Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas
Istorija yra praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.
Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. 2monių būdas, papročiai, paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes.
Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių — problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.
2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti
Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Geriausias istorijos šaltinis yra likę senoviniai raštai.
Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi, nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. Pačių pirmųjų rašytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai, kuriems tekdavo susidurti su lietuviais, — būtent skandinavai, vokiečiai, lenkaiir rusai. Šitų istorinių žinių randame jų kronikose, arba metraščiuose. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. pradžioje.
Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencingai, iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Be to, dažnai tokie rašytojai, neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius, kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant, o apie anksčiau buvusius pripasakoja visokių pasakų. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami žinių, jie prasimano visokių spėliojimų. Istorikai, norėdami atitaisyti jų prasimanymus ir klaidas, naudojasi dokumentais, kurie negali būti tendencingi, nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui.
Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kunigaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų, todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. Iš jų paminėtini kunigaikščių susirašinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vidaus dokumentų: apdovanojimų, privilegijų, valdovų įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja. Nuo XV amž. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų archyvas, žinomas Lietuvos Metrikos vardu, kurs išliko iki mūsų laikų. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstaigų, arba archyvų, jau pradeda rastis ir vyskupijose, prie bažnyčių, o vėliau — teismuose, kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose.
Be reikalinių raštų, istorijos mokslui dar labai svarbi senovės korespondencija (laiškai). Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę įstatymai, atskirų įvykių aprašymai ir veikėjų atsiminimai. Tiesa, atsiminimų autoriai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai, todėl, norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumentais. Be to, nuo XVI amž. spaudoje pradeda rastis atskirų poleminių brošiūrų, o nuo XVIII amž. vidurio jau pasirodo ir laikraščių, kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai.
Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai, pav., seimų dienoraščiai, derybų protokolai, dvarų inventorių sąrašai; sąskaitos, mokesčių knygos, muitinių knygos ir t.t. Pagaliau dar vienas neretas rašytinis šaltinis yra įvairūs užrašai ant pastatų, paminklų, kapų ir t. t.
Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Pasitaiko klausimų, į kuriuos negali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių medžiaginės ir dvasinės kultūros palaikų.
Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmonių vartoti daiktai, įrankiai, ginklai, pastatai (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Visais tais daiktais rūpinasi specialus senienų mokslas, kurs vadinasi archeologija. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo, kaip žmogaus kadaise gyventa, kaip jo gintasi nuo priešų, su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių; laidojimo būdas, kapų įrengimas ir juose randami daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias, randamas raštuose.
Tie laikai, kurie paliko rašto paminklų, vadinasi istoriniais laikais. Tačiau yra laikų, kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Tai priešistoriniai laikai. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra archeologų randamos ir tiriamos senienos, arba medžiaginės kultūros palaikai.
Dvasinės kultūros palaikai yra kalba, žodinė kūryba ir įvairūs papročiai bei apeigos. Kalba yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Pavyzdžiui, jei mes, neturėdami kurio nors savo žodžio, vartojame svetimą, tai reikia manyti, jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Ir priešingai, jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu, tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu, tai iš to daroma išvada, kad tų tautų kada nors būta vienos tautos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Tikras išvadas čia, žinoma, gali daryti tik kalbotyros specialistai. Jie labai daug padeda istorijai, nustatydami, be to, iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. Jei, pav., kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški, tai aišku, kad ten gyventa lietuvių, nors dabar jų ten ir nebebūtų. Taigi geografiniai vardai, kurių, kaip pastebėta, nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai, yra labai geras krašto praeities liudininkas.
Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba, arba tautosaka (folkloras), t. y. padavimai, dainos, pasakos, burtai, prietarai ir t.t. Tiesa, eidami iš kartos į kartą, tautosakos kūriniai labai kinta (pav., juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo metodas gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Kai ką paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai. Mat, ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos, tam tikri įsitikinimai, tad ir jie yra senovės liudytojai. Reikia tik mokėti juos suprasti.
Kaip matome, istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvairūs; jiems tenka naudotis net irkitų mokslų — archeologijos, kalbotyros ir t. t. — daviniais.
