Šaltinis

Karalienės liūnas – šaltinis, esantis Utenos apsk., Anykščių raj., prie Pašventupio kaimo. Atsiveria Šventosios upės slėnio dešinėje pusėje. Respublikinės reikšmės hidrogeologiniu paminklu paskelbtas 1964 m.

Šaltinis užima 0,14 ha plotą. Jo gylis 6–7 m. Absoliutinis aukštis apie 62,5 m. Šaltinis ypatingas tuo, kad atsiveria Šventosios senvagėje. Debitas 1–2 l/s. Šaltinio vanduo gėlas, kalcio magnio natrio hidrokarbonatinis. Mineralizacija siekia 350–400 mg/l.

Daugelį jis domina ne tiek kaip gėlo vandens šaltinis, tegu ir vienas didžiausių Lietuvoje, o kaip Karalienės liūnas, kur su obuolmušiais žirgais kadais kinkyta karieta nugarmėjo gelmėn karalienė, kur nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė… Karalienės liūno plotas – 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m.Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas. Todėl čia visada tylu, ramu.Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje lyg juodas veidrodis vis tiek blizga akivaras.

 

Karalienės liūnas yra Šventosios upės slėnio dešiniosios pusės viršsalpinėje terasoje prie pat stataus slėnio šlaito (papėdėje), kurio aukštis >20 m. Šios viršsalpinės terasos aukštis apie 65 m. Aukščių skirtumas tarp Karalienės liūno ir vietinės erozinės bazės siekia apie 3,5 m.

Uolienos, iš kurių į Karalienės liūną srūva požeminis vanduo, greičiausiai yra tarpmoreninės smėlingos uolienos Šventosios upės slėnio šlaito apačioje ir aliuvinis įvairiagrūdis smėlis. Vadinasi, į Karalienės liūną nuolatos suteka tarpmoreninių vandeningų horizontų ir gruntinis vanduo.

Šaltinis yra krentantis, išsklaidytas netaisyklingos formos pelkėje (vienas galas susiaurėjęs), jos matmenys: ilgis – apie 45 m, plotis – iki 30 m, gylis – 6-7 m, plotas – apie 0,14 ha. Tai išlikęs Šventosios upės senvagės fragmentas su vietomis klampiais krantais. Vandens perteklius iš Karalienės liūno nuteka mažu upokšniu per griovį į senvagę Šventosios slėnio žemesnėje terasoje.

Pasak senolių prisiminimų, jų pasakojimų, kadaise šitas liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai. B. Buivydaitė knygoje “Anykščių baladės” suformavo vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Psak legendos – tai vartosi dugne vaidilutė, vis negali nurimti.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here