INDOEUROPIEČIŲ ATĖJIMAS. BALTŲ SUSIDARYMAS. Baltai yra grupė indoeuropiečių genčių (tautų), gyvenusių ar tebegyvenančių į pietryčius ir rytus nuo Baltijos jūros. Jų kalba sudaro atskirą indoeuropiečių kalbos šaką („baltų” terminą pirmą kartą pavartojo vokiečių kalbininkas G. H. F. Neselmanas 1845 m. knygoje „Senoji Prūsų kalba”, nusižiūrėjęs į Baltijos jūros pavadinimą). Baltų formavimosi pradžia Pabaltijyje sutampa su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros įsigalėjimu. Ją vėlyvajame neolite (III—II tūkstantmetis pr. Kr.) į Pabaltijį atnešė iš pietų ir pietvakarių atėjusios indoeuropiečių gentys. Virvelinės keramikos kultūra pavadinta pagal jai būdingą virvelių įspaudais puoštą keramiką, akmeninius laivinius kovos kirvius ir laidoseną suriestoje padėtyje. Dalis šios kultūros gyventojų susimaišė su senaisiais Lietuvos gyventojais ir iš šio mišinio formavosi baltai.
Kas buvo šie ateiviai, iš kur ir kodėl jie atėjo, kaip jie paveikė senąsias vietineskultūras – tebesiginčijama. Kalbininkai mano, kad jų protėvynė, greičiausiai, buvokažkur Vidurio bei Pietryčių Europoje ir Azijos srityse apie Kaspijos jūrą.Ankstyvoji virvelinės keramikos kultūra apėmė milžinišką plotą: nuo Reino ikiVolgos ir nuo Alpių iki Baltijos. Archeologų ir antropologų manymu, ta kultūranevienalytė. Ateiviai buvo karingi gyvulių augintojai ir iš dalies žemdirbiai. Kalbosduomenys rodo, kad jie buvo prisijaukinę karves, avis, ožkas, arklius ir šunis, vertėsibitininkyste, mokėjo auginti kai kuriuos javus, ypač kviečius ir miežius.
3 pav. Laivinis kovos kirvis (Fatjanovo tipas). II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia. Akmuo, L=21,9 cm. Pietryčių Lietuva
Pabaltijyje buvo bent dvi virvelinės keramikos kultūros bangos. Pirmoji mažesnė ir nepaliko ryškių pėdsakų. Antroji buvo kiek galingesnė, ir ji persvėrė senąsias kultūras. Daugiau tokių ateivių ir ryškesnė įtaka pastebima tik Nemuno žemupyje ir Pajūryje, kur apie III tūkstantmetį pr. Kr. susiformavo (artimiausia Pabaltijyje bendrajam virvelinės keramikos modeliui) Pamarių kultūra. Jai būdinga ne tik virvelės, eglutės ornamentu puošti plokščiadugniai, profiliuoti, įvairių formų indai, bet ir naujų formų gludinto akmens dirbiniai: baltiški laiviniai kovos kirviai, gyvatgalviai kapliai ir kt. Ši kultūra ryški Pajūryje, kur tarsi užgožė senuosius gyventojus, perimdama visus jų anksčiau naudotus medžioklės ir žvejybos įrankius, papuošalus, amuletus. Senieji verslai tebebuvo labai svarbūs, bet Pamarių kultūros gyventojams svarbesnė buvo žemdirbystė. Žymesnės tyrinėtos šio laikotarpio gyvenvietės yra vakarų Lietuvoje (Nida, Šventoji, Šarnelė, Biržulio ežero baseinas). Virvelinės keramikos kultūros įtaka pastebima ir Narvos kultūros pietvakarinėje teritorijoje (Šarnelė, Donkalnis, Šventoji). Virvelinės keramikos kultūros atsekamos ir kituose plotuose, kurie taip pat buvo apgyvendinti protobaltų. Tai Fatjanovo kultūra, apėmusi visą Volgos aukštupį iki Maskvos, ir Padnieprės kultūra – abipus Dniepro ir jo intakų.
Rytų ir Šiaurės Lietuvoje ateivių virvelininkų buvo žymiai mažiau ir jų įtaka daug menkesnė. Šios kultūros gyvenvietės aptinkamos atskirai, jų inventorius skurdus. Jei Nemuno kultūra, davusi Pamarių kultūrai visą svarbiausią titnago inventorių, tarsi ištirpo joje, tai Rytų Lietuvoje toliau vyravo savarankiška vėlyvoji Narvos kultūra. Teritorijoje nuo Nevėžio ir Dauguvos žemupio vakaruose, nuo Neries upės pietuose virvelinės keramikos liekanų labai mažai, joje ir toliau vyrauja vietinų, duobutėmis, taškeliais ir kitokiais įspaudėliais puošti puodai. Atrodo, kad Narvos kultūra buvo lemiamas Rytų Lietuvoje besiformuojančios baltų kultūros komponentas
Taigi pastarųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai rodo, kad baltų formavimasis – tai ilgas, dar neištirtas procesas, kuriame persipynė tiek vidiniai, tiek ir išoriniai veiksniai. Nepasitvirtino ankstesni spėjimai apie ypatingą fino-ugrų genčių poveikį būsimiems baltams, o pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie vietinių senųjų Lietuvos gyventojų kultūrų tradicijų tęstinumą, abejojama staigia ir itin didele taip vadinamos Virvelinės kultūros invazija. Jau nuo akmens amžiaus pastebimi ir vis labiau ryškėjantys skirtumai tarp rytų ir vakarų baltų, kurie itin aiškūs žalvario (1600-550 m. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kr.-Kr.gim.).
