PRIESKONINIAI AUGALAI

 

pankoliai

Anyžiai, anyžių sėklos, apvalieji pankoliai,
saldieji pankoliai, saldieji kmynai,
kekiniai anyžiai

(Pimpinella anisum L.)
Naudojama augalo dalis: trumpakočiai, prinokę skeltiniai sparnavaisiai (sėklos)
Augalų šeima: Umbelliferae (skėtiniai)
Kvapas ir skonis: Saldžiai pikantiškas, stipriai išreikštos skoninės savybės
Sudedamosios medžiagos:
Eterinių aliejų aromatą (kurio kiekis džiovintuose vaisiuose siekia 3%) lemia anetolis, sudarantis maks. 90% aliejaus). Kiti komponentai:
estragolis (isoanetolis, 2%), anyžių aldehidas (p-metoksibenzaldehidas, mažiau nei 1%) ir terpenai (monoterpenai: pinenai, limonenai).
Kilmė : Ispanija, Turkija
Ypatumai : 100 ppm koncentracijos anyžių aliejus visiškai sustabdo pelėsinio grybelio augimą. Taigi intensyviai trukdoma augti ir kitoms patogeninėms bakterijoms. Anyžiai gali būti painiojami su skeltiniais “dėmėtosios maudos” sparnavaisiais, kurie labai nuodingi (nuodingas alkaloidas – KONIJINAS).
Anyžių kvapą ypač mėgsta šunys, todėl per šunų lenktynes takeliai dažnai pažymimi anyžiais.
Botanika :
Anyžiai yra vienmetė žolė, užauganti iki 50 cm aukščio. Skėtinis augalas su baltais žiedais. Žydėjimo laikas: nuo birželio iki rugsėjo.
Etimologija : Anyžiai savo vardą gavo supainiojus su krapais, kurie graikų kalba vadinami äneeson arba äneeton.
Naudojimas : Duonai ir kepiniams, likeriui, vafliams, saldėsiams, kompotams, mėsos gaminiams, aperityvams (Pasis, Rqaki, Ouzo)
Gydomosios savybės : Anyžiams būdingas spazmus bei dujų susikaupimą virškinimo trakte, taip pat uždegiminius procesus mažinantis poveikis. Kartais gali sukelti odos, kvėpavimo takų ir virškinimo trakto alergines reakcijas.
Dėl savo poveikio anyžių aliejus dažnai naudojamas vaistų nuo kosulio, gerklės uždegimų ir antiseptikų gamyboje.
Anyžiai populiarūs kaip virškinimo trakto veiklos gerinimo priemonė. Senovės Romoje po sočių pietų dažnai buvo valgomi anyžiniai pyragaičiai. Viduramžiais tais pačiais tikslais buvo vartojamos cukruotos anyžių sėklos. Dar ir šiandien Indijoje kramtomos anyžių sėklos norint pagerinti virškinimą ir sutekti burnos ertmei gerą kvapą.
Patarimas: pradėjus žagsėti sukramtyti kelias anyžių sėklas ir užsigerti stikline vandens.
Istorija : Anyžiai, kaip prieskoniniai augalai, yra botaniškai giminingi kmynams, kuminams, krapams ir pankoliams. Ovalios, aromatingos sėklikės yra vienos iš seniausių prieskonių. Jos auginamos įvairiose pasaulio vietovėse, tačiau kilo iš Vidurio Rytų ir rytinių Viduržemio jūros salų. Romėnai atvežė sėklas į Toskaną. Viduramžiais anyžių auginimas paplito po visą Europą. Jau 14 amžiuje anyžiai buvo naudojami Anglijoje ir vėliau pradėjo augti daugelyje daržų. Sėklos Naująjį Pasaulį pasiekė su pirmaisiais persikėlėliais; naujakuriai kultivavo šį augalą medicinos tikslams.

Kinijos anyžiai, žvaigždanyžiai

Kinijos anyžiai, žvaigždanyžiai

(Illicium verum Hooker fil.)
Naudojama augalo dalis : Kaip prieskonis naudojami neprinokę, džiovinti vaisiai. Eteriniai aliejai kaupiasi ne sėkloje, o vaisiaus luobelėje (Perikard).
Augalų šeima: Illiaceae ši šeima labai artima magnolinių šeimai (Magnoliaceae).
Kvapas ir skonis: Pikantiškas, salsvas, kaip anyžių, primena lakricą (saldymedžio šaknį).
Sudedamosios medžiagos: Džiovintuose vaisiuose 5 – 8% eterinių aliejų, kurių dominuojanti sudedamoji dalis yra anetolis ( 85 – 90%). Skirtingai nei anyžiuje, kuriame 1,4-cineolio nėra visiškai, žvaigždanyžyje mažas jo kiekis kartais pastebimas.
Kilmė : Pietų Kinija ir Vietnamas. Didžiausius kiekius eksportuoja Kinija, tačiau prieskonis auginamas ir Jamaikoje bei Filipinuose.
Ypatumai : Šiuo metu vietoj žvaigždanyžio dažniau naudojamas grynas anetolis. Šis eterinis aliejus padeda sergant skrandžio ir žarnyno ligomis bei peršalus.
Botanika : Žvaigždanyžis – tai visžalio žvaigždanyžio medžio žvaigždės formos vaisiai.
Vaisius susideda iš 6 – 8 tamsiai rudų vaisiukų, kurių kiekvieno viduriuke yra ruda, blizganti, lygi ir vienformė sėkla.
Derliaus nuėmimas : Vaisiai skinami neprinokę ir išdžiovinami.
Naudojimas : Saldumynams, kepiniams ir pan.
Vienas svarbiausių Kinijos virtuvės prieskonių ir lemia kiniško penkių prieskonių mišinio aromatą.
Istorija : Žvaigždanyžis yra viena iš nedaugelio Kinijos virtuvėje naudojamų prieskonių rūšių. Kilo iš Pietų Kinijos ir Vietnamo.
Žvaigždanyžio naudojimas nėra plačiai paplitęs už savo tėvynės ribų. Vis dėlto kinai jį pasiima su savimi, kai turi iškeliauti. Receptai įrodo, kad jau 17 amžiuje žvaigždanyžis buvo naudojamas sirupų ir uogienių gamyboje. O prieš kelerius metus Vakarų šalių virėjai jį vėl atrado ir naudoja žuvims rūkyti.
kuminai
kuminai

 

Baltieji kuminai, kryžiniai kuminai,
romėniški kuminai

(Cuminum cyminum L.)
Naudojama augalo dalis : Džiovintos sėklos
Augalų šeima: Umbelliferae ( skėtiniai )
Kvapas ir skonis: Stipraus aromato, aštrus, kartus, persmelkiantis.
Nepaisant didelio išorinio panašumo su kmynais, kuminų skonis iš esmės skiriasi.
Sudedamosios medžiagos: Vaisiuose yra apie 2,5 – 4% eterinių aliejų, kurie savo sudėtimi skiriasi nuo klasikinių kmynų.
Kilmė : Vakarų Azija, kurioje auginami jau nuo biblinių laikų. Šiuo metu pagrindiniai gavybos regionai yra Indija, Iranas, Indonezija, Kinija ir pietinės Viduržemio pakrantės.
Ypatumai : Nors ir labai panašus į kmynus, tačiau visiškai skirtingo skonio. Naudojamas kovojant su skrandžio ir žarnyno sutrikimais, kelia apetitą ir gerina virškinimą.
Baltasis kuminas plačiai auginamas Indijoje, Šiaurės Afrikoje, Vidurio Rytuose, Meksikoje ir Amerikoje. Anksčiau Centrinėje ir Rytų Europoje buvo dažnai naudojamas kepinių gamyboje.
Šnekamojoje kalboje kuminas dažnai painiojamas su kmynu. Prancūzijoje kuminas vadinamas cumin des pres, netiksliai išvertus iš indų kalbos ir pačioje Indijoje mažai vartojamus Jeera, Shia jeera pavadinimus. Juodasis kuminas (kala jeera) jau retesnė kumino pavadinimo variacija, sutinkama Kašmyre, Pakistane ir Irane. Jis taip pat dar vadinamas juoduoju kmynu ir naudojamas Šiaurės šalių ir Mongolijos virtuvėje. Negalima jo painioti su Nigella (psl.48), dažnai turinčiu tokį pat pavadinimą.
Botanika ir derliaus
nuėmima :
Vienmetis 50 cm aukščio skėtinių šeimos augalas smulkiai karpytais lapeliais. Žiedai balti arba rausvi.
Žydėjimas: gegužė
Derlius nuimamas po sėjos praėjus 4 mėnesiams.
Juodasis kryžinis kuminas yra retesnė kumino atmaina, sutinkama Kašmyre, Pakistane ir Irane. Jis taip pat vadinamas juoduoju kmynu ir naudojamas Šiaurės šalių ir Mongolijos virtuvėje. Mažytės sėklikės kvepia labai saldžiai ir mielai naudojamos indų virtuvėje. Negalima jo painioti su Nigella (žr. Juodgrūdis kmynas)
Etimologija : Lotyniškas “cuminum” ir graikiškas “kyminon” tikriausiai tos pačios semitinės kilmės: hebrajų kalba kammon, o egiptiečių – kayhnini. Ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose kuminas dažnai painiojamas su daug žinomesniu kmynu. Jų vaisių išvaizda taip pat labai panaši.
Vokiškas kumino (vok. Kreuzkümmel) pavadinimas kilo iš kmyno (vok. Kümmel) pavadinimo, o jo reikšmė siejama su kryžmai išsidėsčiusių lapelių forma (vok. Kreuz – kryžius). „Romėniško kumino“ pavadinimas primena Karlo Didžiojo laikus, kai jis buvo auginamas kiekvienos pilies daržuose ir buvo manoma, kad jis yra itališkas paprastojo kmyno porūšis.
Naudojimas : Aštrių patiekalų gamyboje, sriuboms, salotoms, troškiniams, likeriams, prieskonių mišiniams (karis). Labiausiai mėgstamas Indijoje, taip pat Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Meksikoje.
Patarimas: prieš maldami kuminus paskrudinkite, tuomet jie įgaus riešutinį, švelnų skonį.
Gydomosios savybės : Kuminai naudojami gydant skrandžio ir žarnyno sutrikimus, skatina apetitą ir gerina virškinimą.
Istorija : Kumino istorija ilga ir žavinga. Remiantis radiniais piramidžių kapavietėse, paaiškėja, kad jau prieš 5000 metų kuminas buvo žinomas senovės Egipte.
Senovėje kuminas simbolizavo godumą ir niekšingumą. Buvo žinomas ne tik kaip prieskonis, bet ir kaip gydomoji trijų dienų temperatūros priemonė. Stiprus kumino kvapas vertė tikėti, kad jis pajėgus atbaidyti blusas ir parazitus.
Kuminas buvo labai svarbus prieskonis graikų ir romėnų virtuvėje.
Taip pat ir viduramžiais kuminas buvo plačiai žinomas, tuomet jis prarado savo blogą vardą ir tapo ištikimybės simboliu. Žlugo pastangos auginti kuminą Vidurio Europos daržuose, nes šie augalai mėgsta tik karštą klimatą. Todėl kuminas į Vidurio Europą buvo importuojamas.

 

Bazilikai
Bazilikai

Bazilikai

(Ocimum basilicum L.)
Naudojama augalo dalis : Lapeliai; dažnai ir visas augalas supjaustomas; geriausias derliaus nuėmimo laikas neprasidėjus žydėjimui. Švieži bazilikų lapeliai aromatingesni, palyginti su džiovintais.
Tailande bazilikai plačiai naudojami kaip priemonė nuo vidurių užkietėjimo, tačiau neturi jiems būdingo aromato.
Augalų šeima: Lamiaceae (lūpažiedžiai)
Kvapas ir skonis: Šviežiems bazilikams būdingas stiprus ir savotiškas, labai malonus aromatas, šiek tiek primenantis švelnų gvazdikėlių ir pipirų bei mėtų kvapą.
Yra daugybė skirtingo aromato rūšių; daugelis jų yra hibridai. Pavyzdžiui, Indijoje Šventųjų bazilikų (O.sanctum=O.tenuiflorum) aromatas yra intensyvus, tačiau šiek tiek griežtesnis, Tailando bazilikų rūšių kvapas yra panašus į anyžių ir saldesnis, o jų pavadinimai yra ypač išraiškingi: cinamoniniai bazilikai, kamparo bazilikai, anyžiniai bazilikai ir Meksikos prieskoniniai bazilikai; pastarajam būdingas visapusiškas kompleksas savybių – šiltas kvapas ir šiek tiek salsvas, cinamoną ir anyžius primenantis akcentas.
Taip pat yra daug citrinų kvapo bazilikų rūšių, pavyzdžiui, melisų kvapą primenantys Tailando citrininiai bazilikai (O.citriodurum) arba ypač kvepiantys O. americanum (citrininiai bazilikai).
Sudedamosios medžiagos: Eterinis aliejus, dažniausiai sudarantis ne daugiau kaip 1,5 % džiovintų lapelių, būna labai įvairios sudėties. Jo sudėtis priklauso nuo visokių faktorių – klimato, dirvožemio bei derliaus nuėmimo laiko. Svarbiausi aromato komponentai yra cineolis, linaolis, citralis, estragolis, eugenolis ir metilo cinamatas.
Eterinių aliejų kiekis padidėja vytimo proceso metu.
Europos ir Artimųjų Rytų rūšims (Viduržemio jūros bei Prancūzijos ir europiniams bazilikams ) yra būdingas didesnis linaolio ir 1,8-cinelio bei mažas eugenolio ir estragolio kiekis. Tokios aromatinės sudėties savybės būdingos rūšims, kurių lapeliai žalios arba raudonos ( antocianidai) spalvos. Rytų Europos rūšių bazilikai turi daugiau eugenolio.
Kilmė : Bazilikai (Ocimum) paplitę Azijoje, Afrikoje ir Vidurio bei Pietų Amerikoje, tačiau didžiausias jo rūšių spektras yra Afrikoje. Manoma, kad pirmiausia jie buvo pradėti kultivuoti Indijoje.
Šiuo metu bazilikai auginami daugelyje Azijos šalių ir Viduržemio jūros srityje; didžiausios šalys eksportuotojos į Europą yra Prancūzija, Italija, Marokas ir Egiptas. Taip pat nemažai bazilikų auginama ir Kalifornijoje.
Ypatumai : Mažina dujų susikaupimą virškinimo trakte; taip pat žinoma kaip šlapimą varanti ir apetitą skatinanti priemonė. Be to, vartojami kaip vaistas nuo persivalgymo, kosulio ir kaip skalavimo priemonė esant gerklės ir ryklės gleivinės uždegimui. Daugelyje šalių bazilikai naudojami kaip nuo vabzdžių saugojanti priemonė. Tokį poveikį tikriausiai lėmė didelė linaolio koncentracija. Sunkmečio laikais Vokietijoje buvo prekiaujama bazilikais kaip “vokiškais pipirais”.
Botanika : Lapeliai pailgos formos, smailėjantys, iki 5 cm ilgio ir 3 cm pločio bei truputį karpyti. Kuo lapelis smulkesnis, tuo kokybė aukštesnė. Žiedai turi baltą vainikėlį. Švieži lapeliai yra labai jautrūs spaudimui, todėl labai lengvai pablykšta.
Etimologija : Bazilikų pavadinimas ir reikšmė visomis kalbomis reiškia tą patį ir kilo iš graikų žodžio basileus “karalius”, nes jiems būdingas karališkas kvapas. Dėl šios priežasties bazilikai dar vadinami karališkąja žolele.
Rūšies pavadinimas Ocimum yra lotynizuotas graikų veiksmažodžio ózein “kvepėti” darinys, palyginkite ozon -“kvepiantis” ir lotynišką odor – “kvapas”.
Naudojimas : Bazilikai yra vienas maloniausiai kvepiančių prieskonių ir nepakeičiamas Viduržemio jūros šalių virtuvės priedas. Saldus ir aromatingas bazilikų kvapas ypač mėgiamas Italijoje. Kadangi verdant subtilus bazilikų aromatas greit išsisklaido, bazilikų lapelius reikia kuo trumpiau termiškai doroti arba pabarstyti jais karštuosius ar šaltuosius patiekalus iškart prieš serviravimą.
Labai garsus Italijoje ir už jos ribų yra patiekalas insalata caprese (Kaprio salotos), daromas iš pomidorų griežinėlių, Mozarellos sūrio ir bazilikų. Šie komponentai pagardinami prieskoniniu actu (aceto balsamico) ir alyvų aliejumi.
Ne mažiau žinomas patiekalas yra Genujos Presto padažas su bazilikais.
Deja, Presto yra labai neatsparus rūgštims: dėl fenolio taninų oksidacijos su chinoniniais polimerais padažas iškart paruduoja ir praranda skonines savybes. Neatsparumas oksidaciniams procesams padidėja, kai bazilikai per daug smulkiai sutrinami arba Presto prieš naudojimą užšaldomas. Deja, nėra paprastų galimybių užkirsti kelią oksidacijai, pavyzdžiui, nuplikius bazilikų lapelius, sustabdomas už oksidacinius procesus atsakingų enzimų aktyvumas, konkrečiai enzimo fenolio aktyvumas, tačiau stipriai sugadinamos skoninės savybės. Antioksidantai ir rūgštys taip pat gali būti panaudojami kaip antioksidantai, tačiau ir pastarieji gali sukelti skoninių savybių pokyčių. Patariama pagamintą Presto suvartoti kaip galima greičiau, o indą, kuriame serviruojamas patiekalas, laikyti uždengtą ir tik dedantis valgį atidaryti. Bazilikai ypač dera su česnakais, pomidorais, alyvų aliejumi, citrinomis, paprikomis ir baklažanais bei tinka prie bulvių ir pupelių.

 

cinamonas
cinamonas

Ceilono cinamonas, cinamonas,
tikrasis cinamonas, cinamono žiedai (pumpurai)

(Cinnamomum zeylanicum Blume)
Naudojama augalo dalis : Jaunų šakelių žievė. Cinamono lapeliai gali būti naudojami kaip Indijos lauro lapelių pakaitalas.
Augalų šeima: Lauraceae (Lauriniai)
Kvapas ir skonis: Stipraus aromaro, pikantiškas, salsvas, deginantis
Sudėtinės medžiagos: Eteriniuose aliejuose (maks. 4%) dominuoja cinamono aldehidas ir eugenolis. Gleivių yra tik 3%.
Kilmė : Cinnamomum zeylanicum kilo iš Šri Lankos salos, anksčiau vadintos Ceilonu ir esančios prie pietryčių Indijos. Giminingų cinamono rūšių galima rasti Indonezijoje (Sumatroje), Vietname ir Kinijoje.
Ypatumai : Iš cinamono lapelių ir šakelių gaunamas cinamono aliejus perdirbamas farmacijos pramonėje.
Derliaus nuėmimas : Beveik visuomet žievelė išgaunama iš augalinių kultūrų, augančių šalia vandens telkinių, kadangi šiems visžaliems augalams yra būtinas gruntinis vanduo. Nuimant derlių, krūmas nupjaunamas beveik prie pat kamieno apačios, iš kurio vėliau išauga nauji ūgliai. Per metus šios atžalos išauga iki 1 m aukščio. Kas dvejus – trejus metus ūgliai nupjaunami, atskiriama nuo lapų ir šoninių šakelių ir apdirbami. Peiliais nuimama žievė, o bukais skutimo peiliais nuskutamas išorinis žievės sluoksnis. Tuomet nuskusti žievės gabaliukai pakabinami džiovykloje. Džiovinama vidinė žievelė susisuka į žievės ritinėlius (Quill).
Naudojimas : Ryžių piurė gamybai, kepiniams, saldumynams, miltiniams patiekalams, likeriams,….
Gydomosios savybės :
Cinamonas skatina skrandžio, žarnyno ir liaukų veiklą, taip pat mažina vidurių pūtimą ir sulaiko kraujavimą. Moterys naudoja skausmui sumažinti sąrėmių metu.
Istorija: Cinamonas, kilęs iš Šri Lankos, kurioje 13 šimtmetyje jį pirmą kartą atrado. Buvo vienas pirmųjų prieskonių, kuris 15 ir 16 amžiuje iš ekspedicinių kelionių buvo atsivežtas atgal. Kaip ir kasija, šis prieskonis – tai laurinių šeimos medžio džiovinti lapeliai. Portugalai Šri Lanką užkariavo būtent dėl šio prieskonio. 1636 metais olandai šią salą iš portugalų atėmė ir pradėjo iki tol laukinėmis sąlygomis augantį cinamoną auginti patys. Aukštą šio prieskonio kainą jie išlaikydavo degindami perteklių Olandijoje. Jų prekybos monopolis pasibaigė 1796 metais, kuomet įsikišo anglų Rytų Indijos bendrovė. Tačiau prekybinė konkurencija gyvavo jau ir nuo 1770 metų, kadangi augalai buvo nuvežti į Javos salas, Indiją ir Seišelius.

 

Kiniškasis cinamonas, Kinijos cinamonas,
“Casien”

(Cassia, Cinnamomum aromaticum Nees)
Naudojama augalo dalis : Jaunų šakelių žievė. Kinijos cinamono žievelė yra grubesnė, palyginti su Ceilono cinamono žievele.
Augalų šeima: Lauraceae (laurinių šeima)
Kvapas ir skonis: Stipraus, aromatingo, saldaus, šiek tiek deginančio skonio. Aromatas aštresnis už Ceilono cinamono kvapą.
Sudedamosios medžiagos: Kinijos cinamonas, taip pat kaip ir Ceilono cinamonas, turi
maks. 4% eterinių aliejų (Kinijos cinamono aliejus), kurio pagrindinė
sudedamoji dalis yra cinamono aldehidas. Eugenolio nėra, tačiau mažą dalį
sudaro kumarinas; atliekant eugenolio bei kumarino kiekio analizę, galima
analitiškai atskirti Kinijos cinamoną nuo Ceilono cinamono. Palyginti su Ceilono cinamonu, Kinijos cinamone yra daug daugiau augalinių gleivių (11%).
Kilmė : Kinijos cinamonas kilęs iš Birmos. Šiuo metu pagrindinės Kinijos cinamoną auginančios šalys yra Pietų Kinija ir Indonezija.
Naudojimas : Ryžių pudingui, kepiniams, saldumynams, miltiniams patiekalams, likeriams…
Gydomosios savybės : Eterinis aliejus naudojamas inhaliacijoms, taip pat kaip imunitetą stiprinanti bei dujų susikaupimą mažinanti priemonė.
Istorija : Kinijos cinamonas yra vienas iš seniausių prieskonių. Kilęs iš Asamo provincijos ir Šiaurės Birmos. Buvo paminėtas Kinijos žolelių knygoje jau 2700 m. pr. Kr.; Biblijoje minimas kaip viena iš žolelių, kuriomis Mozė turėjo ištepti šventąjį tabernakulį (Senojo testamento II-oji knyga 30:23-25). Į Europą cinamoną atvežė Arabijos ir Finikijos pirkliai.
Cassia – tai džiovinta laurinių šeimos medelio žievė ir dažniausiai vadinama Kinijos cinamonu. Nors Ceilono ir Kinijos cinamonas yra labai giminingi, vis dėlto Kinijos cinamono skonis ne toks subtilus, o žievelė grubesnė ir storesnė.

 

Ciberžolės
Ciberžolės

Ciberžolės, Curcuma, Indijos šafranai,
ilgosios ciberžolės

(Curcuma domestica Valet./ Curcuma longa L.)
Naudojama augalo dalis : Šakniastiebis, kartais klaidingai vadinamas “šaknimi”. Prieskoniams naudojamas visas arba maltas, džiovintas, pirminis arba antrinis šakniastiebis, prieš tai pašalinus viršutinį sluoksnį.
Prekiaujama ciberžolių “piršteliais” (Curcuma longa, antrinis šakniastiebis), “svogūnėliais” (Curcuma rotunda, pirminis šakniastiebis) ir “skeltukais” (skeltiniai). “Pirštelių” kokybė laikoma geriausia.
Augalų šeima: Zingiberaceae (imbieriniai)
Kvapas ir skonis: Švieži šakniastiebiai kvepia aromatingai, o jų skonis aitrus ir nestipriai deginantis; džiovintiems šakniastiebiams būdingas pikantiškas aromatas, primenantis apelsinų ir imbiero kvapą. Skonis aštrus, kartus ir panašus į muskuso.
Sudedamosios medžiagos: Ciberžolėse yra maks. 5% eterinių aliejų. Svarbiausias iš jų tumeronas. Geltoną spalvą suteikia spalvinė medžiaga kurkuminas.
Kilmė : Kadangi prekyba ciberžolėmis gyvavo jau viduramžių laikais, negalima tiksliai nusakyti, iš kokios šalies ji kilo; manoma, kad augalas kilo iš Pietų arba Pietryčių Azijos.
Pagrindinis ciberžolių gamintojas šiuo metu yra Indonezija ir Kinija.
Etimologija : Daugelyje kalbų ciberžolės pavadinimas turi tą pačią reikšmę: “geltonoji šaknis”. Tiek pavadinimas anglų kalba ”turmeric”, tiek prancūzų “terrnerite” kilo iš lotyniško “terra merita”, reiškiančio “vertinga žemė”. Ir gali būti, kad pavadinimo kilmė susijusi su tuo, kad malta ciberžolė panaši į mineralinį pigmentą (ochrą).
Daugelyje kalbų pavadinimas “Indijos šafranas” atspindi išorinį panašumą su šafranu. Markas Polas vienos kelionės Pietų Kinijoje metu pirmą kartą pamatė šį prieskonį ir juo susižavėjo:” Čia yra tokia daržovių rūšis, kuri visomis savo savybėmis panaši į šafraną ir kvepia taip pat, tačiau vis dėlto ji nėra šafranas”.
Botanika : Ciberžolės priklauso imbierinių augalų šeimai. Augalas užauga iki 1 m aukščio. Derliaus metu surenkami požeminiai augalo pagrindiniai gumbai. Iš jų išsišakojusios ilgos šaknys, ant kurių išsivystę gumbuoti sukietėjimai.
Derliaus nuėmimas : Požeminiai gumbai renkami, kai antžeminė augalo dalis pradeda vysti. Gumbai ir šakniastiebiai atskiriami nuo šaknų, panardinami į verdantį vandenį ir džiovinami saulėje. Plikant spalvinės medžiagos išsilaisvina iš sekretinių liaukų ir pasiskirsto per visus kanalus. Taip atsiranda charakteringa geltona spalva. Džiovinamos ciberžolės netenka apytikriai trijų ketvirtadalių savo svorio.
Augalai dauginami praėjusio sezono šakniastiebiais. Praėjus 9 mėnesiams galima vėl rinkti ciberžolių derlių.
Naudojimas : Daugiausia naudojama spalvinti – jau 600 m. pr. Kr. Asirijos žolelių receptuose ciberžolė buvo minima kaip spalvinė medžiaga. Šiandien ciberžolėmis dažoma medvilnė ir šilkas. Maisto pramonėje ciberžolėmis dažomos garstyčios, sviestas, padažai, sūriai ir likeriai. Kario pudra yra geltona taip pat dėl ciberžolių.
Ypatumai : Ciberžolių poveikis: antibakterinis, naudojamas nuo tulžies pūslės ligų, taip pat mažina cholesterolio kiekį bei ypač tinka kovojant su skruzdėlėmis.
Azijoje ciberžolės naudojamos kaip vaistas sergant kepenų ligomis bei skrandžio uždegimu.
Indų religijoje ciberžolės yra ypač gerbiamos ir siejamos su vaisingumu. Sutuoktuvių ceremonijos metu jaunikis apvynioja savo išrinktosios kaklą juostele, kuri prieš tai panardinama ciberžolėse.

 

Čiobreliai
Čiobreliai

Čiobreliai, romėnų čiobrai

(Thymus vulgaris L.)
Naudojama augalo dalis : Lapai. Dažnai ir visa žolelė ( lapeliai kartu su šiek tiek sumedėjusiu koteliu).
Augalų šeima: Lamiaceae (lūpažiedžiai)
Kvapas ir skonis: Labai pikantiškas, truputį kartokas, primena kamparą. Kuo karvakrolo kiekis didesnis, tuo skonis stipresnis.
Sudedamosios medžiagos: Eterinių aliejų kiekis stipriai svyruoja ir priklauso nuo klimato, derliaus nuėmimo laikotarpio ir sandėliavimo. Vokiškas čiobrelis turi iki 3,5% eterinių aliejų, prancūziškas – iki 6,5%.
Pagrindiniai komponentai yra terpenų fenoliai karvakrolis (apie 15%) ir timolis (apie 40%). Karvakrolio kiekis ypač didelis prancūziško ir ispaniško čiobrelio aliejų sudėtyje.
Kilmė : Pietų Europa. Daugiausia kultivuojamas Rytų ir Pietų Europoje, bet taip pat ir Šiaurės Afrikoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pagal kokybę aukščiausiai vertinamas ispaniškasis čiobrelis Th. zygis. Kitų rūšių čiobreliai (Th. satureoides, Th. mastichina, Th. broussonetti, Th. maroccanus, Th. pallidus ir Th. algeriencis) yra žemesnės kokybės, nes savo sudėtyje turi mažiau čiobrelių aliejaus. Be to, jų sudėtyje yra daug kitų aromatinių komponentų (visų pirma karvakrolio). Vidurio Europos kalnuose auganti rūšis Th. serpyllum (čiobras) kaip prieskonis reikšmingas tik lokaliai, iš jo lapų gaminamas čiobreliais kvepiantis sirupas.
Kitas kultivavimo produktas yra apelsininis čiobrelis (Th. vulgaris var. odoratissmus), turintis čiobrelio kvapą su nestipriu apelsino žievelių prieskoniu.
Ypatumai : Timolis ir karvakrolis turi antiseptinį (antimikrobinį, antioksidacinį) ir kartu konservuojamąjįį poveikį.
Čiobrelis mažina spazmus ir skystina gleives (lengvina atsikosėjimą), padeda gydant reumatizmą, bronchitą, dieglius bei mažina karščiavimą ir gerina virškinimą.
Jau senovės romėnai naudojo čiobrelį ir apibarstydavo jais savo grūdų atsargas. Čiobreliuose esantis timolis neleidžia vystytis puvimo procesui.
Dozuojamas didele koncentracija, čiobrelis gali tapti mirtinu nuodu, todėl jį reikia vartoti protingais kiekiais.
Botanika : Lapeliai pailgi ir lancetiniai, lygiakraščiai, krašteliai susisukę, rudai žalios spalvos, apatinė jų pusė apaugusi tankiais pūkeliais. Žiedai rausvos – tamsiai violetinės spalvos.
Žydėjimas: gegužė – rugpjūtis
Derliaus nuėmimas : Žydintys augalai nuskinami paliekant šaknis ir iškart išdžiovinami pavėsyje.
Naudojimas :
Mėsos, žuvies ir grybų patiekalams, tinka prie ankštinių daržovių, salotų, padažų, sriubų, žvėrienos, paukštienos ir pan.
Gydomosios savybės :
Čiobrelis mažina spazmus ir skystina gleives (lengvina atsikosėjimą), padeda gydant reumatizmą, bronchitą, dieglius bei mažina karščiavimą ir gerina virškinimą.

 

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI