Kreditavimas ir bankai

Banko Kreditavimo Politika

Banko kreditavimo politika apima: tikslus, rizikos apibrėžimą, rizikos ir pajamų santykį, politikos pagrindinius elementus: pelno siekimas, pelningumo palaikymas, subalansuota rizika, pinigų pervedimo supratimas ir išorinės aplinkos svarba; kredito rizikos apibrėžimą, kreditų suteikimo procedūrą, kreditų administravimą, stebėjimą ir kontrolę, atsakomybę  bei atsakaitomybę.

Banko kreditavimo politikos tikslas yra formuoti ir pateikti vienodą supratimą kreditavimo principų, pagal kuriuos visi klientų aptarnavimo vadybininkai bei banko kreditų analitikai atliktų savo darbą bei numatytas procedūras žinodami, kad:

1)      jie prisideda prie Banko pajamų gavimo teisingai įkainodami suteikiamas paskolas kaip vieną iš rizikingiausių banko aktyvų

2)      kiekvienas atsako asmeniškai dėl suteikto kredito kokybės, apsaugant kartu ir Banko turtą

Kreditavimo Politika skirta garantuoti tai, kad kreditavimo procesas Banke yra  pagrįstas ir teisingas bei išlaikomas aukšto kokybinio lygio kreditų portfelis.

Kas dėl rizikos, tai politikoje paprastai numatoma, kad banko kreditų portfelis turi būti gerai diversifikuotas ir gerai subalansuotas rizikos požiūriu.

Rizika yra apibrėžiama kaip nukrypimas nuo laukiamo rezultato – kuo aukštesnis tikėtinas pelningumas, tuo rizikingesnis finansuojamas projektas ir tuomet  tuo aukštesnis turi būti rizikos kompensavimas ( palūkanų norma) už prisiimamą riziką.

Kreditavimo Politika gali remtis tokiais pagrindiniais elementais:

1)      pelno siekimas. Kreditas padeda formuoti Bankui su klientu ilgalaikius santykius. Ta įmoka, kurią banko vadybininkas nustato klientui, turi garantuoti banko ir kliento bendradarbiavimą, paremtą lojalumu ir didesniu pasitikėjimu. Tai padidina galimybes parduoti klientui ir kitus banko produktus.

2)      norimo pelningumo palaikymas. Kreditavimo veiklos pajamos sudaro didžiausią dalį banko visų pajamų. Kliento vadybininko vaidmuo yra gana svarbus, užtikrinant banko pajamas iš kreditavimo veiklos, kas galutiniame rezultate įtakoja visą banko veiklos rezultatą. Kliento vadybininkas turi užtikrinti, kad kliento mokamos palūkanos atitiktų banko lūkesčius dėl pajamų. Ilgalaikį pelningumą gali užtikrinti tik ilgalaikiai ir teisingi santykiai su klientu, pagrįsti efektyvia veikla ir tinkamai įvertinta rizika.

3)      subalansuota rizika. Rizikos subalansavimas gali būti užtikrintas tik geru vietinės rinkos žinojimu ir aiškia informacija apie visą banko kreditų portfelį. Šis principas (dvejybinis) yra lemiamas sąsajoje su rizikų valdymu.

4)      paskolinių pinigų pervedimo supratimas. Reikalinga išsami ir kritiška analizė, kur bus panaudoti banko suteiktos paskolos pinigai. Ir reikalinga žinoti, ar klientas ir bankas gerai supranta galimą riziką. Banko požiūris į prisiimamą riziką turėtų būti sekantis:a) prisiimti tik  tokią riziką, kuri gali būti išmatuota ir valdoma b) finansuoti tik mokius klientus ir tokius, kurie garantuotų numatytus kredito pinigų srautus per visą kredito laikotarpį

5)      išorinės aplinkos svarba. Žinojimas vietinės rinkos yra sudedamoji keaditavimo proceso dalis, kuri gali užtikrinti banko rizikos minimizavimą.

Kas dėl kredito rizikos. Kredito rizika yra svarbiausia ir charakteringiausia banko rizika ir todėl jai turi būti skirtas didžiausias dėmesys. Kredito rizika reiškia, kad:

1)      skolintojas gali ne pilnai įvykdyti savo įsipareigojimus bankui

2)      pasirinkta apsauga gali neužtikrinti banko reikalavimų, jei klientas taptų nemokus

Kreditavimo politikoje aiškiai nusakoma banko kreditų suteikimo procedūra. Taip pat banko kreditų stebėjimo procedūra, apimanti kiek individualių paskolų, tiek viso portfelio stebėjimą. Kreditavimo politikoje aptariama Banko Tarybos, Valdybos, paskolų komiteto bei darbuotojų, dalyvaujančių kreditavimo procese, atsakomybė.

Reguliariai banke turi būti įvertinama sprendimų dėl kreditų suteikimo priėmimo kokybė, kreditų dokumentacijos tvarkymo ir kreditų valdymo kokybė. Banke būtinai turi būti įdiegta probleminių paskolų valdymo sistema.

Kreditavimo Politikoje numatyta, kad turi būti pastoviai ir reguliariai teikiama informacija Banko Tarybai, Valdybai ir Paskolų komitetui. Banko kredito rizikos valdymas turi būti užtikrintas banko viso paskolų portfelio ir atitinkamų individualių paskolų geru žinojimu, paremtu:

1)      suderinimu su banko Kreditavimo Politika

2)      apimtimi ir dinamika

3)      skirtingų produktų, ekonomikos sektorių apimtimies, terminų, valiutos ir užstato struktūra

4)      rizikos koncentracija

5)      paskolų nuostolių apimtimi ir struktūra ir pan.

Paskolų komiteto nuostatai

Paskolų komitetas banke formuoja Banko kreditavimo politiką, nustato kreditavimo tvarką ir metodiką, nagrinėja paskolų paraiškų dokumentus, įvertina paskolos riziką, nustatytos kompetencijos ribose priima sprendimus dėl paskolų teikimo, nustato teikiamų paskolų palūkanų normas (remianmtis APK patvirtintomis bazinėmis palūkanų normomis) bei teikia pasiūlymus Banko vadovybei dėl paskolų teikimo ir administravimo procedūrų tobulinimo.

Paskolų komiteto tipinės funkcijos:

1)      formuoti banko kreditavimo politiką, metodiką ir kontrolės procedūras bei teikti pasiūlymus banko vadovybei dėl jų tobulinimo

2)      įvertinti komitetui teikiamas išvadas bei pasiūlymus pagal teikiamų paskolų paraiškas ir atitinkamai priimti sprendimus dėl paskolų susijusiems asmenims, nepriklausomai nuo jų dydžio ir termino

3)      apibendrinti paskolų administravimo padalinio teikiamą informaciją apie jau išduotų paskolų būklę, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą ir, reikalui esant, informuoti Banko vadovybę

4)      priimti sprendimus dėl paskolų sutarčių nutraukimo prieš terminą

5)      priimti sprendimus dėl teisminių ieškinių paskoloms išieškoti pareiškimo

6)      priimti sprendimus dėl informacijos pateikimo apie nepatikimus klientus

7)      nustatytais terminais analizuoti ir tvirtinti paskolų grupavimo rezultatus ir spec. atidėjinių paskoloms poreikį.

8)      Teikti Banko vadovybei pasiūlymus dėl nuostolingų paskolų nurašymo.

Paskolų komiteto sprendimai yra privalomi visiems banko skyriams, struktūriniams padaliniams bei darbuotojams. Juos gali atšaukti ar laikinai sustabdyti tik Banko valdyba.

Tarptautinės reitingų agentūros

Suteiktas kredito reitingas atspindi skolininko sugebėjimą įvykdyti savo įsipareigojimus ir kreditingumą. Reitingus suteikiančios agentūros pačios traktuoja reitingus kaip nuorodą į ateitį apie santykinę riziką, kad skolininkas pajėgs ir norės atlikti savalaikius palūkanų bei dalinius mokėjimus.

Paprastai ne tik bankai viduje reitinguoja savo skolininkus, bet ir kreditingumo reitingai nustatomi patiems bankams, stambioms pasaulinio masto įmonėms bei šalims. Lietuvai bei stambiausiems komerciniams bankams, skolinimo bei investicinę veiklą vykdantiems su užsienio institucijomis, svarbu yra turėti nustatytus kredito reitingus pripažintų tarptautinių reitingo agentūrų:

1)      Fitch Ratings

2)      Standard  & Poor (S&P)

3)      Moody’s

Nors kiekviena reitingų agentūra turi savo rizikos kategorijas, bet jų tarpusavio atitikmenys rinkos dalyviams gerai žinomi ir gana panašūs:

• AAA – aukščiausias reitingas. Didžiausia tikimybė vykdyti finansinius įsipareigojimus……
• BBB – pakankamai saugių parametrų reitingas, bet didelis jautrumas nepalankioms aplinkybėms vykdant finansinius įsipareigojimus…
• CCC – silpnas mokumas ir nuo verslo, finansinių ir ekonominių aplinkybių priklausomumas vykdyti savo finansinius įsipareigojimus…
• D – tai nėra reitingas esantiems/būsimiems įsipareigojimams, o suteikiamas jau įvykus nemokumui.

Šaliai suteiktas tarptautinės agentūros kredito reitingas suteikia investuotojams koncentruotą informaciją apie šalies gebėjimo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus lygį. Centrinės ir Rytų Europos šalių kredito reitingai užsienio valiuta ilgalaikėms paskoloms pateikti lentelėje:

Šaltinis: Moody’s (2006 12 22), S&P (2008 01 30), Fitch Ratings (2007 08 17)

Tarptautinės kredito reitingų agentūros turi gerą reputaciją ir, rinkos dalyvių supratimu, teikia nešališką duomenų analizę.

Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad reitingų agentūros tapo svarbios verslo veikloje ir norminiuose reikalavimuose. Daugelio skolos priemonių komercinė sėkmė (kaip bankų išleisti skolos VP) labai priklauso nuo suteikto reitingo. Reitingas tapo būtina sąlyga ieškantiems išorinio finansavimo VP rinkose. Emitentui suteiktas kredito reitingas nulemia palūkanų normas, kurias jis turės pasiūlyti, norėdamas pritraukti išorinį finansavimą. Be to, kredito reitingai vis dažniau naudojami sutarčių nuostatose dėl kredito teikimo nutraukimo, skolos išmokėjimo pagreitinimo ar kitų kreditavimo sąlygų pakeitimo.

Iš Lietuvos bankų reitingus turi ir savo svetainėse skelbia SEB bankas, Hansabankas, DnB NORD bankas ir Snoro bankas. 

Paskolos sandorio sudarymo eiga

Paskolos sandorio sudarymas skirstomas į tokius etapus:

1. Paraiškos, gaunamos iš potencialaus paskolos gavėjo, apdorojimas

2.   Informacijos, reikalingos kreditui įvertinti, surinkimas

3.   Kredito rizikos, susijusios su paskolos suteikimu, įvertinimas

4.   Paskolos terminų ir sąlygų nustatymas

5.   Oficialaus sandorio įforminimas ir užbaigimas

Pirmas etapas.

Klientas, norėdamas gauti paskolą, pirmiausia užpildo paraišką paskolai gauti. Kiekvienas bankas yra paruošęs atitinkamos formos paraišką paskolai gauti.

Įmonės paraiškos paskolai gauti struktūra būtų tokia:

1)      pagrindiniai duomenys ( kas yra pareiškėjas; prašomos paskolos suma; turtas, kuris bus įkeistas paskolos grąžinimui užtikrinti; duomenys apie kitas turimas paskolas; įmonės akcininkai; administracija)

2)      duomenys apie prašomą paskolą ( kokiam tikslui bus panaudota paskola)

3)      verslo planas ( dažniausiai ilgalaikiams projektams) arba paskolos panaudojimo planas (trumpalaikiams projektams)

4)      duomenys apie gamybą, realizaciją ir marketingą

5)      Mokesčių inspekcijos ir Sodros informacija apie sumokėtus mokesčius ir turimus įsiskolinimus

Gyventojo paraiškos paskolai gauti struktūra:

1)      kliento duomenys ( vardas, pavardė, adresas, gimimo metai, išsilavinimas specialybė ir pan.)

2)      informacija apie darbovietę

3)      šeimyninė padėtis

4)      turtas

5)      informacija apie paskolas, įsipareigojimus, teistumą, gyvybės draudimą

6)      paskolos siūlomas užtikrinimas

7)      kliento pajamų ir išlaidų apskaita

Iš paraiškos paskolai gauti gaunama pradinė informacija apie klientą, iš kurios susidaroma nuomonė apie kliento ankstesnę patirtį ir jo sugebėjimą vadovauti verslui, kurio plėtrai yra prašoma paskola.

Antras etapas.

Esant preliminariam banko sutikimui toliau nagrinėti paskolos suteikimo galimybę, klientas turi pateikti dar papildomai prašomų dokumentų.

Bet kuri paraiška paskolai gauti, viršijanti tam tikrą paskolos dydžio limitą, turi būti papildoma verslo planu, kuriame turi atsispindėti paskolos panaudojimo tikslas, produktų ar paslaugų gamybos realizavimo numatomos apimtys, detali produktų ar paslaugų savikainos analizė, jos kitimo tendencijos, pagrindinių finansinių ataskaitų prognozės penkeriems metams ( balansai, pelno/nuostolio ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos) ir paskolos grąžinimo šaltiniai bei grafikas. Taip pat pageidaujama, kad verslo plane būtų aprašytos verslo ir projekto galimos rizikos bei numatomas jų valdymas.

Finansinė informacija.

Klientai būtinai turi pateikti finansines ataskaitas ( balansą, pelno/nuopstolio ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą) mažiausiai už vienerius metus ( jei prašoma paskola ilgalaikė – dažnai ir už 3-5 praėjusius metus). Didelių įmonių ataskaitos turi būti patikrintos nepriklausomų auditorių. Visos metinės ataskaitos turi būti su mokesčių inspekcijos žymomis.

Finansinės ataskaitos – tai pagrindinė priemonė vertinant ankstesnę įmonės finansinę būklę bei skaičiuojant finansinius rodiklius. Tačiau bankas turi įvertinti finansinių ataskaitų tikslumą, nes nuo to priklauso informacijos reikšmė. Galimi finansinių ataskaitų duomenų manipuliavimo atvejai, kada stengiamasi pateikti geresnį vaizdą, negu jis yra.

Dažnai prašoma ir papildoma informacija apie tiekėjus ir klientus.

Informacija apie įmonę.

Įmonės turi pateikti:

• Įmonės registracijos pažymėjimo, įstatų, steigimo sutarties kopijas ( jei skolininkas nėra banko klientas, kopijos turi būti patvirtintos notaro), parašų ir antspaudų pavyzdžių korteles ( jei skolininkas nėra banko klientas)
• Įmonės valdybos ar akcininkų susirinkimo patvirtintą nutarimą dėl paskolos ėmimo ir įgaliotų atstovų sudaryti sutartį įmonės vardu
• Visų veiklų licencijų ar leidimų kopijas

Informacija apie užstatą ar garantą.

• Dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į ketinamą įkeisti turtą, inventorizacijos bylos kopija, inventorizacijos biuro pažyma
• Garanto ( įmonės) finansines ataskaitas ir įstatų kopiją

Kitą reikalingą informaciją apie įmonę, ekonomikos veiklos šaką susiranda ( arba turi sukaupę duomenų bazes) banko specialistai.

Fiziniai asmenys ilgalaikių paskolų gavimui pateikia tokius dokumentus:

1)      savo ir sutuoktinio (-ės) asmens dokumentus

2)      pažymą firminiame darbdavio blanke, pasirašytą įmonės vadovė ir vyriausiojo finansininko bei patvirtintą antspaudu, apie savo ir sutuoktinio (-ės) paskutiniųjų 6 mėnesių gautą darbo užmokestį ir kitas pajamas, jei pagrindinis kredito grąžinimo šaltinis yra darbo užmokestis, arba kitas pajamas įrodančius dokumentus; jei kreditas apdraudžiamas UAB “Būsto paskolų draudimas” – 12 mėnesių

3)      savo ir sutuoktinio (-ės) socialinio draudimo pažymėjimus

4)      jei paskolos gavėjas ar jo sutuoktinis (-ė) turi finansinių įsipareigojimų kitoms kredito ar finansų institucijoms ar kitiems asmenims – šių įsipareigojimų sutarčių kopijas ar kitus dokumentus

5)      Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės pažymą

6)      Leidimą iš vaikų teisių globos tarnybos, jei fizinis asmuo turi vaikų iki 18 metų amžiaus.

Trečias etapas.

Šiame etape nustatomas ir įvertinamas banko rizikos laipsnis skolinant indėlininkų lėšas.

Bankas, nagrinėdamas paskolų suteikimo dokumentaciją, vadovaujasi banko tarybos patvirtinta kreditavimo politika ir valdybos patvirtintomis tvarkomis. Bankas taip pat turi pasitvirtinęs paskolų sutyeikimo sprendimo priėmimo procesą.

Kredito rizikos, susijusios su paskolos suteikimu, įvertinimą paprastai atlieka kreditavimo specialistas. Jis išanalizuoja visą surinktą informaciją ir parengia analizės išvadas bei pateikia rekomendacijas dėl paskolos suteikimo.

Vertinant kredito riziką yra atliekamas tokių sričių įvertinimas:

1)      veiklos srities perspektyva, konkurentinė produkcija, vadovavimo profesionalumas ir vadovų kvalifikacija

2)      veiklos (verslo) plano įvertinimas

3)      mokumo bei likvidumo būklės, pinigų srautų bei įsipareigojimų įvertinimas

4)      pelningumo (rentabilumo) įvertinimas

5)      nuosavybės įvertinimas

6)      užstato įvertinimas

Ketvirtas etapas.

Visos paskolos yra suteikiamos pagal tam tikras sąlygas. Paskolos sąlygos skirstomos į tris kategorijas.

Pagrindinės paskolos suteikimo sąlygos:

• pilna suteiktos paskolos suma bei ją sudarančios dalys ( jei suteikiama skirtingiems tikslams)
• paskolos sugrąžinimo terminas, kuriame nurodomi pagrindinės sumos grąžinimo terminai ir sumos, palūkanų mokėjimo terminai ir sumos
• taikytina palūkanų norma, nurodant jos rūšį – fiksuota ar kintanti. Taip pat delspinigiai už pradelstus mokėjimus
• reikalingas paskolos grąžinimo užtikrinimas, nurodant kokį paskolos sugrąžinimo užtikrinimo procentą sudaro maksimali paskolos suma
• paskolos išdavimo būdai ir paskolos grąžinimo užtikrinimo įteisinimas prieš paskolos išdavimą
• informacija apie dokumentus, kuriuos klientas turi pateikti paskolos monitoringo (kontrolės) tikslais

Ypatingos paskolos suteikimo sąlygos.  Tai ypatingos sąlygos, kurias, manydamas kad jos būtinos, nustato paskolų komitetas ( valdyba ar taryba), priimdamas sprendimą išduoti paskolą. Tai pvz. gali būti banko specialūs reikalavimai klientui dėl informacijos pateikimo, dėl skolininko veiklos ribojimo. Šios sąlygos bankui leidžia apsidrausti nuo skolininko veiklos pasikeitimų, kurie gali turėti neigiamą įtaką.

Standartinės paskolų suteikimo sąlygos. Šios sąlygos yra nustatytos standartinėje banko paskolų sutartyje ir taikomos visoms paskoloms.

Tipinės paskolos turinys:

1. Sutarties objektas (paskolos suma)
2. Pagrindinės kreditavimo sąlygos: palūkanų norma; paskolos grąžinimo tvarka ( nurodomi daliniai ir galutinis paskolos grąžinimo terminas); paskolos paskirtis ( pvz. buto, namo pirkimui ir pan.); paskolos gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimas; kredito suteikimo forma ( grynais, pervedama į mokėjimo kortelę, pervedama į atsiskaitomąją sąskaitą, daromas tarptautinis mokėjimo pavedimas ir pan.)
3. Palūkanų skaičiavimas ir mokėjimas ( palūkanos skaičiuojamos ir mokamos nuo pirmos lėšų nurašymo iš banko sąskaitos dienos iki paskolos grąžinimo termino pabaigos; paskolos gavėjas įsipareigojapalūkanas mokėti kiekvieną mėnesį, už mėnesį priskaičiuotas palūkanas sumokant iki to mėnesio paskutinės darbo dienos)
4. Sutarties administracinio mokesčio mokėjimas ( dažniausiai apie 100 Lt)
5. Mokėjimų tvarka ir terminų praleidimo pasekmės. Paskola turi būti grąžinama ir palūkanos mokamos paskolos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, nes priešingu atveju teks mokėti delspinigius. Už laiku nesumokėtas palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną imami nustatyto dydžio delspinigiai nuo nesumokėtų palūkanų sumos. Iš paskolos gavėjo sumokėtos sumos skola dengiama tokia tvarka: delspinigiai; administraciniai mokesčiai, numatyti paskolos sutartyje ( už paskolos apiforminimą, pratęsimą ir pan.); palūkanos; paskolos suma.  Paskolos gavėjas turi teisę, suderinęs su banku, anksčiau laiko grąžinti gautą paskolą, bet dažnai turi sumokėti nustatyto dydžio mokestį nuo grąžinamos paskolos sumos, jei tai numatyta paskolos sutartyje.
6. Prievolių užtikrinimo sutarčių sudarymas
7. Draudimas
8. Paskolos gavėjo įsipareigojimai
9. Atsakomybė
10. Konfidencialumas
11. Sutarties galiojimas ir keitimas
12. Baigiamosios nuostatos
13. Sutarties šalių rekvizitai ir parašai

Penktas etapas.

Banko specialistas paaiškina klientui paskolos sutartyje numatytas sąlygas ir sutartis pasirašoma kliento ir banko atsovų. Viena pasirašytos sutarties originalo kopija įteikiama klientui, kita yra įsegama į paskolos bylą.

Prieš išduodant paskolą sutvarkomos paskolos grąžinimo garantijos. Kai turtas yra įkeičiamas, jis turi būti įvertinamas. Tai atlieka nepriklausomas turto vertintojas, turintis sertifikatą, arba banko turto vertintojai ( bankui pateikiama perkamo ir/ar įkeičiamo būsto įvertinimo ataskaita). Įkeičiamas turtas prieš pasirašant turto įkeitimo sutartį turi būti apdraustas bankui priimtinoje turto draudimo bendrovėje ( bankui pateikiamas turto draudimo liudijimas (polisas)). Dalis bankų reikalauja, kad paskolos gavėjas apdraustų gyvybę bankui priimtinoje draudimo bendrovėje ( bankui pateikiamas gyvybės draudimo liudijimas (polisas)). Jei paskola draudžiama UAB “ Būsto paskolų draudimas” bankui pateikiamas kredito būstui pirkti draudimo liudijimas (polisas).

Kai bankas paskolina klientui pinigines lėšas jie tampa partneriais.

Kredito rizika ir jos sumažinimo būdai

Atlikta 38 bankų pasaulio mastu apklausa tik patvirtino, kad bankai vienu iš svarbiausių savo uždavinių laiko būtent sėkmingą kredito rizikos valdymą. Lietuvos bankai atliktoje jų apklausoje nurodė, kad nuo 65 iki 80 procentų skaičiuojamo ekonominio kapitalo jie skiria būtent kredito rizikai valdyti.

Jei rinkos rizikos šiuo metu susilaukė ypatingo dėmesio valdyme, tai kreditų rizikos valdymas yra “duona ir sviestas” (bread and butter) daugumos komercininių bankų. Kiekvienas komercinis bankas turi paskolų portfelį ir kredito rizikos padidėjimas gali įtakoti kapitalo ir paskolų kaštų augimą, o to pasekoje padidės ir banko lėšų kaštai.

Dabar kreditų rizikos valdymo metodai yra gerai žinomi, nes bankinis sektorius pasaulyje turi gana ilgą patirties istoriją šioje srityje. Nežiūrint į tai, paskolų kokybės problemos yra viena iš svarbių bankų smukimo ar žlugimo priežasčių. Todėl visi banko darbuotojai, o ne tik kredito rizikos padalinio, turėtų suprasti ir žinoti pagrindinius faktorius, kurie labiausiai įtakoja suteikto kreditų portfelio kokybę, ir metodus jų valdymui užtikrinti.

Jei bankas siekia kuo labiau minimizuoti kreditų riziką, tai geras rizikos valdymas turėtų būti užtikrinamas tiek mažmeniniame, tiek verslo sektoriuose.

Požiūris į mažmenines (gyventojams) ir verslo paskolas skiriasi pagrinde dėl to, kad paskola verslui gali būti vertinama eile finansinių rodiklių (ratios), ir kas paprastai būna neįmanoma kalbant apie mažmenines paskolas. Dauguma bankininkų pripažįsta, kad informacijos nebuvimas daro mažmeninį skolinimą žymiai sunkesniu, nei skolinimą verslo klientams.

Tačiau iš kitos pusės, verslo paskolos, jei šios tampa blogomis, gali būti labai rimtas pavojus bankui, nes šių paskolų sumos paprastai būna žymiai didesnės, nei mažmeniniame sektoriuje. Tai kalba ir praeityje gerai žinomi didelių bankų bei firmų žlugimai ar krizės: Maxwell ir eilė Londono bankų, Schroder ir Deutche bankai, Enron ir WorldCom. Mums artimiausias pavyzdys būtų lietuvos komercinių bankų krizė 1995 metų pabaigoje, kurios (analitikų nuomone) vienu iš pagrindinių veiksnių, sąlygojusių žlugimą, įvardijamas būtent kreditų rizikos labai žemo lygio valdymas ar visiškas jo nebuvimas.

Rimtų incidentų, kuriuos būtų sąlygojęs išduotų mažmeninių paskolų rizikos žymus padidėjimas, yra pasaulyje užfiksuota žymiai mažiau, o ir jų įtakos bei padarinių lygis žymiai mažesnis. Paprastai tai gali atsitikti, jei bankas per daug kredituoja vienoje sferoje ( pvz būsto paskolose ar pan.), o nekilnojamojo turto kainos žymiai nukrinta tuo pačiu metu, kai rinkos palūkanų normos pakyla (padidėja).

Kredito rizikos sumažinimo būdai

Bankinėje praktikoje yra dažniausiai naudojami 5 pagrindiniai kredito rizikos sumažinimo būdai:

1)      tikslus (aiškus) kredito palūkanų normų nustatymas (kredito kainos nustatymas)

2)      kreditų limitai (reitingavimas)

3)      kreditų galimų užstatų nubrėžimas

4)      paskolų diversifikavimas

5)      turto apsaugos metodai arba išvestiniai instrumentai (derivatives)

Kiekvieno iš banko naudojamų metodų svoris gali būti skirtingas, priklausomai nuo paskolos profilio: mažmeninė ar verslo paskola.

1. Paskolų palūkanų normų (kainų) nustatymas
   

Kiekvienas bankas siekia kuo geriau nustatyti paskolos kainą ( loan ratio), kuri būtų aukštesnė, nei riziką atitinkantis reitingas. Kaina paprastai savyje įtraukia ir paskolos administravimo kaštus:

PPN = rpn + rzp + ak

kur:

PPN   – paskolos palūkanų norma

rpn     – rinkos palūkanų norma (LIBOR, EURIBOR, VILIBOR)

rzp     – rizikos priedas (rzp=0, jei paskolos grąžinimas yra neabejotinas)

ak      – administravimo kaštai

rpn ir rzp yra neabejotinai tarpusavyje susiję rodikliai. Kintamos palūkanų normos pavyzdyje jei rinkos palūkanų norma didėja, tai didėja ir paskolos palūkanų norma ir to pasekoje skolininkui gali būti žymiai sunkiau grąžinti paskolą – todėl atitinkamai rizikos priedas irgi didėja.

Arba esant labai aukštoms rinkos palūkanų normoms atitinkamai paskolos palūkanų norma irgi tik didės, o esant tokioms sąlygoms paprastai pritraukiami (susivilioja) tik rizikingi skolininkai. Ir iš to seka, kad paskolos grąžinimo šansai tik sumažėja.

Ir kiti faktoriai gali taip pat įtakoti paskolos palūkanų normą. Jei paskola yra apdrausta kokiu tai nekilnojamuoju turtu ar garantijomis, tai jos nustatyta palūkanų norma gali būti žemesnė, nei tos, kuri neturi apdraudimo. Tačiau tokios paskolos administravimo kaštai gali būti labai dideli, nors dėl apdraudimo buvimo jos palūkanų norma ir turėtų būti gana žema.

Arba pvz. kai kurie centriniai bankai nustato privalomų rezervų lygį, kuris paskaičiuojamas kaip procentas nuo bankų indėlių sumos ir paprastai laikomas centriniame banke. Už šias lėšas centrinis bankas dažniausiai nemoka jokių palūkanų. Tai bankai skaito kaip nustatytą taksą (mokestį) už pritrauktus indėlius ir stengiasi jį padengti nustatydami aukštesnes paskolų palūkanų normas.

Todėl dar kartą galima užakcentuoti: paskolos palūkanų norma apima savyje rinkos palūkanų normą, rizikos priedą ir administravimo kaštus. Kuo rizikingesnis skolintojas, tuo aukštesnis rizikos priedas.

Jei tik keičiasi paskolos rizikos profilis, atitinkamai keičiama ir jos palūkanų norma.

2. Kreditų limitai (reitingai)

Šiuo metodu irgi yra kontroliuojama kreditų rizika banke. Dauguma bankų, priimdami sprendimus dėl skolinimo, nepasikliauja vien tik paskolų palūkanų normos nustatymu.

Kai kurių atitinkamų paskolų rūšių suteikimas gali būti uždraustas tam tikroms įvardintoms skolintojų grupėms (rūšims), ypač mažmeninėje bankininkystėje. Banko skyrių (filialų) vadovams būna pateikiami gerai (aiškiai) apibrėžti kreditų suteikimo suvaržymai. To pasekoje skolintojams labai dažnai būna nustatytos skolinimo “lubos”. Mažmeninėje bankininkystėje paprastai bankai nustato vieną paskolos palūkanų normą ( ar gana siaurą kelių normų pasirinkimą) ir dar gali nustatyti skolinimo uždraudimą atitinkamiems privatiems asmenims ar mažoms firmoms, jei šios neatitinka banko nustatytų skolinimo kriterijų, kaip pvz. gaunamos pajamos ar nekilnojamasis turtas.

Bet pvz. JAV teisinė sistema neleidžia bankams diskriminuoti atitinkamų mažmeninių klientų.

Visiškai priešingai yra didmeninėje (verslo) rinkoje. Kredito limitai čia pagal svarbumą lieka antroje vietoje; suteikiamų paskolų palūkanų normos (ir rizikos priedai) skiriasi priklausomai nuo verslo pobūdžio. Verslo paskolų suteikimo srityje bankai turi žymiai daugiau informacijos apie firmos vertę iš nepriklausomų auditorių ataskaitų apie kompanijos finansinę būklę.

3. Nekilnojamojo turto užstatas (collateral) ar garantijos
   

Kad sumažinti kredito riziką bankai naudoja nekilnojamojo turto užstatą. Jei nekilnojamojo turto kaina rinkoje tampa vis labiau kintama (nepastovi), tuomet, nekeičiant palūkanų normos, bankams atsiranda poreikis dėl didesnio nekilnojamojo turto užstatymo, siekiant išvengti paskolos rizikos didėjimo.

Kita problema, kuri dažnai pasitaiko, yra ta, kad nekilnojamojo turto kaina neigiamai koreliuoja su skolininko galimybe grąžinti kreditą. Pvz. 1980 metais Teksaso valstijos Texan bankas išdavė daugybę paskolų labai sparčiai besivystančioms naftos pramonės firmoms ir kaip užstatas dažniausiai buvo imamas naftos gręžiniai ar firmų nekilnojamasis turtas. Kai rinkoje krito naftos kainos, užstatyto turto vertė irgi krito. Todėl 1980 metais daugiau nei ketvirtis JAV bankų, patyrusių  didelį smukimą ar žlugusių, buvo būtent Teksaso valstijos bankai.

Nekilnojamojo turto užstatas yra žymiai efektingesnis, valdant trumpo termino riziką ( pvz. nakties (overnight) paskolos), kadangi jo vertės pasikeitimo rizika yra palyginti labai maža. Šiame kontekste, skolindami didelėms finansinėms korporacijoms ir kitiems bankams, bankai dažnai naudoja taip vadinamą ‘haircut’ būdą: extra užstato suma (paprastai išreikšta palūkanine marža) yra pridedama prie paskolos, arba užstatas + marža. Netgi nakties paskolos atveju yra rizika, kad užstato vertė gali sumažėti.

Pvz. nakties paskolai bankai dažniausiai prašo užstato, kurio vertė būtų 5 proc. didesnė, negu skolinama suma (pvz. iš JK bankininkystės).

4. Diversifikavimas
   

Atitinkamas nepastovumas, kurį sukuria rizikingų paskolų didėjimas, gali būti subalansuojamas naujomis kapitalo injekcijomis į banką ar dėl diversifikavimo.

Naujos paskolų rinkos suteikia bankui galimybę diversifikuoti paskolų portfelį ir taip sumažinti jo rizikingumą. Bankai tam dažnai naudoja santykinę (koreliacinę) analizę kad nustatyti, kurį paskolų portfelį reikėtų diversifikuoti.

Pavyzdys apie diversifikavimo nebuvimą galėtų būti JAV santaupų ir paskolų suteikimo sektorius 1980 metų pabaigoje, dar vadinamas “thrifts”. To meto priežiūra reikalavo, kad gyventojus aptarnaujančių (mažmeninių) bankų turto (aktyvų) didelį procentą sudarytų paskolos, išduotos būstui įsigyti (tai yra pigesnės paskolos, nei verslo sektoriui). Tačiau šie bankai bandė diversifikuoti paskolas, investuodami į komercinio nekilnojamojo turto finansavimą ir vėliau susidūrė su naujomis finansinėmis inovacijomis, apie kurias mažai teišmanė. Rezultatas buvo brangiai kainuojantis žlugimas – žlugo daugiau kaip 1000 bankų.

Bankai turi būti įsitikinę, kad jie yra reikiamai diversifikavę savo paskolinę veiklą, įvesdami (nustatydami) koncentracijos limitus.

5. Išvestiniai instrumentai ( derivatives )
   

Išvestinis instrumentas (derivative) yra susitarimas, kuris vienai šaliai duoda patvirtinimą apie sandoryje aptarto turto (obligacijų, kapitalo, užstato) piniginę vertę atitinkamą ateities datą.

Pagrindiniai išvestiniai instrumentai būtų:

1)      ateities sandoris (future)

2)      išankstinis sandoris (forward)

3)      apsikeitimo sandoris (swap)

4)      pasirinkimo sandoris (option)

Ateities sandoris (future) – standartizuotas sandoris, paprastai sudaromas standartinėse biržose, dėl turto, kuris yra sandorio objektas, įsipareigojimų ir pan. pirkimo ar pardavimo už sandorio sudarymo metu sutartą kainą sutartą datą.

Išankstinis sandoris (forward) – šalių tarpusavio sandoris dėl turto, kuris yra sandorio objektas, įsipareigojimų pirkimo arba pardavimo už sandorio sudarymo metu sutartą kainą sutartą dieną.

Apsikeitimo sandoris (swap) – sandoris, leidžiantis šalims tam tikram laikotarpiui apsikeisti turtu, įsipareigojimais.

Pasirinkimo sandoris (option) – suteikiantis teisę, bet ne įsipareigojimą, pirkti arba parduoti sandorio objektą už sutartą kainą sutartą dieną arba iki jos.

Šiais išvestiniais instrumentais bankai gali stengtis sumažinti kredito riziką, tačiau jų naudojimas pats savaime yra rizikingas. Jų naudojimą bankuose apsprendžia LB valdybos patvirtinti Išvestinių finansinių priemonių rizikos valdymo bendrieji nuostatai.

Paskolų įkainojimas

Paskolų įkainojimas nusako paskolų bazinę palūkanų nomą (base rate, prime rate).Bazinė palūkanų norma – tai minimalios palūkanos, su kuriomis bankas gali išduoti paskolą. Šiomis palūkanomis banke paprastai teikiamos paskolos tik ypač geriems, patikimiems, žinomiems klientams.

Paprastai paskolos išduodamos su palūkanomis, kurios didesnės už bazines (dar prieš 6-8 metus šis procentas buvo nuo 2 iki 5 punktų). Ši taip vadinama palūkanų marža priklauso nuo paskolos trukmės, rizikos, kliento naudingumo bankui, galimo užstato ir pan.

Į bazinę paskolos pajamingumo normą įtraukiamos visos banko sąnaudos, susijusios su paskolos išdavimu – skolinamų lėšų kaina, paskolos administravimo išlaidos, atidėjimai į rezervo fondą, skirtą galimų nuostolių padengimui. Į šią formulę taip pat įtraukiamas banko planuojamas gauti pelnas:

Paskolos bazinės palūkanos = pelnas + rezervas nuostoliams padengti  + paskolos administravimo išlaidos + skolinamų lėšų kaina

Bazinė palūkanų norma paskaičiuojama banke tam tikram laikotarpiui. Vėliau, atsižvelgiant į situaciją rinkoje, ši norma pastoviai tikslinama.

Skolinamų lėšų kainos apskaičiavimo būdai

Banko skolinamų lėšų įsigijimo kainą galima apskaičiuoti keliais metodais. Kiekvienas iš jų turi savo privalumų ir trūkumų. Dažniausiai bankuose naudojami šie skaičiavimo būdai:

1)      vidutinė skolinamų lėšų kaina: skaičiuojama vidutinė svertinė palūkanų norma, kurią bankas moka už įsigyjamus pinigus. Pagrindinis šio būdo trūkumas – laiko tarpas tarp pinigų įsigijimo ir jų paskolinimo

2)      pajamas teikiančių aktyvų kaina: tai santykis tarp visų banko sumokamų palūkanų ir pajamas teikiančių aktyvų vidurkio per tą patį laikotarpį. Šio santykio vardiklyje yra banko turtas, o ne įsipareigojimai  (kaip turėtų būti)

3)      ribinė lėšų kaina: tai kaina, kurią bankas moka įsigydamas papildomai skolinamų lėšų. Paprastai tai banko mokamos palūkanos už kokios tai trukmės ( dažnai 6 ar 3 mėn.) depozitus

4)      alternatyvioji skolinamų lėšų įsigijimo kaina: ji paprastai bankuose būna žinoma iš anksto (nes jis būtent ir nebuvo pasirinktas). Tai gali būti ir Vyriausybės išleistų obligacijų palūkanų norma ir pan.

5)      kaina, susijusi su sprendimu padidinti lėšas: tai skirtumas tarp skolinamų lėšų kainos prieš sprendimo priėmimą ir po jo

Vidutinė skolinamų lėšų kaina

Šiuo metodu galima paskaičiuoti vidutinę svertinę pinigų įsigijimo kainą. Rezultatui didesnę įtaką turi palūkanos, mokamos už didesnes pinigų sumas. Gaunama tik apytikslė palūkanų noma, kuri turi būti naudojama paskolų įkainojimo modelyje.

Pagrindinė šio metodo problema yra laiko tarpas tarp pinigų, kurių kainą apskaičiavome, įsigijimo ir jų išdavimo paskolų forma: pinigai, kurie buvo naudojami skaičiuojant, paprastai jau būna investuoti.

Naujai išduodamoms paskoloms paprastai reikia naujų lėšų, kurias bankas nebūtinai gaus mokėdamas tą pačią kainą.

Šiuo metodu kaina paskaičiuojama taip:

1)      nustatomi visi banko įsigyjamų pinigų šaltiniai

2)      apskaičiuojama įsigyjamų pinigų kaina kiekvienu atveju

3)      susumuojama visa kaina ir visos įsigyjamų pinigų sumos

4)      padalinama kaina iš įsigyjamų pinigų sumos

Pavyzdys. Vidutinės skolinamų lėšų kainos paskaičiavimas

Vidutinė skolinamų lėšų kaina = 120 000 / 2 000 000* 100% = 6 proc.

Pajamas teikiančių aktyvų kaina

Šis kainos skaičiavimo būdas yra plačiai naudojamas, nes tai palyginti lengva atlikti ir jis yra naudojamas banko veiklai analizuoti.

Pagal šį metodą skaičiuojamas santykis: banko išlaidos visoms palūkanoms sumokėti / pajamas teikiančių aktyvų vidurkis.

Tačiau šis santykis visiškai tiksliai neatspindi skolinamų lėšų kainos, nes skolinamų lėšų kaštų skaičiavimas turi remtis mokamų palūkanų už pritrauktas lėšas ir šių lėšų santykiu, o skaičiuojant pagal šį metodą vardiklyje yra turtas, o ne įsipareigojimai.

Pavyzdys. Tarkime, kad bankas praėjusiais metais palūkanoms sumokėti išleido 20 mln. Lt ir per praėjusius metus vidutiniškai turėjo 300 mln. Lt pajamas teikiančių aktyvų.

Tada pagal šį metodą pajamas teikiančių aktyvų kaina buvo 6,67 proc. ( 20 mln. Lt / 300 mln. Lt * 100 % = 6,67 %).

Ribinė skolinamų lėšų kaina

Tarkime, kad bankas ketina suteikti klientui 10 mln. Lt paskolą. Banko turimi ištekliai leidžia suteikti tik 6 mln. Lt. Norėdamas išduoti kliento prašomą paskolą, bankas turi papildomai įsigyti 4 mln. Lt lėšų. Palūkanos, mokamos už šias naujai įsigytas lėšas ir yra ribinė skolinamų lėšų kaina.

Laikoma, kad geriausiai ribinę kainą atspindi palūkanos, mokamos už 180 dienų depozitą.

Alternatyvioji skolinamų lėšų kaina

Šis metodas taikomas darant prielaidą, kad bankas turi ribotą kiekį skolinamų lėšų ir kad kiekvieną kartą, kai bankui reikia pinigų paskolai finansuoti, jis turi parduoti kitą pajamas teikiantį turtą.

Alternatyvioji banko skolinamų lėšų kaina yra iš anksto žinoma, kadangi alternatyvaus šių lėšų naudojimo būtent ir nebuvo pasirinkta. Paprastai tai palūkanos, mokamos už Vyriausybės arba centrinio banko trumpalaikes obligacijas.

Laikoma, kad šios obligacijos yra absoliučiai nerizikingos ir jas galima bet kada pirkti ar parduoti.

Pavyzdys. Bankas turi išduoti 1 mln. Lt paskolą. Jeigu tai bus priežastis bankui parduoti 1 mln. Lt vertės Vyriausybės trumpalaikes paskolos obligacijas, tai skolinamųjų lėšų alternatyvioji kaina ir bus palūkanos, kurias bankas gautų už šias obligacijas.

Kaina, susijusi su sprendimu padidinti skolinamas lėšas

Norint apskaičiuoti kainą, susijusią su sprendimu padidinti skolinamas lėšas, reikia pirmiausia apskaičiuoti įsigyjamų lėšų kainą prieš ir po sprendimo priėmimo.

Pavyzdys. Tarkime, kad bankas turi 10 mln. Lt depozitinėse sąskaitose, už kurias moka 5,5 proc. metinių palūkanų. Banko ekspertai apskaičiavo, kad jei bankas padidins palūkanų normą iki 7,5 proc., tai jis papildomai surinks 5 mln. Lt skolinamų lėšų. Tačiau papildomai įsigyjamų 5 mln. Lt kaina nėra 7,5 proc. Bankas privalės mokėti papildomai 2 proc. už 10 mln. Lt ir dar 7,5 proc. už 5 mln. Lt.

Taigi prieš priimdamas sprendimą už turimas lėšas bankas mokėjo 550 000 litų metinių palūkanų, o po sprendimo priėmimo – 1 125 000 litų metinių palūkanų. Skirtumas – 575 000 litų mokamų palūkanų už 5 mln. Lt  papildomų skolinamų lėšų, arba 11,5 proc.

Tokia kaina yra susijusi su sprendimu padidinti skolinamas lėšas.

Vakarų bankų praktika rodo, kad  paskolų įkainojimo modelyje geriausia naudoti palūkanas, mokamas už pusės metų trukmės depozitus. Būtent šios palūkanos labiausiai atspindi banko mokamas palūkanas už paprastai didžiausią indėlių kiekį. Kai kurie užsienio bankai linkę naudoti vidutinės kainos normas, tačiau paprastai ši kaina mažesnė negu pusės metų trukmės indėlių kaina ir neatspindi adekvačiai greito palūkanų normų pokyčio. Tačiau jeigu palūkanų, mokamų už pusės metų trukmės indėlius, norma yra žemesnė už vidutinę, tai paskolų įkainojimo modelyje turi būti naudojama vidutinė norma.

Tai yra paskolų įkainojimo modelyje naudojama ta palūkanų norma, kuri yra didesnė: ribinė skolinamų lėšų kaina, palūkanos mokamos už 6 mėn. trukmės indėlius ar šios dienos vidutinė skolinamų lėšų kaina.

Kai palūkanų normos rinkoje turi tendenciją kilti, tai ribinė kaina paprastai būna didesnė negu vidutinė lėšų įsigijimo kaina. Kai palūkanų normos mažėja – didesnė yra vidutinė lėšų įsigijimo kaina.

Sąnaudų – naudos modelis

Pinigų skolintojas (bankas) visada nori, kad paskolos palūkanų norma būtų kiek galima aukštesnė – paskola turi būti pelninga ir kompensuoti banko riziką.

Tačiau tuo pačiu paskolų palūkanos turi būti pakankamai mažos, kad tenkintų klientus ir jie galėtų lengvai grąžinti paskolas, kad neieškotų finansavimo kitame banke.

Kuo didesnė konkurencija tarp bankų, tuo labiau paskolų palūkanas lemia rinka. Rinkoje, kur labai didelė konkurencija, pinigų skolintojas priverstas priimti rinkos nustatytą palūkanų kainą. Kartais tai žymiai sumažina banko gaunamą pelno maržą, o teisingas paskolų įkainojimas tampa dar aktualesnis.

Be bazinių palūkanų normų skaičiavimų, naudojimosi tarpbankinėmis palūkanų normomis (LIBOR, EURIBOR, VILIBOR) arba kitomis rinkos padiktuotomis normomis, dauguma bankų taiko sudėtingesnius paskolų įkainojimo modelius ( kad tik geras klientas nepabėgtų). Tokie modeliai dažniausiai paremti sąnaudų-naudos principu. Tai yra banko nustatyta paskolos kaina turi visiškai padengti paskolos išlaidas ir kompensuoti banko riziką.

Šį metodą sudaro 3 etapai:

1)      apskaičiuojamos visos pajamos, susijusios su konkrečia paskola

2)      apskaičiuojamos banko lėšos, naudojamnos paskolai, įvertinant kliento laikomas lėšas ir centrinio banko reikalavimus privalomiesiems rezervams

3)      paskaičiuojama paskolos pajamingumo norma

Pavyzdys. Klientas prašo 5 mln. Lt kredito linijos, bet naudojasi tik 4 mln. Lt. Pagal sutartį klientas turėtų mokėti 10 proc. už naudojimąsi kredito linija ir 1 proc. už nenaudojamos kreditinės linijos dalį.

Bankas reikalauja, kad klientas laikytų depozitą 20 proc. panaudotos kredito linijos sumos ir 5 proc. nepanaudotos kredito linijos dalies. Centrinio banko nustatyti privalomųjų rezervų reikalavimai yra 8 proc.

Tuomet paskolos pajamos = 4 000 000 * 0,10 + 1 000 000 * 0,01 = 410 000 Lt

Banko lėšos, panaudotos klientui aptarnauti = 4 000 000 – ( 4 000 000 * 0,20 + 1 000 000 * 0,05)+

+ 0,08 * (4 000 000 * 0,20 + 1 000 000 * 0,05) = 3 218 000 Lt

Paskolos pajamos prieš mokesčius = 410 000  / 3 218 000 * 100 % = 12,7 proc.

Dabar banko vadovai turi nuspręsti, ar tokia pajamų norma pakankama, kad bankas padengtų skolinamų lėšų sąnaudas, riziką, susijusią su šia paskola, visas numatytas išlaidas ir dar gautų pakankamą pelno maržą.

Klientų pelningumo analizė

Šio metodo esmė yra ta, kad bankas, įkainodamas kiekvieną klientui išduodamą paskolą, privalo atsižvelgti į bendradarbiavimo su juo visumą.

PN – grynoji pajamų norma, gaunama iš bendradarbiavimo su klientu

VP – visos pajamos, kurias bankas gauna iš kliento

VI – visos išlaidos, susijusios su kliento aptarnavimu

NL – banko lėšos, reikalingos paskolai administruoti

Tada                PN = ( VP – VI ) / NL

Ši norma dar vadinama kliento pelningumo norma.

Probleminė paskola

Probleminė paskola yra tokia, kurios grąžinimas atėjus terminui kelia abejonių. Jei paskola grąžinama pagal grafiką, ji nėra probleminė, jei grafiko nesilaikoma – paskola probleminė. Išduodant paskolą bankas ir klientas susitaria kaip paskola bus tvarkoma. Jei yra įtarimų, kad klientas nebegali laikytis šio susitarimo – paskola laikoma problemine.

Viena iš nemažų probleminių paskolų priežasčių yra ta, kad skolininkas dažnai nemoka naudotis suteikta paskola ( žinoma atmetus prielaidą, kad jau imdamas paskolą klientas turėjo apgavikiškų tikslų). Todėl bankai paprastai labai griežtai analizuoja skolininko ( ypač juridinio asmens) valdymo sugebėjimus – verslo klientų paskolos dažniausiai būna gana skirtingos ir pagal tikslą ir svarbiausia jų paimtos sumos būna žymiai didesnės, nei paskolos, suteiktos privatiems asmenims.

Dar viena svarbi probleminių paskolų atsiradimo priežastis – per didelė priklausomybė nuo įsiskolinimo. Todėl bankas turi reikalauti, kad skolininkas turėtų pakankamai savo kapitalo.

Kitos galimos probleminių paskolų priežastys: netinkama kredito analizė kurią bankas atlieka prieš suteikdamas paskolą; per didelis pasikliovimas užstatu, o ne pinigų srautu, kaip pagrindiniu skolos grąžinimo šaltiniu; blogai nustatyti grąžinimo terminai ir per švelni politika kredituojant privilegijuotus klientus.

Kiekviena laiku negrąžinta paskola yra problema ir bankas turi spręsti ( atsižvelgdamas į LB reikalavimus ir savo politiką bei vidaus taisykles) kada ir kiek paskolų nurašyti.

LB 2003 metais patvirtino abejotinų aktyvų vertinimo, grupavimo ir specialiųjų atidėjimų sudarymo bendrąsias nuostatas. Šiuose nuostatuose apibrėžiamos sąlygos, kada ir kokios paskolos jau yra priskiriamos abejotinoms, kurios įvertinus suskirstomos į atitinkamas grupes ir šioms grupėms paskaičiuojami specialūs atidėjiniai.

Abejotini aktyvai ( tame tarpe didžiausią dalį sudarančios paskolos), įvertinus jų riziką, grupuojami į penkias grupes:

1)      standartinė (I rizikos grupė);

2)      galimos rizikos (II rizikos grupė)

3)      padidintos rizikos (III rizikos grupė)

4)      abejotina (IV rizikos grupė)

5)      nuostolinga (V rizikos grupė)

Kiekvienai paskolų grupei nustatoma atidėjimų norma:

I rizikos grupė – 0 procentų;

II rizikos grupė – 0 procentų;

III rizikos grupė – 20 procentų;

IV rizikos grupė – 40 procentų;

V rizikos grupė – 100 procentų.

Nustatyti paskolų vertinimo ir grupavimo kriterijai vertinant ir grupuojant verslo paskolas individualiai ir bendrai.

Individualiai vertinant ir grupuojant būsto (hipotekines ) paskolas taikomi tokie kriterijai:

1) jei paskola užtikrinta nebaigto statinio (statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti) hipoteka:

skolininko finansinė būklė,

paskolos ar jos dalies grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo terminų laikymasis papildomi banko taisyklėse numatyti vertinimo ir grupavimo kriterijai.

2) jei paskola užtikrinta užbaigto statinio hipoteka:

paskolos ar jos dalies grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo terminų laikymasis,

skolininko finansinė būklė,

papildomi banko taisyklėse numatyti vertinimo ir grupavimo kriterijai.

Kiekvienas banko darbuotojas, teikiantis paskolas, yra atsakingas už savo paskolų portfelio kontroliavimą ir už tai, kad banko vadovybė būtų laiku informuota apie iškylančias problemas.

Galimi verslo klientams suteiktų probleminių paskolų atsiradimo požymiai:

1)      finansinių ataskaitų analizė – tai, kad blogėja skolininko finansiniai rodikliai: mažėja produkcijos realizavimas ir pelnas, didėja skolininko priklausomybė nuo paskolos, keičiasi atsargų likutis, mažėja apyvartinis kapitalas. Klientui pateikus finansines ataskaitas, šios turi būti nedelsiant analizuojamos, kad laiku pastebėti atsirandančias problemas

2)      finansinės ataskaitos nepristatomos laiku – paprastai jei verslas einasi gerai, tai ir finansines ataskaitas firma pateikia laiku, bet jei verslas nesiseka – yra tikimybė ir dažniausiai ataskaitų pristatymas vėluoja

3)      negrąžinama pagrindinė paskolos suma arba nemokamos palūkanos – bankas paprastai stengiasi skolinti tik toms kompanijoms, kurių verslas sėkmingas ar numatomi verslo projekte žingsniai leis užtikrinti kompanijai sėkmingą verslą. Todėl teoriškai negrąžinamų paskolų neturėtų būti. Paskolos dalies negrąžinimas yra pirmasis rodiklis, kad atsirado problema. Bankui labai svarbu nustatyti priežastį tokios problemos

4)      pasiteiravimai dėl kredito – kai klientas ieško papildomų paskolos išteklių. Tai galima įtarti, kad jam trūksta pinigų ir tai įspėjimas kad gal atsirado problema

5)      vengimas bendrauti – kai tik klientas nustoja bendrauti ir bendradarbiauti su banku, tai galima įtarti ir numatomą problemos atsiradimą. Pagrindinė priežastis dažniausiai būna ta, kad klientas vengia banko – o tai gali rodyti, kad jis turi problemų ir nenori jų svarstyti

6)      šeimos problemos – verslo finansiniai sunkumai dažnai sukelia stresą šeimoje ir atvirkščiai –  čeimos problemos gali sukelti finansinį stresą ( tai labiausiai būdinga privačiam verslui)

7)      kiti galimi požymiai – a) vadovo ar kito pagrindinio kompanijos darbuotojo liga ar net mirtis, b) leistino overdrafto viršijimas – akivaizdus įspėjimas, kad klientas turi problemų dėl pinigų srautų, c) nenumatytos naujos skolos – tai beveik visada reiškia, kad kas tai su verslu blogai, d) atsargos – tai puikus probleminių paskolų barometras. Jeigu atsargos per didelės – reiškia įvyko pokyčių ( nevyksta prekyba kaip galvota arba neįdiegtos planuotos naujos linijos, o gal kaupiasi blogos atsargos). Paprastai dar blogiau kai atsargos per  mažos – įmonė pamažu gali subankrutuoti ir kol tai vyksta nesprendžiamos pinigų srautų problemos. Gerai veikiančioje įmonėje atsargų likutis paprastai griežtai apibrėžtas.

Su probleminėmis paskolomis dirbantis banko struktūrinis padalinys turi būti nepriklausomas nuo verslo padalinių.

Bazelio bankų priežiūros komitetas rekomenduoja bankams parengti darbo su probleminėmis paskolomis dokumentą, kuriame būtų numatyti aiškūs kriterijai ar sąlygos, kada paskola perduodama administruoti su probleminėmis paskolomis dirbančiam struktūriniam padaliniui. Toks struktūrinis padalinys, įsteigtas ir veikiantis banke, turėtų atlikti bent didžiausių probleminių paskolų analizę:

–          ar tokios paskolos banke suteiktos laikantis kreditavimo  politikos

–          kokia buvo skolininko finansinė būklė jam suteikiant paskolą

–          kada ir kaip pastebėtos problemos

–          ar tiksliai kreditavimo specialistų įvertinta paskolos užtikrinimo priemonė ir pan.

Atlikęs tokią analizę su probleminėmis paskolomis dirbantis padalinys banko vadovybei pateikia pasiūlymus, kaip reikėtų tobulinti kreditavimo politiką, kredito rizikos valdymo priemones ir procedūras.

Paskolų administravimas

Banko priimtoje kreditavimo politikoje paprastai būna numatyta kaip bankas administruos (valdys) savo paskolų portfelį: kaip suteiks naujas, kaip tvarkys jau suteiktas ir pan.

Priimta banko paskolų administravimo tvarka nustato Banko centrinės būstinės ir skyrių atsakomybės ribas paskolų verslo klientams ir privatiems asmenims administravimo procese.

Paskolų administratorius ( kam pavesta banke tai atlikti) atlieka paskolų portfelio analizę, pateikdamas statistinius duomenis, grafinius pavaizdavimus pagal:

1)      paskolų rūšis

2)      veiklos rūšis

3)      paskolų terminus

4)      valiutas

5)      rizikos grupes

6)      įkeistą turtą

Paprastai analizuojant paskolas yra analizuojama atskirai Banko centrinės būstinės ir Banko skyrių paskolų portfeliai ir jų rezultatai palyginami su Banko biudžetu.

Pagal banke nustatytą terminą Paskolų komitetui yra pateikiama informacija apie išduotų paskolų būklę, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą. Taip pat pagal nustatytą terminą ( dažniausiai kas mėnesį) yra pateikiama paskolų portfelio priežiūros ir rizikos koncentracijos informacija paskolų riziką stebinčiam ar prižiūrinčiam padaliniui.

Kasdienis paskolų administravimas

Kiekvienos dienos paskolų administravimą banko Centrinėje būstinėje atlieka atitinkamas klientų vadybininkas kartu su paskolų administratoriumi. Bankų skyriuose įprastinį paskolų administravimą vykdo kliento vadybininkas ir klientų aptarnavimo vadovas.

Banko klientų vadybininkas kontroliuoja kliento paskolos sutartyje nustatytų sąlygų vykdymą.  Jis atlieka pasirašytų paskolų ar garantijų sutarčių sąlygų, mokėjimų periodų, kredito sumų, palūkanų, delspinigių mokėjimo ir kitų kliento įsipareigojimų priežiūrą ir užtikrina savalaikį jų vykdymą.

Jei paskolos gavėjas laiku nevykdo paskolos sutartyje numatytų įsipareigojimų, paskolos administratorius informuoja apie tai klientų vadybininką ir tuomet jis su klientu analizuoja galimas įsipareigojimų nevykdymo priežastis bei aptaria bei aptaria jų likvidavimo galimybes. Su paskolos gavėju bankuose kontaktuoja tik klientų vadybininkai.

Klientų vadybininkas, pagal įmonės pateikiamus finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitą informaciją, susijusią su paskolos gavėju, atlieka skolininko ekonominės ir finansinės būklės vertinimą, ypatingą dėmesį skirdamas finansinių rodiklių kitimo tendencijų ir priežasčių išsiaiškinimui.

Klientų vadybininkas, administruojantis verslo paskolas,  paprastai keletą kartų per metus aplanko įmonę. Vietoje patikrina įmonės veiklą, projekto įgyvendinimą, vadovavimo kokybę, finansinę padėtį.

Kartą per metus kliento vadybininkas turi patikrinti bankui įkeisto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto būklę ir net porą kartų turėtų patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę. Atlikus darbą paprastai yra užpildomas įkeisto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto apžiūros aktas. Klientų vadybininkai turi reikalauti iš įmonių, įkeitusių bankui prekių atsargas, pateikti prekių atsargų sąrašą paskutinei, dažniausiai  kiekvieno ketvirčio, dienai.

Jei nustatomi įvykiai, kurie neigiamai gali paveikti paskolos gavėjo įkeistą bankui turtą – apie tai klientų vadybininkas turėtų nedelsiant pateikti informaciją paskolų administratoriui. Ir jei reikalinga, klientų vadybininkas gali reikalauti, kad paskolos gavėjas įkeistą turtą pakeistų kitu turtu.

Paskolos laikotarpiu klientų vadybininkas tikrina ar visi draudimo dokumentai yra laiku pratęsiami ir ar laiku mokamos draudiminės įmokos. Taip pat kontroliuoja, kad paskolos užtikrinimas būtų pakankamas visą paskolos gyvavimo laikotarpį.

Paprastai banke paskirtas paskolų administratorius vykdo pasibaigiančių paskolų administravimą. Tai jis informuoja klietų vadybininką apie artėjančius paskolos grąžinimo terminus, užtikrinant savalaikį paskolos sutarties sąlygų pakeitimą, paskolos pratęsimą, užstato atlaisvinimą ar papildomo turto įkeitimą.

Pasiūlymus dėl paskolų grupavimo teikia klientų vadybininkas. Banko skyriuje su grupavimo rezultatais supažindinamas skyriaus valdytojas pasirašydamas atitinkamą grupavimo formą. Šią formą klientų vadybininkas užpildo atskirai kiekvienam verslo klientui ir prie jos prideda skolininko balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos išklotinę, santykinių finansinių rodiklių įvertinimą, trumpą esminių finansų būklės pokyčių apibūdinimą.

Paskolų administratorius tik patikrina paskolos grupės nustatymo teisingumą.

Banko kreditavimo politikoje apibrėžiami dažniausiai du paskolų stebėjimo segmentai:

1)      individualių paskolų stebėjimas

2)      paskolų portfelio stebėjimas

Kiekvienas banke veikiantis atskiras paskolų padalinys, vadovaujamas paskolų administratoriaus, atlieka individualių paskolų ir paskolų portfelio pastovią kontrolę.Kreditavimo politikoje numatomi kreditų portfelio analizės ir ataskaitų pateikimo Kreditų komitetui terminai, paskolų klasifikavimas ir paskolų apdraudimo būtinumas.Vidinės paskolų reitingavimo sistemos, įdiegtos tikslu valdyti suteiktų individualių paskolų Kredito riziką, turi užtikrinti nustatyto termino ataskaitų pateikimą apie skolininkų būklę ir užstato tinkamumą.

Taip pat Banko kreditavimo politikoje numatyta, kad bankas turi rimtai atsižvelgti, vykdydamas kreditavimą, į galimus pokyčius ekonomikoje ir koreliacinius ryšius tarp ekonomikos sektorių vertindamas kreditus individualiai ar visą paskolų portfelį. Ir būtinai turi vertinti Kredito rizikos galimybes esant stresinėms sąlygoms.

Kreditavimo politikoje būna apibrėžiama ir kreditų kontrolė. Ši kontrolė bankuose vykdoma pastoviai ir vertinama pastoviai. Bankas turėtų įdiegti probleminių paskolų valdymo sistemą, numatančią įvairius sprendimo variantus.

Kreditavimo politikoje numatytas ir ataskaitų pateikimo būtinumas. Atitinkamos ataskaitos turi būti pateikiamos Banko Tarybai, valdybai ir Kreditų komitetui.

Banko Kreditų valdymo padalinys kontroliuoja Banko kreditų portfelį ir atskiras individualias paskolas pastoviai pagal:

1)      atitikimą banko kreditavimo politikai

2)      apimtis ir kitimą

3)      struktūrą: produktus, ekonominių sektorių apimtis, terminus, valiutas, užstatą

4)      rizikos koncentraciją ir atskirus ypač rizikingus atvejus

5)      portfelio struktūrą pagal klientų kokybę sutinkamai su klientų klasifikavimo sistemos reikalavimais

6)      stuktūrą ir apimtis praleistų mokėjimo terminų

7)      struktūrą ir apimtis probleminių ir nuostolingų paskolų

Kreditavimo politikoje numatyta, kad banko kreditų portfelio rizikos tendencijos turi būti pastoviai pateiktos ir žinomos valdybai ir paskolų komitetui.

Kreditavimo politikos išimčių valdymas

Banko darbuotojai privalo tiksliai laikytis banko kreditavimo politikos. Ar paskolos skyrimas atitinka banko kreditavimo politiką gali būti nustatyta išsamiai patikrinus paskolos prašymo formą bei tuos dokumentus, kurių bankas reikalauja prieš priimdamas sprendimą skirti paskolą.

Tiktai išimtiniais atvejais išimtys gali būti uždelsto paskolos skyrimo priežastimi. Apie numatomas kreditavimo politikos išimtis  yra informuojama banko vadovybė.

Paskolų bylų tvarkymas

Kad galėtų sėkmingai administruoti paskolą, klientų vadybininkas turi turėti kiekvieno kliento paskolos bylą. Jis už bylos tvarkymą paprastai yra ir atsakingas.

Paskolos byloje turi būti:

1)      visų anksčiau prašytų paskolų prašymų formos

2)      skolininko ir laiduotojų (garantų) finansinės ataskaitos

3)      išplėstinės lentelės

4)      finansinės perspektyvos

5)      paskolų analizės atmintinės

6)      paskolų ataskaitos

7)      korespondencija su klientu

8)      kliento kontaktų aprašai

9)      kita būtina numatyta informacija

Paskolų bylos yra būdas registruoti banko ir kliento santykių pradžią ir eigą. Nemaža informacijos šiandien yra laikoma kompiuterinėse laikmenose.