Draudimo paslaugų rinkose paprastai konkuruojama kainų ir ne kainų srityje. Konkurencijos kainų srityje pagrindą sudaro įmokų tarifų mažinimas. Draudimo įmonės, konkuruodamos ne kainų srityje, teikia savo klientams papildomas paslaugas, taip pat čia labai svarbu reklama, kurios pagalba siekiama sudaryti draudėjams teigiamą kompanijos įvaizdį. Draudimo įmonės konkurencingumas rodo jos galimybes teikti tam tikroje tikslinėje rinkoje tokias draudimo paslaugas, kurios turi mokią paklausą.
Lietuvoje TPCA privalomasis draudimas patvirtintas 2002 m. balandžio 1 d. Privalomojo draudimo tikslas – apsaugoti nukentėjusiųjų nuo autoavarijos asmenų turtinius interesus. Tuo pačiu apsaugomi ir žalos kaltininko turtiniai interesai, taip pat ir likusios visuomenės dalies interesai, nes jei autoavarijos kaltininkas neatlygina žalos, suteikiant pagalbą patyrusiems nelaimę asmenims valstybės sąskaita, kompensuojant nuostolius netiesiogiai dalyvauja visi mokesčių mokėtojai. Autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimas nukentėjusiems asmenims garantuojamas neviršijant nustatytų draudimo sumų, t.y. 30 000 Lt žalos asmeniui ir 30 000 Lt nuostolių turtui (pagal ES teisės aktų reikalavimus draudimo sumos turi siekti 100 000 Eurų turto nuostoliams ir 500 000 Eurų asmens žaloms).
Draudimo įmoką nustato draudikas vadovaudamasis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įmokų tarifų paskaičiavimo metodai skiriasi pagal civilinės atsakomybės bei jos draudimo reglamentavimą. Draudimo įmokų apskaičiavimas gali būti:
- paliktas visiškai draudimo įmonių nuožiūrai;
- paliktas draudimo įmonių nuožiūrai, reikalaujant, kad atskirų draudimo įmonių paskaičiuoti tarifai būtų patvirtinti už tai atsakingoje valstybinėje įstaigoje;
- organizuotas valstybinės įstaigos, jos nustatyti draudimo įmokų tarifai yra privalomi visoms transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą vykdančioms draudimo įmonėms.
Valstybinis reguliavimas nustatant transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įmokų tarifus ne vienoje šalyje lėmė šios draudimo grupės nuostolingumą. Todėl liberalizavus draudimo veiklą Europos Sąjungos šalyse, draudimo įmokų tarifų nustatymas paliktas draudimo įmonių nuožiūrai. Draudimo įmokos tarifo dydis priklauso nuo įvairių rizikos požymių: atskirai klasei būdingas nuostolių atsiradimo dažnis bei vidurinis nuostolių dydis, nuo kurių priklauso grynoji rizikos premija (draudimo įmokos dalis, skirta nuostolių atlyginimui). Į draudimo tarifų apskaičiavimą taip pat reikia įtraukti ir pastovius (atsiranda apdorojant ir valdant atskiras draudimo sutartis) bei kintamus (susiję su išmokėtomis provizijomis, draudimo produktų realizacija, draudiminių įvykių tyrimu) kaštus.
Draudimo versle svarbiu draudimo įmonių veiklos rodikliu yra laikoma vidutinė draudimo įmoka, tenkanti vienai sutarčiai. Ji apskaičiuojama surinktas (pasirašytas) įmokas padalinus iš pasirašytų sutarčių skaičiaus.
7 pav. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo kainos dydžio kitimas, 1996 – 2002 m., Lt
Šaltinis: sudaryta autorės pagal Valstybinę draudimo priežiūros tarnybą prie Finansų ministerijos, 2003.
Vidutinė draudimo įmoka 1999 m. ir 2000 m. buvo mažesnė nei 1998 m. tačiau 2001 m. ir 2002 m. vėl pradėjo didėti ir 2002 m. pasiekė 163.79 Lt. Šios draudimo rūšies draudimo kainos kilimą lėmė 2002 m. balandžio 1 d. priimtas “Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas”.
