Draudimo paslaugos samprata

Draudimo teisinio santykio elementai

Draudimas savo esme yra ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su finansų kategorija.Ekonominė draudimo vystymosi prielaida buvo civilinės ir prekybinės apyvartos dalyvių būtinybė greitai padengti nuostolius, kurie galėjo atsirasti jų turtui ar asmeniui įvairių žalingų faktorių (tiek gamtinės, tiek ir socialinės-ekonominės kilmės) pasekoje. Draudimas yra tampriai susijęs su civiline teisine atsakomybe. Jis atsirado kaip kompensacija tuo atveju, kai atsakomybės klausimas visiškai nekildavo (griaunantis gamtos jėgų poveikis) arba galiojančios teisinės nuostatos žalą padariusiojo atsakomybę iš esmės susiaurindavo arba visiškai panaikindavo.Draudimas, kurio pagrindą sudaro centralizuotas fondas, sudaromas iš daugelio suinteresuotų asmenų įnašų, leidžia išspręsti tokią problemą, kadangi jo dėka galima gana greitai padengti žalą, kurią patyrė vieno ar keleto asmenų turtas ar asmenybė.
Draudimo sąvoka literatūroje yra apibrėžiama labai nevienodai, kadangi tai didžia dalimi priklauso nuo pasirinkto pagrindinio aspekto. Ir nė vienas apibrėžimų, atrodo, nėra universalus. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas ir kitos valstybinės institucijos mano, kad terminas privalo nužymėti griežtas ribas, jog būtų galima nuspręsti ar konkreti garantavimo ar įsipareigojimo atlyginti sutartis yra reguliuojama draudimui skirto įstatymo. Dauguma techninio pobūdžio sąvokų numatytų įstatymuose yra sudaromos būtent šią funkciją turint mintyse. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau tekste – LR draudimo įstatymas) paties draudimo sąvokos nepateikia. Valstybės požiūris į tai, kas yra draudimas, kiek aiškėja iš draudimo veiklos sąvokos – tai “finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus šio įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams), panaudojant rezervus ir draudimo techninius atidėjimus, sudaromus iš minimų asmenų mokamų įmokų (draudimo įmokų) bei pajamų, gautų jas investavus šio įstatymo nustatyta tvarka”.Tačiau iš karto matyti, kad šios sąvokos paskirtis yra kita – išaiškinti, kas yra draudimo vykdymas, ir ji neatskleidžia visų draudimo santykio bruožų.
Draudimą geriausiai apibūdina trys elementai: (1) rizikos paskirstymas, (2) tarp žymaus narių skaičiaus, (3) per draudiką, tiesiogiai užsiimantį draudimo veikla.
Rizikos paskirstymas. Draudimo mechanizmas tarnauja ekonominių nuostolių paskirstymui tarp kaip galima daugiau asmenų, kuriems gresia tos pačios rūšies rizikos. Draudėjas neturi jokios galimybės iš anksto sužinoti, ar gaus kaip kompensaciją didesnę sumą negu pats įmokėjo, ar paprasčiausiai mokės už kitų nuostolius. Bet pirminis tikslas yra riziką patirti kartais žlugdančius nuostolius pakeisti į galimybę mokėti tam tikrą fiksuotą sumą fondui, kuri bus maksimumas, ką galima prarasti. Šis platus ekonominės rizikos pasidalinimas ir yra rizikos paskirstymo principas.
Žymus narių skaičius. Tai pagrindinis skirtumas tarp draudimo ir sutarties, kuria viena šalis paprasčiausiai prisiima kitos atsakomybę dėl kokios nors priežasties (pvz., laidavimas). Nustatant draudimo įmokų dydį, kurios turi padengti visus nuostolius, administracines ir kitas išlaidas tam tikru periodu, draudikui reikia prognozuoti tokias išlaidas. Tikimybė, kad tai pavyks padaryti tiksliai, tolydžio auga, kai didėja parduotų draudimo polisų skaičius. Paprasčiausiai tada lengviau apskaičiuoti vidutinę išmokų sumą.
Draudikas, tiesiogiai užsiimantis draudimo veikla. Visuomenėje egzistuoja tokios sutartys, kurios nors ir turi bendruosius rizikos paskirstymo tarp skaitlingos grupės elementus, tačiau iš esmės nėra laikomos draudimu kaipo tokios. Tai garantijos sutartys arba sutartys dėl paslaugų atlikimo, jei ateityje atsitiktų koks nors galimas įvykis. Rizikos paskirstymas tarp didelio asmenų skaičiaus yra paprasčiausiai būdingas jų pirminiam tikslui – iš anksto gauti tam tikras fiksuotas įmokas už ateityje suteiksimas paslaugas.
Literatūroje pateikiamos draudimo teisinio santykio sąvokos neretai taipogi yra formuluojamos pabrėžiant draudimo ekonominį aspektą. Pavyzdžiui, pagal Lietuviškąją tarybinę enciklopediją draudimas iš esmės yra teisinis santykis, kurio turinį sudaro “tam tikrų įvykių sukeltos materialinės žalos finansinis likvidavimas arba dėl tų įvykių atsiradusios pinigų reikmės tenkinimas bendromis tą žalą ar paramos reikmę patirti galinčių savarankiškų ūkinių vienetų jėgomis”.
Draudimą vykdo įvairių kategorijų draudikai. Jo sąlygos skiriasi draudiminės atsakomybės apimtimi; jis gali būti įgyvendinamas įstatymui reikalaujant ar savanoriškumo pagrindu. Nurodyto įvairumo sutvarkymui draudimo santykių ir vieningos tarpusavyje susijusios sistemos sukūrimui draudimo klasifikacija ir yra būtina.                       . Kaip pavyzdį galima pateikti draudimo organizacinį klasifikavimą. Draudimą vykdo specializuotos draudimo organizacijos, kurios gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Jų veiklos sfera gali apimti vidinę (apribotą), išorinę ar mišrią rinką. Tuo pačiu draudimas išvystytos draudimo rinkos sąlygomis yra realizuojamas tiek konkrečios šalies viduje, tiek užsienyje.
Vienok draudimo santykius geriau išreikšti klasifikacijoje naudojant draudimo objektų ir draudiminės rizikos sąvokas. Todėl jas panagrinėsiu plačiau.
Draudėjais gali būti tik tie asmenys, kurie suinteresuoti, kad neįvyktų draudiminis įvykis, nes tai jiems sukeltų neigiamas pasekmes. Tokį suinteresuotumą priimta vadinti draudimo interesu. Jo buvimas yra būtina galiojančios draudimo sutarties sudarymo sąlyga. LR draudimo įstatyme buvo įtvirtintas požiūris, kad draudimo interesas (turtiniai interesai) yra draudimo objektais. Tos pačios nuomonės yra ir V.Musin. Jis teigia, kad nuostoliai gali pasireikšti jau turimos ar kuriamos vertybės sunaikinimu ar sužalojimu, todėl draudėjo turima ar ateityje atsirasianti turtinė teisė, kurią tikimasi išsaugoti, ir yra draudimo interesas. Kadangi turtas (vertybė), kuris įvardinamas kaip draudimo objektas, teisiniu požiūriu apima tas pačias teises ir pareigas, kurių išsaugojimu arba atitinkamai neatsiradimu draudėjas suinteresuotas, todėl draudimo interesas gali būti nagrinėjamas kaip draudiminės apsaugos objektas.
Tikimybė, kad įvyks draudiminiai įvykiai, kurių žalingas veikimas gali sukelti draudėjo (naudos gavėjo) turtinių interesų sumažėjimą arba išnykimą, vadinama draudimo rizika. Šie įvykiai visų pirma pasireiškia tuo, kad sutartis ar įstatymas gali numatyti tik galimybę jiems atsirasti, bet ne neišvengiamumą.
Teorinė ir praktinė klasifikacijos problema pasireiškia tuo, kad priklausomai nuo konkretaus draudimo teisinio santykio priskyrimo vienai ar kitai draudimo rūšiai, gali skirtis ir teisinio santykio turinys, ir jo reguliavimui taikomų normų ratas. Be to, nėra vieningo požiūrio į draudimo rūšis, o taip pat ką konkrečiai jos apima.


 

Страховое дело: Учебник / Рейтман Л.И. и др. – М., 1992.- 13 c.
 Гражданское и торговое право капиталистических государств: Учебник.- М., 1993.- 398c.
 Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.73-1742
John F. Dobbyn. Insurance law.- St.Paul, Minn., 1989.- 2 p.
 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- V., 1978.- 3t.- 160 p.
Страховое дело: Учебник / Рейтман Л.И. и др. – М., 1992.- 39 c.
Шиминова М.Я. Основы страхового права Росии.- М., 1993 .- 29 c.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here