Investicijos ir verslas Vilniuje

1. TEORINĖ DALIS

1.1. Investicijų formos

Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius.

Pagal investicijų objektus investicijos būna:

daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.

nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.

finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius.

Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:

tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investuotojo dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investuotuotojai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.

netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investuotuotojams.

Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:

trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.

ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.

Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:

privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.

valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.

užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.

bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų.

Pagal teritoriją investicijos būna:

investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.

investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.

1.2. Investicijų ekonominė esmė

Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasėkoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investuotuotojui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas.

Dažna klaida yra termino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licencijos). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugelyje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.

Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigijimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą.

Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį.

Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”.

Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.

Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas. Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t. Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atsilieps teigiamai akcininkų pajamoms.

3. PRAKTINĖ DALIS3. Investicijos ir verslas Vilniuje
Vilnius yra didžiausias Lietuvos miestas ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių.Jame gyvena 580 tūkst. gyventojų, beveik pusę jo teritorijos užima želdynai. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo registrą. Vilniuje sutelktos pagrindinės Lietuvos mokslo, meno ir kultūros įstaigos.

Miesto ribose esantis oro uostas jungia Vilnių su beveik visomis Europos valstybių sostinėmis. Dirba aštuoni komerciniai bankai, kuriasi užsienio bankų filialai. Veikia Nacionalinė vertybinių popierių birža, draudimo kompanijos. Profesionaliai klientus aptarnauja finansų maklerio įmonės. Mieste steigiami vis nauji viešbučiai.

Vilniuje sparčiai vystėsi mokslo, projektyvimo ir technologijų centrai. Juose dirba daug universitetinį išsilavinimą turinčių specialistų, ypač elektronikos, mašinų konstravimo, statybos industrijos srityse. Vilnius turi geras informacinių technologijų vystymo tradicijas, daug firmų turi aukštos klasės kompiuterinių sistemų projektuotojus ir programuotojus.

Užregistruota virš 3 tūkstančių įmonių su užsienio kapitalu. Daugiausiai investuojama į tokias sritis: telekomunikacijos, naftos produktų prekybos, statybinių medžiagų ir farmacijos pramonė.

Didžiausi eksportuotojai – drabužių siuvėjai, elektros įrenginių, tekstilės, staklių ir mechaninių įrengimų, elektronikos, medienos ir jos dirbinių, tiksliųjų prietaisų ir odos dirbinių gamintojai.

Vilnius, išsaugojęs savo teritoriją, gamtos ir kultūros vertybes, kviečia atvykti, apsigyventi, įsteigti savo verslo įmones, būti lygiaverčiais partneriais kuriant ir įgyvendinant Vilniaus – klestinčio Europos miesto – viziją.

4. Investicinė aplinka Vilniuje

 

Charakteringi plėtros bruožai:Nepriklausomų ekonomikos ekspertų atlikti tyrimai rodo, kad ateityje Vilniaus plėtrai bus būdingi šie bruožai:

    1. smarkiai augs paslaugų sektorius
    2. vyks spartus Senamiesčio atgaivinimo procesas
    3. bus atnaujinta inžinerinė infrastruktūra
    4. kursis naujo tipo pramoninės zonos
    5. didės gyvenamosios statybos apimtys
    6. gerės transporto infrastruktūra

Plėtros politika:

Atsižvelgdama į šias prognozes Vilniaus miesto savivaldybė sieks vykdyti tokią politiką, kuri užtikrintų sklandžią ekonominę miesto plėtrą, didintų investicinį miesto patrauklumą:

    1. užtikrinti subalansuotą, ilgalaikę miesto plėtrą
    2. sukurti aiškią, nesudėtingą investavimo tvarką
    3. skatinti ekonomiškai naudingas iniciatyvas

Projektai ir programos, skatinančios miesto ekonomikos augimą :

Projektai ir programos, skatinančios miesto ekonomikos augimą, yra savivaldybės prioritetai.

Kadangi Baltijos šalyse penkiasdešimt metų nebuvo rinkos ekonomikos, šių šalių miestai neišgyveno daugumos pokyčių, kurie vyko kitų pasaulio šalių urbanistiniuose centruose. Akivaizdus pavyzdys yra neišvystytas paslaugų sektorius ir paslaugų infrastruktūra bei bazinių pramonės šakų nuosmukis. Todėl Vilniaus miestas pasiūlė parengti Vilniaus miesto bendrąjį planą, kuris patvirtintas 1998 metais. Tai yra pagrindinis dokumentas plėtrai, saugumo ir stabilumo garantija investuotojams.

Viešbučiai:

Sėkmingai turizmo plėtrai Lietuvoje, o ypač Vilniuje, iki 2015 m. sostinėje reikėtų atidaryti daugiau kaip 80 naujų viešbučių, kad užsienio svečiams netektų patirti apsigyvenimo sunkumų viešint šalies sostinėje. Šis teiginys yra Nacionalinėje turizmo programoje, priimtoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 metais. Tokia prognozė remiasi keliomis prielaidomis (žr. 1 lentelę).
1 lentelė

Prognozuojamas naujų viešbučių poreikis Vilniuje 2015 metais 1 lentelė

Esamasnumerių

skaičius

Prognozuojamas

numerių

skaičius

Naujų viešbučių poreikis

Viešbučių skaičius

Žvaigždučių skaičius

Numerių skaičius

1780

6200

2

5

700

6

4

900

30

3

2100

50

2-1

2500

.

Ši lentelė sudaryta remiantis lyginamąja kitų centrinės Europos sostinių analize. Palyginus vidutinį viešbučių numerių skaičių 100 000 gyventojų Prahoje, Budapešte su analogišku skaičiumi Vilniuje, pasirodė, kad Vilniuje viešbučių yra apie 3,5-4,0 karto mažiau.

Atrodytų, ši prognozė prieštarauja Statistikos departamento skelbiamai informacijai, kad Vilniaus viešbučių užimtumas sudaro apie 40 procentų ir yra gana žemas. Mūsų nuomone, tai neturi lemiamos įtakos viešbučių statybos Vilniuje perspektyvoms dėl šių priežasčių:

Šešėlinė ekonomika postcialistinėse šalyse yra gana ryški ir tikrieji užimtumo rodikliai yra didesni negu Statistikos departamento pateikiami oficialūs skaičiai.

Tik 14 iš 27 Vilniaus viešbučių visiškai atitinka kokybės standartus ir gali būti siūlomi užsienio turistams. Vilniuje trūksta aukštos klasės viešbučių.Viešbučių vadybininkai teigia, kad visi Vilniaus viešbučiai yra visiškai užimti per didžiąsias prekybos muges: „Agrobalt“, „Infotec“ ir kt. Net žiemos metu turistai gali susidurti su problemomis, norėdami užsisakyti numerį aukštesnio lygio viešbutyje.

Kiti ekspertai irgi sutinka su išdėstytos prognozės esme. Kanados urbanistikos instituto ekspertai parengė Vilniaus turizmo plėtros strategiją, kurioje teigiama, kad 1999-aisiais Vilniuje bus būtina didinti viešbučių pasiūlą ir patenkinti augančią paklausą.

Brangiausia biurų patalpų nuoma yra Senamiestyje. Čia nuomos kainos triskart didesnės nei labiau nuo centro nutolusiuose rajonuose.

2 lentelė

Patalpų nuoma Vilniuje

Rajonas

USD/m2 mėn.

Centras, Senamiestis

12 – 20

Gretimi rajonai

8 – 15

Nutolę rajonai

2 – 8

Tačiau Vilniuje biurų patalpų nuomos kaina žemesnė už kaimyninių Centrinės ir Rytų Europos šalių miestų kainas.

Nors Baltijos šalyse nuomos kainos žemesnės už kaimyninių šalių, jos greitai pasieks persilaužimo tašką ir tuomet bus pradėti statyti nauji biurų pastatai.

Apskaičiuota, kad vienam darbuotojui vidutiniškai tenka 6 m2 biurų ploto, kai išsivysčiusiose šalyse šis dydis siekia apie 20. Didžiausias dydis tenka tarptautinėse organizacijose, užsienio šalių ir firmų atstovybėse, o prasčiausia padėtis yra mažose firmose, esančiose miesto centre, kur vienam darbuotojui vidutiniškai tenka 4 m2 ploto. Tai dar kartą patvirtina didelį biurų patalpų poreikį. Ir be išsamesnės analizės galima teigti, kad miesto centre yra nemažos galimybės tokių objektų plėtrai.

Prekybos centrai:

Didelė dalis mažmeninės prekybos tebevyksta miesto centre. Sukūrus rinkos ekonomiką ir konkurencingą mažmeninę struktūrą, mažmenininkai bus priversti daugiau dėmesio skirti vartotojo patogumui (daugiau parduotuvių arti gyvenamųjų vietų), prekių pasirinkimui (didelis prekybinis plotas), pigesnei mažmeninei prekybai (daugiau savitarnos, mažiau darbuotojų, pigesnės patalpos). Visi šie veiksniai lems tai, kad prekybininkai ieškos vietų už miesto centro ribų. Prekybos centrų statybos ir augimo poreikis didės. Vakarų Europoje prekybos centrams tenka nuo 60 iki 70% rinkos, o Baltijos šalyse mažiau nei 5%.

Šiais metais Savivaldybė pradėjo analizuoti didelių prekybos centrų, kurie kuriasi mieste, galimą socialinį ir ekonominį poveikį. Šioje srityje yra neužpildyta niša, pavyzdžiui, buvę pramoniniai pastatai miesto centre (pietinė Naujamiesčio dalis, Gariūnai, teritorijos šiaurės vakarų kryptimi, t. y. išilgai Ukmergės gatvės ir kt.).

Transportas

Pastebima, kad vis mažiau gyventojų naudojasi viešuoju transportu, o privačių automobilių skaičius sparčiai didėja.

Dėl spartaus automobilių skaičiaus ir prognozuojamo prekių gabenimo sunkvežimiais didėjimo būtina keisti žemėnaudos paskirtį. Miesto teritorijos dalis skirta automobilių stovėjimo aikštelėms ir keliams vis didėja. Jau dabar Vilniaus miesto savivaldybė analizuoja daugiaaukščių automobilių aikštelių galimybes, rengia aikštelių, miestų apvažiavimo ir kitus projektus, susijusius su kelių infrastruktūra.

Pramoninės zonos

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo miestų ekonomika buvo priklausoma nuo didelių pramonės įmonių, kurios pardavinėjo savo produkciją visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Daugumoje šalių pramonė ir kitos pramoninės paskirties objektai seniai išsikėlė iš miestų centrų dėl aukštų kaštų ir sunkumų pritaikyti daugiaaukščius pastatus dabartinėms funkcijoms. Baltijos šalių pramonės zonos kol kas nėra panašios į Vakarų miestų pramonės zonas dėl skirtingos pramonės pastatų formos ir struktūros. Didesnėms pramoninėms statyboms labiau priimtinos naujos teritorijos toliau nuo centrinės miesto dalies. Daug dėmesio ir pastangų skiriama Kuprioniškėms, Kirtimams, Gariūnams ir Pašilaičiams.

 

IŠVADOS

  1. Vilniuje sparčiai vystėsi mokslo, projektyvimo ir technologijų centrai. Juose dirba daug universitetinį išsilavinimą turinčių specialistų, ypač elektronikos, mašinų konstravimo, statybos industrijos srityse. Vilnius turi geras informacinių technologijų vystymo tradicijas, daug firmų turi aukštos klasės kompiuterinių sistemų projektuotojus ir programuotojus. Užregistruota virš 3 tūkstančių įmonių su užsienio kapitalu. Daugiausiai investuojama į tokias sritis: telekomunikacijos, naftos produktų prekybos, statybinių medžiagų ir farmacijos pramonė.
  1. Vilniaus miesto savivaldybė sieks vykdyti tokią politiką, kuri užtikrintų sklandžią ekonominę miesto plėtrą, didintų investicinį miesto patrauklumą: užtikrinti subalansuotą, ilgalaikę miesto plėtrą, sukurti aiškią, nesudėtingą investavimo tvarką, skatinti ekonomiškai naudingas iniciatyvas. Šešėlinė ekonomika posocialistinėse šalyse yra gana ryški ir tikrieji užimtumo rodikliai yra didesni negu Statistikos departamento pateikiami oficialūs skaičiai.  Pastebima, kad vis mažiau gyventojų naudojasi viešuoju transportu, o privačių automobilių skaičius sparčiai didėja. Dėl spartaus automobilių skaičiaus ir prognozuojamo prekių gabenimo sunkvežimiais didėjimo būtina keisti žemėnaudos paskirtį.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI