Puntuko akmuo
Puntuko akmuo

Puntuko akmuo dunkso Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje (5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante). Puntukas labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens).  Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį.

Nešė Puntuką ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią… Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios“ akmuo nukrito šilelin… Taip skaitome Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Kiti padavimai aiškina, kad ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Kai kuriuose legendiniuose pasakojimuose užsimenama, kad tasai Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį… Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai.  Dar ir šiandien netoli akmens lapoja šventųjų ąžuolų palikuonys.

Domina Puntukas lankytojus ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar apipintas legendomis mitologinis akmuo. Vokiečių okupacijos metais, 1943 m. viduvasarį, skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje baigė kalti Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius.

Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo liūningas ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu. Dar nepamiršta legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje sutyvuliavusį ežerą.

Legenda apie Anykščių bažnyčią

Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo, vardu Puntukas. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris, bet jam nepavyko. Ir turėjo velnias akmenį palikti lauke. Buvo taip. Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnio kelio, ir ji velniams labai nepatiko. Nutarė velniai ją panaikinti. Vienas velnias suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė tą akmenį ant pečių ir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo surišta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo velnio pečių. O velnias išsigandęs nudūmė, palikdamas akmenį laukę. Tas akmuo išliko ir iki šiai dienai. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputi įlinkusi.

Ankstesnis straipsnisJ. Biliūno antkapinis paminklas „Laimės žiburys”
Kitas straipsnisPuntuko brolis

1 KOMENTARAS

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here