Lietuvos istorijos mokslas Motiejus Strikauskis. 1548-1582 ra. (Raižinys, pridėtas prie jo „Kronikos” 1582 m. leidimo). Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo oksliškai tyrinėti svetimšaliai — rusai, lenkai ir vokiečiai. Jiems, žinoma, pirmiausia rūpėjo savo tikslai, o ne istorinė tiesa. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Nuo tos tendencijos Lietuvos istorija pradėta valyti tik paskutiniais laikais, kai ją pradėjo tyrinėti patys lietuviai. Seniausieji Lietuvos istorijos raštai prasideda Vytauto laikais. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų. Keletas jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos pžvalgą. Pirmosios jų buvo rašomos ta pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. XVI amž. gale (1582 m.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, lenkiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . Antroje XVI a. pusėje kaunietis jėzuitas A.
V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją —”Historia Lituana” (2 t.). Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai.
Daugumas jų rašo lenkiškai, bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai, rašyti lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. D a u k a n t o , kuris parašė net kelis Lietuvos istorijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių”, „Būdą senovės lietuvių”, „Lietuvos istoriją” — 2 t.). O vysk. V a l a n č i u s parašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t.). Iš šito periodo Lietuvos istorikų, rašiusių lenkiškai, reikia paminėti Lydos bajorą T. N o rb u t ą, kuris nuo 1835 iki 1841 m. išspausdino didžiulį 9 tomų veikalą, pavadintą „Lietuvių tautos istorija”. Jis buvo inžinierius, o ne istorikas, todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu.
Kai 1832 m. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą, jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti šviesesni Lietuvos bajorai. Bet apie XIX a. vidurį, ypač po antrojo lenk mečio (1863 m.), kai rusų valdžia išdraskė visus Lietuvos
bajorų kultūros židinius, tas d.ubas buvo apleistas. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru »ų ir lenkų rankas.
Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų. Jiems rūpėjo įrodyti, kad senovės didžioji Lietuvos kunigaikštija, kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai, buvusi rusiškos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė, kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška, todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumentų šitai savo tezei paremti. Lenkai ėmė rūpintis Lietuvos istorija, norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti, kad Lietuva buvusi jų kultūros įtakoje, kad ji sudariusi su Lenkija vieną
valstybę ir kad jos visuo Teodoras Norbutas (1784—1864 m.). A. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos” I d. viršelinis lapas. (Istorija spausdinta 1650 m.
Dancige). menė buvusi lenkiška. Tiesa, lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau, t. y. Vilniaus universiteto metu; bet tada rašė daugiausia iš Lietuvos kilę bajorai, kurie nors ir kalbėjo lenkiškai, tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim, todėl stengėsi parodyti didingą savo krašto
praeitį. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo išgarbinti kultūrinę Lenkijos misiją, įrodyti, kad lenkai apšvietę”barbarus” pagonis lietuvius.
Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Jie Lietuvos pasieny atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Todėl jų istorikai stengėsi iškelti savo tautos nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti, kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy, o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte.
Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. Lig šiol, kaip matėm, Lietuvos istoriją rašė svetimieji, — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti, kad Lietuva buvusi rusiška, lenkai — kad ji buvusi lenkiška, o vokiečiai norėjo įrodyti, kad jų užgrobtos žemės priklausančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokia ji tikrai yra buvusi. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai, ir dar nedaug jo tenudirbta, ne viskas dar išaiškinta. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų.
