METALO VARTOJIMO PRADŽIA. Pirmieji žalvario (alavo ir vario lydinys) dirbiniai – kotinis durklas iš Veliuonos, antkraštiniai kirviai į Lietuvą pateko apie 1800-1600 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos. Vietiniai žalvariniai dirbiniai -baltiški kovos kirviai, apyrankės, antkaklės ir kiti – pradėti gaminti apie 1500 m. pr. Kr. Atvežtinis metalas buvo brangus, jo buvo nedaug. Žalvario amžių skiria ne tik saviti metaliniai dirbiniai, bet ir pasirodę iki tol nežinoti, o vėliau baltams itin būdingi paminklai: piliakalniai – įtvirtintos sodybos, įrengtos upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose, kurios ilgainiui virto medinėmis pilimis, ir pilkapiai, mirusiųjų kapai, atsiradę supylus virš palaidoto mirusiojo didelį, aukštą sampilą – kalvelę.
Nauja laidojimo forma – pilkapiai – žalvario amžiuje paplito pajūryje (Akmenės, Danės, Priegliaus baseinai). Tai vadinamoji Vakarų baltų pilkapių kultūra. Pilkapiai taisyklingos apskritos formos, supilti iš žemės, prie jų pagrindo koncentriniai akmenų vainikai, o juose aptinkami griautiniai bei degintiniai kapai. Lietuvoje žinome 18 tokių pilkapynų, iš kurių 13 jau tyrinėta: Šlažiai (Klaipėdos raj.), Ėgliškiai, Kurmaičiai, Kveciai (Kretingos raj.). Šiuose pilkapiuose įkapių mažai, o apie 1300-1000 m. pr. Kr., įsigalėjus mirusiųjų deginimo papročiui, jų dar labiau sumažėja. Manoma, kad mirusiųjų deginimo paprotys atėjo į Lietuvą iš Vidurio Europos, iš Padunojės srities. Iš ten buvo atvežama žalvario žaliavos, o, kita vertus, Padunojės sritis buvo vienas pirmųjų mirusiųjų deginimo centrų Europoje. Šis paprotys pirmiausia apėmė Vakarų Lietuvos ir buv. Rytprūsių teritoriją, t.y. prekybinius
kraštus. Kiek vėliau, ankstyvajame geležies amžiuje, toks paprotys išplito visoje Lietuvoje. Už atvežtinį metalą baltai atsilygindavo, matyt, pagrindine preke -gintaru, kuris pasiekdavo ne tik Vidurio, bet ir Pietų Europą. Lietuvos pajūryje žalvario dirbinių randame žymiai dažniau nei Vidurio ir Rytų Lietuvoje, kuri buvo toliau nuo prekybos kelių ir gintaro prekybai neturėjo. Kaip ir kodėl iš neolitinės Pamarių kultūros susiklosto naujų papročių turtinga pilkapių kultūra – atsakymo dar nėra.
5 pav. Plokštelinis antsmilkinis. I-II a. Žalvaris, D=ll cm. Pakalniškiai, Panevėžio raj.
Žalvario amžiuje į rytus nuo Vakarų baltų pilkapių kultūros susiformuoja brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuri apėmė visą dabartinę Rytų Lietuvą, Šiaurės Vakarų ir Vidurio Baltarusiją bei Pietryčių Latviją. Ši kultūra apima vėlyvąjį žalvario, ankstyvąjį geležies bei senąjį geležies amžius, t.y. laikotarpį nuo I tūkstantmečio pr. Kr. iki III-IV a. pr. Kr. Brūkšniuotosios keramikos kultūra taip pavadinta dėl jai itin būdingų lipdytų puodų, kurių sienelės, prieš išdegant, būdavo išbraižomos vertikaliais ir įstrižais brūkšniais, primenančiais subraižymus žolių gniūžte. Geriausiai šią kultūrą pažįstame iš tyrinėtų ankstyvųjų Lietuvos piliakalnių, ant kurių buvo įkurtos, įtvirtintos senovės gyvenvietės (Dūkštas, Nevieriškės, Petrašiūnai, Moškėnai, Narkūnai ir kt.). Brūkšniuotoji keramika ypač paplitusi Užnemunės ir Rytų Lietuvos, Pietų Latvijos ir Vidurio Baltarusijos teritorijose, t.y. areale, kur ir formavosi vėlesnės lietuvių bei latvių gentys. Dar labiau į rytus nuo jų, iki pat aukštutinės Okos baseino taip pat gyveno rytų baltai. Šioje teritorijoje susidarė baltiškos Dnepro-Daugavos, Okos aukštupio, Juchnovo, Milogrado kultūros. Kalbininkų manymu, dauguma iš ten žinomų baltiškų vietovardžių,
6 pav. Šaukštelinė ir dėželinė antkaklės. III a. po Kr. D=16 cm. Akmeniai, Kelmės raj.; Vaitiekūnai, Radviliškio raj.
upėvardžių irgi atsirado ne vėliau kaip II tūkstantmetyje pr. Kr. Taigi tuo metu baltai gyveno didžiulėje Vidurio Europos teritorijoje, kuri apėmė dabartinę Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, šiaurės vakarų Ukrainą, vakarų Rusiją, buv. Rytprūsius ir šiaurinę Lenkiją. Protobaltai II—I tūkstantmetyje pr. Kr. buvo išplitę labai plačiai ir tapo viena pagrindinių etninių grupių centrinėje miškų zonoje Rytų Europoje. Dabartinės lietuvių ir latvių žemės teužima 1/6 šios buvusios teritorijos.
Ankstyvosios gyvenvietės su dar nežymiai brūkšniuota keramika atsiranda II tūkstantmetyje pr. Kr. Rytų Lietuvoje žinoma apie 60 tokių paminklų (žymiausios Bratoniškių, Žaliosios, Samantonių ir Kernavės gyvenvietės). Šios gyvenvietės įrengtos buvusių mezolito-neolito stovyklų vietose. Jose daug titnago dirbinių, yra ne tik virvelinės, bet ir jau nežymiai brūkšniuotosios keramikos.
I tūkstantmetyje pr. Kr. šie gyventojai daugiausia gyveno įtvirtintose gyvenvietėse, ankstyvuosiuose piliakalniuose. Rytų Lietuvoje žinoma apie 110 tokių piliakalnių. Piliakalnių aikštelės dar nebuvo didelės (maždaug 50-60 x 35-45 m dydžio), jie dar neturi labai didelių įtvirtinimų: kartais aikštelės pakraščiuose buvo supilamas ir iškasamas griovys (Narkūnai, Sokiškiai), kai kada padaromos užtvaros iš statmenai sukaltų kuolų, išpintų žabais. Tokio aptvaro viduje, piliakalnio aikštelėje, stovėjo antžeminiai, stulpinės konstrukcijos stačiakampiai pastatai su atviro tipo židiniais viduje. Pastatų, matyt, daugiau buvo aikštelės pakraščiuose, o jos viduryje buvo kiemas (Nevieriškės), bet kartais užstatoma ir visa aikštelė (Sokiškiai, Narkūnai). Pirmaisiais amžiais po Kr. gim., atrodo, piliakalniuose paplinta ilgi pastatai, kurie iš visų pusių apjuosia aikštelę – kiemą (Aukštadvaris). Ankstyvame piliakalnyje statyti pastatai nevienodi: vieni, „ilgieji” apie 6-8 x 3 m dydžio, turėjo 2-3 patalpas su židiniu (Narkūnai), kiti, mažesni apie 4-5 x 4-6 m dydžio (Nevieriškės). Pagrindinis šių piliakalnių gyventojų verslas – gyvulininkystė.
Auginta daugiausia stambus ir smulkūs raguočiai, kiaulės, arkliai (Narkūnuose apie 78%, Nevieriškėse apie 92% visų rastų gyvūnų kaulų priskirti naminiams gyvuliams). Medžioklė, ypač žvejyba, jau buvo pagalbiniai verslai. Apie šio laikotarpio žemdirbystę žinome nedaug; piliakalniuose randami geležiniai peiliai-pjautuvėliai, akmeninės trinamosios girnos, verpimo verpsteliai rodo, kad auginta ne tik javai, bet ir linai, kanapės. Piliakalniuose rastos metalo liejimo formos, pavieniai metaliniai dirbiniai rodo, kad ten buvo ir amatų centrai. Vis dėlto didžioji dalis darbo įrankių bei ginklų ir toliau buvo kauliniai ir, matyt, mediniai (Nevieriškėse iš 622 radinių apie 250 yra akmeniniai, o 277 – kauliniai). Visuomenės pagrindą sudarė didelė šeima. Kelios tokios šeimos sudarė giminę, o viename ankstyvajame piliakalnyje gyveno nuo 30 (Nevieriškėse) iki 100 (Narkūnuose) žmonių.
Pirmieji geležiniai dirbiniai galėjo Lietuvą pasiekti VII-VI a. pr. Kr., o pasigaminti geležį iš vietinės balų rūdos dar ilgai nemokėta. Geležiniai dirbiniai ankstyvajame geležies amžiuje (550 m. pr. Kr. – Kr. gim.) buvo atvežtiniai, jų turėta mažai, o pagrindiniai įrankiai ir toliau buvo akmeniniai ir kauliniai. Pastebimas materialinės kultūros tarsi sumenkėjimas, kuris aiškinamas to meto klimato atšalimu ir Vidurio Europoje vykusiu genčių kraustymusi, kuris atkirto įprastus prekybos kelius. Pagrindinis baltų verslas ir toliau liko gyvulininkystė, bet pamažu didėjo ir žemdirbystės reikšmė. Auginti javai (miežiai, vasariniai kviečiai) sėti į išdegintus miško plotus (lydiminė žemdirbystė), o tokiam darbui reikėjo didelių bendruomenės pastangų.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros laidojimo paminklų beveik nežinoma. Dalis archeologų šiai kultūrai priskiria Lankiškių (dab. Baltarusija), Paveisininkų (Lazdijų raj.) kapinynus. Neseniai ankstyvojo geležies amžiaus kapinynas aptiktas Kernavėje, Pajautos slėnyje (Širvintų raj.). Atrodo, šio laikotarpio kapai buvo tik degintiniai, laidota kapuose su akmenų konstrukcija, urnose ar tik paprastose duobutėse.
