Terminų žodynėlis

Kultūra – (lot. Cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, garbinimas), socialinė sistema, kurios funkcionavimas užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Kultūra yra žmogaus aktyvaus santykio su gamta ir visuomene, jo kūrybinių jėgų ir sugebėjimų įkūnijimas. Kultūroje įvertinama specifinė žmogaus, gamtos ir visuomenės vienovė, kurioje lemiamas vaidmuo priklauso žmogaus veiklai.²⁴

Pramogos – tai tokia rekreacinė veikla, kuri teikia malonumą, nereikalauja susikaupimo, žinių, fizinių sugebėjimų ir neteikia jokios materialios naudos.

Renginys – tai ugdymo forma. Tai, kas pagal tam tikrą programą bei vidinę struktūrą padaryta arba daroma kultūros, sporto ir kitose srityse.

Kultūros vadyba – tai infrastruktūrinių kultūros gyvavimo sąlygų organizavimas, būtent profesionalus tokių sąlygų organizavimas.

Kultūros vadyba – tai galimybių suteikimas kultūrai, jos dirvos parengimo technika, sugebėjimas pasitelkti išteklius, planavimo, teisės ir ekonomikos žinias moderniosios visuomenės sąlygomis.

Kultūros vadyba – tai sąmoningos pastangos suderinti ar nustatyti tam tikrą žmogiškųjų poreikių, jų veiklos ir kūrybiškumo kultūros ir meno srityje eiliškumą tam, kad bendruomenės kultūrinis gyvenimas būtų kiek galima platesnis ir dinamiškesnis.

Kultūros centras – įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas ir šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintas juridinis asmuo, kuris savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką ( edukacinę), pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą, organizuoja kultūrinius renginius.

Laisvalaikis – tai laisvas nuo būtinų užsiėmimų laikas, skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pat plėsti žinias, lavintis ir dvasiškai tobulėti

ĮVADAS

Temos aktualumas. Darniai visuomenės raidai būtinas ne tik ekonominis, socialinis, bet ir kultūrinis veiklumas bei aktyvumas. Vykstant esminiams pokyčiams visuomenėje, kylant bendram gyvenimo lygiui, vis labiau jaučiamas kultūrinių, meninių, dvasinių vertybių poreikis.

Kiekvienas žmogus turi teisę į dvi svarbiausias egzistavimo sąlygas: darbą ir laisvalaikį. Lietuvos konstitucinėje teisėje apibrėžtos žmogaus kultūrinės teisės, kur laiduojama kiekvieno teisė į poilsį ir laisvalaikį (LR Konstitucija, 1992, 49 str., 4 sk.).

Laisvalaikio praleidimo būdai , tai kiekvieno individo asmeninė pasirinkimo teisė, kuria asmuo išreiškia savo valią, atskleidžia savo požiūrį į vertybių sistemą ir parodo bendrą vidinę kultūrą. Laisvalaikio racionalumo kriterijus – socialinė atsakomybė: kuo atsakingiau žmogus panaudoja laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asmenybė. Todėl pagrindinis laisvalaikio uždavinys socialinėje sistemoje – užtikrinti tokią laiko praleidimo kokybę, kad formuotūsi kuo įvairiapusiškesnė asmenybė, sugebanti integruotis į visuomenę.

Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultūros renginiuose kaip šventės, mugės bei koncertai. Šiuos renginius mėgsta ir jaunimas, ir vyresnieji. Jų vertinimas nepriklauso nuo išsilavinimo. Šventės, mugės vadinamos masiniais renginiais. Jie traukia įvairių sluoksnių žmones, o koncertų įvairovė leidžia kiekvieno amžiaus, išsilavinimo grupės žmonėms pasirinkti renginį pagal pomėgius. Pagrindiniai renginio tikslai: pajamų gavimas, marketinginė komunikacija, bendruomenės vystymas, savitarpio santykių vystymas.

Kultūrinai renginiai gyventojams – gana svarbus laisvalaikio  praleidimo būdas ir kultūrinių poreikių tenkinimo galimybės.  Atliktos apklausos parodo, kad siekiant  pagerinti kultūrinį gyvenimą  būtina organizuoti daugiau ir įvairesnių masinių renginių, skiriant daugiau lėšų kultūrai, rengiant daugiau  kultūros vadybos specialistų.

Kultūrinių renginių visuomenei organizavimo pagrindinis krūvis tenka kultūros įstaigoms: kultūros centrams, teatrams, muziejams, bibliotekoms, galerijoms ir kt.

Darbo problema. Kultūrinių įstaigų, organizuojančių įvairius renginius, veikla vykdoma tam tikroje aplinkoje, kuri įtakoja tos bendruomenės kultūrinius poreikius.  Nuo aplinkos, kaimas, kurioje randasi kultūros įstaiga,   jos veiklos aktyvumo, ten dirbančių kultūros darbuotojų, renginių organizatorių vadybinių gebėjimų priklauso kultūrinių renginių kokybė ir jų galimybė tenkinti gyventojų kultūrinius poreikius. Gyventojų kultūriniai poreikiai auga, didėja pasiūla, todėl labai svarbu, kad organizuojami kultūriniai renginiai būtų  įvairūs, įdomūs ir juose lankytūsi gyventojai. Kultūrinių renginių, atitinkančių gyventojų kultūrinius poreikius organizavimui, reikalingos ne tik besikeičiančios kultūrinės įstaigos, bet ir profesionaliai pasirengę kultūros vadybininkai, tačiau, kaip rodo anketinės apklausos, profesionalių vadybininkų pasiruošusių renginių organizavimui trūksta ir organizuojami renginiai ne visai tenkina gyventojus.  

1. KULTŪRA LAISVALAIKIO IR REKRACIJOS KONTEKSTE

Darniai visuomenės raidai būtinas ne tik ekonominis, socialinis, bet ir kultūrinis veiklumas bei aktyvumas. Vykstant esminiams pokyčiams visuomenėje, kylant bendram gyvenimo lygiui, vis labiau jaučiamas kultūrinių, meninių, dvasinių vertybių poreikis. Kaip byloja senovės išmintis, žmogui reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų. Plačiąja prasme tai galėtume apibūdinti žodžiu- kultūra.  „Kultūra“ (lot. cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas) – tai, kas tą bendrumą formuoja ir atsispindi atitinkamame kultūriniame identiškume. Kultūra yra vienas pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, būtinų žmogaus egzistencijai, jo tobulėjimui, jo vidinio pasaulio lūkesčiams išreikšti bei apibūdinti.

1.1.     Laisvalaikio ir rekreacijos samprata

 Kiekvienas žmogus turi teisę į dvi svarbiausias egzistavimo sąlygas: darbą ir laisvalaikį. Lietuvos konstitucinėje teisėje apibrėžtos žmogaus kultūrinės teisės, kur laiduojama kiekvieno teisė į poilsį ir laisvalaikį (LR Konstitucija, 1992, 49 str., 4 sk.). Pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (24 str.) kiekvienas žmogus gali naudotis ne tik pilietinėmis bei ekonominėmis, bet ir socialinėmis kultūrinėmis teisėmis.

Laisvalaikis – tai laisvas nuo būtinų užsiėmimų laikas, skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pat plėsti žinias, lavintis ir dvasiškai tobulėti

Rekreacija (lot. recreatio – atstatymas, atkūrimas) yra psichinių bei sveikatos jėgų atstatymas, pasireiškiantis per žmogaus ir aplinkos sąveikos procesus; tai veikla, „išvaduojanti“ žmogų nuo įvairių jo socialinių vaidmenų bei skatinanti asmens kūrybiškumą. Žodis “laisvalaikis” vartojamas kuomet kalbama apie laiką, o terminas “rekreacija” – apie veiklą (Adomaitienė, 2000).

Laisvalaikio praleidimo būdai – kiekvieno individo asmeninė pasirinkimo teisė, kuria asmuo išreiškia savo valią, atskleidžia savo požiūrį į vertybių sistemą ir parodo bendrą vidinę kultūrą. Laisvalaikio racionalumo kriterijus – socialinė atsakomybė: kuo atsakingiau žmogus panaudoja laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asmenybė. Todėl pagrindinis laisvalaikio uždavinys socialinėje sistemoje – užtikrinti tokią laiko praleidimo kokybę, kad formuotusi kuo įvairiapusiškesnė asmenybė, sugebanti integruotis į visuomenę.

Šiandien Lietuvoje laisvalaikio industrija su diferencijuota rekreacijos, kultūrinių renginių ar turizmo pasiūla stipriai išaugusi, tačiau paklausą lemia tokie faktoriai: nežinojimas, ką galima pasiūlyti veikti, iškreiptas požiūris į laisvalaikį,  mažos subsidijos, skirtos  kultūrai ir rekreacinėms veikloms.

Laisvalaikio veiklų pakopos skirstomos į pasyvųjį poilsį ar kontempliaciją, kurio metu reikia sudaryti galimybę atstatyti fizines bei dvasines žmogaus jėgas; savišvietą – galimybę įgyti, gilinti ar tobulinti žinias; saviraišką ir organizuojant pramogas ir šventes padėti atsiskleisti individo kūrybiniams gebėjimams. Adomaitienė (2000) nurodo, kad reakreacijos formas būtina keisti: nuo pasyvaus poilsio pereinant prie aktyvaus, nuo psichofiziologinių reikmių – prie didesnių socialinių ir kultūrinių siekimų, nuo fizinių rekreacijos formų – prie dvasinio pasitenkinimo, nuo žavėjimosi kultūros vertybėmis – prie kūrybos.

Rekreacijos sandara – žmogaus vidinio pasaulio: esamybės, sąmonės, dvasios bei egzistencijos dimensijų visumą. Vitkienė (2002) nurodo tokias rekreacijos dedamąsias:

1) biologinė – žmogus planuoja veiklą, dirba, kuria, siekdamas socialinės lygybės, asmenybės laisvės, dvasinio tobulėjimo; biologinė rekreacijos samprata tampa egzistencijos, žmogaus tapimo savimi procesu;

2) fiziologinė – žmogaus organizmo gyvybinės funkcijos, jų pasireiškimo dėsniai, ypatumai, siekiant išsaugoti žmogaus sveikatą, darbingumą, ilgaamžiškumą;

3) psichologinė – žmogaus psichinės būsenos tiesiogiai veikia sveikatą, darbingumą (o tuo pačiu, socialumą);

4) socialinė-psichologinė – žmogus, priklausomai nuo jo besikeičiančio socialinio statuso, įsitraukimo į naują veiklą, subjektyvių veiksnių (nuostatų, vertybinių orientacijų, gebėjimų ir kt.) yra veikiamas kaip socialinė asmenybė, kuri vystosi ir socializuojasi;

5) emocinė-psichologinė – žmogaus tiesioginis jausmo išgyvenimas, dvasinė būsena, kurią lemia jo santykis su supančia gyvenimiška aplinka;

6) kultūrinė-dvasinė – žmogaus  materialinių ir dvasinių vertybių visuma, priklausanti nuo jo išsilavinimo, profesijos, amžiaus, kasdienio gyvenimo tradicijų, taip pat nuo visuomenėje susiformavusių, nusistovėjusių moralės normų.

Pagrindinės laisvalaikio funkcijos: ekonominė funkcija, susijusi su darbo jėgų atstatymu ir pagamintų produktų vartojimu; socialinė-psichologinė funkcija, suteikianti asmeniui galimybę pasirinkti – bendrauti ar būti vienumoje, padėti mažinti psichinę įtampą ir atsipalaiduoti; kultūrinė funkcija susijusi su tradicijų palaikymu – kalendorinių švenčių, bendruomeninių bei kitų kultūrinių renginių organizavimu (Adomaitienė, 2000). Amerikiečių sociologų nuomone, laisvalaikis – tai žmonių būties esmė, nes jo metu atsiskleidžia visa žmogaus esybė, o darbas tėra tik pragyvenimo šaltinis.

Kultūrinių renginių organizatorius turi mokėti: išsiaiškinti gyventojų interesus ir poreikius skirtingose kultūrinės laisvalaikio veiklos srityse; įtraukti vaikus, paauglius, suaugusiuosius į aktyvią kultūrinę laisvalaikio veiklą; mokėti praktiškai panaudoti naują kultūrinės laisvalaikio veiklos organizavimo mechanizmą; panaudoti vadybinius sugebėjimus vystant  kultūrinių organizacijų, įstaigų, mėgėjiškų susivienijimų veiklą, organizuojant koncertus ir parodas, apžiūras, konkursus, festivalius ir šventes, sporto-sveikatingumo, kitus renginius.

1.2.     Kultūros samprata ir kultūros funkcijos

Kultūros sąvoką mėginama nusakyti bent keletu šimtų apibrėžimų, kurių nė vienas nėra visuotinai priimtinas. Menininkai, mokslininkai, politikai ir pedagogai nuolat ginčijasi, kurį kultūros apibrėžimą taikyti, platesnį ar siauresnį: ar laikyti kultūrą giminine menų (muzikos, teatro, šokio, literatūros, vaizduojamojo meno ir t.t.) sąvoka, ar kultūra – tai būdas, kuriuo tarpusavyje bendraujame (Richard von Weizsacker). Jūrgenas Mollemannas apibrėžia kultūrą kaip „sistemą kolektyvinių prasmės konstrukcijų, kurias pasitelkdami žmonės patiria, nusako, apdoroja, vaizduoja ir keičia tikrovę”. ( 2 )

Kultūra yra žmogaus kuriama vertybių ir normų sistema, padedanti jam pažinti bei įprasminti tikrovę ir teikianti veiklos kriterijus. Idealiu atveju šią žmogaus vertybių ir normų sistemą esmingai formuoja menas, nes per meną kultūra tampa kūrybiška, net jei kalbame apie kasdienybės kultūrą. ( 2 )

Europos kultūros ekspertai pateikia daug kultūros apibrėžimų:

• Kultūra nėra prabanga, kurią arba leidžiame sau, arba savo nuožiūra galime atmesti: tai dvasinis pagrindas, užtikrinantis mūsų tikrąjį sugebėjimą išgyventi (Richard von Weizacker)
• Kultūra tapo būtinybe ateities visuomenei. Jokia visuomenė negali gyvuoti be moralinių ir dvasinių vertybių sistemos, be idealų…Kultūra yra esminis elementas, jungiantis visuomenę” (Kurt A.Korber)

Tarptautinių žodžių žodyne kultūra apibrėžiama kaip „žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes”; taip pat kultūra aiškinama kaip „tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas”. Šiame apibrėžime kultūra traktuojama kaip sudėtinis reiškinys, kurio pirmoji pusė, objektyvioji, reiškia civilizaciją, o antroji, subjektyvioji, kultūrą daugiau įasmenina, taigi civilizacija ir kultūra neatsiejamos. ( 3 )

Vien iš plačiausiai paplitusių ir vartojamų kultūros apibrėžimų – masinė kultūra.         Masinės kultūros sąvoka atėjo iš XX amžiaus terminijos miško kaip siekis tradicinės kultūros sukurtus modelius ir jų metamorfozes paaiškinti klasiniu aspektu: modernus, avangardinis menas elitui. Ir paprastas, o dažnai, kaip regime, tiesiog prastas, lėkštas menas liaudžiai, kitaip – masinė kultūra. Iš esmės masinė kultūra yra toji pati tradicinė kultūra, bet be prasmės, be prasminio turinio, kurį pavyko gudriai pakeisti pramoga, laisvalaikiu, kuriame nėra jokių žmogaus asmenybei būdingų siekių, idealų ar įsipareigojimų naštos. Toks nuolat pramogaujančio žmogaus tipas pasirodė labai pelningas verslo požiūriu – gretai buvo sukurta ištisa pramogų industrija, kurios, beje, užuomazgų galima rasti ir antikos pramogų filosofijoje. Tradicinės ir masinės kultūrų skirtumai – pirmoji su savo prasmėm ir dabar yra gyva, atsikartojanti, besimaitinanti savo gaiviaisiais šaltiniais, gi antroji, sąmoningai tapusi beprasme, yra pasmerkta nuolatiniam atsinaujinimui.  ( 4 )

Masių kultūros reiškinys plečiasi ten, kur didėja informavimo kanalų galimybės. Ši kultūra savaip pakeičia, su kaupu užpildo komunikacinę tuštumą, tampa fonu ten, kur žmogus neranda galimybių nei pasireikšti, nei vartoti, nei pasireikšti vartojant. Masinės kultūros  poreikis vis dar egzistuoja, o pasiūlą  masinės kultūros poreikiams užpildo   ir masinės kultūros produktus kuria kultūrinės įstaigos pasinaudodamos masinės komunikacijos kanalais pasiūlą komunikacija, tampanti pagrindiniu tarpininku tarp žmonių individualizuotoje bei technologizuotoje visuomenėje, suponuoja poreikį matyti kultūrą kaip ištisinį hipertekstą.

2. KULTŪRINIAI RENGINIAI

Kultūrinai renginiai gyventojams – gana svarbus laisvalaikio  praleidimo būdas ir kultūrinių poreikių tenkinimo galimybės.  Atliktos apklausos parodo, kad siekiant  pagerinti kultūrinį gyvenimą  būtina organizuoti daugiau ir įvairesnių masinių renginių, skiriant daugiau lėšų kultūrai, rengiant daugiau  kultūros vadybos specialistų.

Kultūrinė veikla organizuojant įvairius renginius vykdoma tam tikroje aplinkoje, ją vykdo įvairios kultūros įstaigos organizacijos. Nuo jų veiklos aktyvumo, ten dirbančių kultūros darbuotojų, renginį organizatorių vadybinių gebėjimų priklauso kultūrinių renginių kokybė. Todėl svarbu, kad būtų nuosekliai rūpinamasi, kad būtų sukurta tinkama kultūrinių renginių  infrastruktūra, kad nuolat būtų organizuojami kultūriniai renginiai.

“Renginys – tai ugdymo forma. Tai, kas pagal tam tikrą programą bei vidinę struktūrą padaryta arba daroma kultūros, sporto ir kitose srityse.” (Stonkus S., 1996).

Gali būti rengiami įvairiausi renginiai: nuo kasmetinių kalendorinių švenčių iki miesto ar kaimo jubiliejaus bei kokio nors festivalio. Renginius galima suskirstyti į šias grupes:

• informaciniai – publicistiniai (minėjimai, seminarai, kursai, diskusija ir kt.);
• kultūriniai (vakaronės, liaudies šokių vakarai, etnografinės šventės, koncertai ir kt.);
• sportiniai (varžybos, turnyrai, sąskrydis ir kt.);
• pramoginiai (diskoteka, gimtadieniai, šeimos šventės ir kt.).

Pramogos – tai tokia rekreacinė veikla, kuri teikia malonumą, nereikalauja susikaupimo, žinių, fizinių sugebėjimų ir neteikia jokios materialios naudos. Pramogaudami siekiame: malonumo, atitrūkimo nuo kasdienybės, neįpareigojančio bendravimo. Pramoginės veiklos Lietuvoje ypač trūksta. Turistai labai mėgsta pramogas, jie sutinka mokėti nemažus pinigus, kad galėtų patenkinti šį poreikį, tačiau paslaugų pasiūla yra nepakankama.

Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultūros renginiuose kaip šventės, mugės bei koncertai. Šiuos renginius mėgsta ir jaunimas, ir vyresnieji. Jų vertinimas nepriklauso ne nuo išsilavinimo. Neveltui šventės, mugės vadinamos masiniais renginiais. Jie traukia įvairių sluoksnių žmones, o koncertų įvairovė leidžia kiekvienos amžiaus išsilavinimo grupės žmonėms pasirinkti renginį pagal pomėgius. Pagrindiniai renginio tikslai: pajamų gavimas, marketinginė komunikacija, bendruomenės vystymas, savitarpio santykių vystymas.

Didmiesčių gyventojai dažniau negu kitų vietovių žmonės teigia esą visiškai patenkinti kino teatrais ir mieliau juose lankosi, tai sietina su kino teatrų stoka ar blogesne jų įranga mažesniuose miestuose ir ypač kaime. Kultūros centrai mažiausiai reikalingi atrodo didmiesčių gyventojams, juos labiau vertina ir populiariausi yra tarp mažų miestų gyventojų. Kaimo vietovių gyventojai kultūros centrus vertina ir lanko prasčiau negu mažų miestelių atstovai, nors kultūros įstaigų, renginių įvairovė čia yra mažiausia, tai pagrindžia kaimiškųjų kultūros centrų veiklos tobulinimo poreikį.

Kultūros įstaigų, kurių infrastruktūra regionuose yra blogiausiai išplėtota (tokių kaip teatrai, muziejai, parodos), lankomumas retėja, mažėjant gyvenamosios vietovės dydžiui, ir ne vien dėl blogesnių galimybių. Tokia pati tendencija matyti ir vertinant tas įstaigas – kuo mažesnė vietovė, tuo mažesnei žmonių daliai jos reikalingos, o jų renginiai patinka. Galima prielaida, kad kai nėra pakankamos pasiūlos, nesuformuojami nė šių kultūros įstaigų lankymo poreikiai. Daugelio kultūros įstaigų lankomumas tiesiogiai susiję su žmonių išsilavinimu bei amžiumi: kuo jaunesni ir aukštesnio išsilavinimo žmonės, tuo jie kultūriškai aktyvesni. Vienintelės kultūros įstaigos, kuriose brandesnio amžiaus žmonės lankosi beveik taip pat dažnai ir net dažniau kaip jaunimas, – teatrai ir kultūros centrai.

2.1  Kultūrinių renginių organizavimo reikšmė

Kultūrinių renginių visuomenei organizavimo pagrindinis krūvis tenka kultūros įstaigoms: kultūros centrams, teatrais, muziejais, bibliotekomis, galerijomis ir kt.. Tačiau šių institucijų personalą neretai sudaro pusiau profesionalai, kurių išsilavinimas apskritai nesusijęs su būtinybę palaikyti kultūrinius procesus, kartais vienaip ar kitaip specializuotas, kartais grindžiamas sukaupta profesinio gyvenimo patirtimi.

Bendriausią kultūros vadybininko profesijos tikslą nusako jos apibrėžimas: kultūros vadyba – tai infrastruktūrinių kultūros gyvavimo sąlygų organizavimas, būtent profesionalus tokių sąlygų organizavimas.

Kultūros vadyba – tai galimybių suteikimas kultūrai, jos dirvos parengimo technika, sugebėjimas pasitelkti išteklius, planavimo, teisės ir ekonomikos žinias moderniosios visuomenės sąlygomis. Tai anaiptol nėra kultūros procesų valdymas.

Pagrindiniai renginiį organizatoriai, taip pat yra kultūros vadybininkai. Kultūros vadybininko uždaviniai tokie įvairūs, kad Andreas J. Wiesandas pagrįstai įspėja nevartoti „kultūros vadybininko“ sąvokos kaip nusakančios bendrą profesinę sritį; kalbant apie vadybininko kvalifikaciją , jis siūlo skirti „elementarias žinias ir paskesnę specializaciją“. Kaip pavyzdinius iš daugybės uždavinių parinkome šiuos:

• Kultūros vadybininkai numato, organizuoja ir įgyvendina meno ir kultūros projektus, iniciatyvas ir renginius.
• Jie vadovauja viešosioms ir privačioms meno ir kultūros institucijoms bei įstaigoms (operoms, dramos teatrams, orkestrams, chorams, festivaliams, koncertų direkcijoms, menininkų agentūroms, muziejams, meno salonams, galerijoms, kultūros ir komunikacijos centrams, kultūros biurams ir agentūroms, mugėms ir kongresams, kultūros tarnyboms ir institucijoms šalies, regiono ir municipaliniu lygiu, įmonių kultūros skyriams), jas šefuoja ar konsultuoja.
• Jie yra viešųjų ar privačių radijo ar televizijos stočių kultūros redakcijų ar skyrių, leidyklų, laikraščių, žurnalų, bendrovių, gaminančių kino, televizijos produkciją, garso bei vaizdo laikmenas, bendradarbiai arba vadovai.
• Jie yra viešųjų ar privačių kultūros rėmimo įstaigų vadovai arba bendradarbiai.
• Spręsdami savo uždavinius jie atlieka profesionalią vadybą: rūpinasi reikiamomis patalpomis, gamybos laiku viešaisiais ar privačiais finansais, rinkodara.

Kultūros vadybininkai save suvokia pirmiausia kaip kultūros ir meno advokatus: kaip advokatai visada remiasi įstatymais, taip ir „kultūros advokatus“ saisto kultūros „įstatymai“, vertybės, normos, taisyklės, kurių jie neturi pažeisti, net jei šito tikisi ar reikalauja jų „įgaliotojas“ (užsakovas). Jie visada išlieka kultūros advokatai, jos patikėtiniai ir gynėjai, makleriai ir agentai; pagrindinis jų kriterijus bet kokiomis aplinkybėmis – meninis įtikimumas. Antraip jie prarastų specifinį „kultūros vadybininko“ atributą. Kultūros vadybininkai yra „advokatai“ dar ir todėl, kad kiekvienas žmogus turi teisę „dalyvauti kultūriniame visuomenės gyvenime, džiaugtis menais“.

Antra, kultūros vadybininkai – tai patarėjai kultūros ir meno srityje; todėl kultūrinė kompetencija ir jautrumas, meilė menui ir entuziazmas – būtinos savybės, kad ir kur jie darbuotųsi kaip patarėjai. Kaip kultūros įstaigos ar organizacijos vadovai, specialistai jie atstovauja savo institucijos interesams ir kuria jos raidos bei gerovės koncepcijas, taip ir kultūros patarėjai teikia konstruktyvius pasiūlymus ir projektų eskizus, padedančius rastis ir gyvai skleistis kultūrai ir menui, nevaržančius, nepopinančius jų, bet atveriančius naujas raidos galimybes, teikiančius impulsus ir iššūkius, gamybos ir platinimo priemones.

Trečia, kultūros vadybininkai tampa ir kultūros skleidėjais: jie turi susivokti esą švietėjai, kultūros ir meno rėmėjai; kultūrinio lavinimo ir estetinio auklėjimo srityje jie vadovaujasi meno pedagogikos etosu, siekia priartinti žmogų prie meno ir kultūros (ir sukurti tam materialias galimybes), antra vertus, stengiasi priartinti meną ir kultūrą prie žmogaus.

Ekonominiai motyvai neturėtų lemti kultūros vadybininkų veiklos, nors ekonominiai šios veiklos padariniai išties reikšmingi: kuo daugiau žmonių paskatinami aktyviai prisidėti prie meno ir kultūros, tuo dažniau lankomos kultūrinės įstaigos, perkami meno dirbiniai ir knygos, muzikos instrumentai ir natos, garso ir vaizdo laikmenos, abonementai, bilietai į koncertus ir į muziejus, teatro spektaklius ir parodas, užsakomos kelionės į festivalius.

Kokios savybės būtinos kultūros vadybininkui?  Statistinių apklausų rezultatai rodo, kad dažniausiai buvo minimos tokios kultūros vadybininko savybės kaip meilė menui, bendravimo džiaugsmas, kūrybiškumas, spontaniškumas, improvizacijos geba ir lankstumas.

Franzas Willnaueris cituoja  kad „Profesionaliajai vadybai (ne tik) meno srityje žmogaus savybės, susijusios su tvarka, planingumu ir nuoseklumu, svarbios bent jau ne mažiau nei tos, kurios remiasi intuicija ir improvizacija“.

Galime išskirti kultūros vadybininkams itin svarbias savybes:

• organizatoriaus talentas, ypač saviorganizacija ir savo laiko planavimas (time management);
• meninis ir socialinis jautrumas, jautrumas grupės dinamikai ir kartu psichikos atsparumas bei gebėjimas konfliktuoti, stabilumas, „kietumas“; žodžiu, jautrumo, subtilios pajautos, takto ir, antra vertus, atkaklumo bei gebėjimo įgyvendinti idėjas derinys;
• kūrybiškumas ir originalumas, lankstumas, atvirumas, kantrybė ir tolerancija;
• entuziazmas iki atsidavimo ir pamišimo, antra vertus savikontrolė ir disciplina;
• vaizduotė ir gebėjimas kurti patrauklias vizijas bei utopijas kaip „tikrovės prieigas“ (Peter Jonas) ir įgyvendinti jas pasitelkiant naujas veiklos strategijas, atrandant finansinius bei žmogiškuosius išteklius;
• sukelti pasitikėjimą ir simpatiją patikimumu, aiškumu, suverenumu, ramumu, įtikimumu, draugiškumu ir tikrai žmogiška užuojauta;
• gebėjimas spinduliuoti optimizmą ir charizmą;
• lojalumas, korektiškumas, sąžiningumas ir integralumas, geraširdiškumas ir žmogiška šiluma.

Vienas pagrindinių sugebėjimų, reikalingų kiekvienam vadybininkui – tai sugebėjimas įgytas žinias ir patirtį paversti veikla. Antras pagrindinių sugebėjimų – kaskart atlikti tinkamus integracijos ir transfero veiksmus, t.y. kiekvienu konkrečiu atveju susieti įvairias patirtis ir žinias, jas taikyti elgiantis taip, kad problema būtų išspręsta, kad toji elgsena leistų atlikti specifinę užduotį. Šis sugebėjimas įgyjamas tik praktiškai dirbant. Todėl jį reikėtų puoselėti dar studijų metais, atliekant praktikos projektus. Tai ne abstraktus gebėjimas, jo neįmanoma pateikti sistemiškai – teoriškai, kaip apskritai neįmanoma išdėstyti patirties ir jos išmokyti, – patirtis įgyjama tik per praktinę veiklą.  Prie pagrindinių sugebėjimų priskiriami šie: sugebėjimas mąstyti ir veikti koncepciškai, atsižvelgiant į tinklo ryšius glaudaus bendradarbiavimo aplinkybėmis, iš anksto atpažinti, įvertinti daugybę veiksnių, atsižvelgti į juos prieš pradedant veikti, sugebėjimas įsijausti ir į menininko, ir į ekonomisto, politiko ar administratoriaus („biurokrato“) suvokimo, pojūčių, raiškos, mąstymo ir kūrybos pasaulį, suprasti įvairias visų kultūros projekto dalyvių pozicijas, įvairius minčių, sąvokų ir kalbos lygmenis, sugebėjimas iš anksto atpažinti tendencijas, skirti trumpalaikius mados reiškinius nuo stabilių srovių. Turėti gera „uoslę“ šiuo atveju taip pat svarbu, kaip išmanyti mokslines visuomenės raidos analizes ir prognozes; atvirumą naujovėms turi lydėti kompetencija, platus patirties horizontas ir geras kultūros scenos pažinimas.

Pasirinkdamas kultūros vadybininko darbą, žmogus gali pasikliauti savo norais, įžvalgumu, išradingumu, darbštumu, gebėjimu numatyti priimtų sprendimų padarinius. Jis visada yra atsakingas už savo sprendimus ir veiksmus, o bet kokia atsakomybė turi moralinį pradą.

Darbo sėkmė labai dažnai priklauso ne tik nuo to, kiek jis naudingas pačiam kultūros vadybininkui ir žmonėms, su kuriais bendrauja, bet ir nuo to, kaip jie vertina vadybininko asmenybę.

2.2. Kultūros centro vaidmuo kultūrinių – pramoginių renginių organizavime

Pagrindinė kultūros institucija organizuojanti  kultūrinius renginius –  kultūros centrai.    Kultūros centro uždaviniai ir funkcijos orientuojasi į bendruomenės kultūrinių poreikių tenkinimą ir ugdymą. Pagrindiniai uždaviniai išplaukia iš Lietuvos kultūros politikos nuostatų.  Kultūros centrų veiklos uždavinius ir funkcijas pasirenka kultūros centre dirbantys specialistai, atsižvelgdami į gyventojų poreikius, įstaigos materialines galimybes, specialistų kvalifikaciją.

Pagrindinis uždavinys – puoselėti ir populiarinti etninę kultūrą, mėgėjų meninę veiklą,  rūpintis vertingiausių vietos kultūros tradicijų gyvybingumu, tęstinumu, kultūros formų įvairumu, propaguoti profesionalųjį meną, organizuoti prasmingą laisvalaikį, kultūrinius renginius.

Šalies kultūros centrai tenkina bendruomenės poreikius, teikia paslaugas ir ugdo vartotoją ne vien jam pataikaudamos, bet ir organizuoja  kokybiškus kultūrinius renginius, kaip atsvarą pigiai masinei kultūrai ir primityviam požiūriui į kultūrinių paslaugų gamybą.

Norint išugdyti kultūros vartotoją, kultūros centras pasirenka prioritetus. Vienas iš prioritetų –  gyventojų ypač vaikų ir jaunimo laisvalaikio įprasminimas. Masinė kultūra žmogų, ypač jauną, dvasiškai skurdina ir vertybiškai klaidina.  Pramogų industrija nepastebimai užima visą laisvalaikį. Kultūros centro veikla yra reikalinga bendruomenei,   nes jų organizuojami kultūriniai renginiai praturtina gyventojų laisvalaikį, udgo jų kultūrines vertybes, prisideda prie kultūrinių poreikių tenkinimo.

Miesto kultūriniai renginiai yra labai svarbi miesto gyvenimo dalis, turinti įtakos kultūrinei, socialinei ir ekonominei bendruomenės raidai bei vystymuisi, todėl svarbu, kad Marijampolės kultūros centras organizuotų kokybiškus renginius, atitinkančius gyventojų kultūrinius poreikius.

Vidutiniškai per metus kultūros centre įvyksta 130 renginių (per savaitę 2 – 3 renginiai). Kultūros centre vyksta renginiai susiję su įvairiais menais: šokių renginiai, muzikiniai renginiai, parodos,  teatriniai renginiai, nors jų kultūros centre vyksta labai mažai. Didžiausią dalį renginių Marijampolės kultūros centre sudaro muzikiniai renginiai ir įvairios parodos.

3. KULTŪRINIŲ – PRAMOGINIŲ RENGINIŲ ORGANIZAVIMAS

3.1 Vadybos žingsniai

Svarbiausios kategorijos kalbant apie renginį yra turinys ir forma. Jos sudaro organišką vienybę, tačiau vis tik lemia turinys.Jis dažnai diktuoja, kokia formą pasirinkti. Tad būtina ieškoti optimalaus turinio ir formos atitikimo kūrybingai pasirinkti išraiskos ir kt. priemones, laikytis renginio organizavimo metodikos.

Kalbą apie organizavimo ypatumus galima pradėti nuo renginio pagrindinių komponentų. Nors šiuo atveju renginio turinys persipina su paruošiamaisiais darbais, bet būtų galima išskirti tokius renginio organizavimo komponentus:

– Aktyvo susibūrimas ir darbų pasiskirstymas.

– Scenarijaus sudarymas.

– Reklama.

– Apipavidalinimas (vizualinis, garsinis).

– Repeticijų organizavimas.

– Prizų, siuvenyrų parinkimas.

– Rėmėjų paieška, padėka jiems.

Aktyvo susibūrimas ir darbų pasiskirstymas – tiesiog būtinas, ypač didesnės apimties, (o ir daugiau pastangų reikalaujančiuose) renginiuose. Reikalingas kūrybingų ir darbščių žmonių kolektyvas ( iniciatyvinė, kūrybinė, organizacinis komitetas, – pavadinimas ne taip svarbu), platus bendraminčių ratas. Aptarę renginio sumanymą, progą, vietą, laiką, trukmę, galimybes, finansinius išteklius ir kitus renginio sėkmę lemiančius faktorius, grupės nariai aptaria ir pagrindinius darbus.  Beveik nėra tokio renginio, kurį gali surengti vienas žmogus. Renginio organizavimas – kolektyvinis darbas. Būtinas nemažas bendraminčių būrys, kuriame kruopščiai pasiskirstoma pareigomis (prisiimama atsakomybė): rinkti medžiagą scenarijui, jį rašyti, režisuoti, ruošti patalpas, gaminti rekvizitą, rūpintis kostiumais, muzika, reklama ir t.t. Būtent reklama jau yra renginio sėkmės dalis: kuo afiša ir kvietimas bus išvaizdingesni arba išraiškingesni, tuo labiau sudomins ir paskatins ateiti į vakarą; dar daugiau – ji padaro įžangą į patį renginio veiksmą – „padiktuoja žaidimo taisykles“. Verta žinoti ir kaip, kam, prieš kiek laiko Kvietimus teikti. Taigi, būtina darbus pasiskirstyti. Labai svarbu, kad neliktų darbų, kurių niekas nedaro, o kažkurį – atlieka keletas. Organizatoriai aiškiai turi žinoti, kur, kieno atsakomybėje ir kokia yra vienos ar kitos užduoties pradžia ir pabaiga. Būtinas koordinatorius, kuris gerai žino visą situaciją. Ne mažiau svarbu, kad paskirtos užduotys atitiktų atlikėjo (vykdytojo) galimybes. Tam būtinas nuoširdus pokalbis pačioje pradžioje, aptariant renginio viiją. Geras rezultatas, palankus įvertinimas – tai visų darbo grupių ir asmenų – scenaristo, režisieriaus, vedėjo, scenografo, muzikinės, techninės dalies vedėjo, reklamos organizatoriaus ir kt. – kruopštus darbas. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

Scenarijaus sudarymas

Sąmoningai vartojama sąvoka „sudarymas“, kadangi būti tikru scenarijaus autoriumi, – viską parašyti pačiam, – nėra lengva, labai daug darbi ir atsakomybės reikalaujantis renginių organizatorių veiklos momentus. Jis labai glaudžiai susijęs su renginio režisavimu. Sudarant scenarijų būtina gerai žinoti savo galimybes, – kūrybinį ir kitokį potencialą, mokėti maksimaliai panaudoti renginio dalyvių meninius talentus.

Reklama

Organizatoriams gali būti gera sąjungininkė, jeigu ji bus tinkamai pateikta. Būtent reklama gali būti tinkamai pateikta. Būtent reklama gali patraukti, intriguoti, palankiai nuteikti būsimus renginio dalyvius dar iki jo pradžios. Dažniausios reklamos priemonės ir būdai yra skelbiami, afišos, kvietimai. Esant galimybėms galima pasinaudoti masinių komunikacijos priemonių pagalba, – reklamuoti savo renginį vietinėje spaudoje ar radio laidoje. Tačiau nederėtų prasižengti etikai: plačiai ir aktyviia nereklamuoti renginio, dėl kurio meninio lygio nesate tikri. Išleidžiant afiša (spausdintą ar rašytą), reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių: stambiu šriftu pabrėžti tai, kas svarbiausi; siekti, kad afišoje būtų „erdvės“, t.y. palikti nemažai laisvos, tekstu neužpildytos vietos; tai palengvina skaityti afiša, suteikia jei daugiau raiškumo.

Labai svarbu apgalvoti,  koks bus kvietimas (jeigu jis reikalingas). Dabar kvietimas dažniausiai atlieka programėlės funkciją. Šiuo atveju būtinas išankstinis kviečiamųjų sarašas. Žinotina, kad ypatingai garbingiems svečiams kvietimai teikiami asmeniškai. Verat pakartoti jau žinotiną dalyką: kuo afiša ar kvietimas bus patrauklesnis, tuo labiau sudomins ir paskatins žiūrovą ateiti į renginį. Tačiau jokie tikslai neturėtų užgožti tikrojo reklamos tikslo – informacijos: būtinos, išsamios, skoningos. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

Apipavidalinimas

Galima išskirti du renginio apipavidalinimo aspektus – vizualinį ir garsinį. Vizualinis appavidalinimas, tai viskas, ką renginio metu matome: scenografija, dekoracijos, apšvietimas, vdėjų kosriumai, net padėjėjų išvaizda, rekvizitas, vaisių stalo papuošimai ir pan. Scenografijos dėka net ir visai neįdomia patalpą galima „apžaisti“ sukuriant jaukią tmosferą, gerą nuotaiką. Jeigu renginys organizuojamas didelėje salėje, kurios dažniausiai yra nelabiai jaukios,  didelę erdvę galima suskirstyti zonomis ir atitinkamai paruošti.  Tarkim: vaišių, meninės programos, šokių zonos.

Rekvizitas

2 daigtai (tikri ir butaforiniai, vartojami teatro vaidinime) taip pat yra apipavidalinimo dalis. Skoningai atliktas ir dailiai išdėstytas ar naudojamas rekviitas prieš renginį, o bet kaip atliktas – gadins bendrą įspūdį. Apipavidalintojams svarbu kokia renginio tema, auditorija, kiek žmonių kviečiama į renginį. Juk pagrindinis tiklas, minimaliomis priemonėmis sudaryti tokią aplinką, kuri padėtų bendrauti dalyviams, maloniai leistų laiką ir tuo pačiu, kiekvienas iš ankščiau komponentų neštų savo prasminį krūvį – atliktų savo funkciją.

Garsinis apipavidalinimas

Tai muzika ir garso efektai.  Muzikinis repertuaras sudaromas priklausomai nuo temos, renginio pobūdžio ir auditorijos. Muzikinė dalis gali atlikti keleta funkcijų: programoje skambanti muzika (dažniausiai koncertiniais numeriais) muzika kaip programos veikėjas papildo temą, pagilina pagrindinę mintį; muzika tampa kūrėjų bendraautore. Kita,  ne mažiau svarbi funkcija, ypač bendravimui skirtuose renginiuose – foninė muzika. Ji turi padėti sukurti renginio nuotaika, atmosfetą. Muzika gali būti režisūrinė priemonė – spendimas muzika apjungti dalis, – muzikos dėka renginys tampa menine visuma.

Tuo pačiu muzika gali atlikti pažintinę bei meninę funkcijas.

Organizatoriams svarbiausia vengti muzikiniame repertuare muzikos samplaikos, eklektikos. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

Repeticijų organizavimas

Tai didelis darbas, kai renginyje dalyvauja daug atlikėjų – įvairūs meniniai kolektyvai, svečiai iš kur ir pan. Jie būtina prieš pasirodymą turi būti išbandę aikštelę, žinoti sąlygas, tvarką ir kt. Neptyrę organizatoriai turėtų žinoti, kad rezultato sėkmė priklauso ir nuo to, koks visų santykis į siekiamybę, – t.y. repeticijos yra proga padaryti visus bendraminčiais, bendro reikalo – visumos – kūrėjais. Žinoma ir organizatoriai turi pasistengti pratodyti pagarbą atlikėjams: aiški, išankstinė informacija apie tai, ką kada ir kur reikia daryti.

Yra renginių, kurie beveik nereikalauja repeticijų. Tai nedidelės apimties, kameriniai, „šeimyniški, intymūs“, uždari renginiai; arba pramoginiai renginiai, kurių metu daug kas priklauso nuo vedėjo ir auditorijos bendravimo. O to nesurežisuosi iki galo, ir, juo labiau, nesurepetuosi. Šiuo atveju didelė atsakomybė už sklandų veiksmą tenka padėjėjams – asistentams, kurie labai gerai turi žinoti ką, kada veikia. Suprantama, tokios repeticijos būtinos. Taigi, svarbiausia suvokti ką galima surepetuoti ir kaip geriausia tai atlikti; ir kas paliekama įkvėpimui ir Dievo malonei.

Prizų, siuvenyrų parinkimas

Gražu ir priimtina renginio, ypač pramoginio arba tokio, kur yra varžymosi, konkurencijos elementų, teikti prizus ir suvenyrus. Jų privalumai tokie, kadaktyvina renginio veiksmą pagyvina nuotaiką, galiausiai pelnytai įvertinami nuopelnai, žinios ar pastangos. Deja, pastaruoju metu įvairus pobūdžio loterijos ir kt. panašios akcijos baigia pripratinti gauti dovanų už dyką, – be jokių įdėtų pastangų. Taigi, organizatoriams derėtų žinoti, kad prizais piknaudžiauti nereikia, jie turi tikti temai, ją papildyti, atitikti žanro ir kolorito: 1. Dailės kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys) reikalavimus. Galima ir būtina rasti išradingą pateikimo formą.(  Autorius, metai)

Rėmėjų paieška, padėka jiems

Dabar daugelis didelės apimties renginių yra remiami finansiškai arba produkcija, dažnai praverčia renginio metu. Džiugu, kad atsiranda nemažai įstaigų vadovų, jų vadybininkų, atsiliepiančių į prašymus remti vieną ar kitą renginį, tačiau rasti rėmėjus yra didelis darbas. Suprantama, kad mokykliniams vietinės reikšmės renginiams, dažnai labai kukliems, nedidelės apimties ir nepretendzingiemas, dažnai tų rėmėjų ir neriekia. Tačiau esant didesniems kūrybiniams sumanymams, su polėkiu, fantazija, dideliu dalyvių, atlikėjų skaičiumi, – mokykla tiesiog nepajėgi padengti būtiniausias išlaidas. Tada ir tenka ieškoti rėmėjų. Būtų teisinga, jei tai netktų daryti tik vadovams, procese turėtų dalyvauti ir organizatoriai. Juk tai proga sužinoti, kokios įmonės, įstaigos mieste ar pan., veikia, kaip joms seksis, apmastyti kas galėtų tai daryti ir kodėl? Ką gero jie patys rėmėjams gali gero nuveikti? Vėliau – mokytis atsakomybės ir dėkingumo tęsiant pažadus.

Padėka gali būti reiškiama įvairiai: vieni noriai tai  išklauso renginio met, kiti – priešingai, neleidžia to daryti Geriausiai tai dar vedant derybas prieš renginį. Priimant padėką pareikšti ir raštu – parašyti gražų laišką asmenims, prisidėjusiems įgyvendinti organizatorių kūrybinius sumanymus. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

Svarbiausia tesėti žodį ir dalykinį reikalą sutvarkyti iki galo.

3.2. Renginio vietos parinkimas

Jau minėta, kad renginiai gali vykti patalpose arba lauke. Abiem atvejais organizatoriai turėtų nemažai paplušėti, kad numatyta vieta „prisidėtų“ prie renginio sėkmės.

Patalpų paruošimas – tai ne tik scenografo rūpestis. Ir scenaristas, ir režisierius turi gerai „ištyrinėti“ vietą, kurioje vyks veiksmas. Būtina įsitikiti, ar ji tinka pasirodymui, technikos panaudojimui, bus patogi atlikėjams ir dalyviams, o svarbiausia – ar ji atitinka pagrindinį sumanymą, idėją. Ar yra scena, kokio ji dydžio? Ar aikštelė tinkamos formos? Ar salė “netrukdys“ bendravimui? Ar garso aparatūra, mikrafonas it t.t. reikalingi? Būtinai?! Ar yra kokia pagalbinė patalpa asistentams, rekvizitui ir pan.? Kaip bus sprendžiamas vaišių klausimas? Kaip ir kur jas geriausiai pateikti? Kaip išspręsti rūbinės problemą, jeigu tokios nėra? Šie ir kitoki klausimai reikalauja atsakymo, kad būtų galima išvengti nemalonių staigmenų prieš pat renginį: ten, kur reikia, nėra elektros rozetės; tas muzikos instrumentas, pvz.: pianinas,  negrojantis; kambarėlis šalia scenos jau seniai prikrautas nurašytų daigtų; o  apšvietimas salėje nepakankamas – dalis lempučių nedega. Taigi, patalpų paruošimas – ilgas ir kruopštus darbas, bet kolkas jį apžvelgtume daugiau techniniu – organizaciniu aspektu. Nemažiau svarbu  į tai pažvelgti ir kitais aspektais, tarkim – auditorijos. Organizatoriai pačia nedėkingiausią patalpą (didelę, šaltą, nejaukią) gali paversti pilies menėmis, piratų laivu, pasakų karalyste ar kitomis patraukliomis vietomis. Arba: Kameriniams „intymiems“ renginiams, kurių temos labai subtilios ir „nerėkiančios“ derėtų ieškoti nedidelių patalpų, kuriose padarytos žalios salelės ar kitas dekoras, apšvietimas, sudarys jaukia atmosferą ir leis vakarėlio dalyviams gerai jaustis.

Žinoma esamas patalpas reikia panaudoti kuo racionaliau: bufetus, loterijas galima rengti foje, koridriuose ar ant laiptų, tai padės išvengti kamšaties pagrindinėje veiksmo aikštėje.

Lauke vykstantiems renginiams vietą taip pat svarbu pasirinkti: ar aikštelė, aikštė pakankamo dydžio tam dalyvių skaičiui? Ar vieta dėkinga tokiam sumanymui? Ar patogu bus visiems tą vietą pasiekti, į ją nuvykti? Paruošti vietą renginiui tyrame ore taip pat reikia pastangų. Organizatoriai turėtų pasirūpinti, kad būtų nuo veiksmo aikštelės nurinkta viskas, kas galėtų trukdyti sklandžiai eigai; nušienauta, ar net palaistyta veiksmo vieta; gerai apgalvotas šiūkšlių surinkimas; Kruopščiai patikrinti visi įrengimai. Gamtoje vykstantys renginiai yra gana mąsiški, su didele, įvairia programa.  Tokiais atvejais protingiausia būtų veiksmą išdėstyti įvairiose vietose, kad liaudies žaidimų dalyviai netrukdytų prekybai, o prekybininkų ar vaišių šurmulys netrukdytų rimtiems pasirodymams ar pan. Suprantama, tokiu atveju organizatoriams dera pasirūpinti rodyklėmis ir informacijos priemonėmis, kurios padėtų greitai ir patogiai surasti norimą vietą. Ir protingas veiksmo išdėstymas, ir pakankamos informacijos kiekis suteiks renginio dalyviams nemažai konforto, o tai irgi lemia sėkmę. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

3.3. Renginių klasifikacija

 Renginio pobūdžio specifika – dar vienas organizacinis ypatumas. Klasifikuodami renginius stambiai suskirstome juos į: liaudiškus, pramoginius ir sportinius. Tai ryškiausi skirtumai žanriniu bei stilistiniu požiūriu. Bene labiausiai renginio pobūdį apibėžia turinys – t.y. kokio pobūdžio elementai vyrauja programoje.

Pramoginiams renginiams būdingų bruožų apžvalgą pradėkime nuo programos reikšmės. Pramoginės veiklos tikslas – rekreacija, žmogaus psichinių jėgų atkūrimas. Siekant šio tikslo, pramoga žmogaus gyvenime atlieka  svarbų, daugialypį vaidmenį, kur jam suteikiama galimybė ne tik puikiai pailsėti, bet ir visapusiškai tobulėti. Taigi, organizatoriams iškyla nelengvas uždavinys:  nesumenkinti pramogos reikšmės (t.y. svarbu, kad pramoginiame renginyje būtų daug ir gerų pramogų), tačiau ir negalima pervadinti pramogos.

Pramoga atlieka daugybę funkcijų: asmenybės formavimo, estetinę, švietėjišką, hedonistinę (hedonizmas, hedonija – gr. Hedonė – malonumas, pomėgis, labai maloni savijauta, didžiausio pasitenkinimo jautimas) ir kt.

Paminėjome ryškiausias, pagrindines funkcijas, o jų realizavima panagrinėkime paties populiariausio elemento programiniame renginyje – žaidybos požiūriu.

Taigi, programos vertė ir jos reikšmė ypač atspindi jos reikšmė ypač atspindi per žaidybą.

Žaidyba padeda asmenybei įtvirtinti save. Sėkmė suteikia pasitikėjimo, pakelia nuotaiką, partnerių, draugų, sirgalių geranoriškumas, paskatinimas atlikus kokį nors sėkmingą veiksmą dar labiau stiprina šį poveikį.

Žaidėjas čia gali parodyti nuovokumą, išradingumą, sąmojį, ryžtingumą ir daugelį kitų savybių.

Masiniai ir kolektyviniai žaidimai sukuria specifinius dalyvių santykius. Žaidybiniam bendravimui būdinga demokratiškumas, neoficialumas. Žaidybinių ryšių laisvumo dėka žmogus labai greitai pasijunta laisvas ir nesuvaržytas (ko reikia pilnaverčiam poilsiui), todėl žaidybinis bendravimas yra geriausias vaistas prieš uždarumą, drovumą, bereikalingą oficialumą ir manieringumą.

Žaidyba gali suteikti estetinį malonumą, sutelkti estetinių pragyvenimų. Dažnai žaidimai žaidžiami grojant muzikai, kuri suteikia jiems harmonijos, ritmiškumo, plastikos. Estetiškai vertingas gali būti ir žaidžiančio žmogaus sprendimas elgtis vienaip ar antraip (žaidybinė kombinacija, apgaulingi judesiai,  sąmojingas požiūris į užduotį), žinoma, jeigu jis orginalus, efektyvus, netikėtas. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

Nemaža žaidybos pažintinė reikšmė. Žaidimai padeda žmogui papildyti žinias, ugdyti inteletą. Žaisdami žmonės perima naują informaciją, kuria jiems suteikia žaidimo partneriai, taisyklės ar kita žaidimų medžiaga.

Žaidybą ugdo žmogaus valios savybės (užsispyrimą, atkaklumą, pergalės siekimą, ryžtingumą). Prie šių savybių ugdym daug prisideda toks neįprastas auklėjamasis faktorius, kaip žaidybos kolektyvas. Net į trumpalaikę žaidybinę savoką įstodamas žmogus moraliai įsipareigoja ir yra veikiamas savotiškos partnerių visuomeninės nuomonės. Kiap bet kuri kolektyvinė patirtis, taip ir žaidybos metu įgyja, žaidybinei situcijai išnykus, vis tiek yra reikšminga ir prideda prie kolektyvinių charakterio bruožų formavimo. (Šiuo atveju žaidyba reikšminga ir doroviškai auklėjant asmenybę).

Efektyvi priemonė žmogaus aktyvumui pramoginiame renginyje padidinti yra interviu. Tai galimybė ka nors reigti ar neigti, aktyviai palaikyti dėstomą mintį, pareikšti savo solidarumą ar protestą ir t.t. Daugiau patyrę organizatoriai šia priemone naudojasi kai „stinga“ renginio tempo – ritmas, nėra dinamikos. Tik derėtų, kad interviu būtų kaip galima natūraliau įjungtas į veiksmo eigą, įpintas į siužeto audinį.

Kadangi pramoginių renginių pagrindą sudaro bendravimas arba šokiai, abiem atvejais jame turėtų būti labai daug (ir geros) muzikos. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

3.4. Renginio scenarijaus parengimas

Organizuojant renginius laisvalaikio centruose, dažniausiai kaip jau buvo minėta, rašomas literatūrinis-režisūrinis scenarijus. Svarbiausia, kad būtų pasiektas formos ir turinio atitikimas. Tam reikėtų apgalvoti: sukauptos ir atrinktos medžiagos išdėstymo, montažo, kaip įvairių dalių gretinimo, siužetinės linijos vystymo bei konflikto pateikimo būdus ir priemones. Svarbu ištisinė veiksmo logika ir kompozicijos vieningumas. Netinka scenarijų spausdinti kaip straipsnį, jame turi būti šriftiniai išskyrimai, pastraipos, epizodų pavadinimai (esant reikalui) ir pan.

Nėra vieningų reikalavimų, kaip būtinai turi atrodyti scenarijus. Svarbu, kad būtų nurodyti pagrindiniai dalykai, – pateikta pakankamai informacijos apie renginį -būsimą veiksmą. Gerai parašytu scenarijumi gali remtis ir kiti organizatoriai, tam reikalinga tiksliai nurodyti organizacinius, paruošiamuosius punktus. Siūloma rašyti scenarijų remiantis tokiais reikalavimais:

Titulinis lapas, kuriame nurodomas miestas, rajonas ar pan., renginio
pavadinimas, scenarijaus autorius ar sudarytojas – vardas, pavardė, jeigu reikia ir
pareigos, data;

Kitame lape nurodoma:

renginio tema;

idėja;

tikslai, uždaviniai;

trukmė;

auditorija;

atlikėjai ar dalyviai;

apipavidalinimas;

Rašomas scenarijus. Lapas gali būti dalijamas į dvi dalis: vienoje – rašomas
tekstas, koncertiniai numeriai, kitoje – režisūrinės pastabos (garsai, apšvietimas,
efektai, mizanscenos ir t.t.).

Scenarijaus gale būtina pateikti naudotos literatūros sąrašą, tiksliai nurodant
autorių, leidinio pavadinimą, išleidimo vietą, metus, puslapius. Gale arba 2 psl.
galima nurodyti muzikinius kūrinius, scenografijos aprašymą. Beje, kokie muzikiniai
(o ir literatūriniai) kūriniai skambėjo galima paminėti renginiui pasibaigus (jeigu
nebuvo pranešama programos metu). Pramoginių renginių scenarijuose būtinas
pilnas žaidimų aprašymas.

Augant kultūrinių renginių populiarumui vis labiau didėja (ne visada, deja, iš vartotojų pusės) dramaturgijos poreikis. Scenarijai rašomi įvairiomis temomis, tačiau pasigendama įvairiapusiškesnių – pažintinių ar pramoginių išradingų programų, ypač jaunimui.

Apibendrinimui: Bet kokio pobūdžio renginys paprastai sudaromas iš daugelio elementų montažo pagrindu. Tačiau visus Šiuos elementus jungia viena mintis, vieninga siužetinė linija. Scenaristas, panaudodamas įvairią medžiagą (tautosaką, muziką, kino kadrus, literatūrines ištraukas ir kt) sukuria naują originalųkūrinį. Mažiau įmintiems praktinės patirties verta priminti, kad: epizodai scenarijuje montuojami kylančia tvarka! (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

3.4.1. Tema ir idėja

Tema (gr. thema: 1. literatūros kūrinio, mokslo veikalo, straipsnio, kalbos, pokalbio objektas, t.y. tai apie ką pasakojama, kas vazduojama, analizuojama, vertinama; paprastai neatsiejama nuo pagrindinės minties, idėjos). Idėja (gr. idea – sąvoka, vaizdinys: 1. mintis, siekių tikslas, suteikiantis veiklai kryptį, pagrindinė mokslinės, meninės kūrybos ar praktinės veiklos mintis).

Taigi, tema yra tai kas laikoma pagrindu, t.y. apie ką renginys. Svarbiausia sąlyga kuriant bet kokio renginio senarijų yra temos aiškumas ir konkretumas. Jeigu pagrindinė mintis, kuri turi būti scenarijaus šerdimi, neapibrėžta ir padrika, scenarijus bus pasmerktas nesėkmei.

Idėja – autoriaus išvada iš renginyje sprendžiamų klausimų rato. Idėja yra tas esminis svarbus kūrinio momentas, kuris apsprendžia jo visuomeninę reikšmę ir vertę, jo humaniškąjį ir socialiai progresyvų vaidmenį. Populiariai tariant, idėja yra tai, kas pasilieka žiūrovo – dalyvio sieloje, ką jis po renginio išsineša savyje.

1. Saltykovas – Ščedrinas rašė: „Be aiškiai suprastos idėjos meno kūrinys bus atsitiktinumų rinkinys“.

Organizatorii, ypač nepatyrę scenaristai, dažnai temą apibrėžia labai paviršutiniškai, lakoniškai, netgi kritiškai. Tai rodo, kad tema neapmąstyta, kad nenustatyta pagrindinė problema iš kurios dažniausiai išplaukia jos organiškas ryšys su idėja. Taigi, pateikiant temą kaip apmąstytą, kūrėjo atrinktą medžiagą, ji būtinai siejasi su idėja, kadangi pats medžiagos (scenarijaus turinio) pasirinkimas neišvengiamai parodo autoriaus pasaulėžiūrą, jo visuomeninę poziciją.

Taip priartėjant prie temos motyvavimo. Jei negalime pagrįsti savo pasirinkimo, neturime jokių argumentų (nežinome, kokia tema būtų aktuali, apie ką jau būtina kalbėti, arba kokias problemas dar anksti nagrinėti), – gali būti, kad renginys nebus patrauklus dalyviams: jie tuo nesidomi, arba, tą jau žino, jų tas nejudina ir pan. Patyrusiems praktikams tai „negresia“, jie iš pokalbių su mokiniais, tėvais, apklausų metu sužino arba įgudusi jautri akis užfiksuoja situaciją, kuri savaime „padiktuoja“ temą.

Pasitaiko, kad tema painiojais su pavadinimu. Kad tai nėra teisinga, rodo ir tai, kad, kaip jau išsiaiškinome, tema kilusi iš problemos, t.y.temoje „užkoduota“ problema. Antra, pavadinimas, išrašytas skelbime arba kvietime, yra reklamos dalis ir jis turėtų būti pateiktas patraukliai, skambiai, šiek tiek „supoetintas ir suliteratūrintas“. Dažnai tam naudojamos poezijos eilutės, sencacijos (trumpi, glausti, tikslūs pamokomieji posakiai).

Apibendrinant galima teigti, kad tema ir idėja neatskiriamai susiję ir drauge sudaro idėjinį – teminį scenarijaus (o ir renginio) pagrindą. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

3.4.2. Kompozicijos dėsniai

Kompozicija – veiksmo, kuris atitinka išdėstytą medžiagą, organizavimas.
Pagrindiniai kompozicijos dėsniai yra tokie:

I- ekspozicija (arba įžanga, įvadas);

II- veiksmo užuomazga;

– veiksmo vystymasis;

– kulminacija;

– atomazga, finalas.

Tai tarsi penki banginiai, ant kurių laikosi kiekvienas gerai apgalvotas renginys. Kompozicija – tai renginio struktūros pagrindas ir labai svarbu, kad kiekviena dalis gerai atliktų savo funkciją: I-oji – paruošia būsimą renginio dalyvį, atatinkamai nuteikia, „primeta, padiktuoja žaidimo taisykles”, sudomina; II-oji ir IlI-oji – prasideda aktyvus veiksmas, jis auga, plečiasi, įtraukdamas vis platesnį dalyvių ratą, ryškėja tema, sumanymas; IV-oji dalis – kulminacija [lot. culmen -viršūnė: 1. didžiausio pakilimo, įtempimo akimirka; didžiausias aukštis; 3. Lit. kūrinio, spektaklio, filmo struktūros elementas.- didžiausios įtampos momentas veiksmo raidoje, po kurio seka atomazga. Aukščiausias emocionaliausias, gali būti, kad ir masiškiausias renginio momentas; V-oji – skirta pagrindinei idėjai suvokti, išvadoms pasidaryti, mintims ir apmąstymams, emocijų atoslūgiui.

Nuo kompozicijos priklausys ištisinis veiksmas, temos vystymosi logiškumas, veiksmo augimas iki kulminacijos, epizodų išbaigtumas. (Paulavičiūtė A. “Renginių organizavimo  ABC” Vilnius 2008)

4. TYRIMO METODIKA

Tyrimo tikslas: nustatyti respondentų požiūrį į kultūrinių renginių organizavimo svarbą ir problemas.

Tyrimo uždaviniai:

• sužinoti visuomenės nuomonę apie kultūrinių renginių organizavimą.
• išanalizuoti kultūros renginių organizavimo ypatumus, renginių svarbą laisvalaikio praleidimui.
• Nustatyti kokios problemos iškyla organizuojant kultūrinius renginius.

Tyrimo metodika:

• Anketinė apklausa;
• Statistinė duomenų analizė.

Tiriamieji: atsitiktinai pasirinkti žmonės, apklausos metu išdalinta 30 anketų Lietuvoje.

Atlikimo vieta: Apklausa buvo atlikta įvairiuose Lietuvos regionuose. Respondentai buvo apklausiami darbovietėse, viešose vietose, namuose.

Atlikimo laikas: 2009 gegužės mėnesį.

Tyrimo organizavimas: Tyrime dalyvavo 30 respondentų. Apklausiami buvo atsitiktiniai asmenys, kurie maloniai sutiko atsakyti į anketoje Jiems pateiktus klausimus. Tyrime naudojau kiekybinį tyrimo metodą – anketinę apklausą, sudarytą iš 12 klausimų:

• Pusiau atviri klausimai ( 8, 9 ) arti surinkti informaciją apie respondentų lytį bei amžių.
• Uždari klausimai ( 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7), tai tokie klausimai į kuriuos respondentui lengva atsakyti, kadangi pateikti galimi atsakymų variantai.

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Apklausos metu išdalinta 30 anketų įvairiuose Lietuvos rajonuose, apklaustieji sudarė 100% respondentų. Visų  apklaustųjų amžiaus intervalas buvo gana platus: nuo 18 iki 40 metų. Apklaustųjų respondentų buvo 50% moterų ir  50 % vyrų.

5.1 lentelė Respondentų paskirstymas pagal amžių (%)

5.2. lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį (%)

Manau įvairus apklaustųjų amžius skaičius ir lytis, padėjo padaryti šio tyrimo, teisingas išvadas.

Iš apklaustųjų atsakymų paaiškėjo, kad daugiau nei pusė, tai yra 50%, savo laisvalaikį mieliausiai leidžia lankydamiesi renginiuose. Kita dalis apklaustųjų – 30% teigia, kad savo laisvalaikį mieliau praleidžia keliaudami. Kiti 9% respondentų teigia, jog jie laisvalaikiu sportuoja. (žr. 5.1 pav.).

Iš apklaustųjų respondentų matyti, kad dauguma, net 50%, apklaustųjų teigia, kad norėdami praleisti savo laisvalaikį dažniausiai renkasi kino teatrą. Kita dalis – 20% respondentų savo laisvalaikį mieliau praleistų kultūros centre, 17% apklaustųjų rinktųsi teatrą. Ir 17% respondentų savo laisvalaikį leidžia naktiniuose klubuose. (žr. 4.4 pav.).

Taigi, galima būtų teigti, kad lankomiausi yra kino teatras ir kultūros centras, nes šias įstaigas žmonės, norėdami praleisti savo laisvalaikį, renkasi dažniausiai.

Daugiau nei pusė visų tiriamųjų, t.y. 57%, teigė, kad jie dažnai lankosi kultūrinių įstaigų organizuojamuose renginiuose ir 40% teigė, jog jie retai lanko renginius, organizuojamus kultūrinių įstaigų ir tik 3% niekada nesilanko tokiose įstaigose. (žr. 5.3 pav.).

Taigi, galime teigti, kad žmonės yra labai aktyvūs lankydami renginius.

43% visų apklaustųjų respondentų dažniausiai lankosi pramoginiuose renginiuose. Kita dalis, t.y. 30% renkasi sporto šventes. Ir likusieji 27% respondentų lanko kultūrinius renginius. (žr. 5.4 pav.)

Taigi, galima būtų teigti, kad paklausiausi renginiai yra pramoginiai, nes juos renkasi dauguma apklaustųjų.

Iš respondentų atsakymų galima spręsti, kad jie nėra visiškai patenkinti organizuojamais

renginiais, nes daugiau nei pusė apklaustųjų, tai yra 70% teigė, jog jie tik iš dalies yra patenkinti organizuojamais renginiais. Tokių respondentų, kurie būtų visiškai patenkinti organizuojamais renginiais buvo 17%, ir tik 13% apklaustųjų teigė, kad yra nepatenkinti organizuojamais renginiais (žr. 5.5 pav.)

Manau, kad tokie rezultatai parodo, kad žmonėms trūksta kokybiškesnių renginių, kurie geriau atitiktų jų lūkesčius ir visiškai patenkintų jų poreikius.

Respondentai, išreikšdami savo nuomonę apie lankymąsi mokamuose ir nemokamuose renginiuose, pasiskirstė taip: 60% apklaustųjų respondentų teigė, jog jie dažniau lankosi nemokamuose renginiuose, ir 40% tiriamųjų pažymėjo, kad dažniau lankosi mokamuose renginiuose (žr. 5.5 pav.).

Tokį apklaustųjų respondentų pasirinkimą galėjo įtakoti bilietų kainos. Kaip tik dėl šios priežasties bandžiau išsiaiškinti tai kitu klausimu.

37% respondentaų mano, kad kultūriniai renginiai suteikia puikias akiračio praplėtimo galimybes. 33% renginius lanko tik dėl pramogos, o likę 30% priima tai kaip poilsio forma.

Atsižvelgiant į mažą skirtumą skiriančius procentus galima teikti, kad visų respondentų poreikiai yra įvairūs.

Išvados

• Kultūra yra žmogaus kuriama vertybių ir normų sistema, padedanti jam pažinti bei įprasminti tikrovę ir teikianti veiklos kriterijus .
• Masinė kultūra kuo toliau, tuo labiau įsiveržia į šiuolaikinių žmonių gyvenimą. Pramogų verslas yra šiandien yra priskiriamas būtent masinio vartojimo poreikių patenkinimui.
• Plėtojant miesto kultūros centrų veiklą daugiau dėmesio skirti profesionaliam menui ir pramoginiams renginiams.
• Žmonės dažniausiai lankosi pramoginiuose renginiuose, tačiau tokių renginių jiems labiausiai ir trūksta.
• Gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultūros renginiuose kaip šventės, mugės bei koncertai.
• Laisvalaikio praleidimo būdai, tai kiekvieno individo asmeninė pasirinkimo teisė, kuria asmuo išreiškia savo valia, atskleidžia savo požiūrį į vertybių sistemą ir parodo bendra vidinė kultūrą.