Tikriausiai, daugeliui iš mūsų yra tekę bendraujant su žmogumi išgirsti pašnekovą rimtu veidu sakant: „Praeitame gyvenime buvau…“ Kalbos apie reinkarnaciją, žiniasklaida mirganti „reportažais“ iš praeitų gyvenimų, meniniai filmai, kurių herojai prisimena kažin kelintąjį savo gyvenimą yra tapę įprastu mūsų kasdienybės reiškiniu. Apie priežasties ir pasekmės dėsnį arba karmą kalba daugelis religinių bei ezoterinių judėjimų. Vieni tai grindžia tam tikrų energijų, kurias sukuriame patys savo mintimis ir veiksmais, poveikiu, kiti kalba apie psichologinius veiksmo ir atoveiksmio aspektus. Net ir fizikos vadovėlyje galima perskaityti apie karmos dėsnį: niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Viename žemės pusrutulyje suvirpėjo drugelio sparnas, o kitame – kilo žemės drebėjimas…Galbūt taptų šiek tiek nejauku, jeigu susimąstytume, kad viskas šiame pasaulyje susiję būtent tokiais glaudžiais ryšiais…
Pagal tyrimus lietuviai tiki reinkarnacija ir šiuo požiūriu lenkiame visas kitas Senojo žemyno šalis, nors Biblijai tikėjimas karma, kaip ir reinkarnacija, yra svetimas. Tačiau į šį reiškinį galima žvelgti ir nesigilinant į miglotą praėjusių gyvenimų geografiją. Galbūt pakaktų ir šio gyvenimo nesėkmių, kurių galėtume išvengti, jeigu giliau suvoktume, kad visa, kas mus supa dabar, susikūrėme patys: vakar dienos mintimis ir veiksmais…
Apie karmos kilmę
Geros sveikatos, pinigų ir valdžios poreikis gimė tą akimirką, kai dvasia įsikūrė fiziniame kūne ir buvo priversta gyventi materialiniame pasaulyje. Lemtinga permaina įvyko tada, kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus sodo.
Jiems buvo leidžiama viskas, išskyrus vieną dalyką: valgyti Gėrio ir Blogio Pažinimo Medžio vaisius. Juodu paragavo. Nusižengė dėsniui. Ir už tai brangiai sumokėjo. Ne Dievas pradėjo jų karmą ; jie patys ją sukėlė. Adomas ir Ieva prarado tobulą gyvenimą. Nuo tos akimirkos kiekvienas žmogus dėl savo laimės turi sunkiai plušėti. Materialumas tapo būtinu dvasinio tobulėjimo priedu. Paprasčiau kalbant, mes turime užsidirbti maistui ir pastogei, spręsti bendravimo problemas, kęsti kūniškus negalavimus ir mirti.
Karma atsirado kartu su žmonija. Adomo ir Ievos istorija – metafora apie tai, kaip dvasia apsigyveno fiziniame kūne. ,,Rojus“ galėtų būti dar vienas žodis, reiškiantis dvasinį pasaulį – tą grožio ir harmonijos vietą, kurioje mirus kūnui apsigyvena siela. Adomo ir Ievos išvarymas mus tarsi patalpino į tam tikras sielos tobulinimo klases. Fizinis pasaulis kiekvienam iš mūsų suteikia milijonus galimybių galiausiai išmokti gyventi gyvenimus, kuriuose vyrautų pusiausvyra – harmonija. O karmos smūgiai, nors ir labai skaudūs, dažnai tampa pačiais geriausiais dalykais, galinčiais nutikti žmogui.
Nepaisant to, ar žmonės karmos dėsnį supranta, ar ne, jis galioja kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui, net jei nematėte ženklo ,,Stovėti draudžiama“, prie jūsų automobilio bus priklijuotas baudos kvitas. Paskui galėsite itikinėti pareigūną, kad esate nekalti, tačiau vis tiek būsite nubausti, nes pažeidėte įstatymą. Įstatymo nežinojimas nėra pasiteisinimas.
Kam iš mūsų neteko tuo isistikinti?
Kas yra karma?
Karma yra visuotinis priežasties ir pasekmės dėsnis. Ką pasėjame, tą ir pjauname. Turime tai, ko nusipelnėme. Esame tai, ką valgome. Jei daliname meilę, mainais gauname meilę. Kerštas atsigręžia prieš kerštautoją.
Žodis ,,karma“ reiškia veiksmą. Geri veiksmai lemia gerą karmą. Blogi veiksmai lemia blogą karmą. Kiekvienas žmogus tik pats atsakingas už savo veiksmus, o kiekvienas veiksmas sąlygoja atsaką, visais atžvilgiais lygu to veiksmo turiniui.
Karma yra teisingumas. Tai nei apdovanojimas, nei bausmė. Šiame dėsnyje nėra jokio prielankumo, nes viso to, ką gauname, turime nusipelnyti. Karma nieko – nei žmogaus gyvenimo, nei įvykių – nenulemia iš anksto. Mes patys kuriame priežastys, o karma tobulai pritaiko pasekmes.
Daugelis mano, jog jie niekaip negali pakeisti savo karmos: jei viskas nulemta iš anksto, kam dar kankintis tuščiai bandant taisyti padėtį? Būtent tai žmones ir baugina. Jiems atrodo, kad karmos tikrovė išgyvenama tik tada, kai būname pasyvūs. Bet ši nuomonė klaidinga. Karma yra veiklumas. Žmogus sugeba – akies mirksniu – priimti sprendimus, kurie nulemia jo ateitį ir pakeičia gyvenimo aspektus, trukdančius jo laimei.
Vertinkite karmą kaip tam tikra banką. Karmos bankas yra nešališka, dora, nepaperkama, patikima įstaiga. Jos milžiniškoje saugykloje kaupiami visų planetos gyventojų dvasiniai indėliai. Kai padarome gerą darbą, mūsų sąskaita kaskart pasipildo gera karma. Kiekvienas blogas veiksmas stiprina blogą karmą. Gyvenimo tikslas – nepriekaištingas šios sąskaitos balansas. Jei užduotį įvykdysite, jūs sugebėsite valdyti savo karmą. Karma yra tarsi dviejų krypčių eismas. Mūsų pareiga – padaryti viską, ką galime, kad padėtume kiekvienam sutiktajam savo kelyje. Prieš mus – visa begalybė. Mums duota aibė laiko augti dvasiškai ir ieškoti savosios laimės. Tiesiog kiekvienoje situacijoje turėtume padaryti viską, ką iš tikrųjų sugebame.
Net kai ateina sunkus metas ir mes žinome, jog ateityje jų veikiausiai bus dar niūresnių, galimybių dvasiškai tobulėti yra be galo daug. Privalome prisiminti, kad viskas yra karma, o mūsų būsimas gyvenimas priklauso vien nuo mūsų pačių.
Nėra tokio sielvarto ar džiaugsmo, kurio negalėtume susieti su mūsų veiksmais šiame ankstesniame gyvenime. Kilnūs poelgiai ir konstruktyvus mąstymas kuria teigiamą
karmą. Gerą karmą puoselėjame kaskart, kai esme optimistiški, atjaučiantys, dėmesingi ar malonūs. Tai lemia, kad gyvenimas taps ramesnis, darnesnis, jame bus daugiau meilės.
Meilė traukia meilę, dosnumas lemia gausą, o teigiamų veiksmų galia sąlygoja gerą laimės ir darnos karmą. Ir atvirkščiai – jei galvojame ir elgiamės neatsakingai, savanaudiškai, niekšingai, jei esame godūs, nedėmesingi, kerštingi, žiaurūs, tada kuriame blogą karmą. Tokio neigiamo elgesio pasekmės yra nesantaika, nepasitikėjimas ir sumaištis. Mūsų veiksmai nebūtinai turi būti blogi, kad mums ar kitiems sukeltų daug skausmo. Dažnai žmonės išgyvena didelę širdgėlą, nes jiems paprasčiausiai trūksta mūsų dėmesingumo.
Karmos ir reinkarnacijos ryšys
Karmos dėsnis negali būti atsietas nuo reinkarnacijos. Reinkarnacija reiškia, kad gyvename ne vieną, o daug gyvenimų. Mes gryžtame i žeme tol, kol tampame, savo pačių pastangomis, ,,tobuli“. Tobulumas – tai absoliutaus nesavanaudiškumo būsena. Fizinių malonumų troškimą visiškai pakeičia pasiaukojantis tarnavimas žmonijai. Iš esmės yra visų jo gyvenimų derinys, tačiau jis privalo išmokti susitelkti į tai, kaip geriausia nugyventi šį, dabartinį, gyvenimą.
Karma ir reinkarnacija – neatsiejamai susipynę reiškiniai. Kiekvienas iš mūsų, net menkiausia mintimi ir paprasčiausiu poelgiu, kuriame savo karmą, gerą ar blogą. Reinkarnacija ir gyvenimai fizinėje žemės karalystėje mums yra mokykla, skirta mokytis karmos pusiausvyros bei darnumo ir galiausiai visiškai valdyti save.
Virtinė gyvenimų mums suteikia galimybę paversti save gražia, taikinga, patenkinta, mylinčia, nesavanaudiška žmogiškąja butybe. Potyriai, kurių neprisimename, nėra paprasti. Jie yra mūsų sąmonės dalis ir slypi emocijose, troškimuose. pomėgiuose, charakteryje.
Gyvenimas yra tęsinys, ne pabaiga. Mes iškeliaujame iš fizinio pasaulio į dvasinį pasaulį su visa ta patirtimi, kurią įgijome per visus savo gyvenimus. Dvasinėje tikrovėje lūkuriuojame tol, kol siela pasirengia kaupti daugiau žinių. Tą akimirką mes atgimstame fiziniame kūne, kad tęstume savo tobulėjimą ir toliau siektume asmeninės karmos darnumo.
Koks yra reinkarnacijos tikslas?
Sri Chinmoy remdamasis indų tradicine išmintimi, sako, kad per vieną gyvenimą žemėje mes negalime visko padaryti. Jeigu liksime troškimų pasaulyje, niekada visiškai neatsiskleisime. Vaikystėje turime milijonus troškimų ir net pasiekę septyniasdešimties metų amžių pastebime, kad ne visi troškimai išsipildė ir jaučiamės nelaimingi. Kuo daugiau troškimų išpildome, tuo daugiau jų atsiranda. Norime vieno namo, paskui dviejų; vienos mašinos, paskui dviejų mašinų, ir taip toliau. Tam nėra ribų. Troškimams išsipildžius, vis tiek jaučiamės nepatenkinti. Tada tampame kitų, dar didesnių troškimų aukomis.
Dievas yra tas, kuris labiausiai mus myli. Dievo tikslas tas, kad būtų išpildyta kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė bei per mus atsiskleistų Jo sumanymas. Jis grąžins vis mus vėl ir vėl atgal, kad išsipildytų mūsų svajonės. Jeigu kas nors svajoja tapti milijonieriumi šioje inkarnacijoje, o kelionės pabaigoje mato, kad netapo juo, jei troškimas išties stiprus, jam prisieis sugrįžti vėl ir vėl atgal, kol iš tikrųjų taps milijonieriumi. Tačiau tapęs milijonieriumi, pamatys, kad vis dar kažkuria prasme tebėra elgeta, mat jo prote nėra ramybės. Tačiau jeigu įžengs į veržimosį pasaulį, galimas dalykas, neturės daug pinigų, bet turės proto ramybę, o tai yra didžiausias turtas.
O jei mūsų tikslas – artėti prie Aukščiausio, Beribio, Amžinojo, Nemirtingojo, aišku, kad vieno trumpo gyvenimo tarpsnio nepakaks. Be to, ir Dievas neleis mums pasilikti neatsiskleidusiais. Kelionę pratęsime sekančioje inkarnacijoje. Mes – amžini keliauninkai. Privalome žengti ir žengti pirmyn, kol nepasieksime tikslo. Tobulumas – štai žmogaus tikslas. Mes stengiamės patobulinti save netobulame pasaulyje. O tobulumo per vieną gyvenimą nepasieksime.
Tol, kol neatskleisime ir neapreikšime pasauliui aukščiausio Dieviškumo, esančio mumyse, mūsų žaidimas nesibaigs. Kol neužbaigėme savojo vaidmens Kosminėje dramoje, prisieina vėl ir vėl sugrįžti į pasaulį.
Reinkarnacijos įrodymai
Virdžinijos universiteto profesorius Ianas Stevensonas įrodė reinkarnaciją kaip faktą. Nuo 1961 metų jis pradėjo vietose tikrinti esamus reinkarnacijos atvejus, pavyzdžiais aiškindamas mokslines tokių tyrinėjimų galimybes. Išgirdęs apie kokiame nors šio pasaulio krašte gyvenantį vaiką, kuris prisimena savo ankstesnį gyvenimą, jis vyksta tenai – jeigu tiktai turi laiko ir tiria tą atvejį, čia jam paprastai padeda tų šalių moksliniai bendradarbiai. Kartais šiems bendradarbiams padedant apklausiama penkiasdešimt ir daugiau asmenų, kad esami prisiminimai būtų įrodyti. Jo archyve yra pranešimų apie 2500 reinkarnacijos atvejų! Septyniasdešimt iš jų jis jau visapusiškai aprašė knygose ir moksliniuose žurnaluose dar prieš išeinanat knygai ,,Reincarnation and Biology“. Jis jau paaiškino abejotinas įrodymų vietas ir nepaliko jokių dvejonių ten, kur buvo galima nepatikėti, jog reinkarnacijos iš tiesų būta. Stevensono netenkino paviršutiniškumas, kiekvieną atvejį, kiek tai buvo įmanoma, jis pats ištyrinėjo vietoje, nes nė vienas jo bendradarbis negalėjo jam prilygti moksliniu kruopštumu.
Iki Stevensono mokslinės veiklos būta nemaža pranešimų apie reinkarnacijos atvejus, taip pat patvirtintus liudytojus. Tačiau jiems trūko mokslinio pagrindo, kad viskas būtų iki galo ištirta, kad tai, kas pasakyta apie patirtus dalykus, būtų patvirtinta įrodymais. Virdžinijos valstijos (S)alotvilio universiteto psichiatrijos profesoriaus Stevensono darbais prasideda naujoji reinkarnacijos tyrimų era.
Stevensonas į daugelį ligi šiol neatsakytų klausimų pateikė išsamius, įrodymais pagrįstus atsakymus, tai pirmiausiai rodo jo didis darbas ,,Reincarnation and Biology“. Jis savo pionierišku darbu atveria naujas duris medicinos mokslui, duris į reinkarnacijos medicinos tyrinėjimų sritį. Jos kombinacija su grąžinimų terapija turėtų tapti viena iš naujojo tūkstantmečio palaimų. (Trutz Hardo Wiedergeburt – Die Beweise, 119–129p.)
Stevensonas aptiko ypač daug reinkarnacijos atvejų tarp šių tautų vaikų: Nigerijos iglų, Libano druzų, indų, birmiečių, tailandiečių, ceiloniečių, brazilų, Vakarų Kanados indėnų, taip pat vadinamosiose vakarietiškose šalyse, taigi Europoje ir Amerikoje. Tokie atvejai, aišku , neapsiriboja vien tomis šalimis. Jų pasitaiko visame pasaulyje. Ankstesnis gyvenimas dažniausiai prisimenamas tose šalyse ar tautose, kur reinkarnacija pripažįstama. Taip yra todėl, kad tėvai dažniau ir patikliau klausosi to, ką jiems pasakoja vaikai, ir galbūt net padeda jiems susieiti su ankstesnio gyvenimo žmonėmis. Bet būna, kad jie atpažįstami ir atsitiktinai. Dažnai tokie atpažinimo momentai labai jaudinantys. Paparastai tokie vaikai atpažįstami, kai tikrai įrodoma, jog kadaise jie buvo dabar jau mirę šeimos nariai, giminaičiai, kaimynai ar draugai.
Reinkarnacijos tyrinėjimai, ypač profesoriaus Stevensono veikla, pirmą kartą žmonijos istorijoje įrodė reinkarnacijos buvimą moksliškai. Jo knygoje ,,Reincarnation and Biology“ pateikti 225 pavyzdžiai apie vaikus, kurie prisimena savo ankstesnį gyvenimą ir yra gimę su ryškiais apgamais ar fiziniais trūkumais, tačiau jų pasekmės ne genetinės ar prenatalinės. Vaikų parodymai buvo moksliškai tikrinami. Dažniausiai pavyko rasti vaikų paminėtus jų ankstesniame gyvenime asmenis ar vietas ir pasirodė, kad jų pasakojimai visiškai arba beveik visiškai atitinka tikrovę.
Stevensonas kartą paaiškino, kodėl jis labiausiai domisi vaikų ankstesnio gyvenimo prisiminimais ir jam beveik nerūpi suaugusiųjų prisiminimai:
- Dėl jauno amžiaus vaikai laiko atžvilgiu yra arčiau savo ankstesno gyvenimo ir gali jį geriau prisiminti.
- Vaikai nėra prikimšti žinių apie buvusius laikus, nes apie juos nėra nieko girdėję ar girdėję mažai ir yra nieko neskaitę. (Televizoriaus kaip informacinės priemonės daugumoje Trečiojo pasaulio šalių nebuvo net iki devintojo dešimtmečio.)
- Vaikai dar nebijo pasakodami pasirodyti juokingi ar apsikvailinti.
- Suaugusieji gali supainioti tikrus ankstesnio gyvenimo prisisminimus arba juos iškraipyti, pateikdami norimą kaip esamą.
- Mokslas negali nepaisyti vaikų parodymų kaip melagingų ar išgalvotų.
Dėl visų šių priežasčių ,,moksliškiau“ – nes tai arčiau tiesos – dirbti su vaikais. Ankstesnį savo gyvenimą prisimenantys vaikai jau nuo pat pirmų žodžių pradeda pasakoti apie asmenis, daiktus ar potyrius ankstesniame gyvenime. Tačiau nuo penktųjų metų pamažu ima sekti vaikų vidinė atmintis, dešimtaisiai jau beveik nebūna likę originalių prisiminimų ir prisimenama vien tai, ką yra sakę kiti. Vis dėlto esama stulbinančių išimčių, kai žmonės visą gyvenimą prisimena ankstesnes patirtis.
Stevensono ir jo daugelio mokslinių bendradarbių tyrimų rezultatų dėka, sužinome apie vaikų lūpomis pateikiamus nenuginčijamus įrodymus, kad esama anapusinio gyvenimo po mirties ir kad žmogaus siela, daugsyk reinkarnuodamasi žemeje, atgimsta vis naujame kūne.
Pomirtinis gyvenimas
Po mirties, kaip mes sužinome iš vaikų lūpų, sielos pakliūva į tarpinį gyvenimą, kurio trukmė yra nevienoda. Pagrindinė taisyklė būtų tokia: kuo anksčiau siela palieka žemiškąjį kūną, tuo greičiau ji paprastai grįžta į naują. Tačiau taisyklę patvirtina išimtys. Ir mirę suaugusieji gali labai skirtingai būti tarpiniame gyvenime, nuo kelių savaičių iki daugelio šimtų metų. Tarpinis pasaulis mums atrodo daug gražesnis ir puikesnis už žemiškąjį. Tenai mes patiriame daug džiaugsmo, sutinkame savo mirusius gimines ir draugus, užsiimame tuo, kas mus domina, nes žemėje tam dažnai nebūna progos, ir pamažu ruošiamės naujai reinkarnacijai.
Daugeliu atvejų, kaip mes jau pastebėjome, anapusinė siela sugeba pati pasirinkti tėvus, atitinkančius naujo gyvenimo planus. Tiktai kai siela tarpiniame gyvenime nebūna pakankamai ,,subrendusi“ pati teisingai pasirinkti tuos, kurie padėtų jai dvasiškai augti, jai padeda protingi planuotojai, juk tos aukštos esybės geriausiai žino, kas mus ,,formuoja“ arba ko mums žemėje reikia, kad tobulėtume dvasiškai ir šitaip vis geriau suprastume gyvenimą.
Kartais mes ryžtamės atgimti žemėje kitos lyties, kad išmoktume to, kas esant kitos lyties yra neįmanoma (pvz., motinystės, tėvystės) ar taip gerai neišmokstama. Kaip siela mes esame belyčiai. Per daugelį inkarnacijų stengiamės išbandyti kuo daugiau žemiškosios būties aspektų. Paprastai tarpiniuose pasauliuose mes apsisprendžiame kaip kas norime atgimti žemėje. Jeigu ryžtamės sužinoti kuo daugiau apie motinystę, tai galbūt dešimt inkarnacijų norėsime būti moteris. Baigus tą ,,programą“, mums gali užeiti noras išbandyti, kaip žemėje galima panaudoti jėgą. Tada ryšimės keletą kartų gimti vyrais. Be žemės naujokų, matyt, tik nedaugelis inkarnuotųjų ankstesniame gyvenime nėra buvę kitos lyties.
Vaikams dažnai labai sunku prisitaikyti prie pasikeitusios lyties. Jų ankstesnis gyvenimas dar taip smarkiai reiškiasi juose, kad jie ir toliau nori ar yra priversti ji gyventi. Būna, kad jie patys nežino, kas tokie yra, nes kartais galbūt nusveria vienoks suvokimas, o kartais kitoks. Viskas jiems atrodo nesuprantama, juolab kad suaugusieji jiems nepaaiškina, kodėl taip yra, ar negali paaiškinti. Daugelis tėvų tokias vaikų kalbas laiko prasimanymais, nors patys turėtų susimąstyti, kai ilgainiui ima reikštis aiškūs išorės ar būdo bruožai. Daugelis medikų paklausti tokius savo lyties nežinančių vaikų ,,paistalus“ aiškintų kitos lyties hormonų pertekliumi. Jiems viskas aišku. Tačiau lieka neatsakyta štai kas: ,,Kodėl kai kurie vaikai turi per daug kitos lyties hormonų?“ Ar ne todėl, kad ankstesniame gyvenime buvo priešingos lyties? Reikia dar atskleisti paslaptį, kaip specifiniai ankstesnio gyvenimo lyties požymiai persiduoda naujam kitos lyties kūnui.
Žemė – sielų tobulėjimo mokykla
Anot vieno garsiausių JAV hipnoterapeutų, Amerikos konsultantų asociacijos nario ir kelių JAV universitetų dėstytojo, mokslų daktaro M. Newtono, pasaulyje egzistuoja kitokios nematerialios protingos gyvybės formos – nemirtingas sielų pasaulis. Ir kad siela – ne šiaip sau energinis darinys, o gyvybės forma. Tokias išvadas tyrėjas aprašo savo knygoje ,,Sielų kelionės“.
Hipnoterapeutas M. Newtonas yra sukūręs metodiką, kaip grąžinti žmones ne tik į ankstesnius gyvenimus, t.y. sielos gyvenimą dvasinėje erdvėje. Nors tai skamba kaip ištrauka iš fantastinio romano, teigiama, kad ši informacija pagrįsta moksliškai (nors vienintelis šio tyrimo įrodymas – užhipnotizuotų žmonių potyrių ir prisiminimų iš sielos gyvenimo įrašai). Daktaras M. Newtonas tai nustatė, pasitelkęs savo sukurtos regresyvios hipnozės metodą ir apklausęs tūkstančius į transo būseną ,,panardintų“ žmonių. Anot jo, būdami supersąmonės būsenos (aukščiausios pakitusios sąmonės būsenos), žmonės prisimindavo tai, kas vykdavo tarp fizinių įsikūnijimų, kol sielos grįždavo į Žemę kitam gyvenimui. Daktaro M. Newtono teigimu, egzistuoja sielų pasaulis ir sielos atgimsta Žemėje begalę kartų. Tiksliau, jos renkasi įvairius pasaulius (jų yra ne vienas ir egzistuoja skirtingos gyvybės formos). Ir, anot užhipnotizuotų pacientų, tuos pasaulius kaip sielų tobulėjimo mokyklas sukūrė aukščiausias protas, kurį sielos vadina Kūrėju arba aukščiausiuoju Šaltiniu, tobulomis sielomis. Anot užhipnotizuotų žmonių, žemiška mokykla yra viena nesaugiausių, nes joje tvyro priešiškumas, arši konkurencija, konfliktai, reikia nugalėti be galo daug baimių. Tačiau čia, Žemėje, sielos savo noru renkasi kuo sunkesnius gyvenimus, kad greičiau patobulėtų. Čia neva jos išgyvena sunkiausius išbandynus. Pasak daktaro M. Newtono, tokia žmonijos evoliucijos idėja nėra nauja. Pavyzdžiui, Indijoje džainistai nuo senų laikų tiki, kad yra vienas dievas, ir tai aprašyta senoviniuose raštuose. Anot jų, visatos kūrėjai yra tobulos sielos, vadinamos sidhais. Šios sielos galutinai išsilavinusios iš reinkarnacijų rato. Kiek žemiau yra arhatai, nepaprastai pažengę švietėjai, vis dar įsikūnijantys fiziniame pasaulyje, kad prižiūrėtų tvarką ir atliktų švietėjišką misiją. Šie moksliniai tyrinėjimai pačiam M. Newtonui buvo didelis atradimas, sugriovęs ligi šiol įsigalėjusias tiesas apie žmonijos ir Žemės evoliuciją. Sunku net įsivaizduoti, kad kažkoks aukštesnis protas gali kontroliuoti ir sekti žmonijos evoliuciją. Vis dažniau pasigirsta teorijų, esą kai tik žmonija nukrypsta nuo eksperimentinio plano, iškart yra sunaikinama. Gal tuo galima paaiškinti, kodė per Žemės evoliucijos istoriją išnyko ne viena pažengusi ir aukštą išsivystymo lygį pasiekusi civilizacija.
Išvados
Vien tik mirties priminimas kelia mūsų širdyse baimę. Jaučiame, kad mirtis – tai negailestinga ir nepermaldaujama mūsų kelionės žemeje baigtis, visų vilčių griovėja, ir jei tik įmanoma stengiamės išvis vengti minčių apie ją. Įsiveržus mirčiai į mūsų aplinką, akivaizdžiai pajuntame savo baigtinumą, mus apima skaudi amžinos prarasties nuojauta. Mes negalime išvengti mirties, bet galime išvengti mirties baimės? Suprasdami, kad mirtis – tai trumpas atokvėpis nenutrūkstamoje mūsų dvasios evoliucijoje. Mirtis – tai tiesiog pauzė, atsinaujinimo bei patirties įsisavinimo galimybė, suteikiama sielai prieš sekantį jos nuotykį žemėje.
Visgi jau šią akimirką galime pradėti kurti laimingesnį, prasmingesnį gyvenimą. Galime atkakliau stengtis siekdami pusiausvyros visose gyvenimo srityse – sveikatos, pinigų ir galios. Mes grįšime, kad išmoktume dar daugiau pamokų, atrastume naujų tiesų, pagal savo išgales pasitarnautume kitiems ir bent šiek tiek patobulėtume. Kai šis gyvenimas baigsis, tam tikram laikui išvyksime, paskui vėl grįšime ir tęsime žygį už pusiausvyrą. Mūsų kelias atvingiuoja iš ankstesnių gyvenimų, kerta dabartinį gyvenimą ir nusidriekia į būsimus gyvenimus. Nors praeities pakeisti neįmanoma, ateitis yra mūsų rankose. Mus turėtų guosti žinojimas, kad visuomet bus kitas šansas. Skubėti nėra reikalo. Prieš mus – visa begalybė. Ir nė vienas negalime padaryti daugiau nei pajėgiame.
