XV amžiaus pradžioje tokios aukštuomenes šeimos kaip Mediči, Este ir Visconti, įkūrė savo mados namus tik jų šeimoms. Ir ėmė garsinti korsetus. Pirmasis vadinamas didysis korseto periodas susijęs su Ispanų XVI-XVII amžiaus vidurio mada – ji moterį darė visiškai “plokščią”. Korsetas – tai buvo kietas diržas gamintas iš metalinių, medinių siaurų juostelių, ir kaulo detalių. Figūra įspausdavo tarsi į šarvus. Beaugančioms mergaitėms nakčiai ant krūtinės net dėdavo švino plokštes, kad nesivystytų krūtinė. Bet XVII amžiaus vidury prancūzai baigė šios griežtos mados etapą ir grąžino į gyvenimą dekolte, ėmė akcentuoti biusto grožį. Korsetus pradėjo siūti iš satino, atlaso šilko, puošė dailiausiais nėriniais. Jie darėsi panašus į lanko formos krūtinės atramą. Jeigu figūra neatitikdavo idealo, padėdavo įdėklai.
Po 1789m. Prancūzijos revoliucijos Europoje vyko perversmas ir aukščiausieji valdžios nariai bandydami pagerinti ir atstatyti padėtį šalyje pasinaudojo senovės Graikijos politinę ir socialinę struktūrą, to meto modeliu. Tai palietė visus gyventojus ir graikiškoji “manija” įkvėpė ir mados kūrėjus. Graikiškasis stilius vėl buvo begalo madingas. Apvali krūtinė ir apvali figūra buvo idealios moters formos. Toks moters idealas buvo madingas iki pat Napaleono eros. Tvirti suspausti drabužiai buvo spindintys šviesoje. Siuvamos iš vieno gabalo suknelės ir nešiojamos po kūno spalvos standaus prigludusio ir išreiškiančio natūralias moters linijas drabužio. Ši “Imperinė linija” greitai pasiekė Angliją. Tačiau vyresnės ir konservatyvesnės moterys rengėsi taip kaip ir ankščiau.
Ši “Imperinė linija” ilgai negyvavo. Pilnesnių figūrų moterys nemėgo ir nebenorėjo išryškinti savo linijų ir sakydavo jog su tokiais prigludusiais drabužiais jos tarsi jausdavosi neapsirengusios. Šviesūs ir lengvi audiniai, kurie be abejo tiko tik Atėniškajam klimatui, nelabai pritiko vėsesniam ir gerokai drėgnesniam Paryžiaus ar Londono klimatui.
XVIII amžiaus pabaigoje vėl atgimė korsetas. Į brangiausius korsetus buvo įsiuvami net banginio ūsai. Tai labai patvari ir lanksti medžiaga. Korsetus vilkdavo ant apatinių marškinių, kad stipriai neįsirėžtų į kūną ir nesukeltų didelio skausmo. Jų gamyba reikalavo didelio meistriškumo, todėl šios drabužių detalės gamintojai buvo labai vertinami. Reikia pridurti, kad korsetus nešiojo ne tik moterys, bet ir vyrai – jie susiverždavo viršutinę liemens dalį.
1810 m.pasirodė pirmas milžiniškos apimties, gana lengvas korsetas. Jis tapo tiesiog išsigelbėjimu moterims norinčioms padailinti savo kūno linijas.
1820m pasirodė korsetas dar labiau suspaudžiantis moters liemenį. Ši naujoji versija visiškai apvertė moterų gyvenimus ir toks korsetas tapo begalo madingas.
Tuo pat metu atsirado ir dar vienas tipas korsetų. Tai buvo taip pat vienas iš pirmųjų korsetų , kuris turėjo atskirą krūtinės dalį , iš dviejų dalių, ir liemens dalį. Tokie korsetai labai išpopuliarėjo. Ir buvo begalo mėgstami XVIII amžiuje.
Po kelių metų Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad visuomenė per daug “pasileido” po Revoliucijos ir vėl buvo nuspręsta grįžti prie senųjų idealių formų madoje. Moterys turėjo tapti begalo plonos bent iš pažiūros lengvos ir grakščios. Todėl 1840-siais korsetai tapo komplikuoti, ir stipriai suveržiantys moters liemenį, kad paslėptų natūralias kūno linijas ir priartintų figūrą prie idealo. Tokį korsetą buvo labai sunku užsidėti ir prireikdavo net kelių žmonių jį užveržti, tad kai kurios moterys tuo metu tiesiog jų nenusiimdavo keletą dienų ar net savaičių, todėl asmeninė moters higiena krito į žemiausią tašką.
Karalienės Viktorijos karaliavimo periodu (1837 -1910 ) buvo aukštinamas per didelis manieringumas ir drovumas. Ironiška , bet būtent šiuo periodu apatiniai drabužiai buvo ypač įdomūs, tačiau apie tai buvo mažai kalbama ir begalo slepiama, net cenzūruojama. Toks apatinio drabužio slėpimas ir nematomumas padarė jį ypač paslaptingu ir net mistiniu, labai vertinamu ir traukiančiu nei bet kada ankščiau. Apatiniai marškiniai, apatinės kelnės, sijono lankas ir korsetas visiems laikams liko žmonių mintyse kalbant apie 1840-1900 metus. Tai buvo didelio seksualumo laikotarpis.
Ideali Viktorijos laikų moteris turėjo griežtai mažą svorį , buvo sakoma jog moteris turi atrodyti tarsi vapsva. Kuo labiau pas moterį suveržtas korsetas tuo dorovingesnė ir nekaltesnė ji atrodė. Viktorijos laikų moteris visa nuo kaklo iki pat žemės buvo tarsi paslėpta po drabužiais. Apatinis rūbas taip pat buvo dengiantis visą kūną.
Besikeičiant amžiui proporcijos labiau krypo i natūralų siluetą. Tačiau toks idealas buvo tik iš pažiūros, struktūra vis tiek išliko dirbtina. Idealu tapo “S” linijos figūra. Ši naujoji mada gavo pavadinimą kaip “Gibson mergina” ( Gibson girl) . Šio periodo korsetas buvo labai iškreipiantis kaulų struktūrą norint sukurti idealią figūrą ir liniją su stačiais pečiais, pilna ir apvalia krūtine, bei atsikišusiais , apvaliais klubais. Tačiau ne toks giežtas kaip Karalienės Viktorijos laikais. Nors svoris buvo smarkiai reguliuojamas. Atsirado tokių žmonių, kurie priešinosi tokiems “iškreiptiems” idealams. Tai buvo medicinos daktarai. Jie be perstojo smerkė korsetus, tačiau jų protestai neturėjo jokios įtakos madai. I kova su korsetu mada stojo ir garus prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso. Visos moterys toliau nešiojo korsetus ir stipriai juos susiverždavo. Šiuo metu moters teisės augo, jos pačios ėmė reikalauti netgi teisės balsuoti ir vis labiau siekė save išlaisvinti. Tačiau tuo pat metu tai buvo moterims ir labai sunkus periodas. Reikėjo atsisakyti tvirtai suveržtų korsetų, kuris buvo elegancijos ir aukštuomenės simbolis.
