Visuomenei keičiantis iš industrinės į informacinę, kartu kinta ir verslo procesai, kurių pagrindu vyksta ekonominis gyvenimas tiek paprasto vartotojo lygmenyje, tiek pasaulinių korporacijų tarpusavio versle. Visame pasaulyje vykstantys verslo pokyčiai pasiekia ir Lietuvą, kur vis daugiau diskutuojama apie elektroninį verslą – verslą, paremtą technologijų galimybių (Interneto) išnaudojimu, ir vis didesne informacijos reikšme verslo procesuose.
Elektroninė komercija – tai verslas, kuriame informacinės technologijos ir elektroninės telekomunikacijos naudojamos didinti verslo efektyvumui ir sukurti pagrindą naujiems produktams ir paslaugoms. Vykdydama veiklą kiekviena įmonė bendrauja su plačiu kitų subjektų spektru: tai gali būti privatūs ar verslo klientai, verslo partneriai, tiekėjai, valdžios institucijos, žiniasklaidos priemonės. Bendraudami tarpusavyje, šie subjektai keičiasi įvairaus pobūdžio informacija: informuoja apie save ir savo paslaugas, derasi dėl sandorių sąlygų, apsikeičia dokumentais, perduoda ir priima prekių užsakymus, perduoda bankams nurodymus dėl mokėjimų vykdymo, skundžiasi dėl prasto aptarnavimo, deklaruoja valstybei mokamus mokesčius, platina pranešimus spaudai ir t.t. Visų šių ūkio subjektų viduje taip pat vyksta informacijos apykaita: įmonėje bendrauja vadovai ir pavaldiniai, rinkodaros specialistai tariasi su pardavėjais ir produktų vadybininkais, informacinių technologijų specialistai derasi dėl biudžetų su finansų planuotojas ir panašiai.
E-komercija yra pasaulinis reiškinys. Jos infrastruktūra kuriama, atsižvelgiant į konkurenciją ir jos palaikymą, privačias investicijas, valstybines ir tarptautines skatinimo programas, atvirą ir pigų priėjimą prie interneto.
Organizacijoje ar įmonėje e-komercija vystoma trimis etapais:
1) organizacijos internetinės svetainės sukūrimas, kurioje yra informacija apie organizacijos veiklą, tikslus, misija, vertybės bei organizacijos vizija.
Elektroninės komercijos nauda verslui:
- mažesnės reklamos išlaidos;
- mažesnės tiekimo kainos, ypač prekėms, kurios gali būti tiekiamos elektroniniu būdu;
- sumažintos projektavimo ir gamybos kainos;
- geresnės rinkos pažinimas ir strateginis planavimas;
- daugiau rinkos galimybių;
- geresnis priėjimas prie rinkos;
- priėjimas prie naujos rinkos;
- klientų informavimas apie produktų ir paslaugų naujoves
. Elektroninės komercijos sąvoka
Elektroninės komercijos sąvoka yra palyginti nauja, tesiekia keliolika metų. Pagrindinė elektroninės komercijos priemonė yra internetas. Jau keletą metų dauguma įmonių savo sprendimus priiminėja pasitelkdamos internetą. Elektroninis duomenų pasikeitimas (EDI angl. electronic data interexchange) prasidėjo maždaug 1960 metais. Tuo pat metu bankai pradėjo taikyti elektroninį pinigų perdavimą (EFT – angl. electronic fonds transfer). Manoma, kad internetas, anksčiau buvęs tik JAV karinėms struktūroms, mokslo ir aukštosioms švietimo įstaigoms prieinama priemonė, tik praeito šimtmečio paskutiniais metais sulaukė savo klestėjimo laikų. Nors jo elektroninių duomenų mainų principai stambiame versle jau kelis dešimtmečius buvo naudojami brangiose ir ypač sudėtingose elektroninių duomenų apsikeitimo sistemose. Bet tik pastaraisiais metais elektroninė komercija, atsižvelgiant į interneto augimo tempus, įsiliejo į daugelio ne tik stambių, bet ir smulkių bei vidutinių prekybos ir paslaugų įmonių bei fizinių asmenų gyvenimą.
Internetas suteikia vienodas visiems galimybės verstis komercija arba elektroniniu verslu atskirame regione, valstybėje lokaliu ar net globaliu mastui. Įmonių vadovai, jų specialistai naudojasi internetu, rinkdami juos dominančią informaciją apie konkurentus, geriausias žaliavų pristatymo sąlygas, ieškodami ekonomiškai apsimokančių ir patikimų partnerių ir kontroliuodami pardavimų apimtis.
Elektroninės komercijos sąvoka apibūdinama kaip prekyba elektroninėje erdvėje – bendrai, atskleidžiant jos esminius bruožus ir ypatumus, išryškinant jos skirtumus lyginant su prekyba realioje erdvėje.