Sidabrinės, auksinės ir deimantinės vestuvės visose vakarietiškose šalyse yra švenčiamos ypač iškilmingai; todėl nusistovėjo tų švenčių tvirtos tradicijos, galiojančios ir teikiant dovanas.
Jubiliejus žmogaus gyvenime turi išskirtinę reikšme, jo metu irgi stengiamasi padovanoti tai, kas ilgai primintų jubiliatui tą dieną.
Jei esate pakviesti į svečius ne dėl anksčiau minėtų priežasčių, būkite galantiški ir pasiimkite kokią smulkią dovanėle. Beje, iš žodžio „galantiškas” kildinama ir „galanterija”, „galanterijos prekės”. Čia vertėtų prisiminti, kad senovėje, mūsų prosenelių laikais jokia šeimininkė neidavo į svečius, net pas artimiausius kaimynus, nepasiėmusi pyrago. Vaikai gaudavo lauktuvių „kiškio pyrago” arba riestainių. Grįžusieji iš mugės vaikams visada parveždavo „kermošavo”.
Lankantis šeimoje, kur esama jaunesnių nei dvylikos metų vaikų, jiems atskirai atnešama gardumynų ar koksai mažmožis.
Kai kada dovanos pakeičia arbatpinigius; jos įteikiamos žmonėms, kuriems imti arbatpinigius neleidžia orumas. Tai firmų, įmonių bei įstaigų dovanos valstybinių ir kitokių švenčių proga.
Daugelis žmonių mėgsta dovanoti pačių pasidarytus rankdarbius. Į juos įdėta daug triūso, bet tokia dovana gali visai nenudžiuginti gavėjo. Užtat rankdarbius reikia dovanoti tiktai tiems, kurie juos mėgsta ir moka vertinti.
Visada ir visur solidžios dovanos yra gardumynai, knygos, kvepalai, rašymo priemonės, odos dirbiniai, papuošalai (kaip dovanos atminimui), iš natūralių medžiagų pagaminti suvenyrai, vazos, dubenėliai, žvakidės.
Jei tik galite, stenkitės parinkti dovanų ne buitinių prekių. Tai rodo nerūpestingumą ir blogą skonį.
Savo nuotrauką, įrėmintą ir pasirašytą, galite dovanoti tik to paprašyti.
Renkantis knygą, būtina atsižvelgti į gavėjo interesus, skonį, išsilavinimą.
Mūsų praktiniais laikais žmonės nebėra nusistatė prieš pinigines dovanas. Tai netgi savaime suprantama: vestuvinė dovana, firmos dovana darbuotojams Kalėdų, Naujųjų metų proga, jaunesniems tarnautojams priedas prie atlyginimo. Piniginė dovana giminėms ir draugams visgi paliudija, kad dovanotojas nepasivargino išsiaiškinti, kokia dovana būtų tinkamiausia. Pinigai įteikiami kaip tikros dovanos — skoningame voke su sveikinimu ir galbūt kokia netikėta smulkmena, sukelsiančia malonią nuostabą.
Verslininkams ne itin dera dovanoti savo prekes, išskyrus atvejį, kai iš tikrųjų žinoma, kad jos yra mielai laukiamos.
Labai pravartu dovanoti bendras dovanas, nes užuot dovanoję nereikalingas smulkmenas, galėsite parinkti brangesnį daiktą, apie kurį seniai svajojo jūsų draugė ar draugas ir kurio nepajėgtų įpirkti pavienis asmuo.
Kai kas yra pratęs perdovanoti daiktus, kurie pačiam nekelia malonumo. Taip daryti netaktiška, nors ir atsikratote nemėgstamo daikto.
Oficialių iškilmių bei priėmimų metu nepriimta dovanoti dovanų, išskyrus pasikeitimą suvenyrais ir daiktais su firmos simbolika. Kai firmos ilgametis ir patikimas darbuotojas švenčia jubiliejų, pereina į kitą darboviete arba persikelia į užsienį, išeina į pensiją ir ta proga kelia iškilmes, jam būtina įteikti dovaną. Čia tinka atminimo dovana, kuri gavėjui primins žmones, su kuriais jis ilgai dirbo ir gal net linksmai leido laisvalaikį. Nieko peiktino nėra, kai ligonis įteikia dovaną savo gydytojui, klientas — advokatui, mokinys — mokytojui ir t.t. Apgailėtinai dovana atrodo tik tada, kai ja mėginama papirkti pareigūną, priversti jį veikti savanaudiškais tikslais. Dovana, atstojanti kyšį, yra gėdingas reiškinys.
Vaišės irgi yra dovana. Lietuvoje nuo seno buvo įprasta vaišinti visus atklydusius į namus. Nemandagu, netgi nepadoru valgyti kitiems matant ir jų nepavaišinti. Tas pat pasakytina ir apie gardėsius bei rūkalus. Estijoje buvo laikomasi papročio: jei į namus užklysdavo prašalaitis, o šeimininkė gamino valgį, ji, prieš paduodama ranką, prijuoste ją nusišluostydavo, kad svečias neišsineštų valgio skalsos.
Ką nors supykdęs tūlas vyriškis arba moteris skuba į parduotuvę ieškoti dovanos, kuri atlygintų padarytą skriaudą. Negalima teigti, esą tokiu atveju dovana nėra tinkama, bet ją įteikti būtina ypač subtiliai. Visų pirma reikia atsiprašyti ir paskui kukliai įduoti dovaną kaip susitaikymo ženklą.
