Sveikas gyvenimo būdas

Įvairios visuomenės ir netgi skirtingos jos žmonių grupės skiriasi savo požiūriu į tai, kas kasdieniame gyvenime yra sveikata. Terminas „sveikata” yra plati sąvoka, kuri gali apimti platų terminalogijos spektrą.

Penki sveikatos apibrėžimo modeliai

Medicininis arba funkcinis modelis. Apibrėžiant sveikatą, akcentuojami tik medicininiai sveikatos požymiai ir charakteristikos. Sveikata suprantama kaip ligos, jos simptomų nebuvimas, o fiziologinės funkcijos ir organizmo sistemų sąveika apibūdinama tik mediciniškai.

Biomedicininis sveikatos modelis. Sveikatos sąvoka apima medicininius ir biologinius požymius. Sveikata – organinių ir funkcinių sutrikimų nebuvimas, t. y. būsena, kai pats žmogus jaučiasi sveikai. Čia pabrėžiama gamtinė žmogaus prigimtis ir biologinių dėsningumų reikšmė jo veiklai bei sveikatai.

Biosocialinis sveikatos modelis. Sveikatos sąvokos turinys apima esminius biologinius ir socialinius požymius, jų tarpusavio vienovę, tačiau prioritetas skiriamas socialiniams požymiams.

Vertybinis socialinis sveikatos modelis. Teigiama kad sveikata – didžiausia vertybė, būtina visaverčiam žmogaus gyvenimui, visapusiškai saviraiškai.

Integruotas socialinis sveikatos modelis. Jo pagrindą sudaro holistinė idėja, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą visumą, netolygią jos elementų sumai. Taigi sveikata – visų organizmo valdymo grandžių sugebėjimas išlaikyti sistemos stabilumą, pradedant ląsteliniu ir baigiant socialiniu, kultūriniu ir dvasiniu lygmeniu.

Siūloma daug sveikatos apibrėžimų, tačiau visiems geriausiai žinomas 1948 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Konstitucijoje pateiktas sveikatos apibrėžimas, kuris yra vertybinio socialinio sveikatos modelio pavyzdys: Sveikata yra visapusė fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalės nebuvimas. Šiame apibrėžime sveikata apibūdinama kaip visapusis reiškinys ir teigiama, kad, jei nėra tam tikrų sąlygų, žmonės negali būti sveiki.

Fizinė sveikatos komponentė nusako supančios aplinkos ir organizmo harmoniją, nuolatinį palaikymą medžiagų apykaitos, organizmo sistemų ir fiziologinių procesų stabilumą. Psichinė sveikatos komponentė nusako psichinę (dvasinę) sveikatą, subalansuotus centrinės nervų sistemos dirginimo ir slopinimo procesus, pasitenkinimą savo veikla. Socialinė sveikatos komponentė – padėtį visuomenėje, šeimoje, galimybes užsitikrinti ekonominę gerovę.

Dabartiniu metu sveikata suprantama kaip mūsų kasdienio gyvenimo dalis, gyvenimo kokybės rodiklis, o ne gyvenimo tikslas (PSO Otavos chartija, 1986). Mokslinėje literatūroje galima rasti nemažai gyvenimo kokybės sąvokų, apimančių pasitenkinimą būstu, užimtumu, pragyvenimo lygiu, santuoka, tarpasmeniniais santykiais, religija ir aplinka. 1993 m. PSO gyvenimo kokybę apibrėžė kaip individualų savo vietos gyvenime suvokimą kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, kontekste, susijusį su individo tikslais, lūkesčiais, standartais bei interesais. Tai plati sąvoka, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomumo lygio, socialinių santykių, asmeninių įsitikinimų ir jų ryšių su aplinka.

Pastebėta, kad dažnai gyvenimo kokybės ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąvokos vartojamos pakaitomis apibūdinant tą patį konceptą, todėl būtų tikslinga išryškinti šių sąvokų skirtumus. Gyvenimo kokybė yra plati sąvoka, apimanti visus žmogaus gyvenimo aspektus. Vadovaujantis Eurostato rekomendacijomis, gyvenimo kokybės rodikliai apima aštuonias gyvenimo kokybę apibūdinančias temas: 1) materialinės sąlygos, 2) produktyvi veikla, 3) sveikata, 4) švietimas, 5) laisvalaikis ir socialiniai ryšiai, 6) ekonominis ir fizinis saugumas, 7) valdymas ir pagrindinės teisės, 8) aplinkos kokybė. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra atspindys to, kaip žmonės suvokia ir reaguoja į savo sveikatos būklę ir su sveikata susijusius veiksnius (fizinė, funkcinė ir psichinė gerovė) bei su sveikata tiesiogiai nesusijusius veiksnius (darbas, šeima, draugai ir kt.).

Žmogaus sveikatai įtakos turi daugelis veiksnių:

• Paveldimumas– polinkis sirgti tam tikromis ligomis (kai kuriose šeimose pasitaiko paveldimų ligų, pvz. Dauno sindromas, diabetas, trumparegystė ir pan.), geras imunitetas ir pan. Kartais vieno geno patologija sukelia konkrečią ligą, tačiau dažnai tam tikras genų derinys sudaro palankias sąlygas kai kurioms ligoms. Kai paveldima ne liga, o polinkis jai, itin svarbūs kiti sveikatą lemiantys veiksniai, kurių įtaka šį polinkį gali susilpninti ir liga nepasireiškia, tuo tarpu, veikiant sveikatą žalojantiems veiksniams, žmogus suserga. Negalima pakeisti paveldėto potencialo, tačiau galima ištirti šeimos ligų istoriją, laiku kreiptis į gydymo įstaigas ir anksti pastebėti ligas, užkirsti joms kelią.
• Individuali fiziologinė žmogaus raida– kiek harmoningai vyksta žmogaus augimo, vystymosi, senėjimo procesai, kokiomis ligomis persergama gyvenimo eigoje ir pan.
• Fizinė aplinka– oro, vandens, dirvožemio kokybė, šiukšlių bei atliekų tvarkymas, gyvenamosios vietos aplinka ir pan.
• Socialinė aplinka– šalies politinė situacija ir kultūra (pvz., kiek rūpinamasi gyventojų sveikata, kokia medicininės bei socialinės priežiūros kokybė), išsilavinimas, profesijos ir darbo galimybės, padėtis visuomenėje, pajamos ir nuosavybė, šeima ir pan.
• Profesija ir su profesine aplinka susiję veiksniai– triukšmas, vibracija, temperatūra, radiacija, dujos, chemikalai, mikroorganizmai, pelėsiai, didelis fizinis krūvis, stresas ir psichoemocinė įtampa.
• Medicinos pagalba ir pagalba sau– profilaktiniai patikrinimai, medikų patarimai ir konsultacijos, skiepai, profilaktinis vitaminų vartojimas ir pan.
• Gyvensenos ir elgsenos veiksniai– mityba, fizinis aktyvumas, grūdinimasis, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas), gebėjimas įveikti stresą, darbo ir poilsio organizavimas, rizikingas elgesys (pvz., vairavimas išgėrus, atsitiktiniai lytiniai santykiai) ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad sveikatai, kaip vienai svarbiausių vertybių ir pagrindiniam žmogaus gyvenimo kokybės rodikliui, įtakos turi paveldimumas, fizinė ir socialinė aplinka, sveikatos priežiūros sistema, tačiau didžiausią poveikį daro paties asmens elgsena ir gyvensena (Lalonde, 1974).

PSO duomenimis, žmogaus sveikata 50 proc. priklauso nuo jo paties, t. y. nuo jo gyvensenos, elgsenos, 20 proc. – nuo aplinkos veiksnių, apie 20 proc. – nuo paveldimumo ir tik 10 proc. – nuo kvalifikuotos ir specializuotos medicinos pagalbos.

Sveikas gyvenimo būdas yra pagrindinė sąlyga gerai jaustis, išvengti ligų ir sveikatos sutrikimų, atitolinti senatvę, ilgiau išlikti darbingiems. Taigi, pusė savo sveikatos potencialo galime susikurti patys, nes gyvensena formuojasi vaikystėje ir jaunystėje, o įpročiai dažniausiai išlieka visam gyvenimui.

Sveikatą  žalojanti arba rizikinga elgsena susijusi  su  tradiciniais  sveikatos rizikos  veiksniais  (pvz., rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba, polinkis rizikuoti, pvz., neatsargus vairavimas). Sveikatą  stiprinanti  elgsena – kai  sąmoningai  elgiamasi  taip,  kad  sveikata  stiprėtų,  arba  tikimasi, kad taip elgiantis ji stiprės. Tai įvairūs veiksmai, kuriuos asmuo atlieka nepriklausomai nuo sveikatos būklės, norėdamas sustiprinti sveikatą, nesvarbu, ar jie efektyvūs, ar ne. Sveikatą palaikanti elgsena susijusi su įvairių ligų profilaktikos priemonėmis, dažnai nepriklausančiomis formaliai medicinos sistemai (pvz., vitaminų vartojimas namuose).

Sveikos  gyvensenos veiksniai  (Adaškevičienė, 1999):

• fizinis aktyvumas
• racionali mityba
• grūdinimasis
• racionali darbo ir poilsio kaita
• asmens higiena ir kūno priežiūra
• psichoemocinis stabilumas
• saugios ir sveikos aplinkos kūrimas
• žalingų įpročių neturėjimas

Didžiausios Lietuvos gyventojų sveikatos problemos yra didelis elgsenos rizikos veiksnių paplitimas (alkoholio vartojimas, rūkymas, mityba, fizinis aktyvumas), itin aukšti mirtingumo rodikliai nuo išvengiamų ir koreguojamų ligų bei mirties priežasčių. Trys pagrindinės mirčių priežastys – kraujotakos sistemos ligos (56,3 proc.), piktybiniai navikai (19 proc.) ir išorinės mirties priežastys (8,7 proc.) – 2013 m. sudarė 84 proc. visų mirties priežasčių iš 41 511 atvejų.

Alkoholio vartojimas. PSO ataskaitos (2009) duomenimis, Europos regionas pasaulyje suvartoja daugiausia alkoholio (vertinama pagal suvartojamo alkoholio kiekį, tenkantį vienam gyventojui). Intensyvus alkoholio vartojimas neigiamai atsiliepia gyventojų sveikatai: ES alkoholio vartojimas yra trečias pagal sukeliamos žalos mastą veiksnys, dėl kurio kasmet miršta apie 195 tūkst. žmonių, t. y. apie 12 proc. vyrų ir apie 2 proc. moterų dėl alkoholio sukeltų ligų ar traumų miršta pirmalaikėmis mirtimis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. vienas 15 m. ir vyresnis gyventojas suvartojo vidutiniškai 15,2 litro mažmeninės prekybos ir maitinimo įmonėse įsigyto absoliutaus (100 proc.) alkoholio. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, praėjusiais metais dėl alkoholio vartojimo mirė 905 žmonės. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2013 m. pabaigoje gydymo įstaigų apskaitoje iš viso buvo 3,4 tūkst. asmenų, sirgusių alkoholine psichoze, ir 47,9 tūkst. – lėtiniu alkoholizmu.

Rūkymas. Mokslininkų teigimu, rūkymo paplitimas tarp gyventojų yra viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų, su kuria pastaruoju metu susiduria Europa. Europos Sąjungoje (ES 25) rūkymas kasmet nužudo apie 650 tūkst. žmonių, dar apie 13 mln. europiečių kenčia dėl įvairių lėtinių rūkymo sukeltų ligų. Eurobarometro tyrimo (2012) duomenimis, Lietuvoje 15–64 m. amžiaus gyventojų grupėje rūkantys sudaro apie 30 proc. (ES 27 – 28 proc., Švedijoje – tik 13 proc.). Lietuvoje dauguma rūkančiųjų patenka į 15–45 m. amžiaus grupę. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje rūkymo paplitimas tarp paauglių (pagal rūkiusiųjų per pastarąsias 30 dienų rodiklį) yra gana didelis ir nuo 2003 m. viršija tarptautinio tyrimo ESPAD vidurkį. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. vienas šalies gyventojas vidutiniškai surūkė 47 mažmeninės prekybos ir maitinimo įmonėse įsigytus cigarečių pakelius, o vienas 15 metų ir vyresnis gyventojas – 55. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, praėjusiais metais nuo su rūkymu susijusių piktybinių navikų mirė 1 563 žmonės.

Mityba ir fizinis aktyvumas. Kaip rodo mokslininkų atliekami tyrimai, Lietuvos gyventojų mityba nesubalansuota: gyventojai nepakankamai vartoja šviežių daržovių bei vaisių, grūdinių produktų, žuvies ir jos produktų, tradiciškai per daug vartoja mėsos ir mėsos produktų, daug vartojama riebalų, ypač sočiųjų riebalų rūgščių, mažiau, negu rekomenduojama, su maistu gaunama skaidulinių medžiagų ir per daug cholesterolio bei natrio. Šios tendencijos išliko per visą pastarąjį dešimtmetį. Mokinių mitybos tyrimų rezultatai rodo, kad mokinių mityba nėra pakankamai sveika ir tinkama, nesilaikoma maitinimosi režimo, jiems dar trūksta žinių apie maisto produktų maistinę vertę, maisto priedus, jų vartojimo riziką ir kt.

2010 m. Lietuvos gyventojų apklausos pagal tarptautinį klausimyną IPAQ (angl. International Physical Activity Quastionnaire) duomenimis, 56,5 proc. šalies gyventojų save priskiria aukšto fizinio aktyvumo (judėjimas laisvalaikiu, vaikščiojimas ar važiavimas dviračiu bei profesinis fizinis aktyvumas darbe) grupei. Apklausa parodė, kad vidutiniškai respondentai ėjimui pėsčiomis ar važiavimui dviračiu skiria 1 valandą per dieną. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvos gyventojai kas dieną sėdi apie 5 valandas. Taigi, nesveiki mitybos įpročiai ir mažas gyventojų fizinis aktyvumas yra pagrindiniai antsvorio turinčių ar nutukusių asmenų skaičiaus didėjimui įtakos turintys veiksniai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dėl nutukimo atsiranda tokios sveikatos problemos: aukštas kraujospūdis, didelis cholesterolio kiekis kraujyje, diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, kvėpavimo problemos (astma), jungiamojo audinio problemos (artritai) ir kai kurios vėžio rūšys. Taip pat įrodyta, kad mirtingumas smarkiai didėja peržengus antsvorio ribą. Lietuvoje nutukę asmenys sudaro penktadalį (19,7 proc.) suaugusių žmonių populiacijos. Lietuvoje (kaip ir daugelyje kitų ES šalių) nutukimas yra kiek labiau paplitęs tarp vyrų (20,6 proc.) nei tarp moterų (19,2 proc.).

Padidėjęs kraujospūdis yra rizikos veiksnys, kuris, PSO vertinimu, lemia didžiausią sergamumą ir mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Pagrindiniai padidėjusio kraujospūdžio rizikos veiksniai: paveldimumas; antsvoris ir nutukimas; gausus natrio ir mažas kalio vartojimas; piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais; mažas fizinis aktyvumas; nuolatinė psichoemocinė įtampa, stresas.

Didžiulį vaidmenį sveikatos stiprinimo procese pasaulyje ir Europoje atlieka Pasaulio sveikatos organizacija. Ji tarptautiniu mastu koordinuoja visuomenės sveikatą, kovą su užkrečiamomis ligomis, organizuoja pagalbos tiekimą. Pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros Europos regione principai yra išdėstyti PSO programoje „Sveikata visiems XXI amžiuje“. Joje daug dėmesio skiriama žmonių sveikatos priežiūrai ir nuolatiniam jos saugojimui visą gyvenimą, įvairių ligų, traumų atsiradimo bei sergamumo mažinimui. PSO Europos regiono „Sveikata visiems XXI a.“ politiką sudaro 21 siekinys: 1) bendradarbiavimas, siekiant pagerinti sveikatos priežiūrą Europos regione, 2) sveikatos priežiūros teisumas, 3) sveika gyvenimo pradžia, 4) jaunų žmonių sveikata, 5) sveika senatvė, 6) psichikos sveikatos gerinimas, 7) užkrečiamųjų ligų mažinimas, 8) neužkrečiamųjų ligų mažinimas, 9) traumų nuo smurto ir nelaimingų atsitikimų mažinimas, 10)sveika ir saugi fizinė ir psichinė aplinka, 11) sveikesnė gyvensena, 12) alkoholio, narkotikų ir tabako žalos mažinimas, 13)sveikatingumo prielaidos, 14) tarpsektorinė atsakomybė už sveikatą, 15) integruotas sveikatos sektorius, 16) sveikatos priežiūros kokybės vertinimas, 17) sveikatos tarnybų lėšų ir išteklių paskirstymas, 18) darbuotojų užtikrinimas sveikatos reikmėms, 19) moksliniai tyrimai ir žinios – sveikatai, 20) partnerių sutelkimas sveikatos siekiniams siekti, 21) sveikatos politika ir strategijos visiems įgyvendinimas ir kontrolė.

2000 m. Briuselyje buvo paskelbta ES visuomenės sveikatos strategija. Ja siekiama: 1) pagerinti sveikatos informaciją piliečiams, 2) sukurti mechanizmą, leidžiantį greitai reaguoti į dideles sveikatos grėsmes, 3) geriau suprasti veiksnius, kurie gali paveikti sveikatą, gyvenseną (tai mityba, fizinis aktyvumas, aplinkos faktoriai).

2010 m. Europos Komisija patvirtino komunikatą „Europa 2020 m. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, kuriame nurodoma, jog ES lygmeniu Komisija išskirtinį dėmesį skirs Europos gyventojų sveikatai ir senėjančiai visuomenei bei darniai visuomenės raidai. Gyventojų sveikata turi įtakos šalių socialiniam ir ekonominiam vystymuisi, konkurencingumo didėjimui, todėl siekiant Europos Komisijos komunikate „Europa 2020“ iškeltų tikslų, gyventojų sveikatos išsaugojimui ir stiprinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Atliepdamas komunikate keliamus tikslus, PSO Europos regioninis komitetas parengė strateginį dokumentą „Sveikata 2020“, kurio pagrindinis tikslas – reikšmingai gerinti visuomenės sveikatą ir gerovę, mažinti sveikatos netolygumus ir užtikrinti į asmenį orientuotos sveikatos sistemos veiklą. Vienas iš keturių dokumente įvardintų prioritetų – investicijos į žmogaus įgalinimą kiekviename gyvenimo etape aktyviai ir atsakingai kontroliuoti sveikatą ir ją lemiančius veiksnius, nes „sveiki vaikai geriau mokosi, sveiki suaugusieji produktyviau dirba, o sveiki pagyvenę žmonės gali ir toliau aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime“.

Lietuvoje vienas reikšmingiausių strateginių dokumentų, atspindintis valstybės perspektyvinės raidos viziją, yra Nacionalinė pažangos programa bei Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Šioje strategijoje pabrėžiama, kad Lietuvą ateityje norima matyti kaip veiklią, solidarią, socialiai atsakingą visuomenę, pasižyminčią konkurencinga, integralia ir į aukštą pridėtinę vertę orientuota ekonomika. Aukštą pridėtinę vertę turinčios integralios Lietuvos ekonomikos pagrindas, be abejonės, yra socialinis kapitalas – sveiki, kūrybingi ir darbingi žmonės. Todėl, kuriant veiklią visuomenę, siekiama „ugdyti sveiką gyvenseną kaip svarbią veiklios visuomenės prielaidą. Telkti visuomenės ir valdžios institucijų pastangas stiprinti visuomenės sveikatą: įgyvendinti alkoholio, tabako ir narkotikų vartojimo prevencijos priemones, didinti visuomenės supratimą apie sveikos gyvensenos naudą. Plėtoti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios padidintų profilaktikos priemonių efektyvumą, plačiau taikyti tikslines visuomenės sveikatos stiprinimo priemones“.

Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos strateginis tikslas – pasiekti, kad 2025 m. šalies gyventojai būtų sveikesni ir pailgėtų jų gyvenimo trukmė, pagerėtų gyventojų sveikata ir sumažėtų sveikatos netolygumai. Programoje nustatyti šie 4 tikslai: 1) sukurti saugesnę socialinę aplinką, mažinti sveikatos netolygumus ir socialinę atskirtį; 2) sukurti sveikatai palankią fizinę darbo ir gyvenamąją aplinką; 3) formuoti sveiką gyvenseną ir jos kultūrą; 4) užtikrinti kokybišką ir efektyvią sveikatos priežiūrą, orientuotą į gyventojų poreikius.

Fizinis aktyvumas, kaip būtina sveikos gyvensenos dalis, teigiamai veikia vaiko, o vėliau ir suaugusiojo sveikatą. Fizinis aktyvumas – tai:

1. griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje (Caspersen et al., 1985),
2. bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis varžyboms, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų (Stonkus, 2002).

Pagrindiniai fizinio krūvio komponentai: 1) krūvio dažnumas (fizinių pratybų ar veiksmų dažnis), 2) krūvio intensyvumas (lengvas, vidutinio intensyvumo arba intensyvus), 3) fizinio krūvio trukmė (kaip ilgai trunka fizinė veikla: užsiėmimo trukmė, išreikšta minutėmis, kartais – valandomis), 4) krūvio rūšis arba veiklos pobūdis. Nereikia pamiršti, kad dozuojant fizinį krūvį vaikui ar paaugliui svarbu laikytis individualumo principo (amžius, lytis, svoris, ūgis, branda, paveldėtos savybės ir kiti fiziniai ir psichiniai veiksniai).

Fizinis aktyvumas gali reikštis penkiose gyvenimo srityse: laisvalaikio, profesinės veiklos (vaikams ir paaugliams tai mokykla), namų ruošos, mobilumo (transporto) ir sporto (Caspersen et al., 1985). Tai galima pavadinti penkiomis pagrindinėmis fizinio aktyvumo formomis. Fizinio aktyvumo formos mokykloje galėtų būti šios: rytinė mankšta, judrieji žaidimai, sportiniai ir šokių būreliai, žygiai, šventės, akcijos, varžybos, iškylos, kūno kultūros pamokos, aktyvi veikla per pertraukas ir pan.

Sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas turi būti suprantamas kaip bet kokia fizinės veiklos forma, kuri duoda naudos sveikatai ir lavina funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai (PSO, 2007).

Sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas skirstomas į: 1) spontanišką, neorganizuotą laisvalaikio fizinę veiklą, 2) neorganizuotą fizinę veiklą, susijusią su mobilumu, 3) organizuotą mankštinimąsi. Spontaniškos fizinės veiklos pavyzdžiais gali būti darbas sode, pasivažinėjimas dviračiu, riedučiais, vaikščiojimas, čiuožimas, t. y. visa veikla, kurią asmuo atlieka spontaniškai, sau patogiu metu. Ši veikla mažai kainuoja, yra patogi, nes ją lengva įtraukti į asmens kasdieninę veiklą (už sportavimą nereikia mokėti, galima judėti kartu su šeima savo gyvenamoje aplinkoje). Su mobilumu susijęs fizinis aktyvumas yra veikla, kurios metu žmogus juda iš vienos geografinės vietos į kitą, pvz., eina pėsčiomis ar dviračiu važiuoja į darbą, mokyklą, klubą. Organizuotas mankštinimasis sveikatingumo klubuose yra geriausias sveikatos atžvilgiu pasirinkimas, nes fizinė veikla pateikiama profesionaliai, dažnai profesionalūs treneriai užtikrina optimalų krūvio dozavimą ir suplanuoja asmens fizinio pajėgumo pokyčius ilgam. Deja, šios paslaugos yra prieinamos ne visoms socialinėms grupėms net ir gerai ekonomiškai išvystytose šalyse.

Norint, kad fizinis aktyvumas būtų priskiriamas prie naudingo sveikatai, visų pirma jis turėtų būti vidutinio arba didelio intensyvumo.

Vidutinio intensyvumo fizinis krūvis kiekvienam (individualiai, priklausomai nuo fizinės būklės) padidina širdies susitraukimų dažnį, prakaitavimą, suaktyvina kraujotaką, priverčia aktyviau dirbti kvėpavimo sistemą, pagreitina medžiagų bei energijos apykaitą.

Didelio intensyvumo fizinis aktyvumas, kada vaikas ar suaugęs dirba iki intensyvaus prakaitavimo, pulsas padažnėja daugiau nei 2 kartus nuo pradinio lygio, kvėpuojama ir per nosį, ir kartais per burną (stipriai uždusęs), oda ryškiai raudona. Tokia veikla paprastai susijusi su sportu ar sunkiu fiziniu darbu, pvz. greitas važiavimas dviračiu, greitas plaukimas, vidutinių ar ilgų distancijų bėgimas laikui ir pan.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono būstinė duoda tokias sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo rekomendacijas vaikams ir paaugliams: visi mokiniai turi dalyvauti vidutinio intensyvumo fizinėje veikloje ne mažiau 60 minučių kasdien. Pastaruoju metu PSO atkreipia dėmesį ne tik į fiziniam aktyvumui skirtą laiką, bet ir fizinės veiklos intensyvumą. Ši valanda, skirta fiziniam aktyvumui turi būti mažiausiai vidutinio intensyvumo. Be kasdieninio fizinio aktyvumo vaikai ir paaugliai mažiausiai 3 kartus per savaitę turi atlikti didelio intensyvumo fizinę veiklą. Be to, rekomenduojama, kad ne rečiau negu 3 kartus per savaitę, vaikai ir paaugliai turi atlikti kaulų ir raumenų sistemą lavinančius pratimus (Oja, Bull, Fogerlholm, Martin, 2010).

Vaikas ar paauglys, kuris atlikdamas vidutinio intensyvumo fizinius pratimus, labai nepavargsta ir gali jaustis gerai, nes padažnėja ir pagilėja kvėpavimas, bet bendravimas su draugais ir bendraamžiais nepasunkėja; širdies veikla suintensyvėja iki tokio lygio, kad širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) lengvai užčiuopiamas riešo ar kaklo srityse; jaučiamas šilumos pojūtis visame organizme, kartais su nedideliu prakaitavimu (karštą arba drėgną dieną jis gausesnis ir intensyvesnis).

Remiantis PSO rekomendacijomis, suaugęs asmuo turi būti fiziškai aktyvus ne mažiau negu 30 min. kasdien. Rekomenduojama, kad 18–64 metų žmonės, kurie nori tiesiog palaikyti gerą sveikatą, užsiimtų vidutinio intensyvumo širdies ir kraujagyslių sistemą stiprinančia (aerobine) veikla ne mažiau 30 min. penkias dienas per savaitę arba didelio intensyvumo širdies ir kraujagyslių sistemą stiprinančia veikla užsiimtų mažiausiai 20 min. 3 dienas per savaitę arba derintų šių dviejų veiklų kombinaciją. Papildomai suaugę žmonės turi užsiimti kaulų ir raumenų sistemą stiprinančia (anaerobine) veikla. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad norint efektyviai kontroliuoti kūno masę, šių veiklų gali ir nepakakti. 18–64 metų žmonės, norintys gauti papildomos naudos, turėtų užsiimti vidutinio intensyvumo aerobine fizine veikla, kuri turi trukti iki 5 val. (300 min. per savaitę) arba didelio intensyvumo aerobine fizinė veikla, trunkančia 2,5 val. (150 min.) per savaitę arba derinti abiejų kombinaciją. Papildomai žmonės, turintys didesnių ambicijų gerinti savo sveikatą, turėtų 2 kartus per savaitę arba dažniau užsiimti pratimais, lavinančiais pagrindines raumenų grupes. Suaugusiems asmenims sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas turi išeikvoti apie 150 kcal per dieną arba apie 1000 kcal per savaitę. Tačiau pabrėžiama, kad didesnis fizinio aktyvumo intensyvumas ar ilgesnis fizinis aktyvumas (kai išeikvojama apie 200 kcal per dieną) turi dar didesnį teigiamą poveikį sveikatai (ASCM, 1995; Pate et al., 1995).

Vyresni negu 64 metų žmonės turėtų užsiimti vidutinio intensyvumo aerobine fizine veikla ne mažiau 30 min. penkias dienas per savaitę (2,5 val. per savaitę) arba didelio intensyvumo aerobine veikla mažiausiai 20 min. 3 dienas per savaitę (1 val. ir 15 min.) arba derinti abi veiklas. Papildomai vyresni žmonės turėtų užsiimti kaulų ir raumenų sistemą stiprinančia veikla, atlikti specialius lankstumo bei koordinacijos pratimus (Oja, Bull, Fogerlholm, Martin, 2010).

Maisto produktuose yra įvairių mūsų organizmui reikalingų maisto medžiagų. Tai cheminiai junginiai, teikiantys organizmui:

1) medžiagas, kurių reikia raumenims ir kaulams augti ir atsinaujinti

2) medžiagas, reguliuojančias organizmo gyvybinius procesus

3) energiją.

Šiandien žmonių mityba ypač pakito: tapo neracionali ir nesubalansuota, dažniau piktnaudžiaujama riebalais, suvartojama per mažai angliavandenių turinčių produktų. Dėl netinkamos mitybos žmogus gali susirgti širdies, kraujagyslių ar kitomis ligomis, turėti viršsvorio. Sveika laikoma tokia mityba, kai organizmas gauna visas idealiam svoriui ir energijai palaikyti reikiamas medžiagas. Su maistu žmogus turi gauti apie 40 įvairių maistinių medžiagų. Pagrindinės maisto sudedamosios dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Svarbiausia – subalansuoti mitybą, nes tik tokiu būdu gaunamas reikiamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų bei mineralinių medžiagų kiekis.

Šiandien sukaupta pakankamai mokslinių įrodymų, kad nesveika, neteisinga mityba daro įtaką lėtinių neinfekcinių ligų, ypač kraujotakos sistemos ir onkologinių ligų, sudarančių didžiausią Lietuvos gyventojų mirtingumo dalį, atsiradimui, ir vis dažniau pripažįstama įprastu šių ligų rizikos veiksniu. Visavertė mityba yra sveikatos pagrindas. Todėl verta vadovautis šiais sveikos mitybos principais:

Saikingumas. Svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, gali turėti neigiamą poveikį sveikatai.

Įvairumas. Nė vienas maisto produktas neturi visų maisto medžiagų (žmogaus organizmui su maistu jų būtina gauti apie 40). Tik vartojant įvairius augalinius ir gyvulinius maisto produktus bus visiškai patenkinti organizmo poreikiai.

Subalansuotumas. Mitybos subalansavimas – tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose.

1. Valgyti maistingą, įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinės kilmės maistą.Kasdien žmogaus organizmas turi gauti apie 40 pavadinimų maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Renkantis maistą, patariama vadovautis Maisto pasirinkimo piramide.
2. Kelis kartus per dieną valgyti grūdinių produktų ar bulvių.Šie produktai turi labai mažai riebalų ir aprūpina organizmą baltymais, maistinėmis skaidulomis, mineralinėmis medžiagomis  (K, Ca, Mg) ir vitaminais (C, B6, folio rūgštimi, karotenoidais).
3. Kelis kartus per dieną valgyti įvairių, dažniau šviežių vietinių daržovių ir vaisių(nors 400 g per dieną). Rekomenduojama nors 5 kartus per dieną.
4. Išlaikyti normalų kūno svorį(kūno masės indeksas – 18,5–25). Nutunkama, kai su maistu gaunama energijos daugiau, nei jos išeikvojama.
5. Mažinti riebalų vartojimą.Gyvulinius riebalus, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, patariama keisti augaliniais aliejais ir minkštais margarinais, turinčiais nesočiųjų riebalų rūgščių. Taip su riebalais gaunama polinesočiųjų  riebalų rūgščių, riebaluose tirpių vitaminų.
6. Riebią mėsą ir mėsos produktus pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi, paukštiena ar liesa mėsa.Organizmo poreikius patenkina 0,75 g  baltymų 1 kg normalaus kūno svorio. Rekomenduojama riboti raudonosios mėsos vartojimą iki 80 g per dieną, o žuvies valgyti bent du ar tris  kartus  per  savaitę.
7. Vartoti liesą pieną, liesus ir nesūrius pieno produktus. Lietuvos gyventojams rekomenduojama  paros kalcio norma 1000 mg, vyresniems asmenims – net 1200 mg.
8. Rinktis maisto produktus, turinčius mažai cukraus, rečiau vartoti rafinuotą cukrų, saldžius gėrimus, saldumynus.Iš 1 g mono- ir disacharidų organizme  atpalaiduojama apie  4  kcal. PSO rekomenduoja, kad iš cukraus būtų  gaunama ne daugiau kaip 10 proc. paros  maisto davinio energijos.
9. Valgyti nesūrų maistą, bendras druskos kiekis maiste, įskaitant gaunamą su rūkytais, sūdytais, konservuotais produktais, duona, neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis šaukštelis (5 g).
10. Riboti alkoholio vartojimą.Nuolatinis ir gausus alkoholio vartojimas  kenkia  smegenims, kepenims ir kitiems gyvybiškai svarbiems organams. Alkoholiniai gėrimai žadina apetitą, todėl  suvalgoma daugiau  maisto. Be to alkoholiniai gėrimai yra labai kaloringi,  todėl jie yra vienas iš svarbių  nutukimo  rizikos  veiksnių.
11. Valgyti reguliariai. Mitybos režimas – tai valgymų skaičius  per parą ir kiekybinis maisto  pasiskirstymas atskirų  valgymų  metu. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau kaip du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei mažiau nei trečdalį. Maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduojama, kad tarp pusryčių, pietų ir vakarienės praeitų 5–6 valandos. Vakarieniauti reikia maždaug prieš dvi valandas iki nakties miego. Valgant 4 kartus per dieną p

usryčiams turėtų tekti 25 proc., pietums –

35 proc., pavakariams (priešpiečiams) – 15 proc., o vakarienei – 25 proc. energinės vertės. Valgant 3 kartus per dieną:pusryčiams – 30 proc., pietums – nuo 40 iki 45 proc., o vakarienei – nuo 25 iki 30 proc. energinės vertės.

12. Gerti pakankamai skysčių, ypač vandens. Sveikam suaugusiam žmogui per parą  rekomenduojama išgerti 2–3 litrus skysčių, didžiąją jų dalį turi sudaryti geriamasis  vanduo.
13. Pasaulio sveikatos organizacija (2009) psichinę sveikatą apibūdina kaip gerovės būseną, kai asmuo „suvokia savo sugebėjimus, „gali įveikti gyvenime įprastą įtampą, „gali produktyviai ir našiai dirbti, gali duoti naudos savo bendruomenei.
14. Asmens psichinę sveikatą lemia socialiniai, biologiniai ir psichologiniai veiksniai. Socialiniais veiksniais gali būti socialinė ir ekonominė padėtis, nedarbo lygis, skurdas, netektys ir kiti stresai, tėvų globos netekimas, izoliacija, technologiniai pokyčiai, žiniasklaida, stichinės nelaimės, karai, rasizmas, smurtas. Biologiniai veiksniai: amžius, lytis, genetinis polinkis, gyvenimo būdas, galvos smegenų traumos, sunkios somatinės ligos. Psichologiniai veiksniai: santykiai su tėvais ir kitais globėjais vaikystėje, santykiai su bendraamžiais ir kitais asmenimis, santykiai su aplinka, mokymosi, darbo krūvis, pervargimas, stresas.
15. Dažniausiai pasitaikančios psichinės sveikatos problemosyra „depresija, „nerimas ir stresas, „prievarta, smurtas, priekabiavimas, agresija, „priklausomybės, savižudybės.
16. Mokyklose ypač opi problema – patyčios. Siekiant jų išvengti arba sumažinti paplitimą, bendrojo ugdymo mokyklose įgyvendinamos prevencinės programos: „Zipio draugai(programa, skirta 5–7 metų vaikams, kad šie įgytų socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų ir gerėtų vaikų emocinė savijauta), „Antras žingsnis (programos tikslas – mažinti vaikų agresyvų elgesį, išmokyti juos susitvarkyti su savo jausmais, atsispirti impulsyviam elgesiui, išspręsti konfliktus, suprasti savo elgesio padarinius), „Olweus programa (tikslas – vykdyti patyčių ir kitokio asocialaus elgesio prevenciją), „Lions Quest  programa „Paauglystės kryžkelės“ tikslas – gyvenimo įgūdžių ugdymas. „„Sniego gniūžtės“ prevencinė programa, skirta alkoholio, tabako, narkotikų vartojimo prevencijai. „Programos „Gyvai“ pagrindinis tikslas – suteikti vaikams gyvenimo įgūdžių, reikalingų sveikai gyventi ir nepradėti vartoti tabako, alkoholio ir narkotikų.

Priklausomybė laikoma smegenų liga, nes psichoaktyvios medžiagos keičia smegenų struktūrą ir veiklą, šie pokyčiai ilgalaikiai ir sukelia žalingą psichoaktyvių medžiagų vartotojų elgesį. Priklausomybė yra periodiškas ar chroniškas apsinuodijimas centrinę nervų sistemą veikiančiomis medžiagomis, kuris sukelia psichinę ar psichinę ir fizinę priklausomybę ir taip padaro žalą individui, o per jį ir visuomenei (PSO).

Išskiriamos tokios psichoaktyvių medžiagų grupės: 1) alkoholis, 2) opioidai (heroinas, kodeinas, morfijus ir kt.), 3) kanabioidai (marihuana, hašišas, kanapės ir kt.), 4) raminamieji ir migdomieji vaistai, 5) kokainas ir kokos preparatai, 6) stimuliantai (amfetaminas, kofeinas, efedrinas ir kt.), 7) haliucinogenai (ketaminas, meskalinas, ekstazi, LSD), 8) tabakas, 9) lakios medžiagos (acetonas, klijai, tirpikliai ir kt.).

Priklausomybė gali būti psichinė arba fizinė. Psichinė priklausomybė – liguistas potraukis nuolat vartoti psichoaktyvias medžiagas maloniems pojūčiams pasiekti. Atsiranda nuo pirmo psichoaktyvios medžiagos pavartojimo ir pasireiškia potraukiu ją vartoti. Noras svaigintis užvaldo žmogaus mintis, jausmus, veiklą, tampa gyvenimo būdu. Pasibaigus psichoaktyvios medžiagos poveikiui, žmogus nebegali grįžti į normalią būseną. Vartojant psichoaktyvias medžiagas, po tam tikro laiko priprantama prie patiriamo malonumo, taigi organizmas reikalauja vis didesnio psichoaktyvių medžiagų kiekio, t. y. atsiranda tolerancija vartojamai psichoaktyviai medžiagai. Fizinė priklausomybė – viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais staiga nustojus vartoti psichoaktyvias medžiagas. Atsiranda vėliau, kai psichoaktyvi medžiaga tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai palaikyti.

Išskiriami šie priklausomybės požymiai:

• stiprus arba įkyrus, neįveikiamas noras vartoti psichoaktyvią medžiagą
• sunkiai valdomas elgesys (noras pradėti arba baigti vartoti, arba keisti vartojimo intensyvumą)
• nutraukus arba sumažinus psichoaktyvios medžiagos vartojimą patiriama tai medžiagai būdinga fiziologinė abstinencija
• siekiant išvengti abstinencijos simptomų ar juos palengvinti, toliau vartojama ta pati (arba jai artima) psichoaktyvi medžiaga
• tolerancijos požymiai (reikalinga didesnė psichoaktyvios medžiagos dozė pasiekti tokiam pačiam efektui, kurį iš pradžių sukeldavo mažesnė dozė)
• visiškas nesidomėjimas alternatyviais pomėgiais, daug laiko skiriama psichoaktyviai medžiagai gauti, vartoti arba atsigauti nuo jos poveikio
• psichoaktyvios medžiagos vartojimas, nepaisant akivaizdžiai žalingų pasekmių
• Patekusios į organizmą, psichoaktyvios medžiagos daro poveikį įvairioms smegenų sritims, nes tuo pačiu metu sąveikauja su daugeliu neuronų, įvairių rūšių receptoriais skirtingose smegenų srityse. Marihuana ar heroinas, veikia neuronus todėl, kad jų struktūros panašios į natūralius neuromediatorius („apgauna“ receptorius: narkotikai užima natūralių neuromediatorių vietą ir nervinės ląstelės yra sužadinamos). Tačiau į smegenų chemines medžiagas panašūs narkotikai nesužadina nervinių ląstelių taip kaip natūralūs neuromediatoriai, todėl yra siunčiama klaidinga informacija. Dėl amfetamino ir kokaino poveikio nervinės ląstelės paleidžia didesnį nei įprastai kiekį natūralių neuromediatorių arba neleidžia šioms smegenų cheminėms medžiagoms normaliai grįžti atgal. Šis sutrikimas labai sustiprina perduodamą informaciją, galiausiai visiškai sutrikdo informacijos perdavimo kanalus.
• Visos psichoaktyvios medžiagos veikia smegenų malonumų sistemos grandinę, užpildydamos ją dopaminu. Dopaminas yra neuromediatorius, esantis tose smegenų srityse, kurios reguliuoja judesius, emocijas, pažinimą, motyvaciją ir malonumo jausmus. Padidintas šios sistemos dirginimas sukelia euforijos būseną, kurios siekia psichoaktyvias medžiagas vartojantys žmonės, ir skatina kartoti šį elgesį. Pavartojus kai kurių narkotikų, jie gali atpalaiduoti nuo 2 iki 10 kartų daugiau dopamino, nei natūralaus elgesio sukelto malonumo atveju. Dažnai tai atsitinka staiga (kai narkotikai yra rūkomi ar švirkščiami) ir poveikis trunka žymiai ilgiau, nei sukeltas natūralių malonumų. Taip sukeltas malonumas užgožia tokį natūralų malonumą sukeliantį elgesį kaip valgymas ar seksas. Tokio galingo malonumo poveikis stipriai motyvuoja žmones vėl ir vėl vartoti narkotikus.
• Išskiriami trys priklausomybės vystymosi etapai. Eksperimentinis vartojimasyra trumpalaikis, tiriamojo pobūdžio vartojimas, dažniausiai pasitaikantis grupinėje veikloje. Jis priklauso nuo galimybės gauti psichoaktyvių medžiagų, vartojimo vietos, kompanijos, su kuria kartu vartojama, subkultūros, vyraujančios mados. Eksperimentiniam vartojimui būdinga psichoaktyvių medžiagų vartojimo kontroliavimo iliuzija, nes manoma, kad vienas kartas – nieko tokio. Tačiau eksperimentinis vartojimas yra rizikingas, nes pvz., dėl žinių apie psichoaktyvių medžiagų poveikį stokos kai kurių tyrimų duomenimis, iki 25 proc. klijų ar tirpiklių uostytojų miršta pirmojo bandymo metu. Eksperimentinis vartojimas gali peraugti į pramoginį vartojimą, kai pagrindiniu psichoaktyvių medžiagų vartojimą lemiančiu veiksniu tampa malonumo siekis. Didelę įtaką turi tai, kad vartotojas dažniausiai mano kontroliuojantis psichoaktyvių medžiagų vartojimo dažnumą ir kiekį. Toks vartojimas gali būti ir atsitiktinis, ir dažnas, bet paprastai dar nėra priklausomybės. Priklausomas vartojimas yra ilgalaikis vartojimas, kai vartotojui kyla fizinis ir psichinis poreikis vartoti psichoaktyvią medžiagą. Dažniau vartojama pavieniui ar nedidelėmis grupėmis. Daugeliu atvejų vartotojas nebekontroliuoja vartojimo: vartojama bet kuriuo metu, dideliais kiekiais, dažnai. Psichoaktyvios medžiagos gavimas tampa svarbesnis už jos kokybę. Toks vartojimas dažnai lemia emocines, psichologines bei socialines problemas.

Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija – tai psichoaktyvių medžiagų paklausos mažinimo strategija, kuria siekiama pakeisti socialines ir aplinkos sąlygas, lemiančias piktnaudžiavimą šiomis medžiagomis. Kitaip tariant tai naudojimas tam tikrų priemonių, kuriomis sukuriamos ar gerinamos aplinkos sąlygos bendruomenėje, šeimoje, mokykloje ar darbo vietoje, apsaugančios asmenis nuo piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis, padedančios išsiugdyti sprendimų priėmimo įgūdžius, sumažinančios psichoaktyvių medžiagų keliamų problemų riziką. Skiriama pirminė, antrinė ir tretinė psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija (pav.).

Pirminės prevencijos tikslas – apsaugoti psichoaktyvių medžiagų vartoti dar nepradėjusius, priklausomybės neturinčius asmenis ir tokiu būdu sumažinti naujų vartotojų gausėjimą. Prevencija apima priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams ir psichoaktyvių medžiagų vartojimui.

Bendroji prevencija taikoma jauno amžiaus žmonių grupėms ir orientuojama į visus gyventojus (visą šalį, vietos bendruomenę, mokyklą, rajoną ar gyvenvietę), siekiant užkirsti kelią psichoaktyvių medžiagų vartojimui. Ši prevencija skirta bendram gyventojų sveikatingumui ugdyti ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijai vykdyti.

Atrankinės prevencijos tikslas – sumažinti rizikos veiksnių įtaką, siekiant sustiprinti sveikos gyvensenos įgūdžius. Ši prevencija nukreipta į pažeidžiamus asmenis (jų grupes, bendruomenę), kurie dar neturi psichoaktyvių medžiagų vartojimo patirties, bet dėl aplinkos ar asmenų, priskiriamų rizikos grupei, poveikio padidėja rizika, kad jie gali pradėti vartoti. Atrankinės prevencijos tikslinės grupės: naktinių klubų lankytojai, gatvės vaikai, nepilnamečiai, įrašyti į policijos įskaitą, vaikai, gyvenantys vaikų globos įstaigose, vaikai, kurių abu ar vienas iš tėvų yra priklausomi nuo psichoaktyvių medžiagų, nelankantys mokyklos, blogai besimokantys vaikai.

Tikslinės prevencijos tikslas – anksti nustatyti psichoaktyviąsia medžiagas vartojančius asmenis ir motyvuoti juos nevartoti, teikti jiems reikiamą pagalbą, vykdyti ankstyvąją intervenciją. Ši prevencija nukreipta į asmenis, kuriems būdingas probleminis elgesys dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo, bet jie dar neturi priklausomybės požymių, reikalaujančių specialaus gydymo. Tai ankstyvieji probleminiai psichoaktyvių medžiagų vartotojai, kurie dažniausiai jas vartoja pramogaudami, savaitgaliais arba eksperimentuotojai, bandę vartoti psichoaktyviąsias medžiagas vieną ar keletą kartų gyvenime eksperimento tikslais.

Antrinės prevencijos tikslas – ankstyvoji intervencija, kuria siekiama sumažinti psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmes ir keisti rizikingą elgseną. Jos esmė – nustatyti ankstyvą, dar neturinčią klinikinės išraiškos ligą ar sveikatos sutrikimą. Taikant šią prevenciją siekiama asmenį, kuris vartoja psichoaktyvias medžiagas, motyvuoti  atsispirti šiam žalingam potraukiui ir atsisakyti jo. Antrinė prevencija taikoma eksperimentuotojams (kurie psichoaktyvias medžiagas vartoja smalsumo vedini, siekdami išbandyti  poveikį; kadangi vartojama nedideliais kiekiais ir pasekmės dažniausiai nebūna sunkios) arba nereguliariems vartotojams (kurie vartoja progai pasitaikius, savaitgaliais ar per šventes; kadangi jų organizmas dar nėra pripratęs prie psichoaktyvių medžiagų poveikio, pastarasis būna sunkus; dažniausiai pasekmės nėra skaudžios, tačiau didėja rizika apsinuodyti ir pan.). Tai socialinės rizikos vaikai (iki 18 metų), kurie valkatauja, elgetauja, nelanko mokyklos ar turi elgesio problemų joje, piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis, yra priklausomi nuo azartinių lošimų, yra įsitraukę ar linkę įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyrę ar gali patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje, kurių galimybės ugdytis bei dalyvauti visuomenės gyvenime dėl minėtų priežasčių yra ribotos.

Svarbiausios antrinės prevencijos mokykloje priemonės:

• suburti mokykloje dirbančių ir kitoms institucijoms  atstovaujančių  specialistų  komandą,  kuri atliktų antrinę prevenciją mokykloje
• rengti ir vykdyti antrinės prevencijos programas, vertinti šių programų veiksmingumą
• anksti nustatyti vaikus, vartojančius psichoaktyvias medžiagas, ištirti jų sveikatą ir socialinę aplinką, numatyti bei įgyvendinti pagalbos jiems priemones
• nustatyti psichoaktyvių medžiagų vartojimo priežastis ir atlikti atitinkamą intervenciją, atsižvelgiant į individualius vaikų ir jų tėvų (globėjų, rūpintojų),  kitų  šeimos  narių  bei  visuomenės poreikius
• ugdyti socialinius įgūdžius ir asmenybę.

Antrinės prevencijos mokykloje vykdymas remiasi „Vaikų, vartojančių narkotines, psichotropines, kitas psichiką veikiančias medžiagas, nustatymo organizavimo tvarkos aprašu“ (LRV 2007-10-02 nutarimas Nr. 1071). Šis aprašas reglamentuoja nustatymą mokyklose, vaikų globos (rūpybos) įstaigose, viešosiose vietose, mokyklos vadovo ir mokytojo veiksmus.  Taip pat parengtos metodinės rekomendacijos antrinei prevencijai vykdyti .

Tretinės prevencijos tikslas – palengvinti asmenų, vartojančių psichoaktyvias medžiagas, ligos simptomus. Tai atkryčio prevencija arba ligos, pasireiškiančios akivaizdžiais klinikiniais simptomais ar elgsenos sutrikimais, padarinių sveikatai mažinimas. Ši prevencija taikoma reguliariems vartotojams (kurie pradeda psichoaktyvias medžiagas vartoti gana dažnai ir reguliariai bei pradeda didinti suvartojamų medžiagų kiekius; įsitraukia į vartojimą, vis labiau atsiskiria nuo aplinkinių; sunkėja vartojimo pasekmės) arba priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų asmenims (žmonėms, jau nebegalintiems nevartoti ir kuriems jau išsivysčiusi priklausomybė nuo minėtų medžiagų).

Šiuolaikinėje prevencijoje vyrauja atsakingos elgsenos ugdymo, alternatyvų kūrimo, pasipriešinimo įgūdžių ugdymo, asmeninių ir socialinių įgūdžių (gyvenimo įgūdžių) ugdymo taktikos. Atkreipiamas dėmesys, kad būtina remtis patvirtintomis ir adaptuotomis  programomis, šiuolaikinėmis informavimo priemonėmis. Turi būti vertinamas vykdomų prevencijos priemonių efektyvumas.

Vykdant prevenciją svarbu išsiaiškinti ne tik tai, kokios psichoaktyvios medžiagos ir kaip plačiai vartojamos, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks jų efektyvumas, jaunimo požiūris į jas. Labai svarbu akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, demonstruoti sveiko gyvenimo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus, siekti prevencijos priemonių prieinamumo užtikrinimo. Sėkmingam prevencijos vykdymui svarbi šalies psichoaktyvių medžiagų vartojimo politika ir švietimo sistemos politika psichoaktyvių medžiagų vartojimo klausimais. Geresnių rezultatų pasiekiama esant institucijų bendradarbiavimui, kai laikomasi vieningos kovos su psichoaktyvių medžiagų vartojimu politikos. Siekiant užtikrinti įvairiapusį poveikį, patariama atkreipti dėmesį į realią padėtį šalyje, mieste, rajone, mokykloje. Vykdomos prevencinės priemonės turi būti kompleksinės ir visapusiškos: turi apimti psichoaktyvių medžiagų vartojimą, rizikingą elgesį; orientuotos į tikslines rizikos grupes, amžių bei poreikius.

Vykdant šiuolaikinę prevenciją, informaciją 7–9 m. mokiniams pateikti vadovaujantis šiais principais:

• diskusijos turi vykti „čia ir dabar“ principu;
• svarbu tinkamai pateikti informaciją, antraip ji gali sužadinti vaikų smalsumą pabandyti;
• nereikėtų teikti išsamios informacijos apie žalą, neefektyvūs ir gąsdinimo metodai;
• labai svarbus gyvenimo ir socialinių įgūdžių ugdymas.

Informacijos pateikimas 10–12 m. mokiniams remiasi tokiais principais:

• turi gauti faktinės informacijos apie psichoaktyvių medžiagų žalą;
• įgyti motyvų, padedančių priešintis bendraamžių raginimui pamėginti vartoti psichoaktyvias medžiagas;
• turi išmokti atsisakyti;
• turi sužinoti, kokie yra trumpalaikiai ir ilgalaikiai psichoaktyvių medžiagų vartojimo padariniai, koks poveikis organizmui, kokie padariniai šeimai ir visuomenei.

Informacijos pateikimo 13–15 m. mokiniams principai:

• suteikti informacijos apie psichoaktyvias medžiagas ir jų žalą, kad mokiniai galėtų priimti teisingus sprendimus;
• turi įgyti įgūdžių atsispirti bendraamžių spaudimui;
• stiprinti paauglio motyvaciją vengti vartoti psichoaktyvias medžiagas.

Informacijos pateikimo 16–18 m. mokiniams principai:

• padėti formuotis požiūrį į psichoaktyvių medžiagų vartojimą visuomenėje;
• nevengti diskusijų su paaugliais apie psichoaktyvias medžiagas, išklausyti jų nuomonę, pateikiamus argumentus;
• padėti įsisąmoninti, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas gali sutrukdyti įgyvendinti ateities planus.

Dažniausiai pasitaikančios klaidos vykdant psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevenciją: 

• netinkamai pateikiant informaciją apie psichoaktyvias medžiagas ir jų vartojimą sužadinamas smalsumas;
• pateikiama informacija apie tai, kaip pasigaminti, kaip vartoti psichoaktyvias medžiagas;
• propaguojamas saugus vartojimas;
• sudaroma nuostata, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas – neatskiriama šiuolaikinio jaunimo gyvenimo dalis
• formuojamas supratimas, kad priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų – lengvai išgydoma liga;
• formuojamas neigiamas požiūris į priklausomybę turinčius asmenis, jų šeimos narius;
• pabrėžiamas tik narkotikų vartojimas;
• dauguma prevencijos programų skiriamos paaugliams.

Rekomendacijos dėl informavimo apie psichoaktyvių medžiagų poveikį:

• nerekomenduojama su vaikais ar jaunimu kalbėtis apie naujas, jiems dar nežinomas psichoaktyvias medžiagas
• negalima minėti konkrečių raminamųjų ar migdomųjų vaistų pavadinimų
• negalima pateikti narkotikų gamybos būdų, technologijų aprašymų
• pirminės prevencijos tikslas – užkirsti kelią psichoaktyvių medžiagų vartojimo plitimui, todėl negalima propaguoti saugaus vartojimo
• informacija apie psichoaktyvias medžiagas – būtina, bet ne vienintelė sėkmingos prevencijos sąlyga