DRAUDIMO PASLAUGŲ BAZINIS PAKETAS

Autotransporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas bei plėtotė yra glaudžiai susiję su pačios automobilių pramonės plėtra bei automobilių skaičiaus didėjimu. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas atsirado praėjus keletui metų po to, kai pasirodė pirmieji serijiniai automobiliai. Vokietijoje tai įvyko dar šio amžiaus pradžioje. Pirmojo pasaulinio karo metais bei po to vykusios ekonominės krizės metais draudimo rinkos nebuvo, tačiau automobilių draudimas sparčiai plėtojosi. Nuolatos kaupiama statistinių duomenų bazė leido teisingai įvertinti individualias rizikas bei nustatyti kiek galima teisingesnius draudimo įmokų tarifus.

Sparčiai didėjantis automobilių skaičius nulėmė spartų daugelio Europos valstybių įstatyminės bazės formavimą, reglamentuojant automobilių eismo taisykles. Pirmaisiais XX amžiaus metais beveik visos Europos valstybės jau turėjo savus, Anglijos ir Prancūzijos pavyzdžiu sukurtus įstatymus. Netrukus buvo pastebėtas ir įvertintas su automobilių naudojimu susijęs rizikos svetimam turtui, gyvybei bei sveikatai padidėjimas. Dėl to atsiranda civilinę transporto priemonių savininkų atsakomybę reglamentuojantys įstatymai. Pirmoji šalis Europoje buvo Austrija – 1908 m. rugpjūčio 9d. išleistas įstatymas, numatantis transporto priemonių savininkų civilinę atsakomybę.

Privalomas transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas tobulėjo pamažu ir skirtingai visose Europos valstybėse. Iš pradžių jis buvo privalomas tik visuomeninio transporto priemonėms. Užstatas, garantuojantis kompensacijų išmokėjimą nukentėjusiajai pusei po nelaimės dėl automobilio savininko kaltės, buvo patikima žalos atlyginimo garantija Norvegijoje, Anglijoje bei Čekijoje. Pirmosios šalys, kuriose buvo įteisintas privalomasis transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas, buvo Suomija (19250428), Norvegija (19260220), Danija (19270701), Švedija (192905 10), Austrija (1929 1220), Anglija (1930 1224), Šveicarija (1932 03 15) bei Liuksemburgas (1932 06 10). Klasikinis privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės pavyzdys – Masačūsetso valstija. 1925 m. priimtas įstatymas, numatęs šią draudimo grupę privaloma, dar ilgą laiką buvo vienintelis visose Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Augant transporto priemonių judėjimui tarptautiniais maršrutais, atsirado pirmieji daugiašaliai susitarimai, susieti su automobilių eismu.

Kadangi skirtingose Europos valstybėse galiojo nevienodi transporto priemonių civilinės atsakomybės įstatymai bei šios atsakomybės draudimo teisės normos, kildavo nemažai problemų, susijusių su minėtais skirtumais į autoįvykį patekus kitoje valstybėje registruotai transporto priemonei. 1938 m. tarp Danijos, Norvegijos, Švedijos bei Suomijos pasirašytas susitarimas dėl šiose valstybėse sudarytų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių pripažinimo davė pradžią žaliosios kortelės sistemai. 1939 m. prie šio susitarimo bandė prisijungti Vokietija, bet dėl politinių kliūčių tai nebuvo padaryta.

Tačiau realiai žaliosios kortelės sistema pradėjo gyvavimą 1949 m. sausio 25 d Tada buvo išleista JTO direktyva Nr. 5, kuria ir buvo įteisinta tarptautinė draudimo kortelė. Kadangi Skandinavijos Šalyse galiojusi „Carte d’Assurance“ buvo žalios spalvos, tai ir naujoji tarptautinė draudimo kortelė buvo pavadinta žaliąja kortele. 1953 m. sausio l dieną įsigaliojo žaliosios kortelės draudimo sistema, kuriai pradžioje priklausė 12 Europos valstybių: Danija, Norvegija, Suomija, Airija, Austrija, Belgija, Prancūzija, Olandija, Anglija, Švedija, Šveicarija bei Vokietija. Vėliau prie jų prisijungė dauguma likusių Europos valstybių.

Žaliosios kortelės sistemos sukūrimas buvo veiksmingas žingsnis, prisidėjęs prie tarptautinio mobilumo didėjimo. Žaliosios kortelės leido iš užsienio atvykusių transporto priemonių vairuotojų padarytus nuostolius reguliuoti pagal kiekvienoje šalyje galiojančius civilinės atsakomybės įstatymus.

Pagrindinės draudimo sąvokos. Svarbu pateikti transporto savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąvokas, kurios padeda geriau suprasti pagrindinius draudimo terminus.

  1. Draudikas – draudimo įmonė, turinti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir esanti Biuro nare.
  2. Draudėjas – asmuo, sudaręs su draudiku transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis) bei privalantis mokėti draudimo įmokas.
  3. Tretysis asmuo – asmuo, kuriam autoavarijos metu padaryta žala  ir  kuris  šio  įstatymo  nurodytomis  sąlygomis  įgyja teisę  į draudimo išmoką.
  4. Draudimo įmoka – draudėjui privalomos įmokos už transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
  5. Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią draudikas ar Biuras privalo išmokėti tretiesiems asmenims šio įstatymo nustatyta tvarka tam, kad būtų atlyginta autoavarijos metu padaryta žala.
  6. Transporto    priemonės    valdytojas    –    asmuo,    valdantis transporto priemonę panaudos sutarties ar kitu teisėtu pagrindu.
  7. Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise.
  8. Paprastoji   transporto   priemonių   savininkų   ir   valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis – tai draudimo sutartis,  sudaroma su Lietuvoje registruotų ir  šalies kelių eisme dalyvaujančių transporto priemonių savininkais ar valdytojais.

9. Pasienio transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis – tai draudimo sutartis, sudaroma su užsienyje bei laikinai Lietuvos Respublikoje registruotų, taip pat laikinuosius tranzitinius numerius bei laikinuosius numerius, išduodamus   prekybos   įmonėms,   turinčių   transporto   priemonių savininkais ar valdytojais.

  1. Tarptautinė   transporto   priemonių   savininkų   ir   valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis – tai draudimo sutartis, sudaroma ir vykdoma pagal žaliosios kortelės konvenciją ir pagal kitus transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomąjį
    draudimą reguliuojančius  tarptautinės  teisės  aktus,  kurie  galioja Lietuvos Respublikoje.
  2. Žalioji kortelė – tarptautinis transporto priemonių savininkų ir valdytojų   civilinės   atsakomybės   draudimo   liudijimas   (polisas), patvirtinantis tarptautinės transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomosios draudimo sutarties sudarymą.
  3. Kelias – eismui skirta ir naudojama žemės paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas, į šią sąvoką taip pat įeina aikštelės, viadukai, tiltai ir kiti kelio statiniai.

13.Transporto priemonė – motorinis įrenginys, skirtas žmonėms ir/ar kroviniams keliais vežti. Si sąvoka apima taip pat priekabas, puspriekabes, traktorius, savaeiges mašinas bei mechanizmus.

13.Autoavarija eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant važiuojančiai (judančiai) transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeisti žmonės arba buvo sugadintos arba sunaikintos trečiųjų asmenų transporto priemonės (priemonė), krovinys, kelias, kelio statiniai, kitas turtas. Su autoavarija susijusiu laikomas kiekvienas eismo dalyvis, kuris autoavarijoje dalyvavo arba kurio elgesys turėjo jai įtakos.