Lietuvos įstatymai ir Statutas
Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Gyvenimas buvo tvarkomas papročių teise, kurios laikėsi tiek valdo-
233
vai, tiek gyventojai. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo absoliutiška, ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės, ji ėmė reikalauti, kad teisės būtų surašytos. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose, vadinamuose privilegijomis. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės, kartais tik vienos kurios srities, o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą, jis būdavo vadinamas krašto privilegija, jei tik vieną sritį — provincijos privilegija. Be to, dar būdavo privilegijų, duodamų Bažnyčiai, miestams, žydams ir t. t. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams, nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui, bajorams arba dvasininkams, — vadinasi, tam, kam priklausė dvarai. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug; be to, jos būdavo nevienodos, daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti visoje toje painiavoje. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti, t. y. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rinkinį, veikiantį visame krašte. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. Lietuvos Statuto vardu.

Lietuvos įstatymai ir Statutas
Lietuvos įstatymai ir Statutas

Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. Antai dar 1387 m. Jogaila, krikštydamas Lietuvą, buvo davęs dvi krašto privilegijas, kurių viena apibrėžė bajorijos, o kita katalikų Bažnyčios ir katalikiškosios bajorijos teises (žiūr. 111 psl.). Naujų teisinių normų davė 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegija, suteikta Horodlėje (žiūr. 131 psl.), ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. privilegija (žiūr. 170 psl.). Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. 180 psl.). Pirmasis bandymas įstatymus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m., išleidus vadinamąjį Kazimiero Teisyną. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžiamosios teisės ir teismo proceso dalykus. Po jo, 1492 ir 1506 m. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos, kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų, o 1522 m. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti statutą, kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios teisės. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m.
I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises suvedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. Visas Statutas padalintas į 13 skyrių, o šie — į 282 straipsnius. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį, kitas — valstybės gynimą, trečias — bajorų žemės teises, ketvirtas — paveldėjimo teises, penktas — įvairiausius kriminalinius nusikaltimus, ir t. t.
Statutas, paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goštautui, buvo taisomas kelių komisijų. Jame surinktos teisės paimtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Tuo jis ir reikšmingas, nes yra visiškai lietuviškas. Tiesa, jame yra nemaža bajorijos teisių, pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų, tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. Jis daug kuo pralenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. Lenkai nuo Kazimiero Didžiojo laikų, t. y. nuo XIV amž., turėjo savo teisių rinkinį, vadinamąjį Vislicos Kodeksą, tačiau Lietuvos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. Vislicos Kodekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai, o Lietuvos Statute yra savotiška sistema, atsakiusi to meto teisių mokslo reikalavimams.
Naujos Statuto laidos. Išleidus pirmąjį Statutą, veikiai pasirodė, kad jis reikalingas pataisų. Nauj5s Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė, ir jis tebuvo paskelbtas tik 1 5 6 6 m. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.
Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistema-tizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Todėl netrukus pasirodė, kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpintis dar tais pačiais 1566 m., tačiau ji, — trečia ir paskutinė laida, — teišėjo vos 1588 m.
Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės; jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos
235
mokslo reikalams). Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pradžių gudų kalba, o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai.
Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis, nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezultatas. Be to, jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietuvos valstybės gyvenimui. Mat, tuo metu buvo labai aktualus klausimas, kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime, nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kunigaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Todėl, išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą, lietuviai išreikalavo, kad jis savo 1447 m. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti, kad ne-susiaurėtų Lietuvos sienos. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos, bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m.), tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje.

Ankstesnis straipsnisTeismų ir administracijos reforma 1564—1566 m.
Kitas straipsnisLietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje.