją, VFR, VDR, Jugoslaviją. Pradėjus gaminti nespalvotus kineskopus, jų eksportas dėl menkos kokybės nutrūko.
„Raudonosios aušros“ stiklo fabriko gaminami dailieji stiklo indai iki 1985 m. buvo realizuojami tik Lietuvoje, vėliau ir kitose SSRS rajonuose, maža dalis užsienyje, maždaug už 6 tūkst. rb.
„Aleksoto“ stiklo fabrikas iki 1982 m. gamino gana daug 0,5 l talpos žalios spalvos butelių, kurių apie 26 – 30 % tekdavo išvežti į kitas SSRS respublikas. 1981 – 1985 m. nors ir padidėjo alaus, nealkoholinių ir kitų gėrimų gamyba, 0,5 l talpos žalios spalvos butelių gamyba labai sumažėjo. Tai įvyko dėl to, kad gėrimų gamyboje pradėti naudoti butelių plovimo įrengimai. Tada „Aleksotas“ pradėjo papildomai gaminti 0,8 l šampano butelius. Tuomet Lietuvos šampano butelių produkcija ne tik patenkino vietinius poreikius, bet ir apie 60% jų perteklių pastoviai realizuodao Leningrado, Rygos, Minsko bei kitose šampano gamyklose. Nuo 1985 m. Buvo pradėtas varžyti besaikis girtuokliavima, mažinant alkoholinių gėrimų gamybą. Tuo metu Tarybų Sąjungoje buvo uždaryta nemažai vyno gamyklų, tarp jų ir Anykščiuose, ir sumažinta alaus, likerio bei degtinės gamyba. Tai neigiamai atsiliepė butelių gamybai.
Dar Lietuvoje buvo gaminami stiklainiai, bet tik po 1 ir 0,5 l. Kaitaliojant formavimo mašinose 1 ir 0,5 l stiklainių bei 0,5 ir 0,8 l butelių formas buvo galima paįvairinti stiklainių bei butelių asortimentą ir jų gamybos apimtis priartinti prie Lietuvos poreikių, bet to daryti niekas nesistengė.
XX a. – technikos bei pramonės amžius. Ypač po Antrojo pasaulinio karo visose pasaulio šalyse sparčiai vystėsi stiklo bei kitos pramonės šakos, sparčiai buvo mechanizuojama bei automatizuojama rankinė bei pusiau mechanizuota gamyba ir didėjo gamybos apimtys. Lietuvos stiklo pramonė respublikos mastu patenkino langų stiklo, stiklo blokų, stiklūno, apdailos bei mozaikinių plytelių, šampano butelių ir vitražinio stiklo poreikius. Dalį jų išveždavo į kitas SSRS respublikas ir net kelis procentus eksporuodavo į užsienį.
Stiklo pramonės plėtrą skatino plati ir nepasotinama SSRS rinka, pigus kietas, dujinis kuras, žaliavos. Trukdė fabrikų nacionalizacija, nuosavybės bei savininko stoka, Lietuvos savarankiškumo atėmimas, izoliacija nuo užsienio ekonomiškai išsivysčiusių šalių, pasenusi stiklo pramonės technika , centralizuotas valdymas iš Maskvos, silpna SSRS ekonomika, neveikli socializmo ir valstybės valdymo sistema, nepastovi rublio vertė.
Lietuvoje stiklo fabrikų buvo nedaug, bet nemaži, o jų cechai buvo specializuoti ir gamino siaurą asortimentą. Lietuvos stiklo pramonė buvo gerokai atsilikus nuo užsienio ir daugumos SSRS respublikų.
