Kaip sustiprinti sveikatą?

Sveikas gyvenimo būdas – tai įpročių visuma, kuri susiformuoja per visą žmogaus gyvenimą, veikiant socializacijos procesui. Sveikatą stiprinanti elgsena (angl. health promoting behavior) – tai sąmoningas siekimas sustiprinti sveikatą, arba tikimasi, kad taip elgiantis ji sustiprės. Tai įvairūs veiksmai, kuriuos asmuo atlieka norėdamas sustiprinti sveikatos būklę, nesvarbu, ar jie veiksmingi, ar ne…

Sveikatą stiprinanti elgsena yra daugiamatė sąvoka, apimanti šiuos pagrindinius komponentus:

• mitybą;
• fizinį aktyvumą;
• seksualinę elgseną;
• patiriamą stresą ir gebėjimą jį įveikti;
• tabako vartojimą/nevartojimą;
• alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą/nevartojimą;
• farmacijos preparatų vartojimą;
• miego režimą;
• kitą elgseną, galinčią turėti įtakos sveikatai (pvz., ilgas deginimasis saulėje, soliariume).                                     

Mityba

Mityba – organizmo veiklos sritis, apimanti apsirūpinimą maisto medžiagomis, pradedant maisto paieška ir/ar medžiokle, jo kramtymą ir rijimą, virškinimą ir įsisavinimą. Žmogaus atveju į mitybą įeina ir maisto produktų paruošimas valgymui, patiekalų gamyba. Žmogaus organizmui reikalingas subalansuotas maistas, paprastai pakankamai įvairus. Pagrindinės maisto medžiagos yra baltymai, angliavandeniai bei riebalai, kurie, norint užtikrinti gerą sveikatą, turi būti vartojami tam tikromis proporcijomis. Šios proporcijos priklauso ir nuo žmogaus gyvenimo būdo: aktyvesnis gyvenimo būdas reiškia didesnį energijos sunaudojimą ir didesnį jos poreikį.

Svarbu užtikrinti, kad valgomas įvairus maistas, siekiant išlaikyti žmogui rekomenduojamą santykį:

• Bent 40 % angliavandenių
• Apie 30 % baltymų
• Ne daugiau nei 30 % riebalų

Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, vidutinis žmonių gyvenimo amžius mažai išsivysčiusiose šalyse yra 43 metai, o vienoje iš pažangiausių šalių – 78 metai. Vidutinis žmogaus gyvenimo amžius pasaulyje yra beveik 65 metai. Nepaisant amžiaus, tinkamos mitybos, aktyvumo ir poilsio balansas yra pagrindinė sveikatos, gyvybingumo ir ilgaamžiškumo priežastis. Tačiau tinkama mityba nėra vien sveiko maisto vartojimas, suteikiančio reikalingų angliavandenių, lipidų, sterolių, baltymų, vitaminų bei kitų maisto medžiagų (pvz., augalinės kilmės), mineralų ir enzimų. Tinkama mityba turi teikti organizmui tų medžiagų, kurias jis gali suvartoti. Plačiai diskutuojama apie maisto produktų suderinamumą. Fiziologijos požiūriu maisto derinimas turėtų būti efektyvus.

Yra žinoma, kad angliavandenius, riebalus ir baltymus organizme skaido skirtingi fermentai. Be to, vienų fermentų sekrecija turi ypatybę susilpninti kitų fermentų veiklą ir jų išskyrimą, todėl rekomenduotina atskirai valgyti baltymus, angliavandenius ir riebalus. Manoma, kad baltymus, angliavandenius ir riebalus geriausia valgyti su daržovėmis, nes daržovės padeda atsirasti didesniam kiekiui virškinimo fermentų.

Mokslininkai ištyrė, kad maistas tiesiogiai sąlygoja mūsų savijautą ir nuotaiką. Pradėkim nuo cukraus. Jis tuoj pat užpildo energijos rezervuarą, pagerina dėmesį, sužadina atmintį, todėl laikomas pačiu galingiausiu smegenų stimuliatoriumi. Angliavandeniai – makaronai, bulvės, ryžiai – ramina ir atpalaiduoja ir netgi pagerina nuotaiką, jei jie nebuvo valgyti kartu su riebalais ir proteinais. Proteinai – baltyminis maistas – kiaušiniai, mėsa, o taip pat kai kurios daržovės. Jie reguliuoja miego ritmus, slopina baimę, reguliuoja atsipalaidavimo bei susijaudinimo sistemas ir kitus nervinius impulsus. Riebalai – tam tikras jų kiekis reikalingas hormonų susidarymui. Daržovės ir vaisiai, jų sultys – neišsemiamas energijos ir žvalumo šaltinis.

Fizinis aktyvumas

Fizinis aktyvumas gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą, mažinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis yra labai svarbus. Fiziškai aktyvi gyvensena yra ne tik sveikatą stiprinantis, bet ir bendrą organizmo savijautą gerinantis veiksnys: aktyvūs žmonės esti geresnės nuotaikos, pozityvesnės nuomonės apie gyvenimą, darbą, politiką. Sportuojantys mokiniai geriau mokosi, pasižymi aukštesne saviverte, rečiau turi žalingų įpročių. Neabejotina, kad mažas fizinis aktyvumas darbo ir poilsio metu yra vienas iš rizikos veiksnių nutukti. Nustatyta, kad Lietuvoje gyventojų (ir vyrų, ir moterų) fizinis aktyvumas darbo metu yra nedidelis arba vidutinis. Daugiausia asmenų dirba lengvą (42,9 proc.) arba vidutinio sunkumo (27,1 proc.) darbą. Laisvalaikiu ir vyrai, ir moterys dažniausiai skaito bei žiūri televizorių (59,8 proc.), o sunkiai dirba arba sportuoja tik 1,4 procento visų respondentų. Kasdien mankštinasi tik 15,9 proc. vyrų ir 13,1 proc. moterų.(2012 m.).

Fizinio aktyvumo poveikis medžiagų apykaitai. Medžiagų apykaita yra glaudžiai susijusi su energijos apykaita, (nuolatiniu jos sunaudojimu ir papildymu) organizme. Atliekant fizinius pratimus, cheminė energija, esanti sudėtingose mūsų organizmo ląstelių medžiagose (iš dalies ir raumenų ląstelėse) virsta į mechaninę įvairių kūno dalių judėjimo energiją, o vėliau į šiluminę energiją. Treniruotam asmeniui, atliekančiam standartinį darbą, reikia mažiau deguonies. Toks žmogus palyginti su netreniruotu, fizinio krūvio metu rečiau kvėpuoja, jo retesnis pulsas. Tai paaiškinama tuo, kad dėl fizinių treniruočių poveikio ląstelėse ir tarpląstelinėje medžiagoje vyksta daugybė pokyčių, pagerinančių gyvybinę veiklą. Asmenims, sergantiems chroniškomis ligomis, taip pat aktualu reguliariai mankštintis, atlikinėti specialiai parinktus fizinius pratimus, kad pagerėtų medžiagų apykaita ir kraujotaka. Medžiagų apykaitos sutrikimai sukelia daugybę ligų.

Fizinio aktyvumo poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Vystydami kūno raumenyną, drauge stipriname ir širdies raumenį. Širdis išlieka sveika ir stipri, kai daug ir racionaliai dirba. Gerėjant organizmo treniruotumui, didėja širdies masė (apimtis). Fiziologiškai padidėjusi širdis turi pilnavertę kraujotaką. Gerai treniruota širdis dirba žymiai ekonomiškiau ramybės būklėje ir daug našiau krūvio metu. Fizinis aktyvumas mažina ir didelio kraujo spaudimo riziką. Epidemiologinės ir klinikinės studijos atskleidžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas gali būti prevenciniu didelio kraujo spaudimo veiksniu.

Fizinio aktyvumo įtaka kvėpavimo sistemai. Kvėpavimo ir kraujotakos organų funkcijos glaudžiai tarpusavyje susiję. Kvėpavimo organų pagrindinė funkcija yra tiekti organizmui deguonį, būtiną gyvybiniams procesams palaikyti, ir pašalinti medžiagų apykaitos procese besigaminančio anglies dvideginio perteklių. Žmogaus gyvybė neįmanoma be kvėpavimo. Kvėpavimo aparatas, kaip ir širdis, dirba be pertraukos. Priklausomai nuo organizmo poreikių kvėpavimas gali suintensyvėti arba susilpnėti. Sistemingas fizinis aktyvumas (besikartojantys fiziniai krūviai), kurių metu kvėpavimo organai intensyviai dirba, gerina jų funkciją. Fizinė treniruotė išugdo taisyklingo, t. y. gilaus kvėpavimo įgūdį. Gilus kvėpavimas turi labai didelę reikšmę, nes giliai kvėpuojant galima daug kartų padidinti plaučių ventiliaciją.

Fizinio aktyvumo poveikis kitoms organų sistemoms. Pagerėjęs organizmo aprūpinimas deguonimi fizinio proceso metu daro teigiamą įtaką centrinei nervų sistemai, ypač galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievei. Nervų sistema dalyvauja visose organizmo procesuose ir funkcijose. Dėl to ji pirmiausia ir pajunta fizinio aktyvumo (fizinių pratimų) įtaką. Fizinio krūvio metu dauguma nervų sistemos grandžių tobulėja, vystosi. Dėl sistemingos raumenų veiklos kinta viso organizmo gyvybingumas. Gerėjant organizmo treniruotumui, gerėja ir vegetacinės nervų sistemos, nuo kurios priklauso vidaus organų veikla, funkcija. Taip pat fizinio proceso metu gerėja pagrindinių nervinių procesų galvos smegenų žievėje – dirginimo ir slopinimo, kuriais grindžiama žmogaus psichinė veikla, jėga ir paslankumas, gerėja jų pusiausvyra. Tai leidžia žmogui greičiau ir geriau prisitaikyti prie naujovių ir nuolat kintančių gyvenimo sąlygų. Fizinio krūvio metu išaugęs medžiagų apykaitos aktyvumas didina galutinių apykaitos produktų (šlakų) kiekį organizme. Jie operatyviai šalinami iš organizmo įvairiais būdais: per inkstus su šlapimu, per odos prakaito liaukas su prakaitu, per plaučius su iškvėpiamu oru. aktyvaus fizinio darbo metu aktyviai funkcionuoja prakaito liaukos, tuo sumažindamos krūvį inkstams. Žmogaus sveikatai palaikyti ir išsaugoti būtina nepriekaištinga šalinimo organų veikla.

Tabako vartojimas

Rūkant dalis nikotino ištirpsta seilėse. Kartu su seilėmis patekęs į virškinimo sistemą nikotinas ardo skrandžio, žarnyno gleivinę, gali sukelti jos uždegimą. Rūkymas 10 kartų padidina tikimybę susirgti skrandžio opalige, 4 kartus dažniau mirštama nuo žarnyno vėžio. Be to, rūkantieji daug dažniau serga burnos ertmės, liežuvio, gerklų, stemplės vėžiu. Tabako dūmuose esančios nuodingos medžiagos kenkia kvėpavimo sistemai: kvėpavimas tampa negilus, paviršutiniškas, prasideda kosulys, dusulys. Sparčiai einant ar lipant laiptais, greitai ima trūkti oro. Dažniau ir sunkiau sergama kvėpavimo takų ligomis: plaučių uždegimu, tuberkulioze, lėtiniu bronchitu. Organizmui trūkstant deguonies sutrinka atmintis, blogiau sekasi mokslai. Cigaretėse esančios dervos kaupiasi plaučiuose, taip pat jos rudai nudažo pirštus, liežuvį ir dantis. Nuo nuolatinio cigaretės „čiulpimo“ atsiranda raukšlės aplink lūpas. Nuo dūmų parausta akys, pilkėja ir sausėja oda. Taigi, nerūkantys žmonės išvengia visų šių problemų.

Alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas

Viso pasaulio medikams jau seniai kelia nerimą nuolatinis alkoholio plitimas. Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje, kuri vyko 1979 metų gegužės mėnesį, buvo pabrėžta, kad per 1960 – 1972 metus visame pasaulyje vyno vartojimas padidėjo 20 %, svaigiųjų alkoholinių gėrimų gamyba – 60 % , alaus – 80 %. Dvidešimt penkių šalių, kuriuose daugiausia surinkta statistinės medžiagos, duomenims, alkoholio vartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, per minėtą laikotarpį padidėjo 3 – 5 kartus. Alkoholio vartojimą psichologiškai galima motyvuoti tuo, kad jis, geriamas nedidelėmis dozėmis, atpalaiduoja, ramina nervus, pakelia nuotaiką. Tuo pat metu “vyno dvasia” yra visų alkoholio sukeliamų blogybių pradžia. Svaigaluose esantis alkoholis – didelis apgavikas. Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta riebaluose, o jų ypač daug smegenų audiniuose, tai smegenyse jo susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose. Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso nuo jo koncentracijos kraujyje. Truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio kraujyje ne daugiau kaip 2% t. y. išgerta maždaug 100 mililitrų degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek didesnė (3 – 5%), sumažėja smegenų centrų, reguliuojančio dėmesio ir savikontrolės procesus, aktyvumas. Prasideda stimuliuojantis alkoholio poveikis: gerėja nuotaika, žmogus darosi šnekesnis, perdėtai žvalus, pamažu nustoja kontroliuoti savo veiksmus, nesugeba tinkamai vertinti to, kas vyksta. Truputį apgirtusiam atrodo, kad jo sugebėjimai didėja, kad jis gali veikti greitai ir tiksliai, aplinkiniai rodosi mielesni, įdomesni. Vengdami alkoholio, išvengsime daug bėdų.

Narkotikų poveikis sveikatai

Narkotikai – cheminės medžiagos, kurios stimuliuoja, slopina arba kitaip modifikuoja (pvz., veikia haliucinogeniškai) centrinės nervų sistemos veikimą. Šių medžiagų naudojimas gali sukelti narkomaniją. Šiuo metu priimta narkotikais vadinti medžiagas, atitinkančias tris kriterijus:

• medicininį – medžiaga, vaistai turi specifinį (stimuliuojantį, raminantį, haliucinogeninį ir kt.) poveikį centrinei nervų sistemai, dėl to gali būti naudojami nemedicininiais tikslais;
• socialinį – nemedicininis medžiagos naudojimas yra plataus masto ir turi socialinę reikšmę;
• teisinį – medžiaga yra oficialiai pripažinta narkotine ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą.

Žodis narkomanija (graikiškai narke – sukaustimas ir manija), liga pasireiškianti nenugalimu traukimu prie narkotikų (pvz. morfino), didelėse dozėse narkotikai sukelia apkurtimą, apakimą, arba narkotinį miegą. Dažnas narkotinių medžiagų vartojimas sukelia priklausomybę ir pastovų dozės didinimą. Susilaikymą nuo narkotikų vartojimo lydi Abstinencijos sindromas. Taip pat reguliarus narkotikų vartojimas naikina vidaus organus, gali prasidėti įvairios haliucinacijos, bei psichologinės traumos.

 Miego režimas

Miegas – vienas svarbiausių gyvų organizmo fiziologinių poreikių. Miegodamas žmogus pailsi, atsikrato įtampos, perdirba dienos metu gautą informaciją. Sutrikus miegui dienos metu žmogus jaučiasi pavargęs, jam sunku sukaupti dėmesį, kamuoja bloga nuotaika, sumažėja darbo produktyvumas. Buvo manoma, kad nuo miego sutrikimų dažniausiai kenčia moterys ir vyresnio amžiaus žmonės, tačiau tyrimai rodo, kad 12-13 proc. jaunų (iki 20 m. amžiaus) asmenų skundžiasi nepakankama miego kokybe ir trukme. Miego ir budrumo sistemos nestabilumas, jos darnios veiklos pakitimai sukelia nakties miego sutrikimus ir mieguistumą dieną. Miego trukmė yra individuali ir kintama. Bloga miego kokybė – tai sunkus užmigimas, prabudimai miego metu, ankstyvas nubudimas. Šiuolaikinėje visuomenėje dėl darbo ypatumų tenka keisti miego ir budrumo ritmą. Kinta darbo laiko pradžia, neretai keičiasi ir geografinė platuma bei laiko zonos kelionių metu. Šie darbo ir poilsio ritmo pokyčiai sukelia budrumo ir miego pakitimus, pasireiškiančius mieguistumu bei darbingumo stoka. Pamaininis darbas ar dar blogiau – slenkantis grafikas sukelia socialinio gyvenimo pakitimus. Miego ir budrumo sistema ypač pažeidžiama dažnai keičiant miego laiką. Dienos miegas nepilnavertis, nes jį blogina triukšmas, šviesa, gyvenimo ritmas. Miegant neįprastu paros laiku, pvz., dieną, miegama 1–4 valandomis trumpiau nei naktį. Lietuvoje vėlyvas darbas, naktinės pamainos būna restoranuose, komerciniuose bei pramogų centruose. Visame pasaulyje pagausėjo tiek budinčiųjų naktimis (policija, apsauga, greitoji medicinos pagalba, gaisrinės tarnyba ir kt.), tiek dirbančiųjų pamaininiu, slenkančiu grafiku. Europos Sąjungos šalyse įvedus privalomą miego ir budrumo valandinį režimą ilgų reisų vairuotojams, sumažėjo autoavarijų.

Stresas

Stresas (anglų klb.-įtampa)- vidinės įtampos būsena, sukelta išorės sąlygų. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma, infekcija ir kt.) ir psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.).Iš tiesų stresas- gyvybiškai svarbus procesas, nuo pirmykščio žmogaus laikų neatskiriamai susijęs su gyvenimu. Gyvenimas be įtampos, judėjimo yra neįmanomas, vadinasi- stresas- natūrali šio judėjimo dalis.Viskas priklauso nuo žmogaus pasiruošimo atlaikyti krūvius. Streso atveju sureaguoja vegetacinė nervų sistema, padidindama simpatinės nervų sistemos aktyvumą ir tuo mobilizuodama energiją. Dažnėja širdies plakimas, smegenys ir raumenys geriau aprūpinami krauju, kyla kraujospūdis.

10 dažniausių stresą sukeliančių priežasčių:

1. Partnerio mirtis
2. Skyrybos
3. Išsiskyrimas
4. Vedybos
5. Trauma arba liga
6. Artimo šeimos nario mirtis
7. Darbo praradimas
8. Nesutarimai santuokoje
9. Išėjimas į pensiją
10. Šeimos nario liga

Soliariumai

Dermatologai perspėja apie kenksmingą ultravioletinių spindulių kiekį, kurį spinduliuoja soliariumų lempos, taip sukeldamos įvairias alergijas bei vėžinius susirgimus. Pasak Jungtinių Valstijų odos vėžio fondo, net 74 procentai žmonių, reguliariai besilankančių soliariume, dažniau suserga melanoma (odos vėžio forma) nei tie, kurie juose nesilanko. Šią riziką neretai padidina ir tai, jog soliariumuose pradedama lankytis ankstyvame amžiuje. Lietuvoje soliariumų paslaugomis draudžiama naudotis jaunesniems nei aštuoniolikos metų asmenims.

Antsvoris

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, daugėja turinčių antsvorį ir nutukusių žmonių. Kai kurie mokslininkai jau 2013 m. pasaulyje prognozuoja nutukimo epidemiją. Kūno svoris turi didelės reikšmės žmogaus sveikatai. Koks yra normalus kūno svoris? Vaikų fizinio išsivystymo harmoningumas yra vertinamas procentiliniu metodu [10]. Suaugusiųjų kūno masės atitikimą ūgiui galima įvertinti apskaičiavus kūno masės indeksą (KMI) pagal formulę:

KMI = svoris (kg) : (ūgis m) .Normalus KMI rodiklis yra nuo 20,0 iki 25,0.

Antsvoriu yra laikoma nuo 25,0 iki 30,0, o per 30,0 – įvairaus laipsnio nutukimas. Labai paprastas „kūno riebumo“ rodiklis yra odos raukšlės storis. Odos raukšlė sugnybiama kaliperiu. Jei ji storesnė negu 2 cm, reikėtų sumažinti svorį.Per didelis kūno svoris yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių labiausiai paplitusioms lėtinėms neinfekcinėms ligoms (hipertonijai, stenokardijai, miokardo infarktui, cukriniam diabetui, stuburo ir sąnarių patologijai ir kt.) atsirasti. Per didelis kūno svoris nuvargina raumenis, per daug apkrauna sąnarius, jie greičiau susidėvi, didesnis krūvis tenka širdžiai bei kitiems vidaus organams. Kūno svoris priklauso nuo genetinių faktorių, todėl polinkis nutukti gali būti paveldimas. Turi reikšmės ir įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai, endokrininės sistemos ligos. Tačiau dažniausios nutukimo priežastys – persivalgymas ir per mažas fizinis aktyvumas. Didelė nutukusiųjų dalis su šia problema susiduria vaikystėje ar net kūdikystėje, ypač jei mažylis maitinamas ne krūtimi, o dirbtiniu maistu. Tokie vaikai neretai yra permaitinami, skrandelis išsitempia ir gali sutalpinti daug didesnį maisto kiekį negu reikia normaliai vaiko raidai. Gaunamų kalorijų perteklius kaupiasi organizme riebalų pavidalu.

Nutukę žmonės paprastai būna fiziškai mažiau aktyvūs. Nutukę moksleiviai, ypač paaugliai, kritikai pradėję save vertinti, vengia kūno kultūros užsiėmimų, nes neretai iš jų bendraamžiai šaiposi, tyčiojasi. Tai labai neigiamai veikia žmogaus asmenybę, savęs vertinimą. Reikėtų įtikinti vaiką, kad padedant gydytojui galima pakeisti kūno formas. Nutukimas yra sunkiai išgydoma liga. Tam reikia daug valios pastangų. Vien dieta teduoda laikiną efektą, todėl nutukimas yra gydomas ribojant mitybą ir kartu didinant fizinį aktyvumą. Nutukimo lengviau išvengti negu jį išgydyti, todėl nuo vaikystės būtina mokyti teisingai maitintis ir pakankamai judėti.

VAISTŲ POVEIKIS ORGANIZMUI

Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad vaistų vartojimas lemia net iki 40 % visų mirčių. Specialistų teigimu, greičiau mirštama ne nuo ligos, bet nuo medikamentų šalutinio poveikio. Vieni mūsų iš gydytojų visuomet reikalauja vaistų, tikėdami, kad tik jie gali išgydyti. Kiti, netgi ir sunkiai sirgdami, bando jų išvengti. Vokietijos medicinos profesorių teigimu, vyrai ir moterys skirtingai reaguoja į vaistų veikliąsias medžiagas. Pastebima, kad bandant vaistus daug dažniau naudojamos vyriškos lyties pelės. Kodėl? Nes šios lyties pelės yra pigesnės, jų organizmai nesikeičia mėnesio ciklais ir ryškiau reaguoja į testuojamas veikliąsias medžiagas. Taip pat teigiama, kad tarp naujų vaistų bandytojų – tik penktadalis moterų. Remiantis tyrimais, šalutinis vaistų poveikis moterims pasireiškia 1,5 karto dažniau negu vyrams. Jeigu kuriant vaistus būtų dažniau atsižvelgiama į lyčių skirtumus, galbūt pavyktų išsamiau nustatyti, kodėl neigiamos vaistų pasekmės dažniau pasireiškia moterims, o ne vyrams.

 IŠVADOS            

Sveikatą stiprinanti elgsena apima tabako, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimą. Žmogus turi žinoti šių svaigalų žalą, tokiu atveju jis pats blaiviai mąstydamas renkasi savo gyvenseną. Mūsų sveikatą įtakoja net seksualinių galimybių neišnaudojimas ar miego režimo nebuvimas. Mityba yra sveikos gyvensenos pagrindas, norint pradėti laimingą gyvenimą būtina labai kreipti dėmesį į tai ką valgome. Nuolatinis stresas labiausiai veikia mąstymą, todėl žmogus turi gebėti valdytis stresinėje situacijoje. Stresas neretai iššaukia staigų svorio kritimą, tačiau Lietuvoje kolkas susiduriame su priešinga problema – antsvoriu. Antsvoris yra dalykas, kurį kiekvienas gali reguliuoti, žmogaus svoris jo sveikatai turi didžiulę įtaką. Norint sveikai gyventi, reikia kreipti dėmesį net į vartojamus vaistus, jų kiekį, sudėtį. Taigi,visi šie veiksniai lemia gerą sveikatą, vengiant, stengiantis reguliuoti jų įtaką pasikeičia ne tik gyvenimo būdas, bet ir mąstysena.