PINIGŲ SRAUTŲ DISKONTAVIMAS

Inovacinių projektų finansavimas – rizikos kapitalas

 

1 ETAPAS. Finansinių poreikių nustatymas

 

Įmonės plėtrai reikia lėšų. Dalį lėšų gali turėti pati įmonė, tačiau įmonės turimų lėšų gali neužtekti. Iškyla klausimas, kiek reikia lėšų įmonės plėtrai? Tam reikia nustatyti įmonės finansinius poreikius.

Įmonės plėtros finansiniai poreikiai tiesiogiai priklauso nuo įmonės plėtros strategijos. Įmonės vadovai turėtų aiškiai suvokti, kaip įmonė turėtų atrodyti po penkerių metų.

Įmonė turi turėti įmonės verslo planą, dokumentą, aprašantį ilgalaikę įmonės ateities perspektyvą. Verslo plane turėtų būti:

aiškiai apibrėžta įmonės misija (įmonės paskirtis) bei vizija (įmonės vaizdas įgyvendinus plėtrą);

iškelti pagrindiniai strateginiai įmonės tikslai;

numatytos priemonės bei būdai, kaip pasiekti strateginius tikslus.

Inovacinis projektas yra įmonės verslo plano dalis. Dažnai įmonės inovacinis projektas tampa toks svarbus visai įmonės veiklai, kad gali ženkliai pakoreguoti įmonės viziją, misiją bei strateginius tikslus. Kartais įmonės inovacinis projektas tampa naujos veiklos pagrindu.

Inovacinio projekto rengimas yra pakankamai sudėtingas ir daug įgūdžių reikalaujantis procesas. Neturint patirties bei atitinkamų žinių, tam gali prireikti daug laiko ir rezultatas gali būti ne visai toks kokio tikisi investuotojai. Jeigu neturite patirties rengiant inovacinį projektą, reikėtų kreiptis pagalbos į atitinkamus verslo konsultantus. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad pasamdytas konsultantas turėtų ne “parengti” inovacinį projektą, o “padėti parengti”. Dažnai daroma klaida, kai įmonės vadovai pasamdo konsultantą ir neįsitraukia į projekto rengimo procesą. Tokiu būdu parengtas inovacinis projektas yra “svetimas” tiek įmonės vadovams, tiek įmonės darbuotojams. Tą iškart pajus ir potencialūs investuotojai. Rizikos kapitalui yra ypač svarbu, kad parengtas projektas būtų “savas” įmonės vadovams ir darbuotojams.

Inovacinio projekto rengimas tai ne tik techninis, bet daugiau kūrybinis darbas. Įmonės darbuotojai dažnai turi daug įdomių minčių, todėl reikia įtraukti juos į projekto rengimą. Patartina suburti komandą, kuri aktyviai dalyvautų rengiant projektą. Bent jau į įmonės misijos, vizijos formulavimą bei strateginių tikslų iškėlimo procesą turėtų būti įtraukti pagrindiniai įmonės darbuotojai. Tai gali būti padaryta mokymo seminaro forma, derinant su organizuotu įmonės darbuotojų laisvalaikiu gamtoje ar pan. Tam gali būti skirta diena ar pusė dienos. Renginio metu darbuotojai turi būti skatinami diskutuoti ir laisvai išsakyti savo nuomonę. Kaip taisyklė vadovas turėtų stengtis neužgožti darbuotojų, vengti dominavimo ir stengtis išreikšti savo nuomonę paskutinis.

Taip suformuluota įmonės misija bei vizija bus “sava” ir bus gera pradžia tiek rengiant, tiek ir įgyvendinant įmonės inovacinį projektą. Patys projekto rengimo komandos nariai turėtų nutarti kas ir už kokią projekto sritį bus atsakingas. Suprantama, kad įmonės vadovas turi papildomai skatinti komandos narių veiklą. Toks projekto rengimo būdas padės sutelkti atsakingus įmonės darbuotojus, “uždegti” įmonės veikla. Būtent tai labai svarbu rizikos kapitalui.

Finansinės situacijos analizė

Suformulavus įmonės viziją, misiją, iškėlus strateginius tikslus bei numačius priemones tikslams pasiekti, rengiamas finansinis projekto pagrindimas. Finansinis inovacinio projekto pagrindimas gali būti pateikiamas kaip projekto sudedamoji dalis arba kaip atskiras dokumentas. Kreipiantis paskolos į tradicinius komercinius bankus, finansinis pagrindimas dažniausia yra pagrindinė dalis, kuri yra atidžiai nagrinėjama. Rizikos kapitalui visos inovacinio projekto dalys (techninis pagrindimas, rinkos tyrimai, finansinis pagrindimas) yra labai svarbios ir atidžiai nagrinėjamos. Tam gali būti pasitelkiami įvairių sričių ekspertai, kurie nagrinėja ir pateikia išvadas apie skirtingas inovacinio projekto dalis.

Bet kuriuo atveju finansinė analizė yra labai svarbi ir atsakinga viso proceso dalis. Jos metu yra nustatoma, kiek jums reikės lėšų ir kam jos bus naudojamos.

Finansinės situacijos analizę reikėtų pradėti nuo įmonės finansinių ataskaitų analizės:

Pelno (nuostolių) ataskaita. Ši atskaita parodo ataskaitinio periodo veiklos pajamas, išlaidas bei veiklos rezultatą (pelną/nuostolį).

Pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita. Šioje atskaitoje parodytas nepaskirstytasis pelnas, susikaupęs nuo įmonės darbo pradžios. Nepaskirstytasis pelnas yra svarbus verslo įmonėms, kadangi šios lėšos (vidiniai finansavimo šaltiniai) gali būti panaudoti įmonės plėtrai finansuoti.

Balansas.  Balansas parodo kokį turtą valdo įmonė ir kam tas turtas priklauso.

Iš finansinių ataskaitų galima nustatyti kiek lėšų reikės dabartinei įmonės veiklai vykdyti, bei kiek įmonės lėšų galima panaudoti įmonės plėtrai – inovacinio projekto įgyvendinimui.  Visos įmonės plėtrai reikalingas lėšas galima suskirstyti į pagrindines keturias grupes:

Apyvartinės lėšos — tai lėšos reikalingos kasdieninės veiklos išlaidoms (elektrai, žaliavoms, atlyginimams ir pan.) padengti;

Ilgalaikis turtas —  tai lėšos reikalingos žemei, pastatams, įrangai įsigyti;

Lėšos marketingui — tai lėšos reikalingos reklamos, pardavimų rėmimo programų ir t.t išlaidoms padengti;

Lėšos nenumatytoms išlaidoms — tai lėšos išlaidoms, kurias planavimo metu sunku numatyti (valiutų kurso pasikeitimas, darbų ar įrangos pabrangimas ir pan.), padengti.

Įmonės finansiniai poreikiai yra skaičiuojami pagal žemiau pateiktą formulę.

Finansiniai poreikiai = apyvartinės lėšos + ilgalaikis turtas + lėšos marketingui + lėšos nenumatytoms išlaidoms

Finansiniai poreikiai tiesiogiai priklauso nuo finansinių prognozių.

Finansinių prognozių sudarymas

Kaip buvo minėta, įmonės finansinės ataskaitos rodo, kaip įmonė veikia dabar ir kaip įmonė veikė praeityje. Potencialius investuotojus labai domina kaip įmonė veiks ateityje. Finansinės įmonės veiklos prognozės rodo, kokį  įmonė planuoja finansinį augimą bei kokia planuojama investicijų grąža. Kaip įprasta potencialiems investuotojams yra pateikiamos dviejų rūšių finansinės prognozės:

kasmetinės finansinės prognozės penkerių metų laikotarpiui;

detalios mėnesinės pinigų srautų prognozės pirmiems plėtros metams.

Įmonė turi sudaryti kasmetines finansines prognozes penkerių metų laikotarpiui. Šiose prognozėse yra prognozuojamas įmonės pajamų – išlaidų bei turto – nuosavybės dinamika. Sudarant prognozes yra remiamasi faktiniais įmonės veiklos rezultatais bei įvertinami veiksniai, kurie gali turėti įtaką įmonės veiklai ateityje. Tam yra patartina taikyti SWOT analizę. Atliekant SWOT analizę analizuojamos įmonės stipriosios, silpnosios pusės bei ateities galimybės bei grėsmės. Tai atliekama “proto šturmo” arba Delfų metodu. Taikant šiuos metodus, į prognozavimo procesą yra įtraukiami ne vienas bet keletas, tiek išorės ekspertų, tiek ir įmonės darbuotojų. Toks prognozavimas padeda tiksliau nustatyti ir įvertinti veiksnius, kurie gali turėti įtakos įmonės veiklai. Potencialūs investuotojai rimtai domėsis, ar visi veiksniai buvo įvertinti.

Įmonės sėkmingai veiklai labai svarbu ne tik gauti pelną, bet ir gerai subalansuoti pinigų srautus. Netinkamai subalansuoti pinigų srautai dažai įmonę nuveda į bankrotą.  Ypač tai svarbu pirmais projekto įgyvendinimo metais. Potencialūs investuotojai nori matyti įmonės mėnesio grynų pinigų įplaukų ir išlaidų prognozes pirmiems plėtros įgyvendinimo metams. Tinkamai sudarytos pinigų srautų prognozės leidžia geriau numatyti finansinių lėšų poreikį.

Apyvartinės lėšos – tai lėšos reikalingos kasdieninės veiklos išlaidoms (energijai, žaliavoms, atlyginimams ir pan.) padengti. Apyvartinių lėšų poreikis skaičiuojamas remiantis sudarytomis finansinėmis (gautinų sumų, atsargų, mokėtinų sumų) įmonės veiklos prognozėmis.

 

Ilgalaikį įmonės turtą sudaro:

žemė;

pastatai;

mechanizmai ir įrengimai, naudojami gamybai bei paslaugoms tiekti.

 

Skaičiuojant lėšų poreikį ilgalaikiam turtui, yra skaičiuojamas lėšų poreikis atskirai žemei, pastatams bei mechanizmams ir įrengimams.

Tam, kad paskaičiuoti lėšų poreikį mechanizmams ir įrengimas įsigyti, sudaroma projekto įgyvendinimui reikalingų mechanizmų ir įrengimų specifikacija bei nustatomos vidutinės jų kainos. Vidutinės kainos paprastai nustatomos, apklausus 2-3 potencialius mechanizmų ir įrangos tiekėjus bei apskaičiavus siūlomų kainų vidurkį. Geriausia apklausą vykdyti raštų. Toks būdas padės išvengti galimų netikslumų, kurių dažniau pasitaiko bendraujant žodžiu bei įtikins potencialius investuotojus, kad skaičiavimai yra pagrįsti. Rašytinius potencialių tiekėjų pasiūlymus arba jų analizę galima pridėti kaip priedą prie inovacinio projekto.

 

Lėšų poreikis pastatams dažniausia yra skaičiuojama dviem būdais. Paprasčiausias būdas yra reikalingą pastato plotą padauginti iš vidutinės tokio pastato statybos (jei ketinama statyti) arba rinkos pardavimo (jei ketinama pirkti jau pastatytą) tokio pastato vieno kvadratinio metro kainos. Toks būdas nėra tikslus, tačiau yra greitas ir pigus. Pradiniame potencialių investuotojų paieškos etape tokio tikslumo gali pakakti. Tikslesnis skaičiavimo būdas remiasi parengtu pastato projektu bei statybos sąmata. Pastato projektui ir sąmatai sudaryti reikės papildomai samdyti specialistus.

 

Inovaciniam projektui įgyvendinti reikia numatyti lėšas marketingo išlaidoms padengti. Ypač tai svarbu kai inovaciniame projekte yra planuojama naujo produkto kūrimas arba jau esamo produkto modernizavimas. Tam, kad supažindinti vartotojus su nauju arba modernizuotu produktu, paprastai reikia daug lėšų vartotojų elgsenos tyrimams, marketingo programoms kurti ir įgyvendinti.

 

Sunku tiksliai numatyti visas reikalingas lėšas projektui įgyvendinti. Netgi pradėjus projekto įgyvendinimą, gali pasikeisti valiutų kursas, pabrangti darbai ar įrengimai. Skaičiuojant lėšų poreikį, reikia paskaičiuoti ir lėšas reikalingas nenumatytoms išlaidoms padengti. Kaip įprasta, lėšos nenumatytoms išlaidoms sudaro 5-10 % viso projekto biudžeto, todėl jos skaičiuojamos pabaigoje, kai yra paskaičiuotas apyvartinių lėšų, ilgalaikio turto, marketingui reikalingų poreikis.

 

Finansinės prognozės yra paremtos prielaidomis ir prognozėmis, kurios gali pasitvirtinti arba ne. Pavyzdžiui, galima daryti prielaidą, kad produkcijos paklausa ir pardavimai didės, tačiau gali būti ir taip, kad net ir produkcijos paklausai didėjant pardavimų apimtys gali nedidėti (atsiradus konkurentams, nukritus pardavimo kainoms ir pan.). Nepasitvirtinus prielaidoms, įmonė gali atsidurti sunkioje padėtyje. Prielaidų svarbai patikrinti yra atliekama jautrumo analizė. Jautrumo analizė leidžia pažvelgti į įvairius “kas, jeigu” scenarijus. Modeliuojama situacija kaip pasikeis įmonės finansinė padėtis jei daromos prielaidos nepasitvirtins. Šis tyrimas taip pat gali parodyti, kokios papildomos informacijos reikia, kad pagrįstų daromas prielaidas


2 ETAPAS. Finansavimo galimybių įvertinimas

 

Turint aiškų supratimą apie tai, kiek reikės lėšų tam, kad galėtumėte finansuoti savo verslo plėtros kaštus, reikia įvertinti finansavimo galimybes. Kaip rodo praktika, inovacijos finansuojamos iš valstybinio sektoriaus, bankų arba privačių finansavimo šaltinių. Kuris iš minėtų šaltinių yra tinkamas priklauso nuo keleto faktorių:

 

Projekto plėtros etapas,

Įmonės dydis,

Reikalinga lėšų suma.

 

Dauguma verslininkų turi labai mažai pinigų; paprastai jie pradeda savo verslą su tuo, ką jie gali sau leisti, papildant tai paskolomis arba šeimos ar draugų investicijomis, taip pat dauguma atveju gaunant finansavimą iš regioninių ar nacionalinių fondų dotacijų forma. Dotacijos technologiniam progresui skiriasi nuo kitų investicijų rūšių tuo, kad jos paprastai yra vienkartinės, negrąžinamos išmokos, skirtos paremti regioninę ir nacionalinę plėtrą. Jų prieinamumas yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir regionuose.

 

Bankai gali suteikti paskolas. Rizikos kapitalas paprastai siekia suteikti kapitalą perkant įmonės akcijas.

 

Deja, dar vienas inovacinių įmonių būdingas bruožas yra tas, kad inovacinių projektų įgyvendinimo kaštai paprastai yra daug didesni, nei numatyta. Kaip rodo praktika, kiekvienam Eurui, išleistam tyrimams, reikia dešimt Eurų, kad produktas būtų pagamintas ir dar šimto, kad jis atsirastų rinkoje. Iš to seka, kad beveik kiekvienam projektui prireiks papildomo finansavimo siekiant, kad jis būtų sėkmingai įgyvendintas.

 

Finansavimą inovacinio projekto įgyvendinimui galima gauti iš įvairių šaltinių, tačiau prieš pradedant juos nagrinėti, reikia įvertinti keletą bendrų faktorių. Pirmasis – į kurį reikia atsižvelgti, yra: kokiame plėtros etape yra projektas.

 

Išskiriami keturi projekto plėtros etapai (2.1 pav.):

 

Tyrimai,

Plėtra,

Įvedimas į rinką,

Eksploatavimas.

 

2.1 pav. Projekto plėtros etapaiProjekto plėtros etapai

Tyrimų etape inovaciniai projektai finansuojami nuosavomis lėšomis bei negrąžintinų dotacijų forma. Dotacijos gaunamos iš Valstybinio (viešojo) sektoriaus – vyriausybių, regioninių institucijų ar Europos Komisijos.

 

Nei bankai, nei kokie nors kiti investuotojai šiame etape nėra suinteresuoti investuoti.

 

Kai projektas pasiekia plėtros etapą, tai yra, kai galima sukurti bandomosios gamyklos pirmavaizdį, situacija pradeda keistis. Valstybinis (viešasis) sektorius išlieka vienu iš galimų finansavimo šaltinių, tačiau tuomet susidomėjimą gali parodyti:

 

– pradinis (ang. Seed) kapitalas – rizikos fondai, suinteresuoti pirminėms investicijoms į technologijas bei inovacinius projektus, po kurių gali sekti kitos investicijos, jeigu projektas baigiasi įmonės formavimu. Pradinis finansavimas gali būti teikiamas per paskolos arba investuojant į įmonės kapitalą;

– rizikos kapitalas – gali susidomėti, kai įkurta įmonė siekia papildomo finansavimo konkrečiam projektui.

 

Įvedimo į rinką etapas yra tam tikru požiūriu sunkiausias finansavimo etapas, nors daug kas priklauso nuo konkretaus inovacinio projekto dydžio ir pobūdžio.

 

Įvedimo etape verslo angelai gali būti pajėgūs suteikti pradinį finansavimo akcinio kapitalo formavimui, duoti patarimų ir padėti naujai įmonei. Šis šaltinis tinkamiausias, kai reikalingos santykinai mažos sumos ir kai konkretus projektas, nesusijęs su aukštųjų technologijų sritimi. Šiame etape ženklų vaidmenį vaidina ir rizikos kapitalas.

 

Eksploatavimo etape, kai įmonės vykdo komercinę veiklą, susidomėti projektu gali bankai arba kitos rizikos kapitalo rūšys.

 

Priklausomai nuo to, kuriame plėtros etape yra projektas, priklauso ir finansavimo galimybės. Esant skirtingai atitinkamų plėtros etapų rizikai, galimi skirtingi projektų finansavimo šaltiniai (2.2 pav.).

 

2.2 pav. Rizikos laipsnis ir plėtros etapaiRizikos laipsnis ir plėtros etapai

Galima matyti, kad kai kurie finansavimo šaltiniai yra labiau tinkami, nei kiti konkrečiam atvejui. Verslininkų nuosavų lėšų bei draugų ir šeimos narių pinigus gana paprasta rasti. Verslo angelai, nors jie yra labai svarbus pinigų šaltinis – manoma, kad pradinių etapų investicijų atveju, bendras finansavimas iš jų yra dažniau pasitaikantis, nei iš formalių rizikos kapitalo fondų.

 

Smulkios ir vidutinės verslo (SVV) įmonės ir kitos įmonės, kurių projektus iš dalies finansuoja valstybės fondai bei Europos Komisija, gali būti patrauklios kitiems kapitalo šaltiniams, įskaitant verslo angelų sektorių, bankus ir rizikos kapitalą.

 

Kaip taisyklė, bankai nėra linkę rizikuoti ir todėl mažai tikėtina, kad jie investuotų į naujos įmonės akcijas. Tačiau, jie gali tiekti paskolas ir taip pat įprastas bankininkystės paslaugas: čekių ir kaupiamąsias sąskaitas, kredito perviršio paslaugas, t.t.

 

Rizikos kapitalas teikia finansinę paramą įmonei dalyvaudamas jos nuosavame kapitale arba pasinaudodamas teise paversti paskolą nuosavu kapitalu. Santykinai didelę riziką kompensuoja galimybė gauti didelį grįžtamąjį pelną. Tai siejasi su didele rizika, nukreipta į įmones su dideliu augimo potencialu.

 

Vertinant rizikos kapitalo fondų požiūrį, svarbu suprasti tai, kad jie specializuojasi konkrečiuose finansavimo etapuose (2.3 pav.):

 

2.3 pav. Projekto finansavimo etapai ir šaltiniaiProjekto finansavimo etapai ir šaltiniai

1. Įžanginis finansavimas. Finansavimas teikiamas pradinės koncepcijos tyrimui, vertinimui ir kūrimui prieš verslo įmonei sukuriant produkto prototipą.

 

2. Pradžia. Finansavimas tiekiamas įmonėms produktų plėtrai ir pradiniam marketingui. Įmonės gali būti dar tik kuriamos arba jau gali vykdyti veiklą trumpą laiką, tačiau dar nepardavinėja savo produktų.

 

3. Ankstyvoji plėtra. Finansavimas teikiamas įmonėms, kurios pabaigė produkto kūrimo etapą ir reikalauja daugiau lėšų, reikalingų komercinės gamybos ir pardavimo inicijavimui. Įmonės iš šios veiklos dar negauna pelno.

 

 

 

4. Ekspansija (vėlyvoji plėtra). Finansavimas tiekiamas augimui ir ekspansijai įmonės, kuri dirba subalansuotai arba pelningai prekiauja. Kapitalas gali būti panaudojamas didesnio gamybos pajėgumo finansavimui, rinkos arba produkto plėtrai ir/arba papildomų apyvartinių lėšų kūrimui.

 

Rizikos kapitalo savininkai skirstomi į tris rūšis:

 

Privatūs investuotojai;

Lėšų valdymo įmonės;

Valstybinio sektoriaus fondai.

 

1. Privatūs investuotojai dažnai žinomi, kaip “verslo angelai”, jie yra turtingi asmenys, pasirengę panaudoti savo asmeninius finansinius išteklius rizikingoms investicijoms, remdamiesi savo paskirtimi ir interesais. Dažnai jie yra į pensiją išėję vyresni didesnių įmonių vadovai arba žmonės, pardavę savo įmones, norintys panaudoti savo pinigus. Jie gali investuoti vieni arba mažomis grupėmis.

 

Kaip rodo praktika, verslo angelai yra linkę investuoti savo šalyje į tuos verslo sektorius, kuriuose jie turi patirties. Pavieniui jų investicijos gali būti gana mažos  – iki 50’000 Eurų, tačiau jiems susijungus – investuojamos sumos didėja. Be to, jie daro greitus sprendimus dėl investavimo.
2. Lėšų valdymo įmonės. Tai tradicinis, formalaus rizikos kapitalo sektorius. Rizikos kapitalo lėšų valdymo įmonė valdo savo investuotojų (akcininkų) lėšas ir reikiamu laiku atskaičiavus išlaidas ir mokesčius grąžina pelną tiems investuotojams.
Kai kurios iš šių įmonių valdo palygint mažas sumas – kelis milijonus Eurų. Didžiausios iš jų valdo daug milijardų Eurų. Visos jų turi aiškius interesus dėl savo lėšų investavimo.

 

 

 

3. Valstybinio sektoriaus fondai. Šie fondai formuojami iš regioninių ar nacionalinių biudžetų, kartais kartu panaudojant privačias lėšas. Šių fondų veiklos tikslas dažnai yra ne pelnas, o – regioninė plėtra ir darbo vietų sukūrimas. Kaip rodo praktika, valstybinio sektoriaus fondai koncentruojasi mažiau išsivysčiusiuose regionuose/valstybėse.

 

Nepriklausomai nuo to, koks rizikos fondo veiklos prioritetas: ar verslo, geografinis sektorius bei projekto plėtros etapas yra du pagrindiniai klausimai, kuriais domisi visi verslo angelai ar fondų vadovai:

 

1. Koks potencialus pelnas iš šių investicijų?
2. Kiek reikia pinigų?

Kai inovacinė įmonė parodo, kad investicijos kuria pelną, rizikos fondai yra linkę nustatyti “ribinį lygį”, už kurio jie nebeinvestuoja. Tai yra rizikos investicijoms būdingos rizikos, kuri kai kurių įmonių atveju neišvengiamai baigiasi investicijų portfelio praradimu. Tikimasi, kad geros investicijos kompensuoja blogas ir tokiu būdu pasirenkama aukšta riba, kad į portfelį būtų įtraukti tiktai potencialiai augančių įmonių inovaciniai projektai.

 

Atskirų fondų ribinis augimo lygis nesiskiria, bet jis paprastai nustatomas nuo 40% iki 60% per metus. Tai gali atrodyti daug, tačiau nereikia pamiršti, kad rizikos fondas paprastai nesitiki paimti iš įmonės tai grynaisiais pinigais. Tai investuotojų dalies įmonėje vertė, kai investicijos suteikiamos, vertinant pagal vertybinių popierių svyravimus arba prekybos būdu.

 

Netgi geras projektas nebūtinai bus finansuojamas, jeigu pasirodo, kad aplinkui yra stipri konkurencija.

 

Investicijų dydis yra kitas pagrindinis faktorius. Netgi labai aukšta įplaukų norma nesukurs didelių grynųjų pinigų sumų, jeigu investuotas kapitalas yra labai mažas. Be to, mažų investicijų kaštai yra didesni, arba santykinai didesni nei didelių investicijų. Tai iš dalies yra dėl daugelio fiksuotų kaštų (profesiniai patarėjai, mokesčiai, tyrimai) ir iš dalies dėl daugiau laiko, reikalingo iš vadovybės valdant investicijas. Dėl šios priežasties dauguma rizikos fondų nesvarstys, jeigu reikia investuoti, tarkim, mažiau kaip 500’000 Eurų – kartais daug daugiau – ir sutelks savo dėmesį į didesnius sandorius.

 

Skolos ir nuosavo kapitalo santykis yra esminis įmonės kapitalo struktūros aspektas. Kadangi kažkuria prasme nuosavo kapitalo netekimas yra “kontrolės” netekimas, skolos ir nuosavo kapitalo santykis kartais yra apibūdinamas kaip didelė arba maža “įtaka.” Kai projektas finansuojamas skolintomis lėšomis – išlaikomas nuosavas kapitalas ir kontrolė. Taigi, šiuo atveju, savininkas išlaiko daugiau įtakos. Kita vertus, kai projektas finansuojamas pritraukiant kapitalą akcijų forma, netenkame kontrolės ir todėl turime mažiau įtakos.

 

Pasirenkant optimalų skolos ir nuosavo kapitalo santykį reikia įvertinti tris dalykus:

projekto grynųjų pinigų srautus, kad padengti skolas;

skirtingų finansavimo rūšių santykinius kaštus;

nuosavybės ir kontrolės aukojimo įtaką.

 

 

Finansavimo galimybės ir kapitalo struktūra bei santykis turi tikti tiek savininkui, tiek investuotojui, todėl būtina įvertinti du aspektus:

įmonės vadovo/verslininko interesus, investuotojo interesus.

Įmonės interesus apsprendžia:

 

1. Kaštai. Kuo didesnė skola, tuo didesnė fiksuota grynųjų pinigų aptarnavimo našta. Tačiau, faktiniai skolos kaštai mažesni už akcinio kapitalo kaštus.

2. Rizika. Jeigu skolinamasi daug –  padidėja rizika, kadangi įmonė stipriai susiejama su suplanuotomis palūkanomis ir skolos grąžinimo terminais. Jeigu nevykdoma paskolos sutarties įsipareigojimų, skolintojas gali priversti likviduoti įmonę.

3. Galimybės, kaip apsisaugoti nuo neigiamos rizikos. Jeigu įmonė arba projektas yra labai jautrus palūkanų normų padidėjimui, galima tartis su investuotojais dėl fiksuotos palūkanų normos.

4. Santykiai su trečiosiomis šalimis. Privatus investuotojas, investuodamas į akcinį kapitalą dažniausiai tikisi ir didesnės įtakos valdyme bei sprendimų priėmime įmonėje, lyginant su kitomis investuotojų rūšimis.

 

Investuotojo interesus apsprendžia šie kriterijai:

 

1. Įplaukų norma. Reikia nustatyti, ar įmonė gali sukurti pakankamą įplaukų normą iš investicijų (investuotojas į akcinį kapitalą paprastai nori minimalių įplaukų nuo 25% iki 40% per metus). Tai pat reikia įvertinti, ar įplaukų norma yra palanki, įvertinant bendrą rizikos lygį.

2. Kontrolė. Kai kurie investuotojai reikalauja dalyvavimo valdyme ir sprendimų priėmime. Reikia nuspręsti ar  įmonė yra tam pasirengusi, jei taip – kokiu lygiu.

3. Išėjimo strategija. Turi būti planas, kaip investuotojui išeiti. Didelės rizikos investuotojai kažkurioje vietoje nori išlošti iš savo investicijų. Šio galimo išėjimo plano pobūdis, laikas ir likvidumas turi atitikti ir įmonės planus.

4. Sutartis su akcininku. Didinant akcinį kapitalą, pravartu sudaryti sutartį su akcininku, siekiant nustatyti jo vaidmenį ir apribojimus. Tai taip pat padės išvengti nesusipratimų ateityje.

5. Teisiniai ir įstatyminiai klausimai.  Reikia vertinkite, ar yra kokie nors teisiniai ar įstatyminiai apribojimai, dėl kurių jūs ir potencialus investuotojas būtų nesuderinami
Privalomi reikalavimai.

Kapitalo finansavimo šaltiniai

 

Atliekant investicinių projektų ekonominį vertinimą, taip pat labai svarbu įvertinti projekto finansavimo būdą, jo kaštus.

Galimi įvairūs kapitalo finansavimo būdai, tokie kaip nuosavas kapitalas, įvairios paskolos tame tarpe ir obligacijos, taip pat pakankamai nauji ir netradiciniai Lietuvoje finansavimo metodai – lizingas, forfeitingas, faktoringas ir kiti, finansavimas iš valstybinių asignavimų ar specializuotų fondų bei tarptautinių investicijų pritraukimas.

Žemiau trumpai aptarsime kai kuriuos svarbesnius galimus projektų finansavimo šaltinius.

Kapitalo kaina

Savininkų nuosavybė – tai įmonės savininkų finansinė teisė į įmonės turtą. Akcinio kapitalo kaina – tai pelno norma, kurios pageidauja dabartiniai įmonės akcininkai iš turimų akcijų. Paprastųjų akcijų kaina gali būti nustatoma pagal 1) Kapitalo įvertinimo modelį (CAPM), diskontuoto pinigų srauto modelį (DCF), bei 3) per obligacijų pajamų ir rizikos priedo apskaičiavimą. Kaip jau minėjome, kapitalo įvertinimo modelis šiandieninėmis sąlygomis tiesiogiai negali būti pritaikytas Lietuvoje, todėl jo plačiau nenagrinėsime.

Diskontuoto pinigų srauto modelio esmė yra tokia: jeigu įmonė planuoja mokėti vienodo dydžio dividendus kasmet, tuomet akcijos laukiama vertė P0=D/ks, kai D – dividendų dydis, ks – pageidaujama pelno norma; jeigu dividendai kasmet auga dydžiu g, tuomet akcijos laukiama vertė lygi:

 

Siekiant nustatyti naujai išleistų paprastųjų akcijų kainą, reikia atsižvlgti į akcijų išleidimo išlaidas f:

 

Privilegijuotos akcijos nuo paprastųjų skiriasi tuo, kad jų savininkams suteikiamos išimtinės teisės į įmonės turtą ir dividendus. Nustatytas privilegijuotųjų akcijų dividendas reiškia, kad akcijų savininkai tikrai gaus nustatyto dydžio dividendus, jeigu Visuotinis akcininkų susirinkimas pasklebs dividendų išmokėjimą.

 

kp=div/P,

čia:

kp = privilegijuotųjų akcijų kaštai,

div = pažadėti privilegijuotųjų akcijų dividendai,

P = privilegijuotųjų akcijų rinkos kaina.

Jeigu rinkos kainos nežinome, kaip įvertis naudojama panašaus pobūdžio vertybinių popierių kaina. Fiksuoto termino ar išperkamų privilegijuotųjų akcijų kaštus įvertinti galima, naudojant tokį patį metodą, kaip panašiam skolos instrumentui.

Skolintas kapitalas

Yra įrodyta, kad jei įmonė naudoja tiktai nuosavą kapitalą, ji savo nuosavų lėšų rentabilumą apriboja 2/3 ekonominio rentabilumo.

Projektų finansavimui gali būti naudojamos įvairios paskolos – bankinės, hipotekinės, sindikuotos, kreditinės linijos ir pan.

Skolos kaina yra neatsiejama nuo kupono palūkanų normos, pagal kurią mokamos naujos skolos palūkanos. Pagal kupono normą apskaičiavę laukiamą rinkos paskolų pelningumą iki mokesčių išskaitymo, randame skolos kainą. Kadangi kupono palūkanų mokėjimai nėra apmokestinami, todėl iš naujos skolos gauto kapitalo kaina lygi kb(1-T).

Lizingas, forfeitingas, faktoringas

Lizingas

Lizingas kaip adekvati šiandieninėms sąlygoms finansavimo forma įsigalėjo tik pastaraisiai metais. Lizingą galima apibrėžti kaip ūkinę veiklą, kuomet ūkio subjektas sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis savo kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui. Lizingo operacijoje dalyvauja keli subjektai. Dažniausiai lizingo kontrakte būna trys subjektai – lizingo davėjas – nuomotojas, lizingo gavėjas – nuomininkas ir lizingo objekto tiekėjas – gamintojas.

Galimos įvairios lizingo rūšys ir formos. Finansiniu požiūriu pagal nuomojamo turto atsipirkimą ir nusidėvėjimo skaičiavimo sąlygas skiriamas finansinis ir operatyvinis lizingas:

Finansinio lizingo atveju objekto nuomos terminas artimas arba sutampa su objekto nusidėvėjimo objektu ir lizingo mokėjimai padengia objekto vertę.

Operatyvinio lizingo atveju objekto nuomos terminas yra trumpesnis nei jo ekonominio ar fizinio nusidėvėjimo laikas.

Pagrindiniai lizingo, kaip inžinerinių projektų finansavimo būdo, privalumai yra šie:

lizingo gavėjas gali pradėti gamybą neturėdamas stambesnių finansinių šaltinių naujam įrengimui pirkti;

lizingo mokėjimai už įrengimo nuomą įtraukiami į produkcijos savikainą, todėl apmokestinamojo pelno dalis sumažėja;

operatyvumas ir lankstumas;

tai efektyvi priemonė moderniai įrangai įsigyti;

lizingas skatina verslo plėtrą.

 
 

Forfeitingas

Forfeitingas yra nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Šiuo atveju dažniausiai parduodami vekselių komplektai. Taigi pardavėjas vietoj pinigų gauna skolinį pasižadėjimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą nurodytu laiku. Pardavėjas, gavęs vekselių portfelį, parduoda jį bankui arba specialiai forfeitingo kompanijai be teisės jį pirkti ir gauna grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Bankas ar forfeitingo kompanija prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį.

Forfetingo pranašumai:

pagreitina kapitalo apyvartą;

atlaisvina nuo nemokumo ir valiutinės rizikos;

nesusidaro didelių debitorinių įsiskolinimų;

apsaugo nuo palūkanų normos rizikos.


Faktoringas

 

Faktoringas – tai operacija, kurios metu parduodami įmonės debitoriniai įsiskolinimai. Specializuota faktoringo kompanija per 2 – 3 dienas sumoka avansą, kuris sudaro 70 – 90 % reikalaujamų lėšų, likusios lėšos gaunamos po apmokėtos sąskaitos gavimo.

Faktoringinė operacija padidina įmonės likvidumą, sumažina finansinę riziką, o tai savo ruožtu didina įmonės prestižą verslo pasaulyje, jos konkurencingumą bei galimybę gauti prekinius ar finansinius kreditus.

  

Valstybiniai asignavimai ir specializuoti finansiniai fondai

 

Tiek privačios, tiek valstybės ar savivaldybės įmonės turi galimybę pasinaudoti įvairiomis valstybės teikiamomis lengvatinėmis paskolomis, suteikiamomis garantijomis ar vietinių bei tarptautinių finansinių fondų teikiamais kreditais. Reikia pažymėti, kad šios lėšos yra skiriamos tiksliniams investiciniams projektams.

Bene pagrindinė galimybė pasinaudoti valstybinėmis lėšomis yra inžinerinio projekto įtraukimas į Valstybės investicijų programą.

Vienas iš projektų finansavimo šaltinių yra įvairių specializuotų Lietuvos bei užsienio finansinių fondų lengvatinės paskolos arba grantai (negrąžintinos paskolos). Žemiau pristatysiu du Lietuvoje veikiančius finansinius fondus.

Būsto kreditavimo fondas

Eksperimentinis energijos taupymo projektas

 

Šiuo metu Lietuvoje vykdomas Eksperimentinis energijos taupymo projektas, kurio tikslas – paremti privačią iniciatyvą taupyti energiją visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose. Projekto finansavimo šaltinis yra Pasaulio banko paskola Lietuvos Respublikai Energijos taupymo eksperimentiniam projektui ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos. Paskolos paskirtis – kredituoti gyvenamųjų namų bei švietimo įstaigų renovavimą turint tikslą taupyti energiją. Paskolos išduodamos daugiabučių namų savininkų bendrijoms (kredito rizika atitenka LR Vyriausybei); atskirų butų ir individualaių namų savininkams (kredito rizika atitenka projektą kredituojančiam bankui), savivaldybėms.

Paskolos suteikiamos laikotarpiui nuo 3 iki 10 metų su išankstinio grąžinimo teise. Metinis palūkanų dydis yra nustatytas LRV ir fiksuotas visam paskolos laikotarpiui – 11 procentų.

Savivaldybių infrastruktūros plėtros programa

Šiuo metu Finansų Ministerija baigia rengti Lietuvos Savivaldybių Infrastruktūros Plėtros Programą, kuri bus finansuojama Pasaulio Banko (IBRD) ir Šiaurės Šalių Investicijų Banko (NIB) konsoliduota 50 milijonų JAV dolerių paskola ir savivaldybių biudžeto lėšomis. Numatomas palūkanų dydis – apie 7 procentai metinių palūkanų, paskolų terminas iki 20 metų, numatomas lengvatinis paskolos grąžinimo periodas. Be to apie 8 milijonai JAV dolerių Skandinavijos šalių vyriausybių skirtų lėšų bus panaudota negrąžintinai paramai techninės-projektinės dokumentacijos paruošimui ir savivaldybių ir savivaldybei priklausančių įmonių darbuotojų mokymo programai finansuoti. Ši programa turėtų tapti gera alternatyva mažesnėms savivaldybėms sprendžiant jų investicijų į komunalinio ūkio modernizavimą problemas.

Ši programa numato paskolų suteikimą šilumos ūkio, geriamojo vandens tiekimo ir valymo, nuotekų surinkimo ir valymo, visuomeninio transporto, kelių, tiltų ir kitos susisiekimo infrastruktūros, kietųjų atliekų surinkimo ir utilizavimo ir kitoms sritims. Tam, kad miesto/rajono savivaldybė būtų įtraukta į šią programą, visų pirma turi būti paruoštas miesto/rajono strateginis investicijų planas.

Tuomet, gavus Būsto kreditavimo fondo pritarimą konkrečiam inžineriniam projektui, turėtų būti paruošti tokie dokumentai:

Galimybių studija ir investicinis projektas.

Techninis projektas ir specifikacijos.

Konkursinė dokumentacija pagal Pasaulio banko reikalavimus.

Tiktai paruošus aukščiau išvardintą dokumentaciją bei gavus Finansų ministerijos leidimą skolintis lėšas, gali būti pradėtas projekto vykdymas.

Projekto finansavimo struktūra yra tokia : 90 procentų finansuojama iš paskolos, 10 procentų iš savivaldybės lėšų.

Lietuvos aplinkos investicijų fondas

 

Šio fondo tikslas – skatinti įmones, įsigyjančias naujus įrengimus, atnaujinančias gamybines linijas, atsižvelgti ne tik į ekonominius, bet ir į aplinkosauginius aspektus. Kaip rodo praktika, visos įmonės, įgyvendinančios projektus, mažinančius taršą, ar ketinančios įsigyti įrangą, kurios neigiamas poveikis aplinkai gamybos proceso metu būtų ženkliai mažesnis, negu iki tol naudotos, be abejonių gali siūlyti savo projektus Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui įvertinti ir finansuoti.

Fondą įkūrė Lietuvos Aplinkos ministerija, dalyvaujant PHARE ir USAID. Šiuo metu LAAIF lengvatinių paskolų forma finansuoja privataus ir visuomeninio sektoriaus investicinius projektus, kurių įgyvendinimas teiktų aplinkosauginę nauda. Numatyta, kad lengvatinių paskolų forma Fondas gali finansuoti iki 80% (iki 1,5 mln.Lt.) vidutinių ir smulkių įmonių investicinio projekto vertės, arba tos pačios sumos ribose dalyvauti stambių įmonių investiciniuose projektuose.

Pagrindiniai reikalavimai projektui:

Kiekybiškai išmatuojama aplinkosauginė nauda, pagrįsta skaičiavimais ir išsamiai išdėstyta aplinkosauginėje projekto dalyje.

Projekto komercinis gyvybingumas.

Paskolų suteikimo salygos:

Fondas finansuoja iki 80 procentų visos projekto vertės.

Vienam projektui ar vienam subjektui suteikiama iki 1.5 mln. Lt. paskolų.

Paskolos suteikiamos laikotarpiui iki 5 metų.

Lengvatos:

Palūkanos mažesnės už komercines, bet ne didesnės, kaip 11 %, nustatomos kiekvienam konkrečiam projektui (šiuo metu nuo 4% iki 9%).

Paskolos grąžinimo pradžia gali būti atidedama iki 2 metų, kurių metu mokamos tik palūkanos.

Lietuvos aplinkos investicijų fondas bendradarbiauja su pagrindiniais Lietuvos komerciniais bankais ir Fondo patvirtintų projektų teikėjams siūlo galimybę patiems pasirinkti banką, investicinio projekto finansinės – ekonominės dalies įvertinimui.

Pinigų srautas be įsiskolinimo (dar vadinamas laisvu pinigų srautu) neatspindi planuojamų kreditinių lėšų, reikalingų investavimo finansavimui, kitimo ir kainos, todėl skaičiavimuose operuojant šiuo rodikliu laukiamus projekto pinigų srautus reikėtų diskontuoti pagal normą, lygią tam tikros įmonės kapitalo kainos svertiniam vidurkiui (galimu įmonės pardavimo momentu).

Tokiu būdu sumuojant diskontuotus pinigų srautus be įsiskolinimo, laukiama įmonės tęstinumo vertė jos perpardavimo momentu sutaps su investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. siekiant nustatyti įmonės nuosavo kapitalo vertę (arba įmonės rinkos vertę), būtinai reikės išskaičiuoti tam tikram laikotarpiui planuojamą ilgalaikį įmonės įsiskolinimą.

Pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti nustatytas panašiai kaip ir prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavimo formulėje. Skirtumas tik tas, kad čia nebus palūkanų mokėjimų bei ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimo ir padidėjimo.

Pačiu pagrindiniu pinigų srauto elementu visada yra laukiamas pelnas, gaunamas realizavus produkciją. Pelno prognozė periodu t gali būti apskaičiuota pagal šią formulę [17;60]:

 

čia Gt – pelnas, gautas realizavus produkciją, periodu t;

Pt – laukiama produkto realizacijos kaina periodu t;

Qt – planuojamas įmonės produkto pardavimo kiekis, esant kainai Pt, periodu t;

Ptk – žaliavos k įsigijimo kaina periodu t;

Qtk – žaliavos k, reikalingos galutinio produkto kiekiui Qt pagaminti, apimtis natūrine išraiška;

Wt – numatomos pridėtinės išlaidos periodu t (įmonė, gaminanti vieną produktą, gali jų neturėti).

Informacija apie galimas produkto realizacijos kainas periodu sąryšyje su numatoma pardavimo apimtimi, gali būti gauta iš produkto būsimos paklausos marketingo tyrimų (jos imlumas ir kainų elastingumas). Duomenys apie galimas išteklių kainas turėtų būti gauti iš dabartinės ir būsimos atitinkamo išteklio pasiūlos marketingo tyrimo.

Reikalingų išteklių kiekiai nustatomi pagal produkto gamybos technologinę dokumentaciją.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here