Laisvų kainų privalumas
Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Kainos gamintojams suteikia informaciją, ko reikia pirkėjui, esančiam rinkoje. Tik esant nereguliuojamoms kainoms gali įvykti mainai, naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui. Tik esant laisvoms kainoms vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų prekę gaminti ir parduoti. Ėmus reguliuoti kainas, ši rinkos komunikacijų sistema yra sugriaunama.
Kainų reguliavimas
Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetikos, komunalinių, medicinos paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, darbo jėgos kainos. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje vartojimo prekių krepšelyje 14 proc. sudaro prekės ir paslaugos, kurių kainos reguliuojamos. Kainų reguliavimas yra dviejų rūšių – minimalių ir maksimalių kainų nustatymas. Kartais taikomas abiejų rūšių reguliavimas – kaina tiesiog fiksuojama.
Lietuvoje minimali kaina nustatyta darbo jėgai bei žemės ūkio produktams. Nustatant minimalias kainas, paprastai siekiama apsaugoti tų prekių (paslaugų) tiekėjus. Minimali alga siekia užtikrinti tam tikrą pajamų lygį dirbantiesiems, minimalios žemės ūkio produktų supirkimo kainos siekia užtikrinti tam tikrą pajamų lygį žemdirbiams. Nustatyta didesnė nei rinkoje darbo kaina (minimali alga) sukuria darbo jėgos perteklių – oficialią bedarbystę ir šešėlinę darbo rinką. Kainų reguliavimu keliamas tikslas nepasiekiamas, o dalis žmonių apskritai lieka be pragyvenimo šaltinio. Jei minimali kaina nustatoma žymiai didesnė nei rinkos, atsiranda labai daug norinčių teikti prekes ir paslaugas didesnėmis nei rinkos kainomis. Atsiranda perteklinė pasiūla, kuri neužtikrina pajamų gavimo ir neišvengiamai baigiasi bankrotu ar bedarbyste.
Maksimalios kainos Lietuvoje nustatytos energetikos ištekliams, telekomunikacijų paslaugoms. Maksimalios kainos siekia apsaugoti prekių (paslaugų) vartotojus. Energetikos, medicinos bei kitų paslaugų maksimalių kainų nustatymu siekiama padaryti šias prekes ir paslaugas “prieinamas” mažas pajamas turintiems žmonėms. Nors kainų reguliavimu siekiama apsaugoti mažas pajamas gaunančius gyventojus, paplitęs kainų reguliavimas tiek vienu, tiek kitu būdu sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia.
Nustačius maksimalias kainas mažesnes nei rinkos kainos, vartotojai prekės apskritai negauna už nustatytą kainą arba negauna tiek, kiek norėtų, arba tokios kokybės, kokios norėtų. Negana to, reguliuojamų prekių gamintojams (kurie taip pat yra vartotojai) iškyla reali grėsmė netekti darbo – verslininkams neapsimoka gaminti nepelningas prekes, todėl jie tiesiog nutraukia gamybą. Rinkos santykiai paprastai persikelia į neformalųjį sektorių – juodąją rinką, kuri yra neatskiriamas reguliavimų atributas. Jei reguliuojamos kainos mažesnės nei rinkos, pirkėjas neranda jam reikalingų prekių (deficitas), nes pardavėjui tiesiog neapsimoka jų gaminti. Gamintojas (pardavėjas), negaudamas pajamų, kurios padengtų jo patirtus kaštus, nutraukia gamybą, atleidžia darbuotojus. Norėdama išspręsti savo pačios sukurtą problemą, valdžia ją gilina toliau: siūlo įmonėms subsidijų, kurios žmonėms reiškia padidėjusius mokesčius.
Situacija, kuomet buvo reguliuojama dauguma kainų, gerai pažįstama tiems, kurie prisimena kortelių ir talonų laikus. Politikų galvose reguliuojamos kainos gal ir asocijuojasi su mažomis kainomis, tačiau gyvenime jos reiškia deficitą, eiles, talonus, valstybinius užsakymus, subsidijas, mokesčių augimą, korupciją.
Kainų reguliavimo motyvai: monopolis
Teigiama, kad jei kainos nebūtų reguliuojamos, tai monopolistai galėtų jas nepagrįstai didinti. Visų pirma, monopolistu dažnai klaidingai vadinamas rinkoje esantis vienas paslaugos ar prekės teikėjas. Dauguma prekių būtent tokios ir yra – niekas be Julijos Žilėnienės nesiuva jos modelių, niekas be “Stiklių” nesiūlo identiškos sudėties ir kokybės meniu. Net ir būdamas vienas, paslaugos ar prekės teikėjas negali nustatyti monopolinės kainos.Jį riboja tai, kad:
1) per brangios prekės bus atsisakyta, o vietoje jos bus naudojami pakaitalai. Prekių (paslaugų) tiekėją riboja.
2) galimybė į rinką ateiti naujam prekės ar paslaugos – konkurentės – teikėjui.
1) Monopolinės kainos nustatymo apribojimas esti tuo atveju, kai teikiamos prekės ar paslaugos paklausa elastinga kainai. Tai yra, kai paklausa reaguoja (keičiasi) į kainos svyravimus. Yra labai mažai prekių, kurių paklausa neelastinga, todėl visos prekės viena kitai yra konkurentės: pienas – alui, knyga – kino filmui ir pan.
2) Monopolinės kainos apribojimas esti tuomet, kai įėjimas į rinką yra laisvas. Jei yra nustatyti apribojimai įeiti į rinką (o nustatyti tuos ribojimus gali tik valdžia), išauga prekės ar paslaugos teikėjo galimybės didinti jos kainą, tačiau taip pat – tik iki tam tikros ribos. Tam, kad neatsirastų galimybė nepagrįstai didinti kainas, būtina privatizuoti valstybinių prekių ir paslaugų teikėjus, išlaisvinti naujų subjektų įėjimą į rinką, panaikinti tiesioginius ir netiesioginius barjerus verslui pradėti.
Šiandieninis kainų reguliavimas, nustatant maksimalias kainas, paprastai grindžiamas tuo, kad energetikos, transporto ar kiti reguliuojami sektoriai yra monopolijos. Jų paslaugų atsisakyti neįmanoma, nes nėra kuo pakeisti, arba galima pakeisti kitu lygiaverčiu monopolistu (pvz., centrinį šildymą pakeisti šildymu elektra). Konkurentai negali atsirasti, nes šio sektoriaus privatizavimas atidedamas. Esant tokioms sąlygoms, racionaliausia atrodo reguliuoti kainas. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Nustatant konkrečią reguliuojamą kainą, vadovaujamasi kaštų metodu. Kaštų metodo taikymas neišvengiamai lemia problemas. Jei kaina padengia visus kaštus, tuomet bendrovė yra suinteresuota išlaidavimu, bet visai nesuinteresuota efektyviai organizuoti veiklą. Jei kaina nepadengia kaštų, bendrovė patiria nuostolių, negali plėsti veiklos ar atsinaujinti. Kaštų metodas yra ydingas, nes neleidžia prekės kainai būti testuojamai rinkoje, laiku ir tinkamai reaguoti į paklausos svyravimus. Taigi, reguliuojamų kainų nustatymas pagal patiriamas sąnaudas yra ydingas, kitus metodus (analogijos, palyginamųjų prekių) taikyti ir sudėtinga, ir taip pat nepagrįsta.
Kainų reguliavimo motyvai: išnaudojimas
Kita kainų reguliavimo priežastis yra nuomonė, kad, jei kainos nėra reguliuojamos, pardavėjas “išnaudoja” pirkėją. Laisvos kainos ir laisvi (neprievartiniai) mainai leidžia įvykti abejoms pusėms naudingam sandoriui. Kiekvienas iš dalyvių mainuose stengiasi maksimizuoti savo naudą. Kai į dviejų dalyvių mainus nesikiša valdžia, jų savanoriškas dalyvavimas mainuose garantuoja ir įrodo tai, kad kiekvienas iš jų gauna naudos. Pavyzdžiui, jei nors viena iš pusių įtartų, kad ji šios naudos negaus, mainai tiesiog neįvyktų. Tik esant reguliuojamoms kainoms ar prievartiniam mainų aktui gali atsirasti nukentėjusioji pusė. Reguliuojant kainas, ilgainiui pralaimi abi pusės.
Mainai iš principo negali būti lygiaverčiai. Niekas nemaino vieno daikto į kitą, jei jis jam yra tokios pačios vertės. Mainoma tik tuomet, jei kitas daiktas yra reikalingesnis (vertingesnis) nei turimas. Pelnas ir nauda atsiranda ne dėl išnaudojimo, o dėl mainų abipusio naudingumo fenomeno. Taigi, esant laisviems mainams, išnaudojimas neįmanomas. Pradėjus reguliuoti kainas kaip tik ir atsiranda galimybė vieniems gyventi kitų sąskaita.
Kainų reguliavimo motyvas: socialinių problemų sprendimas
Galiausiai, yra teigiančių, kad būtina reguliuoti tik bazinių produktų kainas ir taip sudaryti sąlygas neturtingiesiems įsigyti elementarių maisto prekių. Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti, kas yra baziniai produktai ir ar jie apskritai yra? Niekuomet nerasime konsensuso ir nesudarysime baigtinio ir kompaktiško tokių produktų sąrašo, nes žmonės yra skirtingi, skirtingi jų pomėgiai ir poreikiai. Net jei ir darytume prielaidą, kad tokį sąrašą sudaryti įmanoma, pasiektume priešingą rezultatą, nei tikimės. Užuot “sudarę galimybę mažas pajamas gaunantiems asmenims įsigyti bazinių produktų”, sukursime deficitą, nes niekas nenorės gaminti nuostolingų prekių, bet visi norės pirkti santykinai pigesnes prekes. Baziniai produktai bus išstumti iš oficialios rinkos, jų galės įsigyti tik privilegijuotieji (turintys blatą) arba išgalintys brangiau mokėti – juodojoje rinkoje. Kainų reguliavimas, kuriuo siekiama spręsti mažas pajamas gaunančių gyventojų problemas, suteikti jiems galimybę įsigyti reikiamų prekių, nepasiekia savo tikslo, o iškreipia rinkos signalus. Socialines neturtingų žmonių problemas kur kas efektyviau yra spręsti suteikiant nepasiturintiems papildomas pajamas (šalpos programos), bet ne reguliuojant kainas.
Kainų reguliavimo motyvas: valstybė – savininkė
Dažnai teigiama, kad valstybė turi reguliuoti valstybinių įmonių teikiamų prekių ar paslaugų kainas. Tai tiesa – valstybė su savo turtu ir savo nuosavybe gali elgtis taip, kaip nori. Tačiau valstybinė nuosavybė, neturėdama konkretaus savininko, potencialiai gali tapti kiekvieno žmogaus nuosavybe, todėl valstybinės nuosavybės atveju negalime toleruoti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių. Be to, valstybinių įmonių prekių ir paslaugų kainų reguliavimas neišvengimai įtakoja kitus paslaugų teikėjus – pažeidžia konkurenciją. Žinant neigiamas kainų reguliavimo pasekmes, valstybinių įmonių prekių ir paslaugų kainos neturi būti reguliuojamos.
Kainų reguliavimo motyvas: padėti įvykdyti kitus biurokratinius reikalavimus
Daug nesusipratimų lydi ir rinkos kainos sampratą. Rinkos kaina sutapatinama su istorine vidutine kaina. Šios kainos naudojamos turto deklaravimui bei kitiems tikslams. Daroma prielaida, kad praktikoje buvusi rinkos kaina bus rinkos kaina ir ateityje, tačiau ši prielaida yra akivaizdžiai neteisinga. Jei kokia nors prekė vakar ar šiandien kainavo 100 litų, tai nereiškia, kad ši kaina amžiams tampa rinkos kaina ir kad už ją bus galima analogišką daiktą parduoti ar įsigyti.
Kainų dinamika: infliacija ir defliacija
Infliacija atspindi bendrojo kainų lygio kitimą. Neigiamas rodiklio dydis (kainų mažėjimas) reiškia defliaciją. Dažniausiai infliacija matuojama vartojimo prekių krepšelio kainų indeksu (VKI). Matuojant kainų kitimą, susiduriama su šiomis problemomis. Pirma, į krepšelį fiziškai negali būti įtrauktos visos prekės, taigi jis atspindi tik tam tikrų prekių kainų pokyčius. Antra, dėl skirtingo vartotojų pasirinkimo skiriasi jų vartojamos prekės. Trečia, prekių kainų kitimas neatspindi kokybinių pačių produktų pokyčių. Taigi, infliacijos dydis nedaug gali pasitarnauti konkrečiam vartotojui ar verslininkui stebint verslo konjunktūrą.
Kainų kitimas – normali ir būtina ekonominio proceso sąlyga. Kainos perduoda vartotojų siunčiamus signalus gamintojams. Kainų kitimas atspindi vartotojų paklausos pasikeitimus, gamintojų galimybes pasiūlyti prekes. Tačiau visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kai valdžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti ne prekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainos pasikeitimai. Dažnai didelės infliacijos šalyse infliacijos priežasčių reikia ieškoti valdžios vykdomoje pinigų politikoje. Pinigų kiekio svyravimų nulemta infliacija yra įtakojama valdžios intervencijų, o ne rinkos poreikio, todėl negali būti toleruojama. Geriausias būdas įveikti šią infliaciją – neleisti valdžiai vykdyti diskrecinės pinigų politikos. Valiutų tarybos modelis užtikrina pinigų emisijos automatiškumą.
Yra ir kita “ne rinkos” infliacijos priežastis. Tai – kainų kitimas dėl to, kad keičiamos reguliuojamos kainos. Ši tendencija yra ypač ryški Lietuvoje, kuomet infliaciją sąlygoja valstybės reguliuojamų kainų didinimas. Ir trečioji priežastis, taip pat plačiai pasireiškusi Lietuvoje – mokesčių įtaka kainoms. Įvedus naujus mokesčius ar padidinus senus, pakyla prekių kainos. Lietuvoje tokie kainų kankanai buvo stebimi padidinus akcizus. Kainą ypač įtakoja nustatomi importo muitai. Pavyzdžiui, nustatytas didelis importo muitas cukrui šios prekės kainą Lietuvoje padarė žymiai didesnę nei užsienyje, o taip pat visiškai sunaikino šios prekės importą. Taigi, šios trys kainų kitimo priežastys – diskrecinė pinigų politika, reguliuojamos kainos bei mokesčiai (tarp jų ir muitai) – nėra rinkos veikimo rezultatas. Šių veiksnių sukelta infliacija nėra sveikas reiškinys, o jo išvengti padeda griežta pinigų politika, kainų liberalizavimas bei mokesčių pastovumas ir nykstamumas.
Ne rečiau nei infliacija yra mėgstama gąsdinti defliacijos baubu. Iš tikrųjų, visuotinis kainų mažėjimas gali byloti apie sumažėjusią paklausą, mažėjančią perkamąją galią, mažėjančius įmonių pelnus ir todėl mažėsiančias investicijas, o perspektyvoje – ir ūkio stagnaciją. Tačiau defliacija gali byloti ir apie kainų mažėjimą dėl konkurencijos, technologinio progreso ar apie kitokį efektyvumo didėjimą, todėl vienareikšmiškai jos bijoti yra neišmintinga.
Pasiūlymai
1. Liberalizuoti kainas – vienu ypu ir nedelsiant, privatizuoti prekių (paslaugų) tiekėjus, sukurti konkurencinę aplinką. Panaikinti Kainų ir energetikos kontrolės komisiją. 2. Siekiant, kad neatsirastų monopolinė kaina, išlaisvinti galimybes laisvai įeiti į rinką, tarp jų ir užsienio įmonėms.
3. Socialines problemas spręsti ne reguliuojant kainas, bet tikslingai nukreipiant socialines išmokas – padidinant remtinų asmenų pajamas.
Blogų pasiūlymų pavyzdžiai
1. Pagal faktinį kainų pasikeitimą palaikyti atitinkamą minimalų darbo užmokestį ir MGL.
2. Minimalus darbo užmokestis turi garantuoti optimalų pačių būtiniausių žmogaus poreikių tenkinimą.
3. Minimalų darbo užmokestį turi mokėti visi darbdaviai.
4. Vykdyti muitų ir kitų mokesčių politiką, kuri padėtų Lietuvos gamintojams jų konkurencijoje su užsienio gamintojais.
5. Diegti socialiai svarbių prekių ir paslaugų kainų veiksmingą kontrolės sistemą.
