Vaismedžių ligos ir kenkėjai

 Kovai prieš kenkėjus ir ligas soduose taikomi šie būdai: organizacinis– agrotechninis, mechaninis, biologinis ir cheminis. Organizaciniu – agrotechniniu būdu sode siekiama sudaryti geras augalams augti sąlygas, o pačius kenkėjus naikint, soduose jis vaidina nedidelį vaidmenį. Mechaniniu ir biologiniu kovos būdais siekiama tiesiogiai sunaikinti kenkėjus, tačiau sodininkystėje šie būdai vaidina daugiau pagalbinį vaidmenį. Veiksmingiausias ir ekonomiškiausias yra cheminis kovos būdas. Nepaisant cheminio kovos būdo pranašumo, kovojant prieš sodų ligas ir kenkėjus, reikia taikyti visą kovos būdų kompleksą, nes tik tada gaunami geriausi rezultatai. Jei vabzdžių kenkėjų atsiranda pernelyg daug, kovai su jais ūkininkai naudoja cheminius insekticidus.

Biologinė kova su kenkėjais vykdoma vietoj chemikalų naudojant jų natūralius priešus ar ligų sukėlėjus. Biologinės kovos priemonės dažnai naudojamos šiltnamiuose, kur kontroliuojamos oro sąlygos. Biologinei kovai priklauso visi tie būdai, kai kovai prieš kenkėjus panaudojami kiti organizmai, pvz., vabzdžiai grobuonys, vabzdžiai parazitai, paukščiai, žinduoliai.
Biologinio kovos būdo taikymas vyksta dviem kryptimis: 1. įvežant naudingus, augalų kenkėjus naikinančius, vabzdžius iš kitų kraštų ir aklimatizuojant juos vietos sąlygomis (pvz., boružė vedalija, ichneumonai: afelinas, telenomas ir kt.); 2. dauginant laboratorinėmis sąlygomis vietinius vabzdžius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu naikina augalų kenkėjus, ir panaudojant juos norimoje vietoje bei reikiamu laiku.

1. VAISMEDŽIŲ LIGOS

1.1 Obelų ligos

Obelų paprastasis vėžys

Paprastasis obelų vėžys – kamienų, šakų, ūglių liga, kurią sukelia sodinis raudonspuogis. Patekus grybo sporoms į žaizdą, jos negyja, platėja, pasidaro atviros, gilios, vėliau žievė sutrūkinėja koncentriškais ratais.

Plyšiuose ant žievės vasaros antroje pusėje matomi tamsiai raudoni, garstyčios grūdo dydžio spuogeliai.

Juose subręsta sporos, kuriomis grybas plinta. Rudenį, lapams nukritus, ant ūglių lieka žaizdelės, per kurias grybas taip pat patenka į augalą. Jei rudenį būna lietingi orai, tuomet susidaro ypač palankios sąlygos vaismedžių vėžiui plisti. Ant kamienų ir storų šakų iš pradžių gali būti sustorėjimų, o vėliau atsiveria ir vėžio žaizdos. Šaka nudžiūsta tuomet, kai visu arba beveik visu jos skersmens perimetru nelieka sveikos, vėžio nepažeistos žievės, kadangi medžio šaka yra maitinama per po žieve esantį brazdą. Vėžio pažeistos jaunos šakutės greit nudžiūsta. Noriu pabrėžti tai, kad raudonuose grūdeliuose esančios sporos yra platinamos bei užkrečia kitus medžius ir tada, kai pažeistos ir nupjautos šakos yra laikomos ir džiovinamos lauke. Todėl labai svarbu, išgenėjus sodą, visas šakas sudeginti arba išvežti iš sodo.

Rauplės

Obelų rauplės – labai išplitusi, ypač drėgnu oru, sezoninė obelų liga. Lietuvoje pažeidžia obelų lapus, vaisius ir antramečius ūglius.

Pavasarį arba vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių (vėliau – paruduojančių), tarsi aksominių dėmelių (1.1.2 pav.,b). Iš pradžių – nedaug, vėliau jos didėja ir tankėja. Lapai dažnai pirma laiko nukrinta. Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų (1.1.2 pav., a). Dėmių vietoje odelė sukamštėja ir, vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Jie būna šiek tiek storesni, blogai auga, dažnai sudžiūsta. Ligotuose ūgliuose ir nukritusiuose lapuose per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais. Aukšliasporės – dviląstės, žalsvai gelsvos, panašios į ąžuolo giles, 13 – 16 x 6 – 8 μm (1.1.2 pav., c). Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra būna apie + 9 ° C ir oras drėgnas, aukšliasporės pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą liga plinta konidijomis, kurių yra ligotų organų apnašose. Konidijos yra dažniausiai kriaušės pavidalo, vienaląstės (kartais ir dviląstės), šviesiai rusvos, 20 – 30 x 7 – 9 μm. Per vasarą palankiomis sąlygomis susidaro net 9 konidijų generacijos

1.2 Kriaušių ligos

Rauplės

Ligą sukelia grybas Venturia pirma Fuck. – kriaušinis rauplėgrybis. Tai dažna ir labai žalinga kriaušių liga, išplitusi visur, kur tik auginamos kriaušės. Daugiausiai žalos padaro lietingą, vėsią vasarą neatsparioms kriaušėms. Liga kenkia lapams, žiedams, vaisiams ir ūgliams. Lapų viršutinėje pusėje susidaro tamsiai žalias, lyg aksominis, apnašas. Rauplių dėmės, skirtingai nuo kitų ligų, neturi ryškiai apibrėžtų kontūrų. Ligos labiau apimtos lapalakščio vietos paruduoja, ligoti vaisiai sutrūkinėja ir apsikrečia ruduoju puviniu. Apsikrėtę jauni vaisiai beaugdami deformuojasi. Sergančių šakučių žievė būna su kauburėliais, o ūgliai storesnį, kartais deformuoti. Ypač ryškūs ligos požymiai ant ūglių antraisiais metais po užsikrėtimo. Šaltą žiemą sergančios šakutės nudžiūsta.

Pirmieji sergantys lapai ir vaisiai pastebimi birželio pabaigoje. Parazito grybiena žiemoja sergančiose šakutėse ir nukritusiuose lapuose. Pavasarį, dažniausiai balandžio antroje pusėje, susidariusios aukšliasporės apkrečia jaunus lapelius ir ūglius. Vasarą ligos sukėlėjas plinta konidijomis. Jeigu apsikrečiama žydėjimo metu, galima netekti 50 proc. ir daugiau vaisių. Labai neatsparių ligai kriaušių lietingą vasarą praktiškai neįmanoma išsaugoti.
Šiai ligai atsparių kriaušių nėra. Gana atsparios yra ‘Alka’, ‘Alna’, ‘Amanliso sviestinė, ‘Julės Guyot’, ‘Jūratė’, ‘Konferencinė’, ‘Mramornaja, ‘Paten’, ‘Vasarinė sviestinė’, ‘Vindzorinė’ kriaušės.
Apsauga. Auginant sode vertingas, vidutiniškai atsparias ligoms kriaušes, būtina naudoti profilaktines apsaugos priemones, pastebėti ligų ir kenkėjų plitimo pradžią. Gausiausiai plintant ligai ar kenkėjams, reikia purkšti cheminėmis apsaugos priemonėmis. Kiekviename sode rudenį, pradėjus kristi lapams, reikėtų visus vaismedžius nupurkšti 5 proc. karbamido tirpalu. Jei lapai nukritę, purškiama 7 proc. tirpalu. Juo sudrėkinami ne tik medžiai, bet ir nukritę lapai. Mažiau rauplėmis serga gerai išgenėti vaismedžiai. Be to, pavasarį būtina išpjaustyti visus sergančius ūglius, sausas šakas, išvalyti kamieno žaizdas. Genint padarytas didesnes kaip 3 cm skersmens žaizdas būtina užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais, į kuriuos įmaišoma 1 -2 proc. fungicidų. Nuo rauplių, rūdžių, rudojo puvinio ir kitų ligų svarbu laiku nupurkšti. Ligoms plisti palankią vasarą fungicidais purškiama ne mažiau kaip 4-6 kartus. Ypač svarbu nupurkšti prieš žydėjimą, po žydėjimo ir užuomazgoms krintant.

Rūdys

Ligą sukelia grybas Gymnosporangium sabinae (Diks.) Wint. -kriaušinė gleivėtrūdė. Pastaraisiais metais ši liga labai išplito. 2004 m. vasarą sirgo visų veislių jaunos, o ypač senesnės ir aukštesnės kriaušės. Minėtas grybas dalį savo gyvenimo praleidžia ant kazokinių ir kai kurių kitų introdukuotų rūšių kadagių. Mūsų miškuose augančiuose kadagiuose žiemoja obelų rūdžių sukėlėjai.

Vasaros viduryje ar pabaigoje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalios, gelsvai oranžinės, viduryje smulkiais juodais taškeliais nubertos dėmės. Vėliau jų pakraščiai pasidaro tamsiai raudoni. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietose, o kartais ir ant jaunų ūglių bei vaisių atsiranda oranžinių iškilių spuogelių grupės. Juose susiformavusios sporos (ecidės) iš rudens apkrečia kadagius ir peržiemoja. Pavasarį ant jaunų kadagio ūglių formuojasi drebutiniai gurvuolėliai – teleutosorai, kurių sporos apkrečia kriaušes. Susirgusios kriaušės dažniausiai nedera arba veda smulkesnius, blogesnės kokybės vaisius, nes jų lapai anksti nukrinta, o šakutės nudžiūsta. Šiai ligai atsparių veislių kriaušių nėra.

Lapų šviesmargė

Lapų šviesmargę sukelia grybas Mycosphaerella sentina (Fuck.) -kriaušinis mtulgrybis. Tai gana dažna, visur paplitusi liga. Nuo jos labiau nukenčia ką tik pasodintos kriaušės. Po žydėjimo ant lapų atsiranda daug pilkšvų, apskritų, dažnai susiliejančių, kampuotų dėmių, kurios apvestos siauru rudu apvadu. Jų viduriai vėliau pasidaro matiškai balti. Iš pradžių dėmelių būna nedaug, tačiau maždaug vasaros viduryje apsikrėtę lapai pradeda marguoti šviesiomis dėmelėmis. Jų viduryje atsiranda smulkių juodų taškelių – grybo piknidžių. Jie peržiemoja nukritusiuose lapuose. Pavasarį susidariusios aukšliasporės apkrečia jaunus lapus. Sergančios kriaušės nusilpsta, menkiau dera.

Kriaušių degligė

Kriaušių degligę sukelia grybas Entomosporium maculalum Lev. – dėmėtasis vabzdžiasporis. Ligos požymiai išryškėja pirmoje vasaros pusėje. Suserga lapai, rečiau vaisiai. Liga žalingiausia sėjinukams ir jaunoms kriaušaitėms. Ant lapų atsiranda smulkių, raudonai Ridų dėmelių, kurios besiplėsdamos susilieja, kartais apima visą lapalakštį. Vėliau dėmės paruduoja, ima blizgėti. Jų būna ir apatinėje, ir viršutinėje lapo pu sėje. Sergantys lapai greitai paruduoja, nudžiūsta ir nukrinta. Dauguma kriaušaičių nudžiūsta, o išlikusios skursta. Grybas plinta konidijomis, žiemoja nukritusiuose lapuose.

Bakterinė degligė

Bakterinę degligę sukelia Envinia amylovora (Burr.) Winsl. Tai karantininė liga, kuri puola kriaušes, obelis, rečiau avietes ir kaulavaisius. Pirmieji ligos požymiai pasirodo, kai kriaušės žydi. Užsikrėtę žiedai greitai paruduoja, sudžiūsta, bet nenukrinta. Drėgnu oru išsiskiria skysčio lašeliai, kuriuose esančios bakterijos išplinta žievėje ir medienoje. Nudžiūsta šakos, o paskui ir visas medis.Nuo šios ligos nėra jokios apsaugos. Susirgusius medžius būtina išrauti ir sunaikinti.

1.3 Vyšnių ligos

Vyšnių kokomikozė

Vyšnių kokomikozės sukėlėjas – kaulavaisinis purpurgrybis (Coccomyces hiemalis Higg) peržiemoja nukritusiuose lapuose bei ūgliuose. Pavasarį apatinėje peržiemojusių lapų pusėje atsiranda tamsiai rudų, apskritų grybo vaisiakūnių su sporomis. Tai ir yra pirminis infekcijos šaltinis. Liga pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, uogas. Pažeisti lapai vidurvasarį gelsta, krinta. Ligoti vaisiai būna su įdubusiomis, rudos spalvos dėmelėmis ir balzganu apnašu. Anksti pradėjus kristi lapams, sutrinka medžiagų apykaita, vyšnios prastai auga, nedera, žiemą apšąla. Ypač palankūs ligai plisti yra lietingi metai.

Moniliozė

Moniliozės sukėlėjas – slyvinė monilija (Monilia laxa Ehr.) peržiemoja pažeistuose žiedynuose, šakutėse, ūgliuose ir mumifikuotuose vaisiuose. Pavasarį liga apninka žiedus, lapus, ūglius, vaisius. Vyšnioms pražydus, kai kurių šakučių žiedai staiga paruduoja, nudžiūsta ir kybo nenumesdami žiedlapių. Vėliau paruduoja ir susisuka lapai, nudžiūsta jauni ūgliai. Stipriai liga apkrėsti vyšnių medeliai atrodo tarsi apdeginti. Ant vaisių atsiranda rudų dėmelių, jos plečiasi, o po kurio laiko pasidengia smulkutėmis pilkšvomis karputėmis.

1.4 Slyvų ligos

Slyvų raupligė

Slyvų raupligė, kitaip dar vadinama šarka. Ligos požymiai pirmiausia pasirodo ant jaunų lapų – atsiranda mozaikiškų dėmių. Iš pradžių jos būna vos įžiūrimos (geriausiai matomos pakėlus lapą prieš šviesą) ir lapų spalvos pakitimus galima sumaišyti su maisto medžiagų trūkumo požymiais. Tačiau palaipsniui dėmės ryškėja, plečiasi (tik neturi ryškių ribų) ir ilgainiui persimeta ant vaisių. Užkrėsti slyvų vaisiai būna išmarginti įvairių formų dėmėmis, kurios iš pradžių būna tamsiai žalios spalvos, o paskui įgauna violetinį atspalvį. Pakitimai yra ne tik odelėje, bet ir minkštime – perpjovus slyvą matyti rūdžių spalvos drebutinė masė.

Slyvų sidabraligė

Slyvų sidabraligę sukelia purpurinė plutpintė Lietuvoje pažeidžia slyvas, trešnes, abrikosus, persikus, vyšnias. Dėl ligos priežasties – vieningos nuomonės dar nėra. Dauguma autorių pripažįsta infekcinę ligos prigimtį ir mano, kad jos sukėlėjas – purpurinė plutpintė. Yra duomenų, jog panašų susirgimą gali sukelti nepalankių sąlygų kompleksas. Sergančias slyvas lengviausia atpažinti iš pakitusių lapų. Vasaros pradžioje jie pasidaro sidabrinio arba švininio atspalvio, ant jų atsiranda įvairaus didumo rudų nekrozinių dėmių, anksti nukrinta. Pirmaisiais susirgimo metais pakinta pavienių šakų lapai, o per kitus 2 – 3 metus suserga visa laja. Medžiai smarkiai nusilpsta, menkai tedera arba visai nedera ir žūva.

1.5 Persikų ir abrikosų ligos

Abrikosų lapų tafrinozė

Tafrinozė lengvai atpažįstama pavasarį, skleidžiantis lapams. Liga pažeidžia ūglius, lapus, kartais net žiedus ir vaisius. Pažeisti lapai deformuojasi, raukšlėjasi, pasidaro ryškiai rausvi arba gelsvi.

Persikų miltligė

Ligą sukelia grybas Sphaerotheca pannosa Lev. var. persicae. Miltligė labai žalinga medelynuose jauniems medeliams. Pažeidžia lapus, ūglius, vaisius. Pirmieji ligos požymiai išryškėja gegužės pabaigoje, tačiau žalingiausia liga būna antroje vasaros pusėje. Būdingi ligos požymiai – pilkos grybo apnašos ant lapų ir jaunų ūglių. Pažeisti lapai užsiriečia į viršų „laiveliu“, o lapo apačioje matyti pilkos grybo apnašos. Apnašos padengia jaunus ūglius, vaisius. Susirgę lapai nukrenta, palikdami sustorėjusius, pilkus, išsikraipiusius ūglius. Liga sparčiai  vystosi, kai šilta ir drėgna. Per vasarą ligos sukėlėjas dauginasi konidijomis. Rudenį grybienos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – kleistokarpiai. Likusi. grybiena žiemoja ant pažeistų ūglių. Pavasarį išsivysčiusios konidijos apkrečia jaunus lapelius. Smarkiai ligos pažeisti lapeliai pašąla arba visai žūva.

2. VAISMEDŽIŲ KENKĖJAI
   2.1 Obelų kenkėjai

Obelinis žiedgraužis

Pagrindinis dėmesys kalbant apie obelų apsaugą nuo kenkėjų tenka obeliniam žiedgraužiui (Anthonomus pomorum L.) (Curculionidae, Coleoptera). Suaugėlis juodas, 3,5 – 5 mm ilgio, apaugęs šviesesniais ir tamsesniais plaukeliais. Šviesesni plaukeliai prieš antsparnių galą sudaro įstrižą šviesią juostelę. Kojos rudos, šlaunys vidinėje pusėje su danteliu. Ūselių pirmieji 4 – 5 nareliai geltoni, likusieji – juosvi. Ūselių gale yra ovališka buoželė. Straublelis tokio ilgio kaip galva ir priešnugarėlė kartu paėmus (2.1.1 pav.a). Lervos gelsvos su tamsiai ruda galva, pakumpusios (2.1.1 pav., c). Suaugėliai žiemoja. Skraido anksti pavasarį, vidutinei paros oro temperatūrai pasiekus +4,7 – 6,5 ^oC. Patelės kiaušinius pradeda dėti į žiedpumpurius, efektyvių temperatūrų sumai pasiekus + 22-31 ^oC. Papildomai maitinasi išgrauždami pumpuruose gilias duobutes, iš kurių sunkiasi sultys (2.1.1 pav., d). Išsiritusi lerva vystosi žiedpumpurio viduje. Obelims peržydėjus, žiedgraužių lervos pažeistuose pumpuruose virsta lėliukėmis, o obelų vaisių užuomazgoms esant lazdyno riešuto dydžio, išsirita naujos kartos suaugėliai, kurie papildomai maitinasi lapais. Liepos mėnesį pereina į ramybės būseną. Pažeidimo vietose matomi rusvi augalo sulčių lašeliai (2.1.1 pav., d). . Pažeisti žiedpumpuriai neišsiskleidžia, vainiklapiai paruduoja ir sudžiūsta (2.1.1 pav., b). Lapuose skeletuotos nedidelės pailgos skylės.  Paplitęs Palearktikoje, užvežtas į Šiaurės Ameriką.

Rausvoji sodinė erkė

Obelims daug žalos padaro rausvoji sodinė erkė (Panonychus ulmi Koch.) (Acariformes, Tetranychidae). Patelių kūnas rausvas arba rausvai rudas, plačiai ovališkas iki 0,44 mm ilgio. Nugarinė dalis išgaubta, apaugusi ilgais šereliais, kurie būna išaugę ant baltų kauburėlių (2.1.2  pav. A), patinėlių – mažesnis (0,26 – 0,28 mm ilgio) ir siauresnis. (2.1.2 pav. B). Žiemojantys erkių kiauši­niai apskriti, raudoni iki 0,13 mm skersmens, su stiebelių centre. Vegetacijos metu kiaušiniai būna blyškesni. Paplitusi visame pasaulyje. Polifagė, minta erškėtinių, guobinių, beržinių, bukinių, vynmedinių ir kitų šeimų medžių ir krūmų lapų sultimis. Soduose labiausiai kenkia obelims ir slyvoms, mažiau kriaušėms ir vyšnioms. Žiemoja erkių kiaušiniai ant šakelių žievės prie pumpurų. Ant jaunų sodinukų kiaušiniai būna sudėti prie šaknies kaklelio. Dažniausiai kiaušiniai būna sudėti grupėmis (2.1.3 pav.).

Pavasarį, obelims esant pumpurų rausvėjimo tarpsnyje, išsirita erkių nimfos, kurios minta besiskleidžiančių lapelių sultimis. Per vegetaciją erkių populiacijos gausumas keičiasi. Po obelų žydėjimo erkių gausa sumažėja ir pradeda augti liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje pasiekia maksimumą. Gyvena apatinėje lapų pusėje, paviršių apraizgydamos šilkinėmis gijomis. Pučiant stipresniam vėjui, kai kurios erkės pakibusios ant šilkinių gijų gali nuskristi ant kitų medžių ar sodų. Rudeniop patelės deda žiemojančius kiaušinius. Per metus išsivysto 4 – 5 generacijos. Ant pakenktų lapų iš pradžių pagal gyslas atsiranda šviesiai geltonos dėmelės, po to visas lapas papilkėja ir galiausiai sudžiūsta. Lapų apatinė pusė apraizgyta plonytėmis šilkinėmis gijomis. Apnikti augalai skursta, prasčiau dera, vaisiai būna smulkūs, neišvaizdūs.

Obuolinis vaisėdis

Vienas iš žalingiausių obuolių kenkėjų yra obuolinis vaisėdis. Drugių išskleistų sparnų plotis nuo 16 iki 19 mm, kūnas apaugęs pilkais ir rudais plaukeliais ir žvyneliais, priekiniai sparnai rusvai pilki su skersinių juostelių piešiniu, viršūnėje yra ryškiai ruda, su bronzos spalvos juostelių apvadu dėmė (2.1.4 pav., c). Užpakaliniai sparnai rusvai pilki, galiniame krašte su blakstienėlėmis. Kiaušiniai apie 1 mm diametro, ovalūs, žemai išgaubti, būna padėti pavieniui ant lapų viršutinės pusė, vaisių ar ūglių. Pradžioje jie būna balsvi, vėliau paviršiuje išryškėja rausvas žiedelis (2.1.4 pav., a).  Vikšras užauga iki 20 mm ilgio, kūnas rausvas, galva ir krūtinė tamsiai rudos spalvos (2.1.4 pav., b). Lėliukės nuo 10 iki 12 mm ilgio, šviesiai rudos arba rudos spalvos šilkiniame kokone. Žiemoja vikšrai šilkiniuose kokonuose, po žievės atplaišomis, įvairiuose plyšiuose (2.1.4 pav., f). Pavasarį, obelims esant žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnyje, virsta lėliukėmis. Suaugę drugiai skraido birželio liepos mėnesiais. Aktyvūs prieblandoje, esant aukštesnei nei +16^oC oro temperatūrai. Viena patelė gali padėti iki 50 kiaušinių. Embrioninio vystymosi trukmė labai priklauso nuo temperatūros, esant +15^oC vidutinei paros oro temperatūrai jis trunka apie 18 parų, o +25^oC – 6 dienas. Išsiritę vikšrai, įsigraužia į vaisiaus vidų ir minta sėklomis (2.1.4 pav., d), suėdę vieno vaisiaus sėklas, jie įsigraužia į  kitą. Paprastai obuolinio vaisėdžio vikšras pažeidžia 2-3 vaisius. Pakenktų vaisių paviršiuje matoma užgijusi žaizdelė arba trupiniškomis, rudomis vikšro išmatomis, sulipintomis šilkinėmis gijomis, užkišta skylutė (2.1.4 pav., e). Užaugę vikšrai, išlenda iš vaisiaus ir susiradę tinkamą vietą, pasigamina kokoną ir pereina į ramybės būseną. Kai kuriais atvejais, esant pakankamai šiltiems orams, dalis vikšrų gali tęsti vystymąsi ir virsta lėliuke. Antros generacijos vikšrai baigia vystytis rugpjūčio – spalio mėnesiais ir pereina į ramybės būseną. Lietuvoje per metus paprastai išsivysto viena, rečiau dvi generacijos. Pietiniuose Europos regionuose šis kenkėjas turi net tris generacijas per metus. Kenkia ne tik obelims, bet ir kriaušėms, svarainiams, graikiškiems riešutams, abrikosams ir kai kada slyvoms bei persikams.

Žaliasis obelinis amaras

Žaliasis obelinis amaras – žalios spalvos, iki 1,5 – 2 mm ilgio, gležni vabzdžiai. Sifonai juodos, galva rudos ar gelsvai žalsvos spalvos. Telkiasi gausiomis kolonijomis ant jaunų ūglių. Kiaušiniai juodi, blizgantys, pailgai ovališki apie 0,5 mm ilgi. Lervos rusvai žalsvos, raudonomis akimis. Žiemoja amarų kiaušiniai ant šakelių ir pirmamečių ūglių, prie pumpurų. Brinkstant obelų pumpurams išsirita lervos. Po 1-2 savaičių patelės subręsta ir pradeda vesti gyvus palikuonis. Viena patelė gali atvesti iki 80 individų. Kai kuriems individams išauga sparnai ir jie migruoja ant kitų vaismedžių. Vėjo pagalba gali nuskristi iki keliolikos kilometrų. Vasaros metu vystymosi ciklas trunka apie 10 dienų. Per vegetaciją paprastai išsivysto 10 generacijų. Lietuvoje žaliasis obelinis amaras gausus kasmet. Gyvena ir ant kitų erškėtinių šeimos augalų: šermukšnių, gudobelių, kriaušių. Paplitęs visur kur auga obelys. Apnikti obelų ūgliai ir lapai deformuojasi, lapų apatinėje pusėje ir ant nesumedėjusių ūglių telkiasi amarų kolonijos. Apnikti ūgliai gausiai užteršiami saldžiomis, lipniomis amarų išmatomis, kurias labai mėgsta skruzdėlės.  Gan dažnai skruzdėlės su amarais gyvena simbiozėje, padėdamos jiems plisti ir saugodamos nuo grobuoniškų vabzdžių.

Pilkasis obelinis amaras

Pilkieji amarai nuo žaliųjų skiriasi tiek išvaizda, tiek pakenkimų simptomais. Jų kūnas pilkas ar rausvai žalias, padengtas baltomis apnašomis iki 1,5 – 2 mm ilgio. Telkiasi gausiomis kolonijomis lapų apatinėje pusėje. Kiaušiniai juodi, blizgantys, pailgai ovališki apie 0,5 mm ilgio. Lervos rausvai žalsvos. Jų biologija artima žaliajam amarui, tik generacijos trukmė ilgesnė – 20-25 dienos. Per vegetaciją paprastai išsivysto 4 generacijos. Pilkieji amarai paprastai apsigyvena apatinėje lapo pusėje, retai kada maitinasi ant ūglių. Pakenkti lapai deformuojasi, išsigaubia, viršutinėje jų pusėje matomos raudonos spalvos pūslės (7.12. pav.). Pilkasis amaras paplitęs Vakarų Europoje, Užkaukazėje. Lietuvoje dažnai sutinkamas, tačiau didelės žalos nepadaro. Obelinių amarų pagausėja po švelnių žiemų, tuomet daugiau išlieka gyvybingų kiaušinių. Daugiausiai žalos amarai padaro jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti vegetacijos metu, kai vidutinė paros oro temperatūra būna didesnė nei + 16 oC ir iškrinta mažai kritulių. Amarų žalingumą galima numatyti ir iš rudens, jei ant 10 cm šakelės atkarpos aptinkama virš 10 amarų kiaušinių, tikėtina, kad ateinančiais metais jų populiacija gali pasiekti ekonominio žalingumo ribą. Siekiant nustatyti purškimo insekticidais nuo amarų būtinumą ir laiką, stebimas amarų plitimas soduose. Vaisių augimo metu atliekama pažeistų ūglių, skrotelių apskaita. Purkšti insekticidais verta, jei amarai yra apnikę daugiau kaip 10 % ūglių.

Obuolinis pjūklelis

Obuolinis pjūklelis yra pavojingas obelų vaisių kenkėjas. Suaugę vabzdžiai yra apie 7 mm ilgio, kūnas geltonas ar rausvai geltonas, nugarėlė ir pilvelio tergitai juodos spalvos. Sparnai skaidrūs su rusvomis gyslomis (2.1.6 pav. a). Kiaušiniai sferiški, stikliški (2.1.6 pav. b) Lervos užauga iki 12 – 14 mm ilgio, turi 7 poras pseudokojų pilvelyje, turi specifinį „blakės“ kvapą.

Obelinė blakutė

Turi dvi poras plėviškų sparnų, kurie yra ilgesni už kūną. Pilvelis segmentuotas. Užpakalinės kojos šokamosios. Kūnas 3,4-3,7 mm ilgio, žalios spalvos. Lervos minta obelų, kriaušių besiskleidžiančių pumpurų žiedų, vaisių užuomazgų sultimis. Dėl to pažeisti pumpurai neišsivysto. Obelinė blakutė per metus išveda 1 jauniklių kartą.

2.2 Kriaušių kenkėjai

Kriaušinė blakutė

Paplitusi visur, kur auga kriaušės. Suaugusios blakutės žiemoja žievės atplaišose ir po nukritusiais lapais. Skraidyti pradeda anksti pavasarį. Kiaušinius dėti pradeda tik kriaušėms nužydėjus ant jaunų lapų, žiedkočių, vaisinių šakučių. Po dviejų savaičių išsirita lervos, kurios įsisiurbia į pumpurus, lapus, vaisių kotelius. Pažeisti pumpurai nebeauga, iščiulpti lapai pagelsta, centrinė gysla iškrypsta. Vėliau lapai ruduoja ir džiūsta, vaisių užuomazgos, ant kurių kotelių maitinasi kenkėjai, nubyra. Besimaitindamos lervos išskiria saldžių išskyrų, jose įsiveisia saprofitiniai grybai, vaismedžio lapai ir šakutės pajuoduoja, vaisiai sumedėja. Blakučių pažeistos kriaušės blogai auga, menkai dera, būna neatsparios šalčiui. Ypač jos žalingos jaunuose soduose ir medelynuose. Per metus gali išsivystyti 2-3 kartos.

Kriaušinės erkutės

Mūsų soduose plinta šiltą ir sausą vasarą. Jos kenkia kriaušėms, kartais šermukšniams, erškėčiams. Kriaušinių erkučių patelės žiemoja po pumpurų žvynais. Viename pumpure jų gali būti iki 1,5 tūkstančio. Tokie pumpurai atrodo lyg išbrinkę. Pumpurams skleidžiantis, erkutės ima dėti kiaušinėlius ten, kur žiemojo. Išsiritusios lervos pažeidžia  besiskleidžiančius kriaušių lapus. Jie būna raukšlėti, nevienodo ilgio lapkočiais. Pažeistų lapų apatinėje ir viršutinėje pusėje susidaro nedidelės, šviesiai žalios pūslelės, vėliau jos gelsta, paruduoja. Juo daugiau būna erkučių, tuo dėmės didesnės. Per vasarą kartais išsirita net kelios erkučių kartos, todėl pažeidžia vis naujus lapus. Kartais net ant vaisių užuomazgų matyti netaisyklingos rausvos ar rudos raukšlėtos dėmelės. Tuomet sutrinka medžiagų apykaita, negali normaliai vystytis pumpurai, sumažėja derlius. Erkutės daugiausia žalos padaro medelynuose ir jaunuose soduose.

Kriaušiniai gumbauodžiai

Paplitę visuose soduose, kur auga kriaušės. Gumbauodžių lėliukės žiemoja dirvoje 5-12 cm gylyje. Pavasarį, kriaušių žiedpumpuriams rausvėjant, ima skraidyti gumbauodžių suaugėliai. Tai nedideli, 4-4,5 mm tamsiai rudi  uodeliai. Patelės deda kiaušinius į kriaušių žiedpumpurius. Maždaug po savaitės išsirita lervos ir maitinasi užuomazgose. Vienoje užuomazgoje būna 20 ir daugiau lervų. Pažeistos vaisių užuomazgos iš pradžių greitai auga, išsipučia, suapvalėja, o vėliau tamsėja, pleišėja, raukšlėjasi ir nukrenta. Iš jų lervos sulenda į dirvą ir virsta lėliukėmis. Šie kenkėjai kriaušynuose plinta kasmet, kartais sunaikina 50 proc. ir daugiau vaisių užuomazgų.

Kriaušiniai žiedgraužiai

Graužia kriaušių, rečiau obelų žiedpumpurius. Obeliniai žiedgraužiai irgi kartais kenkia kriaušėms. Pastaraisiais metais šie kenkėjai mūsų soduose padaro daug žalos.
Vabalai žiemoja po nukritusiais lapais, žievės plyšiuose arba žemėje. Pavasarį patelės į išbrinkusius žiedpumpurius padeda po vieną kiaušinėlį. Išsiritusios lervos maitinasi žiedo kuokeliais ir piestelėmis. Tokie žiedpumpuriai neišsiskleidžia, paruduoja ir nudžiūsta, jų šonuose matyti apvalios, apie 3 mm skersmens skylutės. Užaugusios lervos virsta lėliukėmis, o iš jų po 7-12 dienų išsirita vabalai. Išsigraužę iš žiedpumpurių vabalai minta vaismedžių lapais. Vaisių užuomazgose išgraužia daug duobučių.

Kriaušiniai pjūkleliai audėjai

Puola kriaušes, kartais -vyšnias ir trešnes. Jų lervos žiemoja kokonuose dirvoje, lėliukėmis virsta pavasarį, balandžio mėnesį. Po 15-20 dienų išsirita suaugėliai. Patelės deda kiaušinėlius apatinėje lapų pusėje. Išsiritusios lervos iš pradžių skeletuoja lapus, o paaugusios apipina voratinkliais keletą lapų ir juos graužia. Jų gūžtos panašios į obelinių kandžių, tik ne tokios tankios. Suaugusios lervos voratinkliniais siūlais nusileidžia žemyn ir sulenda į dirvą žiemoti.

Kriaušiniai medgręžiai

Žalingi jaunuose kriaušių ir obelų soduose. Jie vystosi dvejus metus. Drugiai skraido birželio mėnesį. Kiaušinius patelės deda ant plonų šakučių prie pumpurų. Išsiritę vikšrai įsigraužia į šakutę ir graužia šerdį. Lapai nuvysta, šakutės džiūsta ir lūžinėja.

Kriaušiniai skydamariai

Apninka senus, apleistus sodus. Patelės ir lervos siurbia sultis iš kamieno, šakų, ūglių ir žievės. Medžiai skursta, menkai dera, sumažėja jų atsparumas šalčiams. Jeigu skydamariai užpuola jaunus medelius, jie dažniausiai žūsta.

Lapinukai

Jaunuose besiskleidžiančiuose lapuose išgraužia įvairaus dydžio skylutes. Jie kenkia visiems vaismedžiams.

2.3 Vyšnių kenkėjai

Vyšninis amaras

Kenkia vyšnioms ir trešnėms. Kenkėjo kiaušinėliai peržiemoja ant vyšnių šakučių prie pumpurų. Iš kiaušinėlių anksti pavasarį išsirita amarų lervos, kurios čiulpia sultis iš brinkstančių pumpurų, vėliau pereina ant lapų. Amarų kolonijos įsikuria ant lapų, žiedkočių, ūglių. Pažeisti ūgliai išsikraipo, lapai deformuojasi ir pirma laiko nudžiūsta. Rudeniop vyšniniai amarai deda kiaušinėlius, kurie žiemoja. Kol amarų populiacijos negausios, su jais susidoroja boružių, auksaakių, musių sirfidžių lervos. Daugybę amarų sulesa soduose gyvenantys paukšteliai.

Vyšninis gleivėtasis pjūklelis

Lervų randame ant vyšnių, trešnių, kriaušių, slyvų, gudobelių, šermukšnių. Lietuvoje išsivysto 1-2 pjūklelio kartos. Pirmosios kartos lervos kenkia birželį-liepą, o antrosios – rugpjūtį – rugsėjį, iki pirmųjų šalnų. Peržiemoja pjūklelių lervos dirvoje, iš jų išsiritę suaugėliai birželio pradžioje poruojasi. Ir vyšnių lapų apatinėje pusėje deda kiaušinėlius.

Išsiritusios lervos žalsvai geltonos, 9-11 mm ilgio, pasidengusios lipniomis, juodomis gleivėmis ir primena mažutes dėles. Kai gleivėtojo pjūklelio lervų būna daug, jų pažeisti lapai atrodo tarsi nudeginti. Kenkėjų lervas galima nuplauti stipria vandens srove. Jos gana gležnos ir užropoti ant augalo nepajėgia.

Vyšninė musė

Šios musės lėliukės peržiemoja dirvoje, 3-5 cm gylyje. Suaugėlės musės pradeda skraidyti susiformavus vyšnių užuomazgoms. Kiaušinėlius deda po raustančių uogų odele. Praėjusi 0-12 dienų, išsirita lervos, kurios 2-3 savaites maitinasi uogų minkštimu. Ant pažeistų uogų atsiranda dėmių, uogos suminkštėja, pradeda pūti, kristi.

2.4 Slyvų kenkėjai

Slyviniai amarai

Slyvinio miltamario suaugę individai būna 2,5 – 3 mm ilgio, kiaušiniški, melsvai žalsvos spalvos su pilkšvai balta miltiška vaškine apnaša. Akys rusvai rausvos, antenos pusės kūno ilgio, sifonai trumpi, rusvos spalvos, uodegėlė ilgesnė už sifonus, konusiška. Kiaušiniai juodi, blizgantys. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės ir besparnės. Kiaušiniai žiemoja ant slyvų šakučių prie lapų pumpurų, žievės atplaišėlėse. Pavasarį, išsiritusios iš kiaušinių, lervos iš pradžių siurbia brinkstančių pumpurų sultis, vėliau pereina ant jaunų lapų (amarų kolonijos laikosi apatinėje lapo pusėje) ir iki rudens vystosi partenogeneziškai iš neapvaisintų kiaušinių. Vasaros viduryje dalis miltamarių populiacijos migruoja ant nendrių. Rudenį atsiranda dvilytė generacija. Patelės poruojasi ir deda apvaisintus kiaušinius, kurie žiemoja. Per vegetaciją išsivysto 10 generacijų. Paplitęs visame pasaulyje. Lietuvoje slyvinis miltamaris dažnas ir pavojingas slyvų kenkėjas. Be slyvų šie amarai kenkia ir kitiems kaulavaisiams: abrikosams, persikams, migdolams. Pakenkti lapai deformuojasi, susisuka, vysta, būna padengti lipniomis saldžiomis ir miltiškomis vaškinėmis amarų išskyromis.

Slyvinis vaisėdis

Vienas iš žalingiausių slyvų, persikų, abrikosų kenkėjų yra slyvinis vaisėdis. Drugio išskleistų sparnų plotis yra 14-16 mm, kūnas pilkšvai rusvas, priekinių sparnų galuose yra šviesiai pilkšva, išmarginta tamsių taškelių eilutėmis dėmė. Priekinis sparno kraštas išmargintas tamsiomis ir šviesiomis skersinėmis juostelėmis. Kiaušiniai pieno baltumo, disko formos, vikšrai rausvi, su tamsiai ruda krūtine ir galva, apaugę plonais retais plaukeliais, užauga iki 14 mm ilgio. Lėliukės iki 12 mm ilgio rausvai rudos, šilkiniuose kokonuose.

Juodasis bei geltonasis slyviniai pjūkleliai

Juodojo slyvinio pjūklelio kūnas yra juodas, blizgantis, 4-5 mm ilgio, kojos gelsvos, antenos rusvos. Sparnų turi dvi poras, jie plėviški su rusvomis gyslomis (7.54. pav. a). Kiaušiniai stikliškai balsvi. Lervos užauga iki 8 mm ilgio, gelsvos su ruda galva (7.54. pav. b), turi specifinį kvapą. Lėliukės gelsvos, būna statinaitės formos šilkiniame kokone, kurio viršus paprastai būna aplipęs dirvos grumsteliais.

Geltonojo slyvinio pjūklelio kūnas yra rusvai geltonas, 4-6 mm ilgio, kojos ir antenos geltonos. Dvi poros sparnų, jie plėviški su rusvomis gyslomis. Kiaušiniai stikliškai balsvi, lervos užauga iki 15 mm ilgio, geltonos su ruda galva. Lėliukės gelsvos, slepiasi statinaitės formos šilkiniame kokone, kurio viršus paprastai būna aplipęs dirvos grumsteliais. Šio pjūklelio biologija panaši kaip ir juodojo slyvinio, tačiau šiai rūšiai būdinga iki 2 metų užsitęsianti diapauzė. Patelė gali padėti iki 70 kiaušinių.

IŠVADOS

Sodams ir daržams labai daug žalos padaro įvairios augalų ligos ir kenkėjai. Daugiausiai žalos padaro vabzdžiai ir jų lervos bei vikšrai. Kiek mažiau kenkia erkės, šliužai, nematodos, graužikai. Prieš sodo augalų ligas ir kenkėjus reikia naudoti agrotechnines, mechanines ir biologines priemones. Tai augalų tręšimas, piktžolių naikinimas, nukritusių lapų ir kitų pažeistų augalinių liekanų iš sodo pašalinimas, vėžiu sergančių šakų išpjaustymas, vaisių mumijų ir kenkėjų lizdų surinkimas, kenkėjų iš medžių krėtimas, gaudomųjų ir klijų juostų rišimas, naudingų paukščių globojimas, nektaringų augalų sode auginiams. Chemikalus sode ar darže reikia naudoti labai atsargiai, o jei nebūtina – visai nenaudoti. Labai svarbu mokėti pasirinkti tinkamiausią chemikalą. Netinkamai naudojant nuodingas medžiagas, galima padaryti daug žalos augalams.Pesticidinės medžiagos, naudojamos kovai su augalų ligomis ir kenkėjais, skirstomi į keturias grupes:

1. insekticidai – nuodai, naudojami kovai su augalų kenkėjais;
2. fungicidai – nuodai, naudojami kovais su parazitinėmis augalų ligomis, kurias sukelia įvairūs mikroorganizmai (grybeliai, bakterijos, virusai).
3. Herbicidai – nuodai, naudojami kovai su piktžolėmis
4. Akaricidai – nuodai, naudojami erkėms naikinti.

Žolės pjovimas ir Medžių genėjimas pjovejai.lt