Šiandien desertas – ne tik malonumas, kulinarinės kultūros dalis, bet ir konditerių meno išraiška, varžytuvių objektas. Ir nors saldumynais žmonės mėgavosi nuo neatmenamų laikų, tačiau toks desertas, kokiu džiaugiamės šiandien, atsirado gerokai vėliau – tobulėjant kulinarijos technologijoms.

Žodžio ,,desertas“ kilmė yra prancūziška – desservir irreiškia sutvarkyti stalą. Tačiau dar prieš prancūzus, desertais mėgavosi senosios Romos gyventojai. Tuometinis jų desertas buvo džiovinti vaisiai ar medumi aplieti riešutai (beje, juos galima vadinti pirmaisiais saldainiais). Romėnai gamindavo ir ledus, kuriais vaišindavo tik svarbius svečius. Ledą jie laikydavo urvuose, o prireikus suskaldydavo jį ir sumaišydavo su medumi ar vaisių sultimis. Cukraus tuomet nebuvo, todėl visa, kas saldu, buvo natūralūs gamtos dovanojami saldėsiai.

Viduramžiais Vidurio Rytų prekybininkai Europoje pradėjo pardavinėti cukrų (pagamintą iš cukranendrių). Nors jis buvo beprotiškai brangus (puskilogramis cukraus kainavo kaip dvi kiaulės), tačiau jo panaudojimas konditerijoje sukėlė tikrą perversmą (pirmojo obuolių pyrago receptas atspausdintas 1381 m). Tiesa, cukrumi gardinamus patiekalus ar su juo pagamintus desertus įsigyti ir jais mėgautis galėjo tik turtingieji. Darbininkai ir varguoliai toliau džiaugėsi medumi gardintais kąsneliais.

Vėliau cukraus kaina sumažėjo dėl Viduržemio ir Karibų regionuose įkurtų cukranendrių plantacijų. Šiuo produktu imta gardinti visus iš eilės patiekalus. Viduramžiais cukruodavo net ir žuvį.

PRANCŪZIJA – DESERTO TĖVYNĖ

XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV susirūpino prancūziškąja gastronomija ir iš bendrojo patiekalų sąrašo išbraukė saldžius patiekalus. Kvapnūs ir pikantiški skanumynai tapo pagrindiniais patiekalais, o saldūs – desertais. Nuo tada prasidėjo desertų, kaip atskirų patiekalų, prancūziškoji istorija.

Desertų kultūra rūpinosi ir puoselėjo ne tik karalius, bet ir jo žmona, Ispanijos princesė, kuri iš savo šalies kolonijų į Paryžių atvežė kakavos pupeles.

Savo pirmtako „saldžiąją“ politiką tęsė ir karalius Liudvikas XV, dar vadinamas Karaliumi Saule. Politiškai pasyvus vadovas šalį valdė chaotiškai, tačiau rūpinosi malonumais ir maistu. Geriausia jo meilužė, ponia Pompadur, nuobodžiaujantį, kone viskam apatišką karalių, stengdavosi prablaškyti ir palepinti gardėsiais. Versalio rūmų mansardoje jis turėjo mažą virtuvėlę, kurioje ir pats gamindavo mėgstamus patiekalus. Sakoma, jog visi jie buvo iš šokolado.

XIV a. Markas Polas iš Kinijos parsivežė ledų gamybos techniką. Tuomet tai buvo daugiau gardintas ir pasaldintas ledas, o ne šiandien žinomi tikrieji ledai. Receptas „tikresnius“ ledus labiau priminė maždaug XVI a., kai Katerina Mediči Italijoje išpopuliarino šaltuosius šerbetus ir ledus, o vėliau šiuos receptus nusivežė į Prancūziją (tekėdama už Prancūzijos karaliaus Henrio II). Anuomet ledai buvo išskirtinai privilegijuotųjų skanėstas.

Tik siciliečio Procopio dėka, Paryžiuje atidariusio vieną pirmųjų kavinukių Café Procopio, ledais pradėjo mėgautis plačioji visuomenė. 1660 m. šis italas patobulino ledų receptą – sumaišė pieną, grietinę, sviestą, kiaušinius su saldžiais pagardais ir pasiūlė skanėstą kiekvienam kavinės lankytojui. Manoma, kad šefas Procopio labiausiai prisidėjo populiarinant ir tobulinant ledus.

XVIII a. pabaigoje ledų gamyba jau buvo populiari daugelyje Europos šalių.

Desertų gamyba tapo dar puikesnė atsiradus vanilei, kuri buvo pradėta gaminti iš Meksikoje augančių vanilės vaisių. Meksikiečiai pastebėjo, jog džiovinamos pacukruotos vanilės ankštys skleidžia intensyvų, neapsakomai  skanų aromatą. Vanile pradėjo gardinti desertus ir, žinoma, ledus.

Vėliau desertai sparčiai tobulėjo dėl įmantrių technologijų atsiradimo. Skirtinguose Europos regionuose gamindavo skirtingus, visai nepanašius vienas į kitą desertus. Mat skirtinguose regionuose desertai ir saldainiai gimdavo pasitelkus vietines žaliavas (vaisius, riešutus), bei atsižvelgiant į kultūrinius ir kulinarinius krašto įsitikinimus.

Na o industrinė Amerikos ir Europos revoliucija (tobulėjo gamyba, šviežumo išsaugojimo būdai, pakuotės) pavertė skanėstus masiniu produktu. Įdomu, kad XX a. 3 deš. desertai jau buvo ir šaldomi.

Šiandien sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be konditerinių atradimų: saldžių, gražių pagundos akimirkų, vadinamų – desertais.

Crêpes

„Crêpes“ – tai labai ploni blyneliai, kilę iš Prancūzijos, Bretanės regiono. Šiandien jie populiarūs daugelyje pasaulio šalių: pietums ar vakarienei kepami grikių miltų blyneliai su nesaldžiais įdarais, o pusryčiams ar desertui mėgaujamasi saldžiais „crêpes“ su vaisiais, uogomis, šokoladu, karamele ir kitais priedais, nuo kurių visiems smaližiams net širdis apsąla.

Pavadinimas crêpes kilęs iš prancūzų kalbos žodžio crispa, reiškiančio „susuktas“. Iš tiesų į šiuos prancūziškus blynelius susukami įvairūs įdarai: nuo kreminio sūrio su uogomis iki įvairių nesaldžių daržovių ar net mėsos įdarų. Saldūs blyneliai paprastai ruošiami su kvietiniais, o nesaldūs – grikių miltais. Kiti ingredientai, naudojami blynelių tešlai, yra labai paprasti ir beveik visada randami kiekvienos šeimininkės namų virtuvėje: kiaušiniai, pienas, sviestas, žiupsnelis druskos. Kartais saldieji crêpes pagardinami lašeliu vanilės ekstrakto ar šaukštu nutarkuotų citrinų žievelių, o nesaldūs – saujele kapotų žolelių. Šie blyneliai kepami labai gerai įkaitintoje keptuvėje. Į ją pilamas samtis skystos tešlos ir greitais judesiais tolygiai paskirstomas visoje keptuvėje. Nors mažo skersmens apvalioje keptuvėje blynelius iškepti lengviau, tradiciniai crêpes yra didesni ir visuomet taisyklingai apvalūs: tokie, į kuriuos būtų galima suvynioti įdarą. Prieš kepant crêpes, reikia žinoti kelias pagrindines taisykles. Pirma, jų tešla turi būti labai skysta, liesos grietinėlės tirštumo. Antra, sumaišius tešlą, reikia leisti jai pailsėti bent valandą ar net per naktį, kol tešla „subręs“. Trečia, labai svarbu neįpilti į keptuvę per daug tešlos, nes tuomet blyneliai keps ilgiau ir bus kur kas storesni nei tikrieji crêpes. Pagrindinis skirtumas tarp paprastų blynų ir crêpes – kepimo milteliai. Kone visada jie naudojami paprastiems blynams kepti ir niekada – maišant crêpes tešlą. Taigi, priešingai nei išsipūtę ir purūs blynai, crêpes yra plonyčiai, traškiais krašteliais.

1 pav. Crêpes

Canelés

Prancūziško deserto Canelés (Cannelés) de Bordeaux atsiradimo istoriją drąsiai galime vadinti gražia ir romantiška legenda. Pasakojama, kad pirmąkart šiuos pyragėlius ėmė kepti XVIII a. Prancūzijos Bordo miestelyje įsikūrusio Apreiškimo vienuolyno, šiandien žinomo Gailestingumo vienuolyno vardu, vienuolės. Sakoma, kad tuomečiai pyragėliai net nebuvo panašūs į šiandien visų taip mėgstamą desertą, tačiau vadinami jie buvo labai panašiai – canelas arba camelions.

Kita šio deserto atsiradimo istorija pasakoja, kad senais laikais Prancūzijos miestelyje Limože iš miltų ir kiaušinių trynių buvo kepami ir pardavinėjami kepiniai, vadinami canole. Nuo XVIII a. labai panašiais ar tokiais pačiais kepiniais buvo prekiaujama ir Bordo miestelyje – čia jie buvo vadinami canaulé arba canaulet. Šie pyragėliai tapo tokie populiarūs, jog kepėjai ėmė tobulinti savo įgūdžius kepdami tik juos. Laikui bėgant, pyragėlių kepėjams buvo suteiktas Canauliers vardas. Nors žodžių panašumas ir skambesys leidžia manyti, jog tais senaisiais laikais kepti pyragėliai ir buvo dabartinių Canelés (Cannelés) de Bordeaux pradžia, tą patvirtinančių faktų nėra. Žinoma tik tiek, jog XIX a. Canauliers vardas dingo iš istorijos puslapių ir atgimė tik XX a., kai vienas nežinomas Prancūzijos kepėjas vėl ėmė kepti pyragėlius pagal senąjį receptą, papildomai į tešlą įdėdamas vanilės ir romo. Būtent šiais prieskoniais šiandien gardinami klasikiniai prancūziški pyragėliai, populiarūs visame pasaulyje.

Prancūzijos virtuvės klasika tapęs desertas Canelés (Cannelés) de Bordeaux – tai nedideli saldūs pyragėliai, išsiskiriantys tiek unikalia forma, tiek skoniu. Jie tamsios aukso spalvos, su traškia plutele, o jų vidus – netikėtai šviesus, drėgnas ir gausiai korėtas. Šie pyragėliai pelnytai ir sąžiningai gali būti vadinami tiesiog tirpstančiais burnoje, nes po karamelizuota plutele slepiasi minkštas, purus ir saldus kremas.

Prancūzijoje Canelés (Cannelés) de Bordeaux valgomi pusryčiams, desertui arba tiesiog kaip užkandis. Atsižvelgiant į dydį, mažesni pyragėliai paprastai patiekiami su kokteiliais, o didesni – kaip desertas. Iš tiesų nesvarbu, ar dailius prancūziškus pyragėlius patieksite su taure šampano, ar su puodeliu kvapios arbatos – bet kokiu atveju jie neabejotinai atskleis savo skonio žavesį.

Šiandien Canelés (Cannelés) de Bordeaux yra tokie populiarūs, kad galite įsigyti jų kiekvienoje kepyklėlėje ne tik Prancūzijoje, bet ir visame plačiame pasaulyje. Tačiau šiuos pyragėlius galite išsikepti ir namuose – tai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, o skonis atpirks visas jūsų pastangas.

2 pav. Canelés

Creme brulle

Gentle sviesto kremu, tirpstantis burnoje, traškūs karamelės plutele, kuri yra gauta iš „deginamajai grietinėlės” subtilaus aromato natūralios vanilės.

Šita dieviškoji desertas – vienas iš seniausių Prancūzijos virtuvė ir vienas garsiausių.Tai pirmą kartą paminėta XVII a. Pabaigoje, senoje kūryboje. Pagal vieną iš versijų, Creme brulee „išrado prancūzų virėjas Francois Messyalo specialiai Orleano hercogas. Kiti šaltiniai atributas savo autorystę į britų: kad pirmasis kremas brulee parengta viena iš Kembridžo kolegijose tame pačiame 17 a. Yra ir kita versija, pagal kurią Žiemos svajonės Ispanijoje gimtinė yra vienas iš tradicinių desertų Katalonijos virtuvės ruošiamas tokiu pat būdu, kaip ir Creme brûlée.

3 pav. Creme brulle

Macaroonsas

Spalvotos ir nepaprastai skanios migdolų morengo pagalvėlės su įvairiausių skonių ir kvapų įdarais. Tai garsieji prancūziški macarons. Jie tapo ne tik šventės saldaus stalo pažiba, ar išskirtiniu gardėsiu prie kavos ar arbatos puodelio, bet ir prabangi saldi dovana. Kas jie? Iš kur jie tokie atsirado? Ir kaip tokie mažyčiai rutuliukai ėmė ir užvaldė saldumynų pasaulį ir susuko visiems galvas, ne kaip kitaip! Kiekvienas metais būriai smalsuolių būriuojasi prie saldumynų karalysčių, tokių kaip Laduree ir Pierre Herme, norėdami sužinoti, kokie nauji macarons‘ų skoniai bus pasiūlyti šį kartą.

Tačiau šis garsusis macaron‘sas ne visą laiką buvo tokia žvaigždė. Tačiau, prieš pasileidžiant istoriniais takais, atskirkime macarons nuo macaroons. Svarbu žinoti, kad macaroons – tai kokosiniai sausainėliai, dažniausiai pamirkyti šokolade, o macarons – tai tos migdolų morengo pagalvėlės su įvairiausių skonių įdarais, apie kurias čia toliau ir kalbėsime.

Pirmieji macarons‘ai Europoje pasirodė jau viduramžiais. Tuo metu, macaron‘sas buvo saldus sausainukas, pagamintas iš migdolų, baltymų ir cukraus. Jis buvo traškus išorėje ir minkštas viduje.  Prancūzai labai noriai prisiima sau macaron‘sų kilmę. Tačiau manoma, kad Kotryna Mediči (it. Caterina de‘ Medici, pranc. Catherine de Médicis; italų didikė, kuri, kaip Henriko II žmona, 1547-1559 m. buvo Prancūzijos karalienė) 16 a. iš Italijos į Prancūziją parvežė maccherone, kur jie nuo 8 a. buvo gaminami Venecijos vienuolynuose. Tais laikais, dėl savo formos jie buvo vadinami „šventikų bambomis“.

Nepaisant to, nereikėtų nuvertinti prancūzų vaidmens macarons‘ų istorijoje, nes būtent, čia, Prancūzijoje pagaminti konditerijos gaminiai tapo masiškai populiarūs visoje Europoje.

Pirmasis užrašytas macaron‘so receptas pasirodė Prancūzijoje 17a., nors prieš tai ir buvo visokiausių receptų, bet jie nebuvo užrašyti. Dar vienas svarbus dalykas tas, kad macaron‘są yra pakankamai sunku pagaminti, arba jis neišlaiko tinkamos formos, arba suskilinėja ir t.t.

1792 m. dvi karmėlitų vienuolės Nansi mieste (Šiaurės Rytų Prancūzija) kad išgyventų prancūzų revoliucijos metu, kepė ir pardavinėjo macarons‘us. Jos tapo žinomos kaip „Macarons‘ų seserys“. 1952 m. Nansi miestas, norėdamas pagerbti šias dvi vienuoles, jų vardų pavadino tą vietą, kur buvo gaminami macarons‘ai. Laikui bėgant, skirtingi regionai perėmė macarons‘ų receptūrą ir jų gamyba paplito plačiai Prancūzijoje.

Tie macarons‘ai, kurios mes žinome dabar – tai du morengo sausainėliai, pertepti skaniu įdaru, buvo sukurti prancūzijos sostinėje. 1830 – aisiais Paryžiaus konditeriai pasauliui pristatė paryžiaus macarons‘ą (pranc.  „Macaron Parisien“), kuris buvo išpopuliarintas Ladurée, vienos iš prabangiausių Prancūzijos konditerijos gaminių parduotuvės.

Ši garsi kompanija buvo sukurta 1862 m. vyro, kuris aiškiai žinojo, kaip pagaminti gerą saldumyną. Jo vardas – Louis-Ernest Ladurée.

Nuo to laiko macarons‘as buvo ne kartą tobulinamas ir tarsi iš naujo atrandamas – formos, skoniai, spalvų gama. 21 a. pradžioje, konditeriai pradėjo siūlyti macarons‘us su skirtingais įdarais, o žymūs konditeriai įnėšė naujų vėjų į macarons‘ų istoriją pasiūlydami sūrius ir pikantiškus variantus, tokius kaip, baziliko ir mėtos ar talandietiško kari (angl. „curry“).

2006 m. pasirodė filmas Marie Antoinette, kuriame karalienė sėdi apsupta saldžių ir spalvotų macarons‘ų piramidžių (beje, šiuos macarons‘us irgi gamino garsieji saldumynų namai Ladurée). Nuo tada macarons‘ai išgyvena didžiausią populiarumo „sprogimą“ ir paplinta po kitas pasaulio šalis: Šiaurės Ameriką, Kiniją, Japoniją ir Pietų Korėją.

Dar verta paminėti, kad macarons‘ai net turi savo dieną, kuri yra Kovo 20 – oji. Ji buvo pasūlyta 2005 m. Pierre Hermé, dar vieno garsaus prancūzų konditerio. Ta diena yra švenčiama visame pasaulyje ir macarons‘us pardavinėančios parduotuvės savo klientams siūlo nemokamus pavyzdžius.

4 pav. Macaroons

Tarte Tatin pyragas

„Tarte Tatin” pyragas – apverstas obuolių pyragas. Pyrago gamybai yra naudojami karamelizuoti obuoliai, kurie yra apdengiami tešlos lakštu. Toks pyragas yra tiesiog ruošiamas keptuvėje ir tada keliauja į orkaitę. Iškeptas pyaragas yra apverčiamas.

Šio pyrago kilmė išties įdomi. 1880 m. pietų Prancūzijoje, viešbutyje pavadinimu Hotel Tatin visiškai atsitiktinai gimė šis pyragas. Tuo metu šiam viešbučiui vadovavo dvi sesrys Stephanie ir Caroline Tatin. Egzistuoja keletas prieštaringų istorijų apie šio pyrago kilmę, tačiau populiariausia istorija skamba taip: viena iš seserų Stephanie Tatin, kuri daugiausia laiko praleisdavo virtuvėje, vieną dieną turėjo begales darbo. Ji ėmėsi gaminti tradicinį obuolių pyragą, bet netyčia per ilgai paliko oboulius ant viryklės burbuliuojančiame sviesto ir cukraus padaže. Užuodusi degėsio kvapą, ji tiesiog dar bandė išgelbėti tuos obuolius ir paėmusi tešlos lakštą, uždengė obuolius ir su visa keptuve įdėjo į orkaitę. Iškepusį gaminį, apvertė į lekštę. Kas labiausiai nustebino, tai viešbučio svečių reakcija. Jie buvo tiesiog sužavėti tokiu desertu. Šis pyragas tapo Hotel Tatin viešbučio tarsi vizitine kortele. Iki šiol istorikai ir maisto žinovai aiškinasi, ir galbūt net ginčijasi dėl šio pyrago tikslios kilmės. Nors šis pyragas išgarsino viešbutį Hotel Tatin, jam vadovaujančios seserys, net nebandė šio patiekalo kažkaip įprasminti, parašyti receptų knygą ar paviešinti pyrago receptą. Jos net nevadino šio pyrago Tarte Tatin. Seserų nuopelnai buvo įvertinti ir suteiktas pripažinimas žymaus prancūzų autoriaus Curnonsky, o taip prie seserų saldaus šedevro išgarsinimo prisidėjo ir Paryžiaus restoranas Maxim‘s.

5 pav. „Tarte Tatin” pyragas

Mille-feuille

Mille-feuille – iš prancūzų kalbos išvertus reiškia „tūkstantis lapų“. Tai sluoksniuotas, trapus, kreminis pyragaitis, tiesiog viskas viename. Dar vadinamas, kaip plikyto kremo ar vanilinis pyragėlis (angl. Custard/Vanilla Slice), Napoleonas. Šis gardumynas nėra per saldus, labai įvairus, tačiau tuo pačiu lengvas, bet išskirtinio skonio. Tradiciškai pyragėlį sudaro 3 tešlos lakštai ir 2 plikyto kremo sluoksniai, o viršus padengiamas vaniliniu glaistu arba dekoruojamas kakavos milteliais. Modernesnė šio recepto versija, kai tarp tešlos lakštų yra dedamos šviežios uogos, šokolado drožlės ar karamelė.

Nors visi puikiai žinome šį desertą, tačiau jo kilmė ir istorija nėra visiškai aiškios. Pirmasis įrašas apie Mille-feuille randamas 1600 m. Prancūzijoje, gastronomijos metraštininko François Pierre de la Varenne receptų knygoje. Po maždaug šimtmečio aukštosios Prancūzijos virtuvės šefas Marie-Antoine Carême mįslingai užsiminė apie šį desertą kaip apie „senovės receptą“. Kartais šis saldumynas dar yra vadinamas Napoleonu. Beje, verta paminėti, kad toks pavadinimas neturi jokių sąsajų su prancūzų didvyriu Napoleonu Bonapartu, o daugiau yra siejamas su Italijos miestu Neapoliu.

6 pav. Mille-feuille

RECEPTAI

Crepe blyneliai

Vienam litrui tešlos reikės:

• 3 šaukštų granuliuoto cukraus;
• 1 ¾ puodelio miltų;
• 1 arbatinio šaukštelio jūros druskos;
• 3 kiaušinių;
• 3 kiaušinių trynių;
• 6 šaukštų ištirpinto nesūraus sviesto;
• 1 ½ puodelio pašildyto nenugriebto pieno;
• 3 šaukštų brendžio.

Gaminimo eiga

• Sumaišykite cukrų, miltus ir druską.
• Suplakite kiaušinius ir trynius.
• Įpilkite pusę cukraus, miltų ir druskos mišinio į kiaušinius ir sumaišykite iki vientisos masės, vėliau supilkite antrą pusę ir vėl sumaišykite.
• Maišydami paeiliui į tešlą pilkite pašildytą pieną, brendį ir ištirpintą sviestą.
• Paruoštą tešlą palikite 4-6 valandoms.
• Kepkite ant lengvai sviestu išteptos keptuvės. Vienam blyneliui pilkite 2 šaukštus tešlos. Kepkite apie dvi minutes, arba kol švelniai paruduos ir apvertę dar vieną minutę.

Kanelės

Ingredientai

• Pienas – 500 ml
• Miltai – 100 g
• Kiaušiniai – 1 vnt.
• Kiaušinio tryniai – 2 vnt.
• Cukrus – 200 g
• Romas – 2 a. š.
• Vanilės lazdelė – 1 vnt.
• Sviestas – 60 g
• Medus – 1 š.

Gaminimo eiga.

 Pieną užviriname ant ugnies su sviestu (50 g) ir cukrumi. Sudedu išimtas vanilės sėklas. Kai užverda, nukeliame nuo ugnies ir palieku kiek atvėsti.

 Suplaku kiaušinius, sumaišau su miltais. Po truputį, vis maišydama, pilu pieno masę. Kai tešla tampa vientisa ir lygi, įpilu kelis šaukštelius romo (aš naudojau labai stiprų, skirtą specialiai gaminimui, todėl jo reikėjo mažiau. Paprasto galima dėti ir kokius 4 šaukštelius).

 Tešlą uždengiu maistine plėvele ir dedu į šaldytuvą 24 valandoms. Beje, bandžiau kepti ir po 12val., tai jei labai skubat – labai didelio skirtumo nėra – galite kepti

 Taigi kitą dieną likusį sviestą pašildau kartu su medumi. Šia mase ištepu formeles ir pilu tešlą.

 Kaneles kepiau maždaug 1 val. ir 10 min. įkaitintoje orkaitėje iki 180 laipsnių.

 Smagioji dalis! Iškepusias kaneles dedam dar vienai dienai į šaldytuvą ir po jos jau bus galima valgyti. Kančia! Bet skonis tobulas

Krem Briule

Ingrediantai.

• 500 ml 35% grietinėlės,
• 5 trynių,
• ½ vanilės ankšties,
• 3-5 šaukštų cukraus.
• Užbaigimui – atviros ugnies degiklio.

Gaminimo eiga.

• Pusę litro plakamosios grietinėlės pilame į puodą. Vanilės ankštį pjauname pusiau per visą ilgį, peiliu išskobiame sėklytes ir dedame į grietinėlę. Viską kaitiname ant vidutinės kaitros.
• Kol orkaitė ruošiasi, imame dubenį, į jį įmušame 5 kiaušinių trynius ir beriame 3-4 šaukštus cukraus. Gerai išmaišome šluotele. Kiaušinius užpilame įkaitusia grietinėle ir vėl sumaišome. Telieka šitaip paruoštą masę išpilstyti į keramikinius indelius. Kiekvieną indelį sandariai „uždarome”  – uždengiame folijos gabalėliu. Tai padės kremui įkaisti ir greičiau sutvirtėti. Viskas! Sudedame indelius ant įkaitusios orkaitės grotelių – tegul garai juos kaitina 45 minutes. Nustatyti reiktų 96°C temperatūrą.
• Kai išimsite krembriulė – būtinai leiskite kremui atvėsti. Pravėsusį galima net sudėti į šaldytuvą (tik uždenkite folija, kad neprisigertų šaldytuvo kvapų), nes karamelinę plutelę galima formuoti tik tuomet, kai desertas atšalęs ir sutvirtėjęs.
• Plutelė yra labai svarbi krembriulė dalis, labai svarbu nepersistengti ir nesudeginti cukraus. Imame šaukštelį rudojo cukraus ir tolygiai barstome ant kremo. Tuomet imame į rankas atviros ugnies degiklį ir laikydami jį keli centimetrai nuo cukraus – deginame. Kai cukrus taps gražios auksinės spalvos – stop! Nieko nebedarykite, tik leiskite karamelei sustingti. Ir tada jau beliks atsisėsti, pasiimti šaukštelį ir mėgautis.

Macarons pyragaičiai

Ingredientai

• 200 g Migdolų miltai
• 50 g Cukraus pudra
• 4 vnt. Kiaušinių baltymai
• žiupsnelis Druskos
• 3 šaukštai Cukraus
• 0,2 šaukštelis Migdolų esencijos
• 3 šaukštai Aviečių džemo

Gaminimas

• Dubenyje gerai sumaišykite migdolų miltus, druską ir cukraus pudrą.
• Atskirkite kiaušinių baltymus ir trynius.
• 2 minutes plakite kiaušinių baltymus. Į baltymus suberkite cukrų, supilkite migdolų ekstraktą ir plakite iki standžių putų.
• Baltymus sumaišykite su migdolų miltais ir gerai išsukite su mediniu šaukštu.
• Maišykite tol, kol tešla bus kaip skystas medus.
• Supilkite tešlą į konditerinį maišelį ir ant kepimo popieriumi ištiestos kepimo skardos išspauskite apie trijų centimetrų skritulius.
• Palikite apie valandą juos apdžiūti.
• Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 14 minučių.
• Ištraukus iš orkaitės palaukite kol pilnai atvės, pertepkite aviečių džemu (galima ir kitokio skonio džemu ar Nutella) ir sulipdykite abi puseles.

Prancūziškas obuolių tartas

Ingredientai.

• 100 g cukraus
• 7 obuolių
• 30 g sviesto
• 1 šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos lakšto.

Gaminimas.

• Obuolius nulupame, išpjauname sėklas ir perpjauname pusiau. Pasiruošiame nedidelę apvalią kepimo formą, iš kurios netekėtų skysčiai, – į formą pilsime karamelę. Įjungiame orkaitę – temperatūra 180 °C.
• Į nedidelį puodelį suberiame cukrų ir pradedame jį kaitinti. Paverdame kelias minutes, kol jis pasidarys tamsios karamelės spalvos. Karamelę supilame į formą ir leidžiame kelias minutes atvėsti. Į kepimo formą su karamele glaudžiai sustatome obuolių puseles – galite jas sudėti žiedais. Į tarpelius tarp obuolių įpjaustome sviesto gabaliukų ir šauname kepti į įkaitiną orkaitę 30 minučių.
• Iš kameros išimame šaldytą tešlą, kad ji šiek tiek apšiltų. Sukepusius obuolius ištraukiame iš orkaitės, ant jų užklojame tešlos lakštą ir dar kepame 30 minučių. Iškepusį pyragą dedame į šaldytuvą – jis turi visiškai atvėsti, o karamelė įsigerti į obuolius.
• Patiekdami šiek tiek pašildome formos dugną, kad nuo jos atkibtų pyragas, ir apverčiame į lėkštę. Patiekiame kambario temperatūros. O jei valgysite su vaniliniais ledais, tai bus pati tikriausia obuolinė prancūziška klasika.

Mille-feuille

Ingredientai tešlai:

• 700 g „Kauno Grūdų“ „Ekstra“ kvietinių miltų;
• 500 g sviesto;
• 1 kiaušinis;
• 4 valgomieji šaukštai grietinės;
• žiupsnelio druskos.

Ingredientai kremui:

• 500 g sviesto;
• 120 g kvietinių miltų;
• 350 g cukraus;
• 2 kiaušinio tryniai;
• 1 stiklinė pieno;
• 4 arbatiniai šaukšteliai vanilinio cukraus.

Gaminimas:

• Ant medinės lentos paberiame miltus, užbarstome druskos, padarome duobutę, supilame grietinę, įmušame kiaušinį, sudedame atšaldyto sviesto gabaliukus ir kapojame tol, kol nelieka sausų miltų. Tada tešlą suspaudžiame į rutuliuką, pridengiame ir atšaldome. Imame po nedidelį tešlos gabaliuką ir kočiojame plonyčius papločius.
• Papločius apipjauname pagal pageidaujamo dydžio formą ir subadome šakute. Skardą išklojame kepimo popieriumi, šiek tiek sudrėkiname vandeniu, dedame paplotį ir kepame iki 170-180 oC temperatūros įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai pagelsta. Taip išsikepame visus torto papločius.
• Torto kremui skirtą sviestą išlydome, suberiame miltus ir maišant pakaitiname, kol miltai pradeda gelsti. Atskirai užviriname pieną su cukrumi ir plona srovele stipriai maišant supilame į sviestą su miltais. Nuolat maišant truputį pakaitiname, nukeliame nuo ugnies ir atvėsiname. Tada po vieną įmušame kiaušinio trynius, suberiame vanilinį cukrų ir gerai išplakame, kol kremas tortui pasidaro purus.
• Atvėsusius torto papločius pertepame paruoštu kremu, truputį paspaudžiame. Galima vieną paplotį pertepti rūgštesne uogiene (pvz. spanguolių). Torto viršų ir kraštus aptepame kremu ir apibarstome trupiniais. Perteptas tortas „Napoleonas“ laikomas per naktį šaldytuve, kad kremas geriau įsigertų į papločius.